2011 metų kovo 9 dieną įkurta Baisogalos istorinio – kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinė grupė, siekianti išsaugoti Baisogalos miestelio ir jo apylinkių paveldą bei suburti žmones, kuriuos vienija panašūs interesai. Kraštiečio poeto, žurnalisto, agronomo, laisvės kovotojo Balio Gaidžiūno 100 – ųjų gimimo metinių minėjimas – vienas iš iniciatyvinės grupės renginių.

  Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas archeologas Vykintas Vaitkevičius sako, kad už atminties institucijų saugomus tautos kultūros turtus negali būti reikalaujama užmokesčio, nes jį jau sumokėjo praėjusios kartos, o saugojimo prasmė - dalytis.

  Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Marijampolės apskr. Višakio Rūdos valsč. Runkių kaime. Skaityti ir rašyti mokėsi namuose, o nuo 1896 m. žiemomis su pertraukomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą. Mokslas sekėsi labai gerai ir kartais pavaduodavo mokytoją jam išvykus. 1903 m. išlaikė egzaminus į penktąjį skyrių Pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. 1904 m. buvo priimtas į Veiverių mokytojų seminariją. Už dalyvavimą revoliuciniuose 1905 metų įvykiuose buvo pašalintas iš seminarijos antrojo kurso.

Laikas bėga tarytum sraunus upelio vanduo, kurio nei vienas iš mūsų sustabdyti negali. Su kiekviena diena vis labiau artėjame svarbiausių metų švenčių minėjimo link. Daugelis žmonių, skaičiuodami paskutines metų dienas, mintimis atsigręžia į praeitį׃apžvelgia pastaraisiais metais nuveiktus darbus, reikšmingus įvykius.

  Šįmet Utena iškilmingai paminėjo 750-ąjį jubiliejų. Šventiniai renginiai vyko beveik visą rugsėjį. O rugsėjo 22 dieną Utenos rajono savivaldybės mero 2011 m. rugsėjo 15 d. potvarkiu Nr. MP-46 „Dėl apdovanojimo Utenos rajono savivaldybės simboliu (atminimo ženklu) „Utenai – 750“ Utenos muzikos mokyklos salėje iškilmingai buvo apdovanoti 84 Utenos kraštui nusipelnę žmonės. Meras Alvydas Katinas kartu su medaliu įteikė ir šį atminimo ženklą liudijantį sertifikatą.

Netoli Kupiškio esantis Skapiškio miestelis garsėja Blaivybės bei Misijų paminklais, šventoriuje pastatytu Liurdu, koplytstulpiu arkivyskupui Mečislovui Reiniui, Švedukalniu, ežeru (apie jame nuskendusius varpus rašė Maironis). Skapiškio dominikonų bažnyčioje yra dirbęs ir giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius Strazdelis... Pastaruoju metu miestelį garsina liaudies teatrų (Pienių midus, Pienių vynas ar Pienių pūkas) festivaliai. Skapiškis garsėja ir žmonėmis. Jų kaip ir kiekviename miestelyje yra visokių. Šį kartą pakalbėsime apie 83 metus einančią Vladislavą Klimkaitę, kuri, sulaukusi 79-erių, buvo pakviesta su savo darbais dalyvauti parodoje. Tačiau savo darbais nesididžiuoja, o džiaugiasi, kad jie ir kitiems patinka.

Lietuvių pedagogikos tyrinėtojos Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės įtrauktos į UNESCO minimų datų sąrašą.

Vaikystė –tragiškasis pokaris. Kaip ir Tavo, Vytautai. Mes juk bendraamžiai. O dabar nesvarbu, ar širdis mala pipirą ar akmenį, tas pats gramas baltas nubyra žaizdon. Man buvo įdomu justi, kaip ežeras žiemą įsitempdavo. Sapne tarsi regėdavau mamos stiklines kojas ir žingsnius, daug skaidresnius už ikrų žaibus Dusios iškirstoje eketėje. Kokioj planetoj gyvena jaunystė man ir dabar įdomu.

Nuėjusi ilgą, spalvingą gyvenimo kelią ir ką tik šimto metų jubiliejų atšventusi Kauno rajono gyventoja Antanina Apolianskienė prisimena tik gražias akimirkas ir gerus žmones. Tai ji prisiminė ir tą šventinę akimirką, kai ją šimtojo gimtadienio proga pasveikino Kauno rajono savivaldybės atstovai.

K. Ragulskis (gim. 1926 10 15) - habilituotas daktaras, profesorius emeritas, TSRS MA (vėliau Rusijos MA) narys – korespondentas, LMA akademikas, už įžymius mokslo ir išradybos pasiekimus bei inovacijų sukūrimą atžymėtas apie šimtu įvairių premijų bei apdovanojimų. Jis mechanikos ir su ja susijusių sistemų moksle atskleidė naujus efektus bei savybes, sukūrė naujus principus originalioms sistemoms sudaryti bei keliolika naujų išradybos krypčių.

Kaip pamokslai ar balzgani eilėraščiai. Ir beždžionėlės smegenis tenka pakrutinti. Neapsakomai išsiplėtojusioje vaikų vaidentuvėje menkučiai moksleiviai, daug gyvenimo kartėlio pakėlę. Beprotiškas teatro veidas, už kurį galima tik padėkoti. Pagalba sveikatai, proto apšvietimas, aukščiausias jausmų sukilimas, kai norisi prabangaus švarko, bet patys mokslai niekuo netraukia.

1920-1940metų Lietuvos kaimas buvo dar gerai išsaugojęs senosios patriarchalinės gyvensenos savastį. Ji liko gyva šventėse, apeigose ir papročiuose - darbo bei kalendoriniuose, taip pat tradiciniame liaudies mene. Etninė paliktis, susijusi su žemdirbio buitimi, buvo nepakeičiama kasdienybės būties ir buities dalis. Miesto „tradicijų“ įtaka kol kas dar buvo išoriškai paviršinė, bet jau noromis nenoromis reiškėsi jos pirminė sklaida. Radosi svetimtautiškas romansas, nes pasigirdo pirmieji lietuviškojo radijo balsai, pamažu plūstelėjo naujos mados ne tiktai rūbų ar apavo, bet ir elgesio, etiketo. Miesčioniškumas įsiveržė į kaimą.

Vilniuje Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje esančiame skvere 2011 m. rugsėjo 3 d. atidengtas paminklas Ukrainos dvasios milžinui – poetui, dailininkui, rašytojui Tarasui Ševčenkai (1814 03 09 - 1861 03 10). Dera pastebėti, kad tai jau antras paminklas ukrainiečiams. Pirmasis, skirtas vienuoliams bazilijonams, pastatytas prie Bazilionų vidurinės mokyklos (Šiaulių r.), atidengtas ir pašventintas 2009 m. spalio 9 d. Šis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui skirtas beveik 4 metrų aukščio ąžuolinis paminklas (skulptorė Birutė Kasperavičienė) pastatytas Bazilionų vidurinės mokyklos direktoriaus Rimanto Gorio iniciatyva.

Kai grįžtame kiek plačiau į Lietuvos Sąjūdžio pakilimo už laisvę ir atkurtosios Nepriklausomybės gynimo laikus, ne vienas jaunesnių šį tą girdėjusių žmonių gali šiandien ir nebeskirti ar supainioti, apie kurį Artūrą Sakalauską kalbame. Mat buvo tada du Artūrai Sakalauskai. Kažkokia Lietuvos lemtis susiejo tuos du jaunuolius ir jų pasipriešinimą okupanto smurtui, kaip ir sutampantys abiejų vardai. Sovietų kariuomenėn paimtas kareivis iš Lietuvos Artūras Sakalauskas, kurį jo būrio vadai ir tarnybos bendrai engė kaip lietuvį, kankino, žemino ir prievartavo, naktį traukiny paėmė ginklus ir iššaudė savo kankintojus. Po to pabėgo, buvo gaudomas, susivokė pasiduoti, kad nenušautų iš keršto, tada teisiamas ir kalinamas; Sąjūdis daug darė, kad jį išgelbėtų, ir tai pavyko.

„Į priekį – kovoti, nepabūgti ir neleisti, kad kas nors nukreiptų į šoną. Su didele pagarba ir džiaugsmu atbėgau pasidalinti su Jumis šitomis širdies mintimis, kuriomis aš, mano šeima ir daug kitų pasaulyje gyvenančių lietuvių alsuoja“ - pradėjo savo pokalbį viena žymiausių Lietuvos išeivijos moterų Amerikoje Angelė Barkauskaitė-Nelsienė, kurios nuopelnus mūsų šaliai sunku ir išvardinti, Lietuvos moterų lygos (LML) organizuotoje apskritojo stalo diskusijų ciklo tautiškumo tema septintoje dalyje, vykusioje liepos 29 dieną.

Jau daug metų bendrauju su Prahos universiteto profesoriumi Radegastu Paroleku. Kol buvo pajėgus, kol važinėdavo pas brolius ar pusbrolius latvius, pakeliui apsistojęs Vilniuje, šviesaus atminimo profesorės Elenos Červinskienės šeimoje, aplankydavo ir mane. Dabar metai jau daro savo: Profesoriui greitai, gruodžio 1 d., sukaks 91 metai ir, netekęs dar akių šviesos, gali tik mintimis keliauti į Rygą, Vilnių ar Taliną. Tad mums belieka vien laiškais keistis. Paskutinį gavau pačioje šių metų pradžioje.

Ir kasmet jau dvidešimt su viršum metų jie yra mūsų krivūlės svečiai. Dabar teatrui vadovauja teatro edukologijos magistrė Jono Vaitkaus mokinė Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė. Jos teatras žaismingas, aktorinės technikos spragas užpildo režisūrine išmone arba kompensacinėmis priemonėmis. Aktoriai jauni ir pakankamai kūrybingi.

Šių metų Joninės skirtos vienam didžiausių tautos švietėjų, lietuvybės apaštalui kun. Jonui Katelei. Šventę dar metų pradžioje pradėjo Klaipėdos universitetas moksline konferencija „Kun. Jonas Katelė ir mūsų laikai“ (04. 27), o pabaigė Lietuvos klojimo teatro draugija drauge su Panevėžio vyskupija sušaukdami Panemunėlyje (05. 27-29) dvidešimt trečiąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlę. Kartu paminėtos kun. J. Katelės 180-sios metinės ir jo pastatytos Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmečio jubiliejus. Gražesnių ir prasmingesnių Joninių tikriausia dar niekada ir niekam nebuvo surengta.

Prakalbinta tautos istorinė šlovė gaivino it puoselėjo Lietuvos nepriklausomybės idėją, kuri atvedė į Vasario 16-ąją, po to ir Kovo 11-ąją. J.Šliūpas ir J.Basanavičius valstybingumo lietuvių tautai priedermę akcentavo įsisąmonintu etnografiniu tautovaizdžiu, karaliaus Mindaugo autoritetu. Neatsitiktinai 1918 m. atkurtos Lietuvos karalystės vadovu išrinktam karaliui buvo suteiktas Mindaugo II vardas. Nors dėl geopolitinių aplinkybių karalystė gyvavo tik 100 dienų, bet į valstybės heraldiką iškeltas karalystės titulas liudijo ir garsino tautos teisę į suverenitetą.