Asmenybės
10 28. Skausmas vardan meilės
Vytautas Skripka kalbina poetą Algirdą Pilvelį
1. Papasakokite apie savo vaikystę, namus.
Vaikystė –tragiškasis pokaris. Kaip ir Tavo, Vytautai. Mes juk bendraamžiai. O dabar nesvarbu, ar širdis mala pipirą ar akmenį, tas pats gramas baltas nubyra žaizdon. Man buvo įdomu justi, kaip ežeras žiemą įsitempdavo. Sapne tarsi regėdavau mamos stiklines kojas ir žingsnius, daug skaidresnius už ikrų žaibus Dusios iškirstoje eketėje. Kokioj planetoj gyvena jaunystė man ir dabar įdomu. Tai ne aiški inkasacija. Ji praves pro minas ir viską iš naujo rinksis rytoj tą pačią valandą. Taip formuojasi mąstymo ir matymo taškas, sutapatintas su pulsu smilkiny ar krūtinėje. Tas pats auksas, bet susitapatinti su auksu ar svarbu? Tokia vertinimo aureolė –skudurinis arklelis, tempiantis čigoną per kaimą savaitę, metus, per visą vienintelę vaikystę į tyrą, dabar jau seno vyro širdį. O ji neištekėjo, mano mama, tik trisdešimt ketverių metų amžiaus likusi viena be vyro Petro Mato Pilvelio, kuris 1949 m. rugpjūčio 23 d. vėlų vakarą enkavedistų buvo nušautas savo kieme Babrauninkuose. Namai buvo padegti. Mamos kulka nekliudė, ji pabėgo. Mane, brolį ir sesę iš padegtų namų kažkas išnešė. Pro kaimyno Kriščiūno langus ryte žvelgiau ir nesupratau, kad namų jau nebėra. Dar vis ruseno kaminai. Mamos brolis Jonas (21metų) buvo padegtas gyvas kluone, sesuo Izabelė (24 metų) pririšta prie krosnies apvadų ir padegta gyva. Jos tėvai –nušauti ir padegti. Iš devynių trobesių teliko smutkelis alyvų krūme. Po daugelio metų ir jį kažkas pavogė, teliko kryžius be Kristaus. Tai tokia keista mano biografija. Bet ar svarbu, ką pasakytų kažkur po 200 metų ąžuolas Rasose? Jo šaknys apglėbia antkapėlį vaiko.
2. Jūs esate foto meistras. Pakomentuokite štai ką: randame (spaudoje) stribų nukautų partizanų ir partizanų nukautų stribų nuotraukų.
Pirmieji - išdarkyti, išvolioti purve siekiant pasityčioti...
Antrieji - tiesiog žuvę, be jokių smurto, pažeminimo žymių.
Komentaras. Rudenį partizanai žuvo ir buvo sumesti į tvenkinį, esantį prie namų. Motina ir artimieji, prakirtę ledą juos ištraukė iš vandens ir parsivežė. Tos motinos ir manosios motinos istorija –panaši. Mano mama surinko savo tėvų, brolio ir sesers dar karštus kaulus, sudėjo į vieną karstą. Niekas jai nepadėjo, nes bijojo stribų.
3. Jūs, Algi, esate foto meistras, geras poetas, sumanus žurnalistas ir laikraščio vyriausiasis redaktorius. Kodėl yra ir Jus nesuprantančių žmonių? Tai aš pats esu patyręs.
1981 metais minint fotografijos 150 metų sukaktį, buvo sudarytas geriausių fotografų dutūkstantukas, kuriame yra ir mano pavardė. Žinodamas, kad vien Niujorke yra 4000 žymių foto meistrų, pas kuriuos galima užsisakyti fotografiją, o jos kaina nuo 1000 iki 25000 dolerių, na, finansiškai išgyvenčiau ir Amerikoje. Pasigyriau, ar ne?
4. „Literatūroje ir mene“dirbdamas (prieš daugybę metų) padarėte poetės J.Vaičiūnaitės nuotrauką (prie jos publikacijos).Atsimenant, kaip poetė džiaugėsi ir kaip fotožurnalistas A.B. užprotestavo...
Tai buvo kasdieninis darbas. Nenorėčiau to sureikšminti.
5. 1986 m. vasario 7 d. darėte mano mamos nuotrauką. Ji kitą naktį mirė Valkininkų sanatorijoje. O po metų ir tėvuko... Abi tas nuotraukas tebeturiu –jos puikios. Ar atsimenate tuos laikus?
Vytautai, o ar tu jau pamiršai?
6. Čia iš „kitos operos“. K.P. Nepriklausomybės metais panaikinta. Ar jos nebėra iš tikro?
Valstybės nepriklausomybė ir žmogaus genetinė priklausomybė, prisirišimas prie žemės ir dangaus svarbiau negu nepriklausomybė. Juk žmogui, įkvėpusiam pirmą motinos skausmą ir atsiskyrusiam nuo jos, jo širdžiai Dievas skyrė tam tikrą dūžių skaičių. Bus taip, kaip turi būti. Ką atsinešei, tą turėsi. Esi tik amžinosios meilės dulkė, tau niekas kitas nepadės. Likimas laukia tik toks. Nesuteikime sau tiek daug reikšmės. Juk septyni milijardai likimų. XXI amžius ir tie, kurie šiandien gims, tikriausiai mirs dar šiame amžiuje. Jaučiu, kad net pusė amžiaus –labai didelis laikotarpis, per kurį keičiasi žmogus. Ką jau kalbėti, kaip kinta žmonija per tūkstančius metų. Geriau apie tai negalvoti. Balio Buračo nuotraukose lietuvės vilkėjo savo pačių išausta drobine apranga, bet ne tai svarbiausia. Žiūrėjau į jas ir regėjau nuo vargo suakmenėjusius veidus. O dabar Vilniaus senamiestyje sutinku moteris tarsi iš kito pasaulio, labai atitrūkusias nuo XX a. pirmos pusės veidų. Nedrįstu liesti tokio klausimo. Jeigu Vytautas Didysis nors dienai prisikeltų, tai tikriausiai nulėktų ne vieno dabartinio valdžiažmogio galva...
7. Ar bent dabar renkant (skiriant) į aukštas pareigas neįmanoma pasižiūrėti per rentgeną to žmogaus komunistinės praeities? Kodėl turėtų tai būti nebūtina? Katės perkamos maiše.
Pareigos ir kūryba –du labai skirtingi keliai. Geriau netapatinti
8. Nepriklausomoje Lietuvoje menkinama kultūra, keistai interpretuojami meno dalykai. Antai lyginamas Kukulas su S.Geda
Sigitas Geda –šimtmečio lietuvių poetas, nepalyginamas su niekuo.
Atgal
