Asmenybės
08 19. Vardan Lietuvos – kovoti ir nepabūgti
Lidija Veličkaitė
„Į priekį – kovoti, nepabūgti ir neleisti, kad kas nors nukreiptų į šoną. Su didele pagarba ir džiaugsmu atbėgau pasidalinti su Jumis šitomis širdies mintimis, kuriomis aš, mano šeima ir daug kitų pasaulyje gyvenančių lietuvių alsuoja“ - pradėjo savo pokalbį viena žymiausių Lietuvos išeivijos moterų Amerikoje Angelė Barkauskaitė-Nelsienė, kurios nuopelnus mūsų šaliai sunku ir išvardinti, Lietuvos moterų lygos (LML) organizuotoje apskritojo stalo diskusijų ciklo tautiškumo tema septintoje dalyje, vykusioje liepos 29 dieną. Pasisveikinusi su visais atvykusiais į renginį dalyviais, A.Nelsienė padėkojo LML pirmininkei prof.Onai Voverienei už pakvietimą dalyvauti tokioje plakančioje Lietuvos širdimi kompanijoje. Jau du dešimtmečius kasmet atvykstanti į Lietuvą, šį kartą atsivežė visus dešimt savo vaikaičių (kaip ji sako lietuviukų), šešis anūkus ir keturias anūkes, kalbančius lietuviškai, nuo 3,5 iki 20 metų. Išauginusi tris dukras lietuviška tautine dvasia ir sukūrusias šeimas su lietuviais, A.Nelsienė džiaugiasi, kad gali atvažiuoti į laisvą Lietuvą ir tiki, kad patriotai, kiek bebūtų išbandymų ir sunkumų, išlaikys lietuvybę ir tautiškumą. Patarė stiprinti visuomenines organizacijas ir jų veiklą. Sprendžiant įvairias negeroves neapsiriboti tik straipsniais laikraščiuose, bet tiesiogiai kreiptis į Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius.
Vienas iš A. Nelsienės susitikimų su prezidentu R. Reiganu
A.Nelsienė papasakojo apie 1981 metais įsteigtą Amerikos Baltų Laisvės Lygą (BAFL), kuri išjudino Lietuvos okupacijos nepripažinimo klausimą. Iš tikrųjų tai padarė keli žmonės, tik vėliau prisidėjo vis daugiau ir daugiau. Neseniai Lietuvoje mirė Juozas Kojelis. Jo sūnus Linas dirbo Baltuosiuose rūmuose prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) padėjėju ryšiams su visuomene ir jo indėlis Pabaltijo įvykių realizavime buvo gana svarus. J.Kojelis visada ieškojo būdų, kaip atgaivinti Lietuvos bylą Amerikos vyriausybės sluoksniuose. Kaip pajudinti iš to cemento, kuris buvo sumūrytas per Molotovo-Ribentropo pakto susitarimą, per F.Ruzvelto politinį požiūrį ir visa kita. Ir tie keli lietuviai pritarė J.Kojelio idėjai steigti naują organizaciją, kuri rūpintųsi politiniais reikalais ir pateiktų informaciją valdžios sluoksniams ir visuomenei. Pradinei veiklai buvo surinkta aštuoni tūkstančiai dolerių ir nutarta pakviesti latvių ir estų veikėjus. Ir taip gimė Amerikos Baltų Laisvės Lyga (Baltic American Freedom league). Ji egzistuoja ir dabar. A.Nelsienė vadovavo jai dvi kadencijas. Šiuo metu ji yra vicepirmininkė. BAFL pastangomis pajėgta įtakoti prez.R.Reiganą, kad jis pasirašytų Baltijos Laisvės Dienos rezoliuciją - „Baltic Freedom Day“. Rezoliucijos pasirašymą stebėti į Baltuosius rūmus 1983 m.birželio 14 d. buvo pakviesta du šimtai baltiečių. Tai buvo pirmas tokio masto dėmesys parodytas Pabaltijui. Remdamasis šia rezoliucija, prezidentas R.Reiganas, parašė laišką Jungtinių Tautų nariams, paaiškinantį, kad JAV nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos valstybių okupacijos ir, kad tos valstybės turi teisę būti laisvos.
Baltijos valstybių kovai už Nepriklausomybę didelės reikšmės turėjo BAFL rengiamos metinės Žmogaus teisių gynimo konferencijos, į kurias pranešėjais buvo kviečiami Amerikos ambasadoriai, Jungtinių Tautų, Vyriausybės, spaudos atstovai. Buvo leidžiamas mėnesinis Baltijos biuletenis, kuris buvo siuntinėjamas JAV kongresui, Baltųjų rūmų administracijai, bibliotekoms, spaudai ir organizacijos nariams. Jis leidžiamas iki šiol. Kiekvienais metais BAFL rengia banketą, vadinamą „Žymenų vakaru“, kurio metu apdovanojami asmenys, nusipelnę Lietuvos, Latvijos, Estijos laisvės siekiams.
1984 m. BAFL pastangomis lietuvių, latvių ir estų kalbomis radijo programos perkeltos iš „Laisvės“ radijo į “Laisvos Europos“ radiją. Tais pačiais metais valstybės sekretoriaus pavaduotojo Elijot Eibrams (Mr. Elliott Abrams) kalba BAFL Žmogaus teisių konferencijoje buvo pripažinta kaip oficialus valstybės departamento dokumentas ir po to Baltijos valstybių byla pajudėjo iš vietos. Vokiečių ir britų spauda interpretavo šią kalbą kaip signalą, kad JAV atvertė naują lapą Baltijos valstybių atžvilgiu. Kartu su Žmogaus teisių konferencijomis BAFL suorganizuodavo plataus masto demonstracijas prieš Sovietų Sąjungos agresiją Baltijos valstybėse, tai paskleisdavo Amerikos spaudoje ir parodydavo per televiziją. Rugpjūčio 23 d., minint Molotovo-Ribentropo paktą, demonstracijos vykdavo prie Vokiečių ir Sovietų Sąjungos konsulatų ir ambasadų.
1987 m. A.Nelsienė parašė straipsnį „Žudynės nesibaigia su II-uoju Pasauliniu karu“ ir įdėjo koncentracijų stovyklų žemėlapį Sibire, kuris buvo atspausdintas JAV ir Venesuelos (padedant Vytautui Dambravai) didžiojoje spaudoje. Dėl šio straipsnio Sovietų ambasada įteikė formalų protestą Venesuelai. Priminė 1984 metus, kaip prieš įvykstant Los Andžele Vasaros olimpiadai, buvo paskleista informacija, kad Sovietų Sąjungos sportininkai, kurie norėtų prašyti politinio prieglobsčio JAV, bus apgyvendinti saugioje vietoje esančiuose namuose. Dėl to Sovietų Sąjunga atsisakė dalyvauti šioje olimpiadoje. 1986 m. A.Nelsienė padėjo paruošti dokumentą Kalifornijos mokyklų tarybai, kad įtrauktų į savo mokymų programą dėstymą apie Sovietų Sąjungos Baltijos valstybėse įvykdytą genocidą. Mokytojai buvo įpareigoti tą programą vykdyti. 1988 m. jos pastangomis buvęs prez. R.Reiganas ir gubernatorius Deukmejianas pasirašė ant rezoliucijos, kurioje reikalaujama grąžinti Vilniaus Katedrą tikintiesiems. Rezoliucija buvo išsiųsta M.Gorbačiovui, A.M.Brazauskui ir prez. Dž.Bušui.
Taip pat organizavo Lietuvos disidentų, parlamentarų, prof.V.Landsbergio, prez.V.Adamkaus susitikimus su laikraščių vedamųjų redaktoriais, su televizija ir spauda, lietuvių visuomene. Organizavo iš Lietuvos atvykstančių solistų koncertus Los Andžele. Rinko lėšas Tarptautinio antikomunistinio Kongreso ir Tribunolo proceso, vykusio 2000 m. Vilniuje, medžiagai anglų kalba išleisti.
1990 m. suorganizavo baltiečių susitikimą su prezidentu Džordžu Bušu (George Bush) vyresniuoju prieš jo susitikimą Maltoje su M.Gorbačiovu. Delegacija informavo JAV prezidentą apie padėtį Baltijos valstybėse ir įteikė išsamų memorandumą „Baltic Policy“. 1990 m. A.Nelsienė išrūpino tuometinei LR Ministrei pirmininkei Kazimirai Prunskienei susitikimą JAV Kapitolijuje su senatoriais ir Senato pirmininkais.
1991 m. „Los Angeles Times” laikraštyje, A.Nelsienė buvo paminėta kaip viena įtakingiausių moterų Amerikos visuomenėje.
A.Nelsienė penkis metus buvo JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Tarybos pirmininke, apie aštuoniolika metų – JAV LB Vakarų apygardos pirmininke. Dvi kadencijas A.Nelsienė buvo Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV Lietuvių bendruomenės komisijos narė, vieną kadenciją LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių bendruomenės komisijos narė. Dabar - Pasaulio Lietuvių bendruomenės Seimo narė ir Kontrolės komisijos pirmininkė.
1998 m.sausio 16 d. Vašingtone JAV prezidento Bilo Klintono ir Lietuvos, Latvijos, Estijos prezidentų buvo pasirašytas Amerikos ir Baltijos sandoris, vadinamas „U.S. - Baltic Charter of Partnership“. Jam gimti taip pat padėjo tik saujelė žmonių. Tai buvo pirmasis dokumentas, kuris nutiesė bendradarbiavimo tiltą tarp Amerikos ir Baltijos valstybių. Prez.B.Klintono pakviesta į Baltuosius rūmus A.Nelsienė dalyvavo šioje pasirašymo ceremonijoje.
Didžiausia A.Nelsienės idėja ir vizija – 1998 m., remiama BAFL organizacijos, pradėjo organizuoti Amerikos Kongrese Baltijos valstybių rėmėjų grupę „Baltic Caucus”. Tai Kongreso narių sambūris, kuris rūpinasi tų valstybių reikalais, teikia Kongresui rezoliucijas, remiančias jų laisvę ir saugumą, priima valstybių vadovus ir organizuoja jų susitikimus su JAV valdžios žmonėmis. Angelė Nelsienė kreipėsi į lietuvių kilmės kongresmeną Joną Šimkų (John Shimkus), siūlydama tapti „Baltic Caucus“ pirmininku. Jam sutikus, ji tapo koordinatore tarp Kongreso, BAFL ir baltiškos visuomenės. Taip pat kreipėsi į žmones, kad prašytų savo atstovų Kongrese įsirašyti į šį sambūrį. Rašė straipsnius į laikraščius „Draugas“, „Dirva“, „Tėvynės žiburiai“, informavo lietuviškas, latviškas, estiškas radijo programas ir spaudą. Didelį darbą atliko „Baltic Caucus“ įtvirtinant Pabaltijo šalių nepriklausomybę ir ypatingai didelį postūmį kelyje į NATO. 2004 m., Lietuvos priėmimo į NATO proga, A.Nelsienė buvo pakviesta į Baltuosiuose rūmuose vykusią ceremoniją. Ir šiandien „Baltic Caucus“ priima Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentus, Užsienio reikalų ministrus ir visus kitus. BAFL kas mėnesį, o kartais ir dažniau leidžia biuletenį „Baltic Caucus update“, kuriame atsispindi trijų Pabaltijos valstybių įvykių santrauka. Kongresmenas J.Šimkus dar labai dėkingas A.Nelsienei, kad surado jo lietuviškas šaknis, kelionėje į Lietuvą globojo jo tėvus.
BAFL, kurios vicepirmininke yra A.Nelsienė, vykdo įvairius politinius projektus. Neseniai jų iniciatyva iš steigiamo už laisvę žuvusių atminimui Laisvės parko Amerikoje nukeltas Stalino biustas ir miestelio laikraštyje buvo parašyta apie Stalino nusikaltimus. BAFL pasisakė prieš Baltijos dugnu tiesiamą Vokietijos ir Rusijos dujotiekį, prieš karinių laivų „Mistral“ pardavimą Rusijai. Latvijos prezidentė V.V.Freiberga Amerikos Baltų Laisvės Lygai suteikė aukščiausią Latvijos medalį už nuopelnus jų laisvės atstatymui.Deja, nei iš Lietuvos, nei iš Estijos vadovų nesulaukta jokio atgarsio.
A.Nelsienė priminė 1991 m. Sausio įvykius, kai jai esant Vašingtone ir ieškant paramos Lietuvai, paskambino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas prof.V.Landsbergis, ir informavo, kad į Parlamentą rieda rusų tankai. Ji tada kreipėsi į kongresmeną Kristoferį Koksą, kuris pažadino visus įtakingus Vašingtone žmones. Vėliau buvo teigiančių, kad prezidentas Dž.Bušas paskambino M.Gorbačiovui ir sulaikė jį nuo tolesnės agresijos. Taip pat ji buvo prašiusi kongresmeną K.Koksą 1990 m. atvykti į Lietuvą stebėti pirmų laisvų rinkimų, tačiau dėl vizų neišdavimo, jis su trijų žmonių delegacija įstrigo keturioms dienoms Berlyne ir tuo metu paskleidė po pasaulį daug žinių spaudoje apie Lietuvą. Į Lietuvą atvyko praėjus dienai po rinkimų.
Savo veiklą derindama su prof.V.Landsbergiu, 1995 m. A.Nelsienė įtikino savo draugą kongresmeną K.Koksą, kad jis pateiktų Kongresui rezoliuciją „HCR-51“, skatinančią Karaliaučiaus demilitarizavimą, sužalotos aplinkos atstatymą ir nuostatą, kad Lietuva, Latvija ir Estija turi teisę pačios nustatyti savo užsienio politiką, įskaitant narystę NATO. Ši rezoliucija buvo vienbalsiai priimta ir įtraukta į Kongreso knygą, kur surašyti visi priimti dokumentai. A.Nelsienės pastangomis, JAV dienraštyje „The Orange Country Register“, išeinančiame milijoniniu tiražu, apie tai buvo plačiai aprašyta. Prof. V.Landsbergis šia rezoliucija rėmėsi derybose dėl NATO ir kitose tarptautinėse institucijose. Lygiagrečiai su BAFL Amerikoje veikė ir kitos organizacijos, siekiančios padėti Lietuvai išsivaduoti iš priespaudos.
Kalbėdama apie lietuvybės išlaikymą Lietuvoje, A.Nelsienė pabrėžia, kad jis aktualus buvo visą laiką. Ir tai pirmiausia prasideda nuo šeimos, nes tėvų pareiga įskiepyti meilę Tėvynei, principus, dorybės supratimą. Viešnia akcentavo, kad Lietuvoje per penkiasdešimt metų buvo išlaikyta lietuvybė, tačiau apgailėtina, kad dabartinė Lietuvos valdžia neatspindi daugumos gyventojų norų ir vilčių. Jai liūdna girdėti žmonių nusivylimą teisingumu ir klestinčią korupciją.
Amerikoje vyresnio amžiaus lietuviai patriotai, kurie kovojo ir aukojosi vardan Lietuvos, jau išeina iš gyvenimo. Nelsų šeima užleidžia vietą savo dukroms, kurios ateina mokytojauti į šeštadieninę mokyklą, vadovauja jaunučių ateitininkų organizacijai, paruošia vaikus pirmai Komunijai. Reikia, kad visos lietuvių šeimos įsijungtų į jau veikiančias organizacijas, parapijas ir stiprintų jų veiklą.
A.Nelsienė džiaugiasi, kad jaunimui įdomu sužinoti tragišką Lietuvos likimą, dėl ko jis važiuoja į Sibirą tvarkyti senelių ar prosenelių kapų – visa tai skatina jų patriotizmą ir supratimą, kad Lietuva yra jų tauta ir valstybė. Pati A.Nelsienė 11 metų buvo lietuviškos šeštadieninės mokyklos Amerikoje mokytoja ir teigė vaikams, kad nors jie ir gimė šiame krašte, bet jie yra lietuviai. Dabar daug užsienio jaunimo stažuojasi Lietuvoje ir jos anūkai jau pareiškė norą čia gyventi. A.Nelsienė sako, kad tik patriotizmo jausmas išlaiko tautas per amžius. Ir jeigu mes jo neišlaikysime, tai būsime pasmerkti išnykti. O to leisti negalima. Jos tėvai Ciprijonas ir Petronėlė (Guogaitė) Barkauskai bėgo į užsienį nuo Sibiro ir mirties, jos seneliai Uršulė ir Stasys Guogai buvo 1941 m. ištremti į Sibirą ir ten mirė. Senelis Juozas Barkauskas globojo knygnešį Juozą Kanclerį ir platino slaptą spaudą.
Kaip sako pati A.Nelsienė, - „Jūros bangos nuolat skalauja krantą ir per laiko tarpą jį apardo“. Todėl emigrantų išsilaiko pirma, antra, trečia kartos, po to mažėja, jei nėra atnaujinamos jėgos, jei nepapildomos gretos.
Dabar į Ameriką ir kitas valstybes plūsta lietuviai iš Lietuvos ir tai labai didelis skaudulys. Jie yra laukiami Lietuvių Bendruomenėje, tačiau jiems pirmoje vietoje yra finansiniai ir ekonominiai dalykai. Daugelis jų išsiveža kažkokį pyktį Lietuvai ir nenori suprasti, kam reikalinga lietuvių kalba užsienio šalyje. Tik ilgiau pagyvenę supranta, kad jų gyvenimas nėra visiškai laimingas be Lietuvos ir ryšių su ja.
A.Nelsienė apgailestauja, kad plūstant į Europą islamistams, išsilavinusius žmones išvilios iš Lietuvos, o jų vietą užims kitataučiai. Todėl Lietuvoje jau žengtas pirmas žingsnis, išbraukiant tautybę iš visų dokumentų, kad nebūtų didelio pasipriešinimo.
Diskusijų metu kalbėta apie patriotinį jaunimo auklėjimą. Prasitarus apie nedarbą, A.Nelsienė papasakojo, kad ji su vyru verslininku Romu Nelsu, įkūrė Lietuvoje keletą importo-eksporto firmų. Amerikos lietuviai daug padeda Lietuvai sprendžiant įvairias problemas: atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, finansiškai remiant mokyklas, ligonines, našlaičius, buvusius partizanus, bibliotekas milijoninėmis sumomis, nors dauguma jų gyvena vidutiniškai. A.Nelsienė pasidžiaugė pabuvojusi LML draugijoje, pagyrė jos veiklą ir skatino nenuleisti rankų vardan tos Lietuvos.
Atgal
