Asmenybės
08 26. Minint Artūrą Sakalauską
Vytautas Landsbergis
Kai grįžtame kiek plačiau į Lietuvos Sąjūdžio pakilimo už laisvę ir atkurtosios Nepriklausomybės gynimo laikus, ne vienas jaunesnių šį tą girdėjusių žmonių gali šiandien ir nebeskirti ar supainioti, apie kurį Artūrą Sakalauską kalbame. Mat buvo tada du Artūrai Sakalauskai. Kažkokia Lietuvos lemtis susiejo tuos du jaunuolius ir jų pasipriešinimą okupanto smurtui, kaip ir sutampantys abiejų vardai.
Sovietų kariuomenėn paimtas kareivis iš Lietuvos Artūras Sakalauskas, kurį jo būrio vadai ir tarnybos bendrai engė kaip lietuvį, kankino, žemino ir prievartavo, naktį traukiny paėmė ginklus ir iššaudė savo kankintojus. Po to pabėgo, buvo gaudomas, susivokė pasiduoti, kad nenušautų iš keršto, tada teisiamas ir kalinamas; Sąjūdis daug darė, kad jį išgelbėtų, ir tai pavyko.
O štai kitas Artūras Sakalauskas – jaunas savanoris iš Alytaus, kuris atėjo į jau atkurtos Lietuvos karių eiles ir žuvo tarnybos poste gindamas Aukščiausiąją Tarybą ir Tėvynės laisvę štai čia prieš dvidešimt metų.
Jauniems kariams ir visam Lietuvos jaunimui norius tarti apie savanorį Artūrą Sakalauską ir jo veiksmais išreikštą, įkūnytą pareigą.
Piliečio ir kario pareiga Lietuvoje turi daug simbolių. Vienas jų yra Artūras Sakalauskas. Pareiga mat nėra žodis ar šūkis – pirmiausia, tai yra jausmas. Štai esu čia ir žinau, ką privalau daryti. Ne todėl, kad man įsakė, bet aš pats sau įsakau.
Aš žinau, ir aš darysiu.
Artūras Sakalauskas žinojo, kad Lietuva pavojuje; jos laisvė, jos garbė pavojuje, ir ją reikia ginti. Kaip Šventajame Rašte pasakyta: jeigu ne aš, tai kas?
Matykim tarsi sakantį: aš, Artūras Sakalauskas, suprantu, ir man aiškinti nereikia; aš einu, kur esu reikalingas. Beveik neabejoju, kad Artūras Sakalauskas taip galvojo, ir negalvojo ilgai. Atrodytų labai paprasta, bet paprasčiausiame pasirinkime glūdi ir gelmė, ir didybė. Tariamai eilinio, o iš tikrųjų puikaus, gryno, teisingai pasirenkančio žmogaus, kuriam jo paties likimas nebuvo svarbiausia, elgesio pavyzdys.
Iškart po sausio žudynių, kai galų gale buvo priimtas savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymas, Artūras nuėjo užsirašyti į savanorius. Tarnavo Alytuje ir kitur, o lemtingomis tėvynei Maskvos pučo dienomis atvyko su draugais į Vilnių. Čia buvo paskirtas į parlamento gynybos postą Nr. 1 ir budėjo tą rugpjūčio 21-osios vakarą. Jau buvo išbudėjęs paskirtą laiką ir pasitraukęs į poilsio kambarį, kai poste pasigirdo šūviai ir granatų sprogimai. Artūras Sakalauskas galėjo lukterėti, iš tolo pasidomėti, kas vyksta, tačiau būtent dėl vidaus įsakymo negalėjo taip elgtis. Jis bėgo tiesiai ten, kur vyksta mūšis, kur kaunasi draugai, ir sutiko pasiklydusią kulką – savo mirtį.
Tegul kiekvieno šių dienų jauno žmogaus širdy ar sąmonėj būna nors kruopelė Artūro Sakalausko. Čia mano gimtoji žemė, aš esu čia ir žinau, kad esu reikalingas, ir nesitraukiu.
Tąsyk išliks Lietuva, ir bus ji garbinga ir gerbiama tarp tautų, o mes – ne veltui gyvenę.
Pagal pasisakymą A. Sakalausko žūties vietoje prie Seimo rūmų, 2011-08-21
Atgal
