Asmenybės
11 11. Receptas gydyti vienatvę ir net ligas
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Netoli Kupiškio esantis Skapiškio miestelis garsėja Blaivybės bei Misijų paminklais, šventoriuje pastatytu Liurdu, koplytstulpiu arkivyskupui Mečislovui Reiniui, Švedukalniu, ežeru (apie jame nuskendusius varpus rašė Maironis). Skapiškio dominikonų bažnyčioje yra dirbęs ir giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius Strazdelis... Pastaruoju metu miestelį garsina liaudies teatrų (Pienių midus, Pienių vynas ar Pienių pūkas) festivaliai. Skapiškis garsėja ir žmonėmis. Jų kaip ir kiekviename miestelyje yra visokių. Šį kartą pakalbėsime apie 83 metus einančią Vladislavą Klimkaitę, kuri, sulaukusi 79-erių, buvo pakviesta su savo darbais dalyvauti parodoje. Tačiau savo darbais nesididžiuoja, o džiaugiasi, kad jie ir kitiems patinka.
Vaikystė ir jaunystė Biliūnų kaime
Vladislava Klimkaitė gimė 1929 m. birželio 24 d. Biliūnų kaime, Skapiškio apylinkė (dabar tai Kupiškio rajonas), Antano Klimkos (1896-1949) ir Elžbietos Petronaitės (1890-1960), atitekėjusios iš netoli esančio Gintvilių kaimo (Gintvilių ir Biliūnų kaimus skyrė Narbutų kaimas). Šeimoje dar augo trejais metais už Vladutę jaunesnis brolis Linas (1932-1991).
Kalvis Antanas Klimka, iki mirties dirbęs prie žaizdro, buvo žinomas meistras: dirbdavo ratus, vežėčias, langus. Tik vedęs Elžbietą, kartu su ja Biliūnuose ėmėsi statyti namus. Pastatė 10x6 m 2. gryčią dviem galais – ji ir šiandien tebestovi, tik niekas ten nebegyvena.
Netoli Klimkų gyveno Petro Gūros šeima (augo du vaikai Angis ir Vida), jau turėję kertamąją. Tad Vladutei teko šiems kaimynams talkinti javapjūtės darbuose: rišti pėdus, statyti juos į gubas. Netoli buvo nedidelis (4 ha) Naujikų ūkelis. Čia augo Alfredas ir Jūras. Nemažą ūkį (12 ha) turėjo Ignoto Kiaulėno šeima, kurioje augo net septyni vaikai.
Netoliese gyveno ir dėdė Lionginas Klimka. Jų keturi vaikai (Stasė, Vytautas, Lionė ir Janė) dažniau būdavo Antano Klimkos namuose.
Antano ir Elžbietos Klimkų ūkis buvo nedidelis 5,5 ha. Jie laikė dvi karves, arklį, avių, kiaulių, paukščių. Tad Vladutė nuo mažens išmoko įvairių ūkio darbų.
Skapiškio bažnyčios choristų grupelė. Iš dešinės: Vladislava Klimkaitė (dešinėje), Henrikas Stasėnas, Jonas Uziela, vargonininkas Leonardas Juškėnas ir Elena Merkienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Sulaukusi septynerių mergaitė pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Pradinė vienkomplektė mokykla Topolio kaime buvo įsikūrusi Stančikų name. Nuo Klimkų namo iki mokyklos buvo geras kilometras, kurį tekdavo kasdien nukeliauti. Vladutė prisimena, kad besimokant ketvirtame skyriuje, kai iš vadovėlio buvo iškarpyti Smetonos portretai, ji labai verkusi. Mat mokytojai mokė labai atsargiai elgtis su knyga, o dabar gavo ją skylėtą. Tada mokinukė nesuprato 1940 metų sovietinių okupantų politikos. Ilgai saugojo tą iškarpytą vadovėlį ir ne per seniausiai atidavė Kupiškio bibliotekai.
Nuo mažens Vlada mėgo piešti. Būdama ketvirtame skyriuje, mokytojui Kaziui Vanagui (jis mokė visas keturias klases) nupiešė Lietuvos žemėlapį. Mokytojas, matydamas Vladutės užsidegimą mokslui ir gabumus menui, ėjo į namus prašyti tėvų leisti ją toliau mokytis. Tačiau nebuvo pinigų. Be to, tėvai ir patys buvo mažamoksliai: mama temokėjo tik pasirašyti, o tėvas mokėjo ir skaičiuoti.
Tetėnas – mamos sesers vyras (caro laikų veterinaras) - išmokė pradžios mokyklą lankančią Vladą leisti vaistus, davė jai švirkštą, būtiniausių vaistų, mokė suprasti ligas ir tinkamai naudoti vaistus. Vladai teko leisti vaistus ne tik gyvuliams, bet ir žmonėms...
Darbai pokaryje
Karo metu visa Klimkų šeima buvo namuose. Po karo Biliūnų kaimą paliko Gūrų, Naujikų šeimos ir kai kurie kiti kaimo žmonės...
Po karo pradėjo sirgti Antanas Klimka ir 1949 m. mirė. Jam nebeteko matyti kolūkio „Sakalas“ kūrimo. 1950 m. visi privalėjo stoti į kolūkį – greitai kolūkiečiams buvo leista laikyti tik vieną karvę. Vladutė prisimena, kad Vainiškių kaimo visi gyventojai į kolūkį buvo varomi apsiginklavusiųjų šautuvais. Įkūrus kolūkį, Vladutės brolis Linas buvo paskirtas brigadininku, tad nebeliko laiko rūpintis namais – visi darbai buvo palikti motinai ir Vladai. Motinai sirguliuojant, Vlada dirbo ne tik kolūkyje, bet ir visus darbus namuose.
Be to, nuo 1952 m. Vlada pradėjo laikyti bites – tai buvo tėvelio noro, nors ir po mirties, įgyvendinimas. Bičių labai reikėjo ir mamai. Vienu metu turėjo net 7 avilius. Vlada pati išmoko prižiūrėti biteles, sukti medų... Kai persikėlė į Skapiškį, atsivežė tik du avilius, kitus paliko. Likusių niekas neprižiūrėjo, o kažkokie tinginiai ir niekadėjai avilius panaudojo kurui.
Nuo 17 metų Vlada Klimkaitė pradėjo siūti. Šio amato mokėsi pas garsų kojos netekusį kriaučių Juozą Šešelgį. Jis iš Skapiškio buvo atsikėlęs į Biliūnus, statėsi namus, tad norėdamas daugiau pasiūti ir uždirbti pinigų – turėjo kelis mokinius.
Biliūnuose Vlada pradėjo kabliuku megzti bliuzeles, liemenes, megztukus. Mezgė ne tik sau, bet ir kitiems. Ir dabar iš tų laikų turi prisikaupusi pilnutėlį maišą mezginių.
Prie Liurdo Skapiškio bažnyčios šventoriuje. Iš dešinės: Jonas Dovydėnas, Vlada Klimkaitė, Henrikas Stasėnas, vargonininkas Leonardas Juškėnas, Jonas Uziela, Bronius Juozas Liutkevičius, Aldona Bugailiškienė, Janina Liutkevičienė, Stasė Šlapelienė, Danutė Mikėnienė, Elena Merkienė, Bronė Adomavičienė, Elena Stuokienė, Bronius Stuoka
Dėl rūpesčio motina nebeturėjo laiko bendrauti su jaunimu, gal todėl, kaip sako ji pati, ir liko netekėjusi.
Vladutės brolį Liną Klimką, brigadininku išdirbusį 9 metus, kolūkio valdžia pasiuntė į kursus, kuriuos baigus jis buvo paskirtas „Sakalo“ kolūkio pirmininku. Tačiau šias pareigas užėmė neilgai – pora-trejetą metų. Vedė kolūkio buhalterę Aldoną Mikalauskaitę ir po motinos mirties 1961 m. abu išvažiavo į Šiaulių kraštą.
Susirgus motinai, kai jos vienos nebebuvo galima palikti, Vladutė mažiau darbavosi kolūkyje. O brolis, prieš išvykdamas iš „Sakalo“ kolūkio, iš kolūkio išregistravo ir Vladą. Tada ji 7 metus viename gryčios gale laikė iš Panevėžio atvykusius keturis statybininkus. Jiems gamino maistą, už šį darbą gaudama neblogą atlyginimą.
Vlada Klimkaitė, visąlaik trokšdama mokslo, sužinojusi apie suaugusiųjų vakarinės mokyklos Skapiškyje atidarymą, įstojo ir pradėjo mokytis. Jų klasė (apie 20 mokinių) per metus baigdami pagrindinių dalykų dviejų klasių kursą, per du metus (1961-1962) baigė 5-8 klasių kursą. Mokėsi mokytojo Jono Liko buvusiuose namuose (jis, mirus žmonai, išsikėlė į kitus namus prie Skapiškio geležinkelio stoties). Klasėje mokėsi daug suaugusiųjų iš įvairių kaimų. Nuo Biliūnų kaimo iki Skapiškio - 8 kilometrai. Tad Vladutė, nepaisant oro, kasdien nužingsniuodavo 16 km. Mokytojas ir mokyklos direktorius Jonas Kaušakys, baigiant mokyklą, pajuokavo, kad Vlada per šiuos mokslo metus būtų iš Skapiškio nuėjusi į Maskvą ir sugrįžusi.
Iš Biliūnų į Skapiškį
Po metų, išvykus statybininkams, Vlada nuo sunkių darbų susirgo. Po 1969 m. atliktos operacijos (trūkiai abejose pusėse) reikėjo gydytojų priežiūros, ir ji nebegalėjo likti viena kaime. Todėl pradėjo dairytis namo Skapiškyje. Ji nusižiūrėjo mirusio kirpėjo Šinkūno namą, kurį jo bobutė Šinkūnienė jau buvo aprašiusi savo brolio sūnui Juliui Martinoniui. Namą nusipirkti padėjo tuometinė paštininkė Jadzė Kiaulėnienė. Vlada Klimkaitė – jau penktoji namo šeimininkė.
Už namą Skapiškyje sumokėjo ilgų santaupų pinigėliais – 3000 litų. Tačiau prie jo nebuvo nei malkinės, nei šulinio, o pusė namo buvo neįrengta.
Pati Vlada pasirūpino ir šuliniu, ir malkine. Sakosi, būtų įsirengusi ir kitą namo pusę, jeigu ne ta sveikata... Nusiminusi, kad jos atsivežti du bičių aviliai šią vasarą sunyko: bitutes užpuolė „vagilės“ („juodos bitės“) ir jas išžudė. Dabar įsigijo naują avilį ir tiki, kad pavasarį atskris spiečius.
Prieš 10 metų ženkliai pasilpo sveikata – tada pirmąsyk gyvenime buvo paguldyta į ligoninę ir jau ketveri metai, kai nuolat bendrauja su gydytojais. Džiaugiasi Ričardu Kiaulėnu, kuris jai padėjo ir padeda sunegalavus, ar reikiant pasiekti gydytoją Kupiškyje. Be to Kiaulėnas – kaimynas buvo Biliūnų kaime, gerai žinomas – tad neatsitiktinai jam padovanojusi namą ir žemę.
Visą gyvenimą buvusi fiziškai labai stipri ir dabar nenori pasiduoti negalavimams: sodina bulves, daržoves, augina gėles. Kai kuriems skapiškėnams pasiūlius nebedirbti sklypelio (iš viso 9 arai – dirbama pora arų), Vlada atsakanti: „Kurgi aš gausiu kopūstą, morką, salotų – negi važiuosiu į Kupiškį?!” O jos pagamintos morkos, tarkuotos su obuoliais, paskanintos cukrumi ar medumi, tikrai skanios. „Gal dėl to, kad tiek daug valgau morkų – labai geras regėjimas – nenaudoju akinių“, - juokauja pašnekovė.
Skapiškio bibliotekoje prie Vlados Klimkaitės iškabintų darbų. Vlada Klimkaitė (dešinėje) bibliotekininkei Romai Bugailiškienei (kairėje) džiaugiasi nauju išsiuvinėtu paveikslėliu
„Kartais jaučiuosi visai neblogai, o kartais pasidaro silpna... Todėl atsikėlusi ryte išgeriu vaistų ir gydytojų nurodymu privalau ilgokai pagulėti. Tada jau turiu jėgų užsikurti krosnį, pasigaminti maisto. O pavalgiusi sėduosi prie darbo – siuvinėjimo. Dėkoju Dievui, kad gerai matau,“ – kalba Vlada.
Nedideli kambarėliai prikrauti Vlados darbų ir pilni įvairiausių gėlių, žydinčių ir žiemą. O vasaros metu gėlėse skęsta ir visas namelis. Seniau gėles augino ir bažnyčios puošimui.
„Labai bijau šalčio, tad ir į bažnyčią jau kelinti metai kasdien nebevaikštau– tik sekmadieniais ir švenčių dienomis,“ – apgailestauja pasakotoja.
Nuo 16 metų pradėjo lankyti bažnyčios chorą. Vargonininku tada dirbo Vytautas Četkauskas, vėliau Povilas Bučys, o nuo 1962 vargoninkauja Leonardas Juškėnas. Tėveliui susirgus, kelis metus choro nelankė. Vladutė prisimena, kad choristai labai tarpusavyje bendravo, buvo draugiški. Apgailestauja, kad daugelis išmirę, tačiau likusieji ir dabar labai stengiasi giedoti.
Mezgimas ir siuvinėjimas – sveikata ir nusiraminimas
Atsikėlus į Skapiškį, V. Klimkaitė ėmė kabliuku megzti kvadratėlius, kuriuos susiuvus gaudavo kilimą. Jau pasiūta dešimt didesnių bei mažesnių kilimų. Didžiausias 1,5 x 1 m.
Šio darbo imtis privertė ne tik meninė gyslelė, bet ir vienatvė: nieko nepažįsta, nieko nežino. Tad mezgė ir siuvo ne tik tam, kad nebūtų nuobodu – dirbdama ji jautė didžiulį džiaugsmą.
Vėliau ėmė megzti rutuliukus. Pradžioje jie buvo didesni, tačiau iš jų buvo sunku išgauti vaizdą, todėl ėmė megzti smulkius (piršto galo dydžio) rutuliukus ir juos susiuvusi turėdavo paveikslą.
Dabar siuvinėja ant kanvos. Ant kanvos piešia pati ir su gailesčiu prisimena, kad anksčiau piešinių buvo galima ir nusipirkti.
Vlada Klimkaitė jau turi išsiuvinėjusi apie 30 paveikslų. Dalis darbų padovanota.
Išsiuvinėjusi „Vytį“ (šia tema du paveikslai). Daugiausia siuvinėja gamtos vaizdus, gyvulius (svarbiausias arklys, stirnytė), paukščius (gulbes, gandrus) ir kt.). Daugelyje paveikslų – namai. Sulaukusi 79 metų, kaip jau minėta, pirmąsyk buvo pakviesta dalyvauti parodoje.
Parodos
2008 m. spalio 18 d. Skapiškio bibliotekoje (Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skapiškio padalinys) buvo atidaryta rankdarbių paroda „Skapiškio auksarankės“. Čia darbus eksponavo Kazimiera Kaušakienė, Vlada Klimkaitė, Regina Leknickienė, Elena Makuškaitė, Laimutė Papučkaitė ir Aldona Raišienė. 2008 m. spalio 28 d. Skapiškio bendruomenės taryba Vladislovai Klimkaitei ir kitoms parodos dalyvėms įteikė padėkas už dalyvavimą darbelių parodoje „Skapiškio auksarankės“.
Vladai Klimkaitei tai buvo pirmoji paroda. Antroji – „Rankdarbių paroda“ Skapiškio bibliotekoje, atidaryta 2009 m. rugsėjo 2 d. Čia kartu buvo išstatyti Vlados Klimkaitės ir Laimutės Papučkaitės darbai.
Jau po mėnesio – spalyje - ši paroda, pavadinta „Su adata ir vašeliu“, buvo išvežta į Noriūnus (Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Noriūnų padalinį). 2009 m. buvo parengtas Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Noriūnų padalinio Vladislavos Klimkaitės ir Laimutės Papučkaitės darbų parodos „Su adata ir vašeliu“ katalogas (parengė Irena Gasparonienė). Kataloge kelių L. Papučkaitės nertų servetėlių nuotraukos ir V. Klimkaitės gobelenai: „Kupiškis“, „Kelias namo“ ir darbų iš parodos Skapiškyje nuotrauka.
Pagaliau 2010 m. pavasarį Kupiškio bibliotekoje buvo atidaryta jau personalinė V. Klimkaitės darbų paroda.
Tų pačių metų rudenį – rugsėjo 7 d. V. Klimkaitės darbų personalinė paroda „Tik adata ir siūlas“ atidaryta Skapiškio bibliotekoje.
Šiuo metu jos darbai eksponuojami Laičiuose – tai jau šeštoji bendra ir trečioji personalinė 83 metus einančios ir ligų varginamos Vlados Klimkaitės darbų paroda.
Vlada Klimkaitė nuoširdžiai kalba apie savo darbus: „Jie man suteikia džiaugsmo, priduoda sveikatos, teikia nusiraminimą. Vakarais ilgu ir nuobodu, ypač vienišam. Visą gyvenimą dirbau, nepratusi tinginiauti – nieko neveikti. Tad siuvinėju, o jeigu dar kas domisi mano darbeliais – man vienas džiaugsmas“.
Atgal
