Škico meno istorija dar neparašyta, neieškokite jo aptarimo ir enciklopedijose bei vikipedijose. 

Minėdami kardinolo Vincento Sladkevičiaus metus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas kartu su Lietuvos ypatinguoju archyvu parengė virtualią dokumentų parodą „2021 m. – kardinolo Vincento Sladkevičiaus metai“. 2021-ieji paskelbti kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais. Ši atgimimo ir susivienijimo idėjas įkūnijanti, tikėjimu ir gerumu spinduliuojanti asmenybė visą gyvenimą išmintingai mokė lietuvių tautą „kantriai laukti ir augti“.

 Jau vakar internetinė žiniasklaida išplatino mielą pranešimą: „Savaitgalį įvedamas vasaros laikas“. 

Paaiškėjo kasmet Kultūros ministerijos, bendradarbiaujant su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, rengiamo Knygos meno varžytuvių nugalėtojai. Leidiniai buvo vertinti pagal leidybinio-poligrafinio atlikimo, apipavidalinimo kokybės bei knygos meninės visumos bruožus.Šiemet varžytuvėms 55 leidėjai pateikė 118 knygų, išleistų 2020 metais. Pagal atnaujintus varžytuvių nuostatus, leidinius vertino dvi komisijos: žinovų praktikų grupė, į kurią po vieną savo narį pasiūlė Lietuvos grafinio dizaino asociacija, Lietuvos spaustuvininkų asociacija ir Lietuvos leidėjų asociacija, ir knygos meno žinovų komisija, į kurią savo narį pasiūlė Vilniaus dailės akademija, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus knygrišių gildija. Kitus du narius į komisijas skyrė kultūros ministras.

Liškiavoje, ant aukšto Nemuno kranto, išstypusi lyg koks telekomunikacinis bokštas, žvalgosi po pasaulį vėjo lizdą primenanti pušis. Kiek aprėpia jos viršūnė, anapus Nemuno

 Pavasario saulė, nukėlusi sutemų dangtį, vėl meiliais spinduliais margina Lietuvą. Varninių šeimos paukštis kovas, maklinėja po laukus tarsi koks agronomas 

Norint tinkamai įvertinti poetės Danutės Mažeikienės kūrybą, reikėtų atitinkamos filologinės, sakyčiau, ir filosofinės  studijos įvairiais aspektais. Tačiau neturiu tokių galimybių, o trumpai dalykinei analizei nekyla ranka 

Prieš savaitę šešioliktasis „LIETUVOS AIDO“ puslapis pakvietė jus, savo skaitytojus, aplankyti virtualią akvarelės parodą  „Kelionė į Žemaitiją

Švenčiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 103-ąsias metines, kaip ir kiekvienais metais, ypatingais pagarbos ženklais buvo pagerbti ir Lietuvos nacionalinio kultūros ir meno apdovanojimo laimėtojai, kurie išgirdo ne tik padėkas, bet ir jau mantra tapusį politikų pažadą kultūrą puoselėti ir laikyti pagrindiniu šalies raidos vienetu. Ir tie žodžiai, išsakomi šventą mums visiems dieną, neabejoju, yra nuoširdūs ir lydimi tikėjimo, kad politikoje pagaliau rasis valios juos paversti kūnu. Tačiau ar tikrai visi vienodai ir vieningai sutariame, kas gi yra toji kultūra, vardan kurios vieną kartą metuose išrenkame labiausiai nusipelniusius ir, pasižymėję savo gerų darbų sąraše „varnelę“, lyg niekur nieko laukiame kitų metų, visus dvylika mėnesių sutartinai pamiršdami, kad toji politika, kurios vardu dažniausiai nurašomi gėdingiausi poelgiai, ir yra tos pačios kultūros sudėtinė dalis?

 Mieli „LIETUVOS AIDO“ skaitytojai, kviečiu jus visus apsilankyti virtualioje akvarelės parodoje „Kelionė į Žemaitiją“. Šis laikraščio puslapis yra tarsi vartai, internautų kalba tariant – portalas, į ekspoziciją, o pačios akvarelės jūsų laukia mano internetinėje platformoje-bloge: „K.K.Šiaulytis. GALERIJA“.

Lietuvos Respublikos Prezidentas vaizdo skambučiu kalbėjosi su buvusiais Lietuvos nuolatiniais atstovais prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), ambasadoriais prof. dr. Irena Vaišvilaite ir dr. Arūnu Gelūnu. Pokalbyje ambasadoriai pristatė Prezidentui, kaip Lietuvos rūpinimasis UNESCO pasaulio paveldo vertybėmis atrodo iš tarptautinės perspektyvos. Pasak Prezidento, Lietuva turėtų aktyviau išnaudoti narystės UNESCO teikiamas galimybes pritaikant šalyje sukauptą tarptautinę patirtį, taip pat pasaulyje skleidžiant informaciją apie Lietuvos pasaulio paveldo vertybes.

  Šiandien gyvename ir dirbame neįprastomis sąlygomis. Pandemijos rykštė į mūsų kasdienybę atnešė daug skausmo, netekčių, baimės, įtampos, o dar pridėjus lietuvio būdo savybes...  Išlieka stipriausieji ir kūrybiškiausieji. Šiandien šią mintį galime drąsiai patvirtinti.

 „Šviečia dieną, šviečia naktį, balti pusnynų žiburiai...“. Tik tokia šviesa galėjo naudotis tūkstančiai rytinio Lietuvos pakraščio gyventojai, kuriems elektros tiekimą sutrikdė itin smarkus paskutinių sausio dienų snygis. 

Savo tarme kalbėjome nuo lopšio,  Kiekvienas žodis – tartum iš dainos  - Galiu gyvent be Alpių, Pizos bokšto, Bet be gimtinės vėjo – nė dienos. Jonas Laurinavičius.

Pasirodė penktoji rašytojo Jono Laurinavičiaus aforizmų knyga „Brūkštelėjimai“ (Kaunas, 2020). 

Danielė atėjo į šį pasaulį Gardės dvare, apsuptame didelio sodo, ant Varduvos upės kranto, netoli Sedos miestelio.

Dr. Algimantas Ažusienis prieina prie lango ir laukia, kol pasirodys žvaigždės. Visą gyvenimą domėjosi Visatos paslaptimis. Penkis dešimtmečius  astrofiziką dėstė Pedagoginio instituto studentams. Iš to aktyvaus gyvenimo, mokslo žinių pynės turbūt neįmanoma išsivaduoti.

Žodžio „miniatiūra“ kilmė – tarsi iš piršto laužta. Pasirodo, reikšmingos ne pirmosios jo raidės – „mini“, nurodančios kokio reiškinio mažumą. Anot istorikų, viduramžių dailininkai iliuminatoriai,  lotynišku žodžiu „minium“ vadino raudonus dažus

Sausis. Slidėmis į Palangą! Astrologai pagaliau apsisprendė paskelbti – Vandenio era prasidėjo paskutinėmis du tūkstančiai dvidešimtųjų gruodžio dienomis. Apie buvusią, Žuvų eros pabaigą, kalbėta jau seniai, nekantriausi žvaigždžių skaičiuotojai jau 2012-aisiais laukė sukrėtimų

Teatras yra kolektyvinio meno šaka. O kolektyve, žinia, yra lygūs ir lygesni. Žmogus su tuo susidūrė jau seniai. Sakoma “bukas kaip kaimietis“. Kažin, kažin. Kovodamas su lygiais ir lygesniais, ūkininkas išrado geldą. Paprastą geldą. Iš pradžių, būdavo, supila pašarus, stipresnis paršelis atsistoja išilgai geldos ir mažesni nebeprieina. Ūkininkas manė ir sumanė: sukaldamas skersinukus, ilgą geldą padalijo į penkis-šešis skyrelius. Visi penki ar šeši paršiukai turi lygias galimybes. Jei didysis nori nuvyti mažesnį – turi palikti savo skyrelį. Dalybos – vienas ant vieno. Va, čia ir didžioji išmintis. Pavyzdžiai paršiukiški, bet kalba irgi apie nemažiau kiauliškus dalykus. Pajuokavimuose dažnai būna ir šio to svarbaus. Pjesėje irgi yra pagrindiniai personažai ir antraeiliai. Va čia ir iškyla kuriančio žmogaus problema. Kažkas turi matyti, kad aktorius neliktų paraštėse. Gerai jei teatro vadovas išmintingas, rūpinasi aktorių tobulėjimu. Bet dažniausiai, ypač šiais laikais, kai beveik panaikinta vyriausiojo režisieriaus pareigybė, iš šalies pasamdyti režisieriai nesirūpina aktorių ateitimi, siekdami lengvesnio ir greitesnio rezultato, naudojasi patentuotų aktorių paslaugomis. Jauniesiems reikia daugiau dėmesio ir darbo.