2021-01-06
Teatras yra kolektyvinio meno šaka. O kolektyve, žinia, yra lygūs ir lygesni. Žmogus su tuo susidūrė jau seniai. Sakoma “bukas kaip kaimietis“. Kažin, kažin. Kovodamas su lygiais ir lygesniais, ūkininkas išrado geldą. Paprastą geldą. Iš pradžių, būdavo, supila pašarus, stipresnis paršelis atsistoja išilgai geldos ir mažesni nebeprieina. Ūkininkas manė ir sumanė: sukaldamas skersinukus, ilgą geldą padalijo į penkis-šešis skyrelius. Visi penki ar šeši paršiukai turi lygias galimybes. Jei didysis nori nuvyti mažesnį – turi palikti savo skyrelį. Dalybos – vienas ant vieno. Va, čia ir didžioji išmintis. Pavyzdžiai paršiukiški, bet kalba irgi apie nemažiau kiauliškus dalykus. Pajuokavimuose dažnai būna ir šio to svarbaus. Pjesėje irgi yra pagrindiniai personažai ir antraeiliai. Va čia ir iškyla kuriančio žmogaus problema. Kažkas turi matyti, kad aktorius neliktų paraštėse. Gerai jei teatro vadovas išmintingas, rūpinasi aktorių tobulėjimu. Bet dažniausiai, ypač šiais laikais, kai beveik panaikinta vyriausiojo režisieriaus pareigybė, iš šalies pasamdyti režisieriai nesirūpina aktorių ateitimi, siekdami lengvesnio ir greitesnio rezultato, naudojasi patentuotų aktorių paslaugomis. Jauniesiems reikia daugiau dėmesio ir darbo.
