Asmenybės
08 12. Yra Prahoje nuoširdus Lietuvos draugas...
Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas
Jau daug metų bendrauju su Prahos universiteto profesoriumi Radegastu Paroleku. Kol buvo pajėgus, kol važinėdavo pas brolius ar pusbrolius latvius, pakeliui apsistojęs Vilniuje, šviesaus atminimo profesorės Elenos Červinskienės šeimoje, aplankydavo ir mane. Dabar metai jau daro savo: Profesoriui greitai, gruodžio 1 d., sukaks 91 metai ir, netekęs dar akių šviesos, gali tik mintimis keliauti į Rygą, Vilnių ar Taliną. Tad mums belieka vien laiškais keistis. Paskutinį gavau pačioje šių metų pradžioje. Jame žadėjo atsiųsti man kompaktinį diską (CD) su įrašytais keliais naujais darbais. Nepaisant solidaus amžiaus, Profesorius vis dar daug dirba. Tačiau štai praėjo daugiau kaip septyni mėnesiai, kol pažadas buvo ištesėtas: rugpjūčio pradžioje gaunu paketėlį su CD ir trimis knygutėmis. Su palengvėjimu atsidusau...
Šį kartą skaitytojus norėčiau supažindinti su tomis trimis knygutėmis, pavadintomis bendru vardu „Eilėraščiai Jums“. Čekijoje esama senos vadinamųjų bibliofilinių leidinių tradicijos. Nežinau, koks jų statusas, kaip jie traktuojami. Ar įtraukiami jie į knygų registrus, ar į juos žiūrima kaip į privačius, rankraščio teisėmis leidžiamus spaudinius. Pagaliau tuo nelabai ir rūpinuosi. Man svarbu, kad juos gavau iš Profesoriaus. Pirmoji knygutė išleista 2009 m. ir dedikuota „ištikimųjų draugų ratui“ – džiaugiuos ir didžiuojuos patekęs į tą ratą.
Leidinukas nedidelis: su viršeliais vos 20 puslapių. Jame išspausdinta 17 eilėraščių, paimtų iš „1939-2009 m. lyrinių užrašų“. Puslapiai nenumeruojami, bet knygutė iliustruota dailininko Jaroslavo Bergro subtilia grafika. Profesorius tuo metu, matyt, dar nebuvo ketinęs tęsti savo knygučių tolesnio leidimo: nepažymėjo, jog tai pirmasis sąsiuvinis. Toks pažymėjimas – antrasis sąsiuvinis – atsirado analogiškoje 2010 m. knygutėje (15 eilėraščių). Čia įdėta ir pratarmėlė – paaiškinimas bičiuliams, kokiais principais vadovautasi skelbiant visuomenei literatūrologo poetinę kūrybą. 2011 m. išeina ir trečiasis sąsiuvinis, kuriam duota dar paantraštė „Mano tautoms“. Jame išspausdinta 18 kūrinių. Iš jų du Janio Rainio ir po vieną Ojaro Vaciečio, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio bei Marcelijaus Martinaičio eilėraščių vertimai. Likę 12 eilėraščių – paties Profesoriaus.
Kad profesorius žymus Pabaltijo, rusų ir kitų slavų literatūrų tyrėjas, kad jis yra nemaža vertęs iš šių kalbų į čekų kalbą, seniai žinomas dalykas. Apie jį ir jo nuopelnus lietuvių literatūrai rašyta ir mūsų spaudoje (pavyzdžiui, žr.: A. Piročkinas. Čekų profesoriaus meilė Pabaltijo literatūroms // Metai, 2008, Nr. 3). Tačiau naujasis jo asmenybės bruožas – poetinė kūryba, ryškėjanti šiose trijose knygutėse, – gana netikėtas.
Nesiimame kalbėti apie R. Paroleko poeziją čekų literatūros kontekste. Tenkinkimės vien trečiosios knygutės kūrinių, skirtų autoriaus santykiui su keliomis mažosiomis tautomis, trumpute apžvalga – išvardijimu. Profesorius su dideliu širdies sopuliu apgaili skaudų sorbų, prūsų ir lyvių tautų tragišką likimą eilėraščiuose – raudose: „Elegija dėl sorbų“, Elegija dėl baltų prūsų“ ir „Elegija dėl lyvių“. Eilėraščiai „Mylimajai Lietuvai“ ir „Kvietimas prie ištaisyto stalo“ – tai lietuvių tautos istorinio kelio apmąstymas ir žavėjimasis lietuvių poezija. Eilėraščiuose „Knutui Skujeniekui, Latvijos PEN klubo nariui“ ir „Čekų-latvių klubo himnas“ perteikiami mums autoriaus jausmai jo numylėtai Latvijai. Keli eilėraščiai apdainuoja Estiją ir Armėniją. Gal vertėtų vieną kitą ištraukėlę išversti pažodiškai, kad įsitikintume, kaip reiškiama meilė ir prieraišumas šioms tautoms. Tačiau ar prozinis vertimas sukels skaitytojui adekvatų įspūdį, kokį duotų paskaitytas originalas ar pagaliau poetiškai atkurti vaizdai?
Tad, užuot rizikavę prastu poezijos vertimu sumenkinti R. Paroleko kūrinių įspūdį, pateikiame šios knygelės pradžioje esančių „Kelių žodžių vietoj pratarmės“ vertimą. Vertimas geriau perteiks autoriaus mintis apie mažųjų tautų kultūrų ir kūrybos reikšmę žmonijai.
Keli žodžiai vietoj pratarmės
Mūsų nuostabioji planeta pasižymi neaprėpiama gausybe gyvųjų organizmų – augalų ir gyvūnų, – kurių grožiu ir sumaninga vidaus sandara visame pasaulyje nesiliauja stebėjęsi poetai, mokslininkai, menininkai ir specialistai.
Tas pats sakytina apie protingųjų būtybių ir tautų, apgyvenusių mūsų planetą, įvairovę. Taip pat žmonija kaip visuma kartu sudaro vieną didelį biologinį organizmą, susidedantį iš didelės daugybės mažesnių ne mažiau įdomių regioninių visybių – tautų ir genčių, jų kalbų ir kultūrų, kurios vieną kitą įtakoja ir turtina, nors kartais beprasmiškai yra tarp savęs kovojusios. Santykius tarp tautų turėtų nustatyti tolygūs moralės nuostatai, kaip ir tarp žmonių. Nepaisant to, ar mažos, ar didelės, jos turėtų bendrai gyventi broliškoje meilėje ir viena kitai padėti.
Turim galvoje vertybes, kurias mūsų planetos tautos, tiek jau mirusios, tiek iki šiolei gyvuojančios, sukūrė ir kurias kaip jų brangų palikimą perimame, kad mes patys dėkingi jomis praturtėtume.
Tikiu, kad mūsų būdingiausia bendražmogiškoji esmė yra dvasinė ir kuriamoji, nes mes sukurti ar išugdyti kaip protingos būtybės, apdovanotos laisva valia ir sąžine, kuri yra laidas nepiktnaudžiauti valia. Buvome apdovanoti meile ir atjauta, potraukiu į teisingumą, tobulumą ir grožį. Mums įdiegta intuicija, vaizduotė ir numatymo galia, taip pat įvairiu mastu kiti talentai, be kurių jokia laisva žmonių veikla neįmanoma. Dvasinė ir kūrybinė žmogaus esmė, kuri galbūt mus sieja su Aukščiausiuoju protu, akivaizdžiausiai reiškiasi mūsų pozityviausiomis mintimis ir poelgiais, mūsų neaprėpiamai didelėmis galimybėmis tobulėti ir tuo, kokį moralinį, dvasinį ir kultūrinį identitetą įstengiame susikurti – individualųjį, tautinį ir bendražmogiškąjį.
Knygos viršelis
TGM (= Tomašas Garigas Masarikas) čia įžvelgė Apvaizdos aukščiausiąjį planą. Gali būti, kad kiekviename iš mūsų – dalelė tojo Aukščiausiojo Kūrėjo, kuris visa tai sudėjo į mus, į mūsų genus kaip savo dovaną. Ir tik nuo mūsų suvokimo bei sąžinės priklauso, kaip mes su šia dovana pasielgsime, kad ją užsitarnautume, kad ją savyje pagausintume ir išplėtotume, ir taip sukurtume naujų pastovių vertybių, ne tik tų materialinių, reikalingų maitintis lavėjimo kelyje, bet visų pirma anų dvasinių, specialiųjų ir kultūrinių. Jas kaip savo palikimą perduodame kitoms kartoms, kad šios, kritiškai įvertinusios, toliau jas tęstų. Taip, nepaisant visų grasių istorijos posūkių, šios vertybės plėtojasi, turtėja bei grynėja ir kyla į aukštesnį lygį, kurdamos nuostabią, laikui nepaklūstančią Dvasios ir kultūros imperiją, iš kur visi semiame sau energijos, stiprybės bei pasimokymo ir kurią savo gyvenimu bei veikla stipriname tiek kaip individai, tiek kaip tautos. Kuo bus tobulesnis ir turtingesnis kiekvienas asmuo, tuo tobulesnė ir turtingesnė bus kiekviena tautinė kultūra, kuriai jis priklauso. Ir kuo daugiau bus tokių subrendusių tautinių kultūrų, tuo turtingesnė bus apskritai žmonijos civilizacija.
Mažosios tautos negali su didžiosiomis tautomis varžytis karių skaičiumi, automobilių ar ginklų gamyba, bet gali ir su pačiomis didžiausiomis tautomis sėkmingai lenktyniauti savo išradėjų, mokslininkų, menininkų ir rašytojų dvasinių darbų baruose. Jos gali taip pat žymiai padėti turtindamos tas didžiąsias tautas. Tokioms brandžiosioms tautoms priklauso, pavyzdžiui, Europoje skandinavų tautos, Pabaltijo tautos, olandai, belgai ir mažosios slavų tautos, prie kurių priskiriame ir save. Būtų didelis nuostolis, jeigu iš jų turėtų kurios išnykti arba būtų prarytos tų „didžiųjų“, kaip, pavyzdžiui, sorbai Vokietijoje.
Esu jų aistringas šalininkas ir gerbėjas. Manau, kad Europos Sąjunga ir Jungtinių Tautų Organizacija turėtų priimti mažųjų didžiai kultūringų tautų apsaugos chartiją, kuri užtikrintų jų būvį ateityje. Esu įsitikinęs, kad kultūrinės ir dvasinės vertybės, sukurtos mažųjų didžiai kultūringų tautų, yra iki šiol neišnaudotas žymus žmonijos kultūros rezervas ir kad tos „didžiosios“ tautos galėtų iš jų ko ne ko pasimokyti ir pačios save praturtinti. Šituo „Eilėraščių Jums“ sąsiuviniu, skirtu mažųjų tautų garbei, ir noriu prie to prisidėti, nors nepuoselėju jokių iliuzijų, kad mano pasiūlymas bus gimtajame krašte ar kitur artimiausiu metu išgirstas.
Artėjančiais 2011 metais linkiu Jums visa ko geriausio.
Radegastas Parolekas
***
Paskaičiusiam šį testamentinį raštą mąstančiam žmogui yra kas pagalvoti. Tai lyg paakinimas mažųjų tautų dabartinei ir būsimosioms kartoms didžiai branginti savo kultūrą ir nesiduoti apakinamoms didžiųjų tautų spindesio.
Paketėlyje įdėtame laiške Profesorius rašo, kad, atsiradus dosniam sponsoriui, turįs vilties kitų metų viduryje išleisti savo atsiminimus. Juose tikriausiai bus atskleista daug vertingų dalykų ir minčių iš jo turtingos patirties. Mes nuoširdžiausiai linkime jam sulaukti tos dienos ir pasidžiaugti, kad ilgus metus brandintas troškimas realizuotas. Tie atsiminimai praturtins daugybę skaitytojų Čekijoje bei kituose kraštuose, taip pat ne vieną žmogų ir mūsų Lietuvoje. Laukiame taip pat ketvirtosios knygutės „Eilėraščiai Jums“, kuri bus skirta 2012 metams.
Profesoriaus Radegasto Paroleko gyvenimas – tai pavyzdys, kaip stipri dvasia įveikia kūno negalias ir atlaiko likimo smūgius. Tad mes visi Lietuvoje palinkėkime mūsų tautos bičiuliui dar ne vienus metus būti stiprios dvasios!
Atgal
