Asmenybės
07 12. Sugrįžimas į Panemunėlį (2)
Prof. Petras Bielskis
Prisimename režisierės Vitos Vadoklytės dideles ir gana sėkmingas pastangas tęsti dramaturgo Vytauto Bičiūno mokymą apie liaudinį vaidinimą. Savu laiku ir Balys Sruoga, ir V. Bičiūnas yra galvoję, kad liaudinis vaidinimas remiasi kitokiais dėsniais negu profesinis teatras, turi būti kitokia drama, labiau situacinė negu psichologinė, labiau ritualinė negu verbalinė. Ta prasme V. Vadoklytė, iš metų į metus statydama jo dramas, išmaningai ieškojo tos teorijos praktinio pagrindimo. Ir dažnai rasdavo.
Viešintų ir Jurbarko teatrai yra žinomi kaip turtingo tipažo panaudojimo meistrai. Ir dar tuos teatrus ir jų režisierius (Vytautą Germanavičių, Danutę Budrytę-Samienę) vienija regioninio teatro idėja. Viešintų teatro repertuare nuolat surasi iš Anykščių krašto kilusius autorius – Liudvika Didžiulienė-Žmona, Aleksandra Kazakevičienė, o Jurbarkas stato savo krašto dramaturgų veikalus – Gasparas Velička, Hermanas Zudermanas, Ernstas Vichertas, Vydūnas. Į kultūrinį kontekstą įrašoma daugiau pajėgų ir ,kas ypatingai svarbu, išsaugomas etninis savaimingumas.
Kun. Jono Katelės šventėje viešintiškiai suvaidino K. Būgos ir M.Palionio komediją „Dėdė atvažiavo“, o jurbarkiškiai – nežinomo autoriaus „Ūpo žmones“.
Daugelį sudomino Klaipėdos universiteto studentų spektaklis „Ilgesio dainos“. Siužetą sudaro dialogai iš Eugenijaus Matuzevičiaus pokario metų eilių, bet jaunimas čia plėšia retas daugiabalses partizanų dainas. Pradžią spektakliui davė padovanotas Veronikos pokarinių dainų įrašų diskelis. Jaunimas išgirdo pirmą balsą, pasui antrą, trečią ir užgiedojo patys. Kitas dainas atsinešė iš savo močiučių jaunystės, papildė tekstus, įvedė kitokius melodijų variantus. Paskui prireikė to laiko tekstų.
Stebina derinys – dabartinis jaunimas ir senelių, deja, jau praėjo kelios kartos, jų senelių kovos už laisvę. Tos dainos atsirado iš sumaitoto gyvenimo. Jas kūrė tokie pat jauni žmonės, aiškiai žinodami, kad jie pasmerkti. Todėl dainos pilnos ilgesio: „Nelauk, motinėle, prie klevo vartelių, trys sūnūs negrįš niekados; aš nebedainuosiu tau gražių dainelių ir nebesakysiu, kad tave myliu; žydės vasilkos mėlynai, bet mes nebematysime; šiandien mano vietoj padėk eglės šaką; aš nebepareisiu sodo takeliu“. Greta skamba tekstai apie viltį ir pareigą: „Vai, neverk, motinėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės“. O Tėvynė aukštinama: „Tu didvyrių žemė, mes – tavo vaikai“. Studentai atkuria gyvenimus, kurių patys jau nebeprisimena. Iš degančių akių ir susiklausymo atrodo, kad jie dainuoja savo bendraamžių likimą, kurį supranta ir atjaučia. Ir tai yra jų valioje, jų laike ir jų jėgose, ir tai yra graudžiai gražu.
Vakarop pradėjo lynoti.
Iš Šilalės rajono, iš Bilionių atvažiavo kaimo bendruomenės teatras. Jiems netiko senosios klebonijos kiemas ir su savo Kazimiero Čiplio-Vijūno kaimiška komedija „Bobutės susipyko“ nusidangino į apleistą senąją mokyklą. Žmonės susisėdo po alyvomis, o jie įsikūrė mokyklos prieangyje. Teatro vadovė Zita Grudienė jau per daug metų išmoko parinkti vietas. Lizdauja kaip gandras, bet, jei jau apsistojo, tai geresnės vietos nesurasi. Kaimo žmogaus gyvenimas išguldytas dalimis – kieme, prieangyje, dalis troboje, kažkur giluminiuose kambariuose. Moka sukurti gyvenimą. Komedija irgi parinkta išmintingai. Autorius, kaip ir šventės jubiliatas, buvo kunigas. Jo visos pjesės turi aiškų didaktinį pradą, konkrečiai nužymėtą moralą, bet veikia paradoksalių situacijų, nesuderinamų priešpriešų pagalba.
Teatre vaidina šeimomis: Salomėja ir Ona Gargasienės, Asta ir Antanas Gutaučiai.
Kad ir kaip būtų gera teatro vadovė Zita Grudienė, bet be Zenono Levickio jai būtų ne kas. Jis tarsi to gražaus moteryno povo plunksna. Visom prasmėm puošmena. Pasivartai žinynus – visur jo pilna: Šilalės tarybos narys ir seniūnaitis ir Bilionių istorijos žinovas, pirmas senkapių tvarkyme. Apie tokius sakoma – prie tunciaus ir prie rožunčiaus. Gal tai vadinasi asmenybės pilietiškumu? Teatre jis nepamainomas, nes nepriekaištingai išlaiko sceninės teisybės toną. Tikras ir kartu originalus, spalvingas, šarmingas, žaismingas. Turi kokį tai muzikalų ritmo pajautimą, moka klausyti, priimti ir atiduoti. Tarsi nieko ypatingo nedaro, bet prikausto dėmesį, nešūkauja, bet jį visada girdi. Tokiu pasidaryti negalima, tokiu reikia gimti. Vienas ir jis, žinoma, yra vienas, o visi drauge – jau Bilionių kaimo bendruomenės teatras.
Daugelis bendruomenių su pavydu stebi Bilionių teatro gyvenimą. O visi galėtų tokius, o gal ir geresnius susikurti. Bent Šilalė galėtų juos visiems pavyzdžiu rodyti.
Trečioji kun. Jono Katelės diena. Atlaidų diena. Jo plyta prie plytos prieš šimtą metų statyta šv. Juozapo Globos bažnyčia išpuošta vainikais, pinavijomis ir bijūnais, iškeltos vėliavos. Atgijo varpas. Toli girdėti. Žmonių pilna bažnyčia - kaip Vilniaus katedroje. Suma. Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas sako pamokslą: „Aš girdžiu plakant kanauninko Jono Katelės širdį!“ Tokiais atvejais reikia būti ten, būti kartu su vyskupu, bet iš tikrųjų visi girdėjo plakant mūsų didžiojo gentainio širdį. Žmonės meldėsi, verkė, priėmė Komuniją, norėjo būti geresniais. Kokia laimė, kad kunigas neužmirštas, o gyvena mumyse.
Lietus įsilijo. Krivūlė tęsiasi. Senojoje mokykloje Agluonėnų teatras laužia kažkada seniai sudėtas langų grotas, mat pro duris netelpa statinės, o be jų kaip vaidinsi „Žydas statinėje“. Teatras turi du režisierius – Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus – ir abu šiame spektaklyje vaidina žydelius. Šitą jie moka daryti tobulai, virtuoziškai, parodija - jų arkliukas. Pati komedija neturi aiškaus autoriaus, tekstas verstas iš lenkų kalbos, bet panašu, kad yra Šekspyro komedijų kompiliacija. Kažkas iš Šailoko, kažkas iš Falstafo ar dar kažko. Draminė struktūra remiasi netikėtomis situacijomis, paradoksais, lengvai suvokiama intriga ir vienareikšmišku moralu. Charakteriai beveik nesivysto, bet tipažai labai ryškūs ir komiški. Beveik visi liaudinės komedijos pagrindiniai bruožai. Žiūrovai mėgsta šį spektaklį, bet teatro repertuare yra ir daug sudėtingesnių pastatymų.
Klaipėdos universiteto studentų teatras suvaidino antrą savo spektaklį – Juozo Grušo novelė „Tu mušei Adomą“. Tai kolektyvinis darbas. Jiems patinka vaidinti noveles, kadangi draminė medžiaga suteikia daug laisvės improvizacijai. Autorius, matyt, kūrė žmogų tarp noro išlikti ir tarp neleidžiančių išlikti sąlygų. Jis net nurodo, kad vieni šaudė iš namo, kiti šaudė iš miško. Vadinasi, žmogaus vieta apibrėžiama kažkur tarp tų šaudančių. Tai viena iš paradoksalių novelių. Spektaklis bando kalbėti apie dabartį. Protai ir sąžinės sujauktos. Norėdami išsigelbėti, nuraminti save, perrašome tikrąjį gyvenimą, pakeičiame iliuzija. Jauniems protams sunki tema, bet jie narsiai kelia atsakomybės problemą ir suranda teatralių formų tam išreikšti. Pirmiausia, bendruomenės įvaizdis: vienuoliai, juokdariai, šiaip jaunimas. Ilgi balti abitai, juodi triko, raudonos skraistės sudaro labai apibendrintą laikmečio vaizdą. Kuriamas apeiginis ritualas: šventinama ir apsivaloma vandeniu, giedama ir imituojamos kolektyvinės maldos, baldakimai ir procesijos, signoriai, varpeliai ir būgnai. Apeigiškumą ir vyksmo misticizmą stiprina įnešamos vyskupo regalijos, mirtingojo karūnavimas mitra, minios ritmingas siūbavimas ir gyvas giedojimas.
Visas spektaklis suskirstytas į tris dalis: kentėti ir išsilaikyti, surasti kaltę kitame ir pasislėpti mistikoje. Pirminis aukštas vidinis ritmas ir žemas tempas palaipsniui keičiasi vietomis kol pasiekia metafizinę ramybę. Būtent tas virsmas ir sudaro spektaklio dramatizmą.
Viename laikraštyje po vieno straipsnio nuotrauka padarytas prierašą, kad prof. P. Bielskis ir vyskupas J. Kauneckas šmaikščiai ginčijasi, kam –aukštaičiams ar žemaičiams – turėtų tekti pagrindinis XXIII klojimo teatrų krivūlės prizas. Žinoma, pajuokavo, juk ginčytis su vyskupu joks tikintis žmogus sau neleistų. Iš mažens man yra žinoma, kad kunigas yra vadas, o tai reiškia - neliečiamas. Ir man tas žinojimas teikia harmonijos pojūtį. Negalėčiau griauti savo žinojimo. Tiesa, buvo pasikeista nuomonėmis. Man atrodė, kad Agluonėnų teatras turi svarių nuopelnų visam klojimo teatrų judėjimui: ten jau trečią dešimtmetį dirba labai talentingi režisieriai, kurie ir sukūrė naują klojiminio teatro bangą, pirmieji iškėlė dar uždraustą trispalvę vėliavą, visada įdomus ir netikėtai naujas jų repertuaras.
Galvojau ir apie Punską, ir apie Bilionis, ir apie Jurbarką, ir...
Man atrodė, kad visi turi pakankamai nuopelnų senojo teatro kultūrai, kad galėtų pretenduoti į kun. Jono Katelės prizą.
Svarstant atsirado netikėtų motyvų: kokią įtaką turės apdovanojimas sekančioms krivūlėms? Pirmasis Panevėžio vyskupijos ir Lietuvos klojimo teatrų draugijos prizas įteiktas už kokią tematiką, už kokią dramaturgiją, už kokią formą, už kokias idėjas? Savaime aišku, kad spektaklis „Žydas statinėje“, koks bebūtų nuotaikingas, neatlaiko pirmųjų klausimų. Taip dauguma ėmė linkti į Skapiškio pusę. Nebepamenu, bet galėjo būti, kad čia lemiamas buvo vyskupo balsas.
Pirmasis 2011 metų Panevėžio vyskupijos ir Lietuvos Klojimo teatro draugijos kun. Jono Katelės prizas ir du tūkstančiai litų premijos paskirta Skapiškio klojimo teatrui už senojo lietuvių teatro propagavimą ir Vinco Krėvės „Šiaudinė pastogė“ spektaklio pastatymą, režisierė Vita Vadoklytė.
Pastoviai, kas metai, skiriama Laukuvos seniūnijos (Šilalės rajonas) tūkstančio litų premija. Šiais metais ji paskirta Agluonėnų klojimo teatrui už senojo lietuvių teatro propagavimą ir „Žydas statinėje“ spektaklio pastatymą, režisieriai Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus. Premiją įteikti atvyko pats Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas ir ne vienas, o su žmona ir sūnumis.
Gerai prisimenu, kad vyskupas džiaugėsi studentų spektakliais. Patiko jų pilietiškumas, įvaizdžių sakralumas, dainingumas. Jaunus reikia girdėti, būtina vertinti. Apdovanojimas Klaipėdos universiteto teatrui taip ir vadinasi: „Už senojo lietuvių teatro propagavimą skirti vyskupo premiją“.
Dabar reikia klausytis, kas sušauks dvidešimt ketvirtą klojimo teatrų krivūlę, kur suvažiuos teatrai kitąmet.
Atgal
