Asmenybės
09 09. Lietuvos kaimo išaugintas fenomenas
AleksandrasŠidlauskas
1920-1940metų Lietuvos kaimas buvo dar gerai išsaugojęs senosios patriarchalinės gyvensenos savastį. Ji liko gyva šventėse, apeigose ir papročiuose - darbo bei kalendoriniuose, taip pat tradiciniame liaudies mene. Etninė paliktis, susijusi su žemdirbio buitimi, buvo nepakeičiama kasdienybės būties ir buities dalis. Miesto „tradicijų“ įtaka kol kas dar buvo išoriškai paviršinė, bet jau noromis nenoromis reiškėsi jos pirminė sklaida. Radosi svetimtautiškas romansas, nes pasigirdo pirmieji lietuviškojo radijo balsai, pamažu plūstelėjo naujos mados ne tiktai rūbų ar apavo, bet ir elgesio, etiketo. Miesčioniškumas įsiveržė į kaimą.
Iš dalies, atrodo, dėl tos priežasties Balys Buračas, tai gerai matydamas, urmiškai puolė fiksuoti praeitį, greitomis keliavo, norėdamas visą senovę tarytum grėbte sugrėbti į savo fotoaparatą ir užrašų knygeles. Tik darbštumas ir užsispyrimas lėmė jo darbų rezultatą. Fotografas betarpiškai regėjo besikeičiantį senąjį, pobaudžiavinį Lietuvos kaimą, taip ryškiai grožiniu žodžiu atskleistą Žemaitės, Vinco Krėvės, Vaižganto, Vienuolio, Šatrijos Raganos kūryboje. Pagaliau (taip visuomet būna) laikas nenumaldomai keitė ir aplinką, ir paprotį, ir madą, ir politines idėjas. Tad Balio Buračo pastangos nebuvo bevaisės, nes jos Lietuvą lygu sustabdė ir užfiksavo visiems amžiams.
O sovietinė partokratinė ideologizuota invazija, kurią nuo pat pradžios Balys Buračas išgyveno, atskleidė pačią brutaliausią lietuvių tautos naikinimo jėgą - nuo valstybinių įstaigų ir visuomeninių darinių uždarinėjimo, nuo griežtos cenzūros iki slogaus bažnyčios bei buvusių vienuolynų persekiojimo. Sunku būtų visas skriaudas, padarytas lietuvių tautai, išvardyti. O dar masinės tremtys ir politiniai „gestai“... Tikėtina, kad mokytojavimo dešimtmetis Baliui Buračui buvo gilių apmąstymų, jautrių išgyvenimų ir jaukios užuovėjos laikotarpis. Laimei, jis per tą sovietizmą nenukentėjo. Bet kelių tūkstančių negatyvų dingimas taip pat ilgam sužeidė etninės kultūros žinovo širdį. Dėl to, šiek tiek atitolus tremtims ir šėtoniškam tūžmui, jis, jau pensininkas, vėl ryžtasi kelionei į Lietuvos kaimą, siekiant iš naujo fiksuoti tai, kas buvo nepradingę.
Kaimas šio žmogaus laukė išsižiojęs, nes spaudos nuotraukos fiksavo tik traktorius, galvijų bandas, naująsias fermas, kukurūzų „derlių“, koksagizo diegelius. Ir nė vieno straipsnio spaudoje Balys Buračas neišspausdino, jokia jo fotonuotrauka viešai nepasirodė. Argi būtų spausdinta panašaus turinio medžiaga, kuria ikikariu skaitė kaimo valstietis?
Deja, nedaug buvusių, jo anksčiau fiksuotų objektų besurasta, nes jau prasidėjo didysis liaudies meno, plačiau tariant, etninio paveldo, naikinimo ir draudimo metas. Negailestinga ateistinė ranka šluote nušlavė pakelės mažąją architektūrą - koplytėles, koplytstulpius ir stogastulpius, neglobojo plokštinių kapinynų, arė jų plotus, nesaugojo vis irstančių piliakalnių, juose ganė gyvulius, visa lygino su žeme, tiesė telefono ir elektros linijas. Tokia sovietmečio „kultūros žymė“ - pats juodžiausias ir barbariškiausias didžiosios tautos knygos puslapis.
Kaip Balio Buračo suskubta, taip ir Lietuvos kraštotyrininkų imtasi rinkti, fiksuoti, kas dar išliko, tai aprašyti bei sisteminti. 1961-1964 metais prasidėjo pačios didžiausios kraštotyrininkų kelionės, kompleksinės ekspedicijos. Tai buvo ne pavienis žingsnis, o masinis sąjūdis, dar išsilaikęs iki šių dienų. Tiesa, rašytos ir kolūkių bei partinių organizacijų istorijos, rinkti duomenys apie Didžiojo tėvynės karo karius ir karvedžius, pašlovinti tarybiniai partizanai ir tautos naikintojai - stribai. Pagaliau ir toji medžiaga yra ar bus parankinė istorinė knyga, objektyviai įvertinanti pokarinį metą·
Balys Buračas, rašydamas apie Lietuvos kaimą, ne vieną sykį pabrėžė, kad jis - tautos paprotino ir apeigyno saugotojas, tradicijų pernešėjas iš vienų žmogaus rankų į kitas, etninio kultūros paveldo puoselėtojas. Iš širdies į širdį ėjo žodis ir daina, šokis ir padavimas, žaidimas ir šnekta, papročiai ir apeigos, tikėjimai ir burtai. Juk visa tai, anot gausių populiariai parašytų straipsnių autoriaus, per ilgus amžius gludinosi, pildėsi, kito ir tobulėjo iki brangakmenio spindesio. Visa turėjo gulti į archyvus, kartotekas, muziejus ir saugyklas, asmeninius rinkinius bei kolekcijas.
Visų pabrėžiamas Balio Buračo kruopštumas ir kraštotyrinė nuovoka. Be jokios abejonės, jo sukauptoji medžiaga - ir fotonuotraukos, ir gausūs straipsniai - stebina autentiškumu. 630 straipsnių - tai didi etninės kultūros savasties išklotinė, populiarūs rašiniai, turintys ir nemažos mokslinės vertės, tai rūpestingai sukauptų faktų metodiniai aprašai, nes jie visi paremti gyvų žmonių pasakojimais. Ko jau ko, bet sąžiningumo įžymusis kraštotyrininkas nestokojo. Tai paliudija ir stebėtinai tiksli visų foto negatyvų metrika (išsamus sąrašas, kartoteka) su platokais papildomais intarpais, nuodugnesniais objekto apibūdinimais, konkrečiomis nuorodomis. Ši autentiška pirminė medžiaga jau ne vieną kartą didelio būrio etnologų bei fotografų buvo panaudota fotografijų albumuose, mokslinėse konferencijose, studentų diplominiuose darbuose ar seminarų pokalbiuose, diskusijose.
Lietuvos kaimas - didžioji kraštotyros darbininko meilė, dvasios atgaiva, viso gyvenimo alfa ir omega. Tai buvo nelyg prigimtinis įpareigojimas ir dvasinis įsipareigojimas. Jis ėjo į kaimą ir surado jame tikrų deimančiukų, anot Vaižganto, turinčių meninį pajautingumą, giliau jaučiančių ir subtiliau mąstančių: dievdirbių, piršlių, audėjų, pasakorių, medžio drožėjų, keramikų, kiaušinių margintojų, karpinėtojų, dainininkių, kalvių, staliorių ir kitų. Tai didi kaimo amatininkystės ir meninio pasaulio suvokimo panorama, pilna paslaptingumo, aukštų idealų siekio, gražios estetinės pagavos ir pačių dirbinių gražmenų atsklaidos.
Balys Buračas kiekviename vienkiemyje, kaime ir miestelyje (miestuose neieškota, nes ten nesurasta) surasdavo kūrybinės veiklos pavyzdžių, nors patiems žmonėms tai buvo kasdienybė, įprastybė, pastebimai nepastebima tikrovės dalelė. Stebėtinas vieno žmogaus įdirbis - plati interesų įvairovė, meniškų žmonių gyvenimo ir kūrybos apyrašai, jų likimai, laimėjimai, prarastys. Tai buvo tam tikra prasme tikrasis žygdarbis - žmonių kraičio skrynių turtus išsaugoti ateinančioms kartoms nuotraukoje, straipsnyje, studijoje, muziejiniame eksponate.
Tikroji Balio Buračo vieta mūsų tautos kultūros istorijoje dar nėra tiksliai apibrėžta. Daug pagyrų žodžių apie jo kūrybą jau pasakyta, tačiau jis plačiausiai pagarsintas kaip fotografas, buitinės (etnografiškosios) fotografijos kūrėjas. Lietuvos fotografai pakankamai gerai įvertino jį, kaip tuometinio smetoninio kaimo vaizduotoją. Įžymieji etnologai Vacys Milius ir Angelė Vyšniauskaitė taip pat nesyk pabrėžė, kad geresnio fotografo, kuris galėtų iliustruoti Lietuvos etnografijos vadovėlį, iki šiolei nerasta. Rinkdamasis medžiagos iš paprastų kaimo žmonių (dažniausiai iš senolių), Balys Buračas betarpiškai susiliejo su kaimu, visąlaik gilindamasis į tą aplinkumą, kurioje auginama duona, dainuojamos dainos ir švenčiamos šventės. Jis tiksliai pastebėjo, kaip kaimiečio gyvenimas susijęs su darbais ir kalendoriumi (šventės, apeigos). Tad ne veltui sovietmetis ilgai baiminosi šio fotografo, kuris, be socialinės aplinkumos, parodė žmogų, visapusiškai suaugusį su gimtąja žeme. Matyt, ir pats Balys Buračas nelabai vokė, kodėl pokario metais jis buvo ignoruojamas ir nutylimas, okūrybą dengė užmaršties šydas. Todėl ryžosi eiti mokytojauti į Karmėlavą (šis miestelis tuomet buvo tarsi didelis kaimas) ir joje dirbti visą dešimtmetį. Tuo pačiu ir fotografijos archyvas buvo sutvarkytas idealiai. Pirminė apskaita buvo labai tiksli, ji šiandien padeda lengviau pažinti jo asmenį ir kūrybą.
Kaimas išaugino Balio Buračo fenomeną, o jis savo rėžtu visomis spalvomis parodė Lietuvos kaimo gyvensenos įvairovę ir nepakartojamą grožį. Juk, kaip knygoje „Kupiškėnai pasakoja“ (Vilnius, 1980) teigia režisierius, aktorius Povilas Zulonas, „šis kraštotyrininkas, visą gyvenimą pravaikščiojęs tarp tų paprastų žmonių, labai gerai pažinojo mūsų liaudies gyvenimą, jos rūpesčius ir džiaugsmus“.
Atgal
