Asmenybės
12 16. Žmogaus kodas
100-osioms Balio Gaidžiūno gimimo metinėms
Regina Vaitkevičienė
2011 metų kovo 9 dieną įkurta Baisogalos istorinio – kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinė grupė, siekianti išsaugoti Baisogalos miestelio ir jo apylinkių paveldą bei suburti žmones, kuriuos vienija panašūs interesai. Kraštiečio poeto, žurnalisto, agronomo, laisvės kovotojo Balio Gaidžiūno 100 – ųjų gimimo metinių minėjimas – vienas iš iniciatyvinės grupės renginių.
Balio Gaidžiūno gimimo 100-mečio renginys prasidėjo poeto gimtinėje – Dauderių kaime - paminklinės lentos atidengimu. Ją atidengė Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Eugenijus Pranevičius, poeto sūnėnas Jaunutis Gaidžiūnas ir paminklinės lentos autorius tautodailininkas Edvardas Bielokopitovas. Baisogalos švč. Trejybės parapijos klebonas Aldas Vinclovas pašventino atidengtą lentą. Administracijos direktorius pasveikino susirinkusiuosius ir pasidžiaugė, kad baisogališkiams svarbi krašto istorija. Baisogalos kultūros centro direktorė Vilija Kaščionienė paskaitė poeto eilių apie jaudinantį sugrįžimą į tėviškę po pusšimčio metų, apie jo troškimą „aptverti/ Tėvų žemę/ stipriais ąžuoliniais stulpais,/ Aukštom istorijos tvorom/ ir Pilėnų kapų padavimais” ir išsaugoti gimtinę, kur užarti keliai ir takeliai, bet iš kur ,,niekad išeit nežadėta”. Baisogalos seniūnas padėkojo už prasmingą darbą, atliktą poeto atminimui, ir pakvietė nusifotografuoti prie paminklinės lentos ir ąžuoliuko, pasodinto buvusios poeto tėviškės žemėje.
Atidengus paminklinę lentą, Baisogalos bendruomenės nariai, renginio svečiai, poeto giminės ir artimieji Baisogalos bažnyčioje išklausė šv. Mišių, kurias aukojo Rozalimo parapijos klebonas Algimantas Žibėnas. Po šv. Mišių net keturių kartų baisogališkiai susirinko Komaro dvaro kolonų salėje. Gausiai susirinkusią miestelio bendruomenę pasveikino renginio iniciatorė ir vedėja Ina Stuogė – Skurdenienė. Ji pakvietė renginio dalyvius saugoti krašto paveldą, prisiminti tuos, kurie nusipelnę krašto istorijai, ir saugoti jų atminimą.
Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis sakė matąs susibūrime patriotizmo grūdą – mylėti ne apskritai žmoniją, o pamatyti šalia savęs žmogų, tėvų žemę, tėviškę, paukštį, saulę, kylančią už miško. „Iš tėviškės – visa, kas yra tėvynė, ką reiškia mylėti. Iš tėviškės – meilė, pagarba žmogui“, - kalbėjo seniūnas. – „Nykstant valstybėms, būdami tarp buvusios ir būsimos Europos, užmirštam savo namus, išbėgam į užsienius. O skaitydami Balį Gaidžiūną, suvokiam: poetas siunčia žinią, kad turim būti čia, kad pareiga tėvynei turi būti svarbiausia”. R.Kalvaitis kvietė kiekvieną susirinkusįjį pamąstyti apie tai, kokie esame ir kokie galime būti.
Renginio vedėja perskaitė eilėraštį „Lietuva, kaip ilgesio akordas”, kurį Balio Gaidžiūno 100 - osioms gimimo metinėms sukūrė poetė, Radviliškio viešosios bibliotekos darbuotoja, kraštietė Genovaitė Lukšaitė. Pagrindinė šio eilėraščio mintis, kaip ir poeto viso gyvenimo siekis, - grįžti „į tolimą tėvynę,/ Diauderių užmigusius laukus“. Grįžti ten, „kur meilės kvapas gyvas/ Ir grumste, ir bundančioj dienoj,/ Kur pavasariais dar vis – alyvos“,/ Svaigiai žydinčios“, kur ateina „Kalėdų rytas šventas“, kur susirenka visi – gyvieji ir mirusieji.
Baisogalos kultūros namų dainininkės Stasė Anglickienė, Virginija Simonavičienė ir Neringa Bernadickienė padainavo maestro Vilimo Malinausko dainą „Nieko ten neliko“, parašytą Balio Gaidžiūno žodžiams. Šioje dainoje atsiskleidė skaudūs autentiški poeto išgyvenimai, susiję su karo ir pokario patirtimi.
Ina Stuogė – Skurdenienė pacitavo ištrauką iš Vaidoto Daunio esė „Šeštoji diena“: „...rašmuo kyla iš delno, iš rankos judesio, bet tas judesys nėra paprastas. Jo brėžiama linija turi pradžią ir pabaigą, pakilimą ir nuolydį, jungtį ir sankirtį. Rašmens judėjimas turi viską, kas būdinga ir visai žmogaus gyvenimo kelionei.“ Pratęsdama renginio vedėjos išsakytą mintį, išsamų pranešimą apie Balio Gaidžiūno gyvenimą ir kūrybą perskaitė Baisogalos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Regina Vaitkevičienė. Susirinkusieji išgirdo daug iki šiol nežinomų poeto biografijos faktų, galėjo tinkamai įvertinti šią daugiašakę, įdomią, kūrybišką asmenybę, kurios visas sudėtingas gyvenimas buvo skirtas Tėvynei. Kalbėtoja pabrėžė, jog šio žmogaus santykis su gimtąja šalimi buvo be rėksmingų šūkių, be reklamos, be įkyraus patoso – tik atkaklus kruopštus alinantis kasdieninis darbas, tik gilus suvokimas, kad Tėvynė prasideda nuo namų, nuo tėvo ir motinos, nuo gimtųjų vietų, nuo šventų Mišių miestelio bažnyčioje. Ir - įstabu - tas santykis nepakito nei perėjus kalėjimus bei koncentracijos stovyklas, nei būnant toli nuo gimtinės (Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose) – tik tolydžio stiprėjo ilgesys, noras sugrįžti į vienintelius žemėje namus ir, jo paties žodžiais tariant, „Iš tų laukų jau niekur neišeit,/ Per amžius likt,/ Kur protėviai sugulę“.
Į tą prieškarinį Lietuvos kaimą visus sugrąžino Radviliškio kultūros centro direktoriaus Romualdo Juzukonio vadovaujamo ansamblio „Daina-va” vyrai. Skambėjo dainos „Sode lakštutė maža”, „Parašyk”, „Kai sužydės po mano langu”.
Renginio vedėja pažymėjo, jog didelė Balio Gaidžiūno gyvenimo dalis buvo susijusi su jo profesija, kurią jis įgijo tuometinėje žemės ūkio specialistų rengimo kalvėje – Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Balio Gaidžiūno, kaip agronomo - ekonomisto, nuveiktą darbą savo pranešime aptarė buvusi Baisogalos gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja daktarė Elena Šveistienė. Kaip teigė pranešėja, būdamas reiklus sau, suvokdamas, jog kūrybinei veiklai stinga lituanistinių žinių, Balys Gaidžiūnas tuo pat metu studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Įgytos žinios pravertė, kai baigęs akademiją jis buvo paskirtas dirbti redaktoriumi Žemės ūkio rūmuose, spaudos skyriuje. Neramiais prieškario laikais kartu su bendraminčiais Balys Gaidžiūnas ypač suintensyvino švietėjišką veiklą Lietuvos kaime: redagavo „Jaunąjį ūkininką”, „Radijo laikraštį” ūkininkams Kauno radiofone, „Žemės ūkį”, važinėjo po kaimus, rengė susitikimus su jaunais ir vyresnio amžiaus ūkininkais, propagavo ir diegė žemės ūkio naujoves, ragino atsirinkti tinkamiausias Lietuvos sąlygomis augalų ir gyvūnų veisles, spausdino patarimus, kaip tvarkyti sodybas, formuoti želdynus ir kt. Šiam žmogui rūpėjo išsaugoti liaudies papročius ir tradicijas. Ypač intensyviai dirbdamas jis dar rado laiko porą kartų nuvykti į Vokietiją pasitobulinti redagavimo ir techninės veiklos srityse. Deja, intensyvią veiklą sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, kuris ilgam laikui atitolino Balio Gaidžiūno siekį darbuotis savojo krašto labui.
Renginio vedėja Ina Stuogė – Skurdenienė pristatė susirinkusiesiems 100- osioms Balio Gaidžiūno gimimo metinėms jos pačios ir dr. Elenos Šveistienės parengtą knygą „Arimuose įmintos pėdos”. Gausiai iliustruotoje knygoje, kurią išleido Radviliškio rajono savivaldybės Viešoji biblioteka, išspausdinti poeto gyvenimo ir kūrybos fragmentai, kai kurie eilėraščiai, išeivijoje išleistų knygų trumpos anotacijos.
Prisimindama Balį Gaidžiūną, kraštietė, žinoma poetė, Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja Valė Macijauskienė kalbėjo apie tai, kad jo karta gimė ir gyveno didelių pokyčių pasaulyje laiku – kaip ir dabartinė karta. „Kiekvienai lietuvių kartai lemta pasirinkti vertybes. Ir kiekvienoje kartoje poetai yra tas tautos sielos šauksmas, kuris kviečia ne šiaip sau pokyčiams, bet pokyčiams sieloje, atsigręžiant į dvasią, sukuriant aplink save meilės ir pasitikėjimo erdvę. Tai yra išlikimo ir tobulėjimo – žmogaus, tautos, pasaulio – sąlyga“, - teigė V. Macijauskienė. Ji padėkojo renginio organizatoriams už atgaivintą kraštiečio poeto atminimą ir jo sielos šauksmą - auginti tikėjimą, troškimą, vidinę laisvę.
Pratęsdama mokytojos R. Vaitkevičienės pranešimo pabaigoje išsakytą paskutinę poeto valią („Kai paskutinėje kelionėj/ Būsiu,/ Padėkite po mano galva/ Lietuvos istoriją“), Baisogalos kultūros namų direktorė Vilija Kaščionienė perskaitė eilėraštį ,,Sodo istorija“ - apie giminės sodą, sodintą įsimintiniausiais gausios Gaidžiūnų šeimos gyvenimo momentais. Ji pažymėjo, jog sodo istoriją puoselėja likę poeto giminaičiai ir artimieji.
Tam puikiam kaimui, tai šviesiai giminei ir skyrė Dauderių polką Baisogalos folkloro ansamblio ,,Dainoriai“ kapelija, vadovaujama Stasės Anglickienės.
Anot V. Kaščionienės, visa lietuvių tautos istorija ir susideda iš daugybės atskirų šeimų, giminių istorijų – atskirų Lietuvos sodų istorijų. Ir tik išsaugota šviesių mūsų krašto asmenybių istorinė atmintis ir palikimas – mūsų savasties įprasminimas.
Renginio dalyviai, vedami kapelijos muzikantų, susikibę už rankų dainavo apie Medį. Tautos Medį, kurio šakas gal ir aplamdė gyvenimo audros, bet kurio šaknys visam laikui liko čia, mūsų žemėje.
Tad ir skambėjo poeto eilėraštis – pažadas:
Pas jus aš grįšiu, tikrai sugrįšiu,
Melsvoj padangėj dulke nusileisiu
Ir įsigersiu žemėn ąžuolų pavėsy.
Susirinkusiesiems dainavo Baisogalos gimnazijos tikybos mokytoja Giedrė Nakutienė. Balio Gaidžiūno eiles skaitė gimnazijos mokiniai Miglė Jedinkutė ir Matas Masiulis. Prisiminimais apie giminaitį dalijosi poeto sūnėnas Jaunutis Gaidžiūnas.
Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis linkėjo renginio dalyviams branginti kiekvieną žmogų, dėkoti likimui, kad turime praeitį, istoriją, ir ją puoselėti.
Už istorinės atminties puoselėjimą, už puikią iniciatyvą ir kūrybiškumą renginio sumanytojams ir organizatoriams dėkojo Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.
Renginio metu veikė Balio Gaidžiūno gyvenimui ir kūrybai skirta paroda „Lietuvą radau daug gražesnę negu tikėjausi...“. Parodą parengė Baisogalos miestelio bibliotekos bibliotekininkės Alvyda Žižniauskienė ir Viktorija Ivoškaitė.
Atgal
