Asmenybės
07 05. Sugrįžimas į Panemunėlį (1)
Prof. Petras Bielskis
Žmonės visur yra gyvi tik pavargę ir visų ujami susigūžę. Sunkmetis, sunku visiems, bet dvasia gyva. Tikėjimas gyvas. Šiomis dienomis minios rinkosi į Panemunėlį. Bendruomenė (pirmininkė Vilija Skipskienė, kultūros centro vedėja Audronė Šakalienė, etnografė Vilija Aleknienė ), laukdama savo didžiojo žemiečio jubiliejaus, susitelkė, plušėjo senas ir mažas, visų veidai švietė, meldėsi, giedojo ir džiūgavo. Ir svečių Panemunėlis nėra tiek matęs.
Kai prieš metus Tautkaičiuose Onos Miliauskienės sodyboje susirinko Lietuvos klojimo teatrai ir nutarė savo 23 suvažiavimą sušaukti Panemunėlyje taip pagerbiant klojimo teatrų patriarchą kun. Joną Katelę buvo daug abejonių. Pastaraisiais metais šiai asmenybei viešojoje erdvėje akivaizdžiai mažinamas dėmesys. Ir šiaip kažkieno bloga valia laisvoje valstybėje intensyviai kuriamas nepakantumo laukas tautinei tapatybei. Visuotino pagerbimo nesitikėta. Bet įvyko kultūros stebuklas – kun. Jono Katelės prikėlimo idėja pasiekė Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką. Ir vėl Jonas. Taip, vyskupas Jonas! Kažkas yra susieta su žmonėmis tuo vardu. Joninės kilo iš Rasų, iš krikšto ir taip toliau, ir taip gilyn....
Jonų, Jonių, Jonelių ir Jonukų turime per šešiasdešimt tūkstančių. Ir šiaip, kur tik mesi akį – atrasi iškilią Jono asmenybę. Atrodo, kad be Jonų iš viso nebūtų Lietuvos – Jonas Bretkūnas, Jonas Chodkevičius, Jonas Kleinas, Jonas Basanavičius, Jonas Reitelaitis, Jonas Kelkis, Jonas Šliūpas, Jonas Vileišis, Jonas Gaidamavičius, Jonas Rustemas, Jonas Vanagaitis, Jonas Vailokaitis, Jonas Biliūnas, Jonas Jablonskis, Jonas Mačiulis-Maironis, Jonas Žilius-Jonila, Jonas Marcinkevičius, Jonas Šileika, Jonas Balys, Jonas Buračas, Jonas Dumčius, Jonas Mačys-Kėkštas, Jonas Aistis, Janina Degutytė, Jonas Avyžius, Jonas Mikelinskas, Jonas Juškaitis, Jonas Strelkūnas, Jonas Mekas, Jonas Švedas, Jonas Graičiūnas, Jonas Lankutis, Joana Taujanskienė, Janina Berukštytė, Jonas Kubilius, Jonas Žemaitis-Vytautas, Jonas Kazlauskas, Jonas Trinkūnas, Jonas Vilutis, Jonas Jurašas, Jonas Liniauskas, Jonas Paulius II, Jonas Kauneckas, Jonas Boruta, Jonas Gricius, Jonas Vaitkus ir pagaliau jauniausias iš jų Jonas Valančiūnas...Tai ne šiaip sau suminėti Jonai, tai ištisa mūsų kultūros litanija, mūsų likimo istorija.
Kaimiškieji teatrai ilgai laukė ir sulaukė – vyskupo Jono asmenyje įgijo šviesų globėją ir bičiulį, o kun. J. Katelė – savo atstovą žemėje.
Šių metų Joninės skirtos vienam didžiausių tautos švietėjų, lietuvybės apaštalui kun. Jonui Katelei. Šventę dar metų pradžioje pradėjo Klaipėdos universitetas moksline konferencija „Kun. Jonas Katelė ir mūsų laikai“ (04. 27), o pabaigė Lietuvos klojimo teatro draugija drauge su Panevėžio vyskupija sušaukdami Panemunėlyje (05. 27-29) dvidešimt trečiąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlę. Kartu paminėtos kun. J. Katelės 180-sios metinės ir jo pastatytos Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmečio jubiliejus. Gražesnių ir prasmingesnių Joninių tikriausia dar niekada ir niekam nebuvo surengta.
Susivienijo Bažnyčia ir kultūros žmonės. Tiesą pasakius lietuviams nėra tai visiškai nauja. Mes dar nuo vyskupo Merkelio Giedraičio laikų (1536-1609) Mikalojaus Daukšos lūpomis tebekartojame „Dievui ir Tėvynei“.
Daugelis žemaičių vyskupų ir vėliau rėmė nacionalinį kultūrinį judėjimą. Ir daug sunkesnėmis sąlygomis. Nekalbant apie M. Valančiaus lietuvybės epopėją, G.Petkevičaitė-Bitė liudija prie Palangos vaidinimo (1899) renginio prisidėjus vyskupą Mečislovą Paliulionį: “Be galo simpatinga buvo iš vyskupo pusės tai, kad jis drauge su mumis visus vargus tada gyveno. Nepraslinkdavo kelių dienų, kad nebūtų manęs kvietęsis atpasakoti jam smulkiai mūsų ruošimosi ir džiaugdavosi kiekvienu laimėjimu, ir nuliūsdavo nepasisekimais“( G. Petkevičaitė-Bitė. Iš mūsų vargų ir kovų. K. 1927,p. 29). Karingojo ateizmo metai įkalė pleištą tarp tautos ir Bažnyčios, vietoje Giedraičio aiškių kaip sąžinė žodžių vis kartojo, kad kunigo paskirtis tik „altorius ir brevijorius“. Mūsų naujųjų laikų vyskupas Jonas Kauneckas vėl pakėlė garsaus savo pirmtako vyskupo M.Giedraičio vėliavą. Kunigas privalo eiti į tautą. Tai kas ir kaip įvyko yra taip neįprasta, kad ir apsakyti negalima. Visą pasirengimo metą vyskupas vadovavo organizaciniam komitetui, asmeniškai rūpinosi konferencijų organizavimu, pranešimais, remontais, spaudiniais. Aukštas dvasininko rangas nesuvaržė jo charizmatiško būdo: visuose renginiuose pats dalyvavo, matė visus iki vieno konkursinius spektaklius, su visais liaudies artistais pabendravo, pašposavo, visus vaikus ir močiutes apdalijo saldainiais ir ledais, su žmonėm pasilabino kaip geras kaimynas. Greta to visas tris dienas dirbo spektaklių vertinimo komisijoje. Apie vyskupą jau kuriamos legendos. Sako, prieš Klaipėdos universiteto studentų spektaklį jų artistai pasimetę blaškosi pakampėmis. Vyskupas pasiteiravo: Kas nutiko? Ko tokie susirūpinę? Blogai, vyskupėli, – skundžiasi viena studentė, – reikia spektaklyje barškinti signalą, o aš nerandu jokio pagalio. Vyskupas nieko nelaukęs, su visomis regalijomis, pasikėlęs sutanos skvernus, išbėgo į lietų ir patvoryje išlaužęs baslį atnešė nustėrusiems studentams. Baslį teatras parsivežė ir saugo kaip reliktą. Arba rašė Panevėžio rytas: “šventės štabui tėvų namus visai šalia bažnyčios užleido Violeta Aleknienė, Kupiškio krašto muziejaus direktorė. Kai V.Aleknienei kažkas pasakė, jog į jos namus ateina vyskupas, moteris ėmė blaškytis, kad užrakinti gonkai, o raktas pas šventės organizatorius. Vyskupą juk gėda vesti per virtuvę. J. Kauneckas priėjo prie namo, išsitraukė iš sutanos kišenės raktą ir atsirakino gonkus. Vėliau paaiškėjo, kad raktą jis pats pasiėmė iš klojimo teatrų šventės organizatoriaus“. Arba kita ten pat: “ Kai Panemunėlio bendruomenės pirmininkė Vilija Skipskienė pasiskundė Rokiškio bažnyčios dekanui Viktorui Cukurui, jog esanti paprasta moteris ir nežinanti, kaip bendrauti su Jo Ekscelencija, šis nusijuokė: „Nueik, paprašyk nupirkti ledų.“ Gimtasis Rokiškis po straipsnio „Panemunėlyje – lietuvybės apaštalo dvasia“ talpina daug šiltų komentarų: “Atvažiavus iš kito Lietuvos galo šventėn patekau netyčia. Tai buvo nerealu! Net su visu tuo lietum ir šalčiu. Nežinau ar kada esu buvus tokiam gražume ir gerume. Įsimylėjau Panemunėlį ir jo lakštingalas! Net bažnyčioj girdėjosi kaip suokia. O vyskupas – tai net žodžių trūksta. Koks šiltumas ir paprastumas žmogaus. Viskas patiko – ir spektakliai, ir konferencija, ir atlaidai, ir susirinkę žmonės. Ačiū, Panemunėliui.“ Visa tai ne smulkmenos, ne tuščios pagyros, o retai sutinkami asmenybės demokratizmo pasireiškimai. Bet svarbiausia tai, kad vyskupo J. Kaunecko rūpesčiu įsteigta kasmetinė Panevėžio vyskupijos kun. Jono Katelės premija ir ženklas už senojo lietuvių teatro propagavimą. Taip įtvirtinamos kun. J. Katelės lietuvybės ir švietimo idėjos mūsų laikuose. Kita vertus atsigręžiama į Bažnyčios kultūrinį paveldą.
Trys dienos kunigui Jonui pagerbti. Ilgosios Joninės. Rokiškio muziejus rašo: “Renginio organizatorių pečius užgulė didelis rūpestis, nes renginys peržengė rajono ribas. Didžiausi pasiruošimo darbai atiteko Panemunėlio miestelio gyventojams, niekada neužmiršusiems savo kunigo, čia steigusio slaptąsias lietuviškas mokyklas, rėmusio ir puoselėjusio lietuviškus kultūrinius renginius, raginusio jaunimą šviestis ir būti aktyviais. Tas tris gegužės mėnesio dienas kunigas Jonas Katelė lyg ir vėl buvo kartu su savo parapijiečiais, o pastarieji jo garbei išgražino sodybas, švariai iššlavė gatveles, naujai išdažė bažnyčią, kleboniją“.
Penktadienio vidurdienį (05.27) ant kelio Kupiškis – Rokiškis naujutėlaitė paminklosaugininkų pastatytą rodyklė „Švietėjo kun. Jono Katelės kapas“ kreipė keleivių srautą į Panemunėlį, kurio bažnyčios keistas dvišakis bokštas šovėsi į dangų už artimiausių kalvų. Savo pastatytos šv. Juozapo Globos bažnyčios šventoriuje kanauninkas Jonas Katelė ir palaidotas. Visą bažnyčios aikštę ir pazomatį greitai užpildė įvairiom spalvom blizgantys automobiliai. Senosios klebonijos kieme, liepų alėjos paunksmėje rinkosi miestelio gyventojai, trumpam sugrįžę išeiviai, aplinkinių rajonų inteligentija ir tolimesni svečiai. Apie 17 val. atvyko respublikinio organizacinio komiteto pirmininkas Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas su jo rangui priderama palyda, Rokiškio rajono meras Vidmantas Kanopa su atsakingais rajono savivaldybės darbuotojais, vertinimo komisijos pirmininkas Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys, nariai teatrologijos magistrai Artūras Butkus ir Darius Peckus ir Lietuvos klojimo teatrai iš Rokiškio, Punsko, Agluonėnų, Bilionių, Skapiškio, Jurbarko, Klaipėdos bei Viešintų. Kun. J. Katelės laikais (1893) slapta buvo vaidinama dvare ir klebonijos palivarko klojime Naujikų kaime, keli kilometrai nuo miestelio. Į Naujikus svečiai važiavo arkliais ir plyname sodybvietės lauke pasodino ąžuoliuką. Tame ūkyje augęs ir gyvenęs Napalys Matelionis susijaudinęs, dairydamasis į aplinkui stūksančius senus klevus, liudijo, kad ąžuoliukas pasodintas buvusio šulinio įduboje. Gretimo kaimo ūkininkas Jonas Bitinas melioracijų metais išgelbėjo ir į savo kiemą parsigabeno Naujikų palivarko klėtį, kurioje prieš vaidinimus rengdavosi artistai. Dabar toje klėtyje jo rūpesčiu įrengtas ir prižiūrimas etnografinis muzėjėlis. Tų žmonių įsimylėjimas, graudus įsikabinimas į žemę jaudino visus.
Deja, paslaptingieji ir gražieji klojimai, viskas jau laiko ir melioracijos sulyginta su žeme. Dabartiniai teatrai vaidino senosios klebonijos kieme, greta sodas ir įspūdinga liepų alėja. Dar ta pati kuria mėgo vaikščioti kun. Jonas Katelė. Čia dar gyva jo dvasia.
Rokiškio teatras, vadovaujamas literatūros mokslininko ir režisieriaus Egidijaus Daugnoros sąmoningai į Panemunėlio jubiliejinę krivūlę atvežė spektaklį pagal Vaižganto pjesę „Nepadėjus nėr ko kasti“. Žinoma, kad prieš 118 metų tą pjesę čia statė pats Vaižgantas, abu su kun. J. Katele vaikščiojo po kaimus, rinko vaidintojus ir mokė. Po šitiekos metų sukurtos kultūrinės paralelės įgyja ir emocinį krūvį.
Teatras gerai žinomas, turintis gražią istoriją. Ir labai atjaunėjęs. Įdomiausia, kaip teatras sumaniai pasinaudoja neįprastomis erdvėmis. Čia išnaudojama viskas kas yra po ranka: funkcionuoja senosios klebonijos gonkelės, atviri langai kai kam atstoja duris, pagaliau veiksmas persikelia į seną sodą drauge išjudindamas ir ramiai sėdinčius žmones. Surambėjusios obelys ir natūralios landšaftinės rėvos tampa kompozicijos dalimi. Sunku net atskirti kas vaidina, o kurie žiūri. Teatras natūralioje aplinkoje būdinga liaudinio vaidinimo savybė.
Punsko teatras jau seniai yra tapęs mūsų liaudinio vaidinimo dalimi. Pirmą kartą vadovaujami Teklės Paransevičienės jie atvyko į Lazdynų Pelėdos dvarelį Paragiuose (1990 ), į Lietuvos trečiąją klojimo teatrų krivūlę. Ir kasmet jau dvidešimt su viršum metų jie yra mūsų krivūlės svečiai. Dabar teatrui vadovauja teatro edukologijos magistrė, Jono Vaitkaus mokinė Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė. Jos teatras žaismingas, aktorinės technikos spragas užpildo režisūrine išmonė arba kompensacinėmis priemonėmis. Aktoriai jauni ir pakankamai kūrybingi. Beje, režisierė greta klojimo teatro trupės dar sugeba suvienyti visus iš Punsko kilusius studentus ir vasaros atostogų metu pastatyti spektaklį. Tik punskiečiai moka taip dirbti ir aukotis. Šių metų vaidinimas, Juozo Grušo pjesė „Nenuorama žmona“ pateikia daug aštrių situacijų, yra pakankamai dėkinga medžiaga liaudiniam spektakliui. Pirmoji dalis žaismingesnė ir tas žaismingumas motyvuotas. Į pabaigą žaismė pradeda silpti ir viršų ima tiesmukiškas siužeto atpasakojimas arba iliustratyvumas.
Galima, arba gal būtų galima papriekaištauti režisierei dėl netikslaus prisitaikymo prie vietos duotybės. Kiemas ir tik kiemas, dar prieangis, laiptai, o spektaklis kuriamas kambaryje ir dar buduare. Atsiranda vizualinis prieštaravimas, tam tikras pritempimas. Suprantu, kad nelengva, bet aplinką visada reikia pajungti savo teatriniams interesams. Priešingu atveju aplinka ima ardyti mūsų sumanymą.
Pirmąją dieną užbaigia tautodailininko Vidmanto Zakarkos stogastulpio – skulptūros atidengimas. Viskas gerai, bet nustebino, kad niekam neatėjo į galvą paprašyti čia pat esančio vyskupo palaiminti gražaus darbo naujam gyvenimui. Taip ir liko paminklas kunigo nešventintas. Tiesa, atrodo už poros dienų, šventinant to paties autoriaus išdrožtą kryžių bažnyčios jubiliejui kartu buvo pašlakstytas ir šis nekrykštas. Kokia stipri dar vakarykštė inercija ir ko gero be blogos valios.
Antroji diena ir Panemunėlis dūzgė kaip bičių avilys. Nuo pat ryto, kvepiančioje dažais ir švara neogotikinėje bažnyčioje veikė Rokiškio krašto ir Kupiškio etnografijos muziejų turtinga paroda, istorikai ir etnografai skaitė pranešimus apie Panemunėlio parapiją ir jos lietuvybės apaštalą kun. Joną Katelę.
Po pietų vėl liepų alėjoje prie senosios klebonijos vaidino net penki teatrai. Dangus niaukstėsi, bet dar nelijo ir Skapiškio teatras bene tobuliausiai iš visų panaudojo natūralią aplinką – savo vaidinimui pasirinko vietelę tarp senų liepų. Krėvės tekstai apie žmogaus ir gamtos vienybę čia skambėjo kaip muzika ir Grainio liepos kirtimo tema atrodė labai dramatiška ir čia gimusi. Be to ir Dievas padėjo – pačiu svarbiausiu momentu skaidriai sužibo besileidžiančios saulės spinduliai ir įstrižai krisdami pro apkerpėjusius kamienus kur nekur nušviesdavo senojo kerdžiaus Lapino baltą galvą, jaunuolių vainikuotas ir išnašias galvas ar vaiko lininę galvelę. Vyko sutaurinta, apibendrinta, ritualizuota drama.
Teatras apima keletą kartų: Jonas Uziela (Lapinas) jau švenčia savo devyniasdešimtmetį, o Nojus (Antanukas) gal tik savo pirmąjį dešimtmetį. Petronėlė Ribokienė savo patirtimi gretinasi prie Jono, o Steponas Kraskauskas( Grainis) pačiame žydėjime, tikras kaimo armonikierius, velnio neštas ir pamestas. Stovi basas vandens pripiltoje skobtinėje geldoje ir priešgyniauja: “kirsiu, mano liepa, kas man neleis!“ Atrodo nieko nedaro, bet iš jo eina ugnis, šaipė, erzelis. Tai ir yra įgimtas talentas, mokėjimas laikytis ant keteros.
O jaunimas ( Ligita Bugailiškytė, Rasa Kaušakytė, Marius Lekavičius, Jurgita Pakalnytė, Mindaugas Baranauskas, Irena Žalnieriūnienė, Elena Merkienė, Vita Vadoklytė ) kaip iš pieno plaukęs – plaukai lininiai, rūbai lininiai, veidai dega kaip bijūnų, o balsingi, o dainingi.
Atgal
