Senolė pušis – Gražiai nutašyta – tampa Nauju sienojum.

Jaunystės vėją pasigavęs Skubu alėja, skubu... Į savo pirmą pasimatymą Su rožės žiedeliu rausvu.

Jaunystėje Norėjau būt tokia, Kaip ir visi, Ir iš minios Niekuo neišsiskirti. 

Mes vėl ir vėl susikuriame Dievą, Tik tokį - kokio reikia mums... Vėl atgailaujame ir puolame Į glėbį, kuris atleidžia, o ne baudžia.. Susikuriame savyje ir baisiai skubam

Na štai, atsiribojau nuo visų, Pasaulis liko ten, už namo sienos. Dabar jau atsiskyrėlis esu, Tarsi vandens į burną prisisėmęs.

Kaip tavęs man nemylėti, Jei minty manoj esi. Į saulutę nepalyginti, Kai šypsnį į mane tiesi.

Nusilenkime: Iš Mažvydo „Katekizmo“ Ateina Žodis.

Saulė audžia šviesų raštą Tartum bitės korio vašką. Baltą burę vėjai gano, Jūrą mylime nuo sen

Mėgstu rymoti prie lango, Mėgstu į tolį žiūrėti, O mintys vis šoka tango Ir verčia mane liūdėti. Mintys neramios lekia,

Net kai visi visi neteisūs Ir tiktai vienas tu teisus, O jie tave- neteisūs teisia, Tu nepalūžk. Būk prieš visus.

Juokiaus, kai verkė, kad jaunystės gaila, Tai gal ir man apverkti jos kerus? Bet veltui stengiuosi atgal pasukti vairą, Tos smėlio pilys, jos vis tiek sugrius.

Gyvenimo takas išmatuotas žingsniais. Gyvenimo take – akmenėliai nurinkti. Gyvenimo take – akys prašneko. Gyvenimo take – žvelgei ne kartą.

Einu,einu ir rodos tuoj pasieksiu Tą ribą, kur tarp žemės ir dangaus. Bet ji vis tolsta. Myliomis, ne sieksniais, Palauksiu kolei kojos atsigaus.

Ko prunkščia, spardosi nenuorama Pegasas, Gal jam Olimpo kalnas atgrasus? Ar kad kanopos įskelta ugnis užgesus, Ar nepelnytai raitelis garsus?

Kai Klėriškėse pasuku iki ašarų pažįstamu keliu ir pro Makaravičių sodybą neriu į Bučionių mišką, net širdis  tankiau pradeda plakti – tuoj Nemaitonys. Su vėjeliu skrendu aprūdijusiais “Žiguliais”. Net šiurpuliukai gnaibo, kai mašina sminga nuo statesnių kalnelių. 

Man opozicija ne tie, kur vėją kelia Ir gerklę laido nežinia prieš ką, Man opozicija, kur rodo tikrą kelią, Kurios skaidri mintis, tiesi ranka.

Kuklus, nepretenzingas vardas - Aidas. Bet jis- skambiausias žodis Lietuvos, Jis mūsų savasties ir mūsų siekių veidas Ir kelrodis neblėstančios kovos.

Susirinko iš visų pakampių Išgalvoti ir tikri sapnai, Kiaurą naktį kandžiojasi, tampo, Stūgauja ir aikčioja liūdnai.

Trumpiausia naktis, Rytmetėlis jau bręsta. Liepsnoja laužai Čia, prie ežero krašto.