Su rytu vakaras nesusitinka, Nors jie abu visai ne svetimi. O man pradžia ir pabaiga patinka Saulėtekio - saulėlydžio ugny.

Išeiki basas į rugių palaukę, Įkvėpki vėjo, glostančio medžius, Sakyk, sveiki pavasario sulaukę, Ir tavo skausmo ašaros nudžius.

Į  širdį įsiskverbė Kaimo  peizažas-- Į kraują įsisunkė Liepų kvapai.-- Čia toks paprastumas-- Nepaprastumas--

Rakandai, kaip ir žmonės, naktį miega. Kačergos, rėčkos, puodai, kubilai. Ant suolo knarkia numesta sermėga, Prie slenksčio vėpso pusbačių aulai.

dvišakiai slibinų liežuviai godžiai nuodingais kirviais perkirtę iš pasalų įkąs

Jau manėm - nekartosime klaidų, Tikėjome, kad protas nugalės. Bet vėl nusigręžėm nuo savo pažadų, Jie vėl tiktai vienutėje kalės.

  Meilės liepsna širdy, O tu ar mane girdi? Viskas kaip vakar, viskas kaip vakar, Nors viskas jau praeity.

Sėdžiu pas seną bičiulį. Akių jo šviesa užgesus. Molbertas, teptukai guli, Nutilęs ir jo Pegasas.

Nešu kaip deimantą Tėvynės vardą Karštuos delnuos ir gelmėje širdies, Nors svetimšaliai bandė jį nekartą Ištrinti amžinai iš atminties.

Kvepia grybais šilas, Uogienojai sirpsta, Bėga takas žilas Palei seną skirpstą.

Kaip ilgiuosi  kelių mylimų, jų nepasiekia jau mano kojos, pasiilgau skausmingai namų, kur jaunystei dienas paaukoja

O Nemunas, ledų grandis numetęs, Vis bėga, lekia, skuba į marias. Atėjo pats gražiausias metų metas, Žaliai aprengęs pievas ir girias.

Daug kas tik šaipos, juokias iš likimo. Jiems tuščias prietaras pati žmogaus dalia. Tačiau kiekvieną, vos tik jam užgimus, Valdyti ima jo lemties galia

Egle, eglele, kas pasodino                 vėjų pagairėj liūdną tave? Egle, eglele, kas užaugino                     ant plyno lauko  prie Nemunėlio                   po ryto žvaigžde?..

Jeigu ne ten atėjome, Per brangiai sumokėta, Tai gal ne to tikėjomės, Ne tais pasitikėta.

Sugriaukim skaldančią ribą. Nesantaika - tai liga. Vienybėj mūsų stiprybė, Vienybė - mūsų jėga.

Baisu, kada į šauksmą tavo Atsako vien kurti tyla. O gal kas nors tik koketavo, Gal pasislėpęs kur šalia?

Žmogaus esmė - jo begalinis noras. Troškimas gaut daugiau nei jam reikės. Tai taip svarbu - lyg kasdieninis oras. Ir aš juk toks. O tu ne to tikies?

Pabursiu, pabursiu iš tirščių kavos, Ar mūšyje ryt neprarasiu galvos. Bet argi man tirščiai atsakymą duos, Juk jie tiktai tirščiai, neturi naudos. Kava išgerta. Jie darže sudūlės.