Neapykantos aistra išdegina pasitenkinimo spalvą, Apspangusios akys žvelgia į blyškią tiesos kasdienybę. Susitaikymo galią pajunta nieko nejaučiantys,

Carai išmokė gerti, Beraščiais vertė būti, Išmokė pasikarti  Ir Sibire supūti.

Vai vaikeli, vai sūneli, kur tavo kapelis?

Seneliui atminti Pirmojo pasaulinio karo metu Į Čivylių kaimą, sako, atslinko maras. Nelaimė užgriuvo apylinkių namus, Kaimą, kuriame gyveno Jokūbas, mūsų senelis

Sugrįžo paukščiai į savus lizdus, Tik sesės, broliai vis dar nesugrįžta, Nors duona čia ir toks vanduo gardus, Kodėl pakelt sparnų jie neišdrįsta?

Masiulis krito kaip papjautas dobilas, Kurlianskio plakamu ir pustomu dalgiu. Tas“ sveiko proto dešinysis- tobulas“, Rinkėjams tapo jau tikra rakštim, dagiu.

Šėlsta pievose pienės, bitės dūzgena tenai, kvepia baltosios ievos, šlama galiūnai klevai. 

Skausmo tikrovė atnašauja mirštantį vergą, Nešiotės aimanų nesupranta nei didis, nei mažas. Sukruto paletė, įsikibusi į dailininko pirštus, Iš išsislapstė visi negailestingi buities miražai.

Krikštyti, nekrikštyti, palaiminti ar prakeikti, Demarkacinių linijų dažnai atskirti, Susvetimėję, tvirtai savo kiaute užsidarę, Susiskirstę į klanus, koalicijas, organizacijas

Pavasaris. Bet šiandien aš Kaune, Kur žilas Nemunas, pilies griuvėsiai kilnūs. Čia šventas jausmas apima mane, Nes Kaunas man toks pat brangus kaip Vilnius.

Mamytė iš namų neišėjo – Ji trumpam pasitraukė iš mūsų. Jos gerumo dvasia pasiliko... Kad mokėtume gyvenimą suprasti.

Pirmiausia buvo skambutis. Man skambino nepažįstama moteris. Prisistatė. Iš karto pajutau nuoširdumą, sielos artumą. Pakviečiau į renginį. Padedama sūnaus, ji atvyko į Mokytojų namus.

Pavasario šventišką dieną Stebuklais nušvito dangus – Sudaužėme prievartos sieną, Pražydo tauta ir žmogus.

Galaktikų juodosios skylės tykojo pasigrobti visatą, Kai skleidžiasi gėlės žiedas, kai staiga pamilsta širdis. Nutilo kovotojų gongai, vandenynai prisipildė upėmis, O akvamarininiai ašarų karoliukai pabiro į šaltus delnus.

Tavo akys – tai ežero dugnas, Ir mėlynė beribio dangaus. Kaip jos spindi, kaip dega – Neapvils, tikėk, niekad žmogaus...

Rūpestingumo prieraiša suklaidina ir nesklystantįjį, Kai siekių tobulybė pranoksta išmoktas teoremas. Pastebėta, kad niekingieji niekados savęs neniekina, Nes baimė užvaldė civilizacijos suskaldytą dvasią.

Kreipiuosi šitu aš į Jus štai laišku. Gal kištis man visai čia nederėtų: Pats tikslas čia, turbūt,- ir geras, aišku, Juk  norima, tauta kad prablaivėtų.

Juozapas Kulvinskas (Juozapėlis) – knygų autorius, talentingas eiliuotojas, pasakotojas, atviras ir nuoširdus. 

Keisti  rekordai ir keisti dalykai Tik knygoj Gineso sau randa vietą: Mėsainių nepralenkiami ėdikai Ar račiai dirbdinę mini karietą...

Aukštai Dangaus skliaute Tamsiajam vakarui atėjus – Įsižiebia Tava žvaigždė Ir kelią rodo pasiklydus.