Ko prunkščia, spardosi nenuorama Pegasas, Gal jam Olimpo kalnas atgrasus? Ar kad kanopos įskelta ugnis užgesus, Ar nepelnytai raitelis garsus?

Kai Klėriškėse pasuku iki ašarų pažįstamu keliu ir pro Makaravičių sodybą neriu į Bučionių mišką, net širdis  tankiau pradeda plakti – tuoj Nemaitonys. Su vėjeliu skrendu aprūdijusiais “Žiguliais”. Net šiurpuliukai gnaibo, kai mašina sminga nuo statesnių kalnelių. 

Man opozicija ne tie, kur vėją kelia Ir gerklę laido nežinia prieš ką, Man opozicija, kur rodo tikrą kelią, Kurios skaidri mintis, tiesi ranka.

Kuklus, nepretenzingas vardas - Aidas. Bet jis- skambiausias žodis Lietuvos, Jis mūsų savasties ir mūsų siekių veidas Ir kelrodis neblėstančios kovos.

Susirinko iš visų pakampių Išgalvoti ir tikri sapnai, Kiaurą naktį kandžiojasi, tampo, Stūgauja ir aikčioja liūdnai.

Trumpiausia naktis, Rytmetėlis jau bręsta. Liepsnoja laužai Čia, prie ežero krašto.

Tos knygos, knygos...Visas mano turtas. Net vietos maža, ankštas kambarys, Bet išminties lobynas amžiais kurtas, Tik jis į laisvę atveria duris.

Švelniai nubangavo vaikystė lyg jūra. Džiaugsmas, juokas paliko sapne. Rodos, vakar pyniau gležnas kasytes, O šiandieną jau sruoga nusvirus žila.

Išėjusiems retokai posmą skiria, Pakanka, regis, vardo akmeny, Bet kaip pamiršti šviesų, dorą vyrą, Kai jo nėra, o tu dar gyveni.

Įdėk man į lūpas tą bučinį saldų, Kurio taip seniai neragavo širdis. Kur skuba vežėjas, arklių nenuvaldo, Negreitai dar naktį aušra suardys.

Koks gražus pasaulis! Kokie puikūs žmonės! Šypsosi, kaip saulė Sušildo maloniai...

Prieš didelį dangų parpuoliau aš pievon Į glėbį pasaulio  margiausių  gėlių Ir tarsi klajūnas, vis kaltas prieš Dievą,  Meldžiausi  aš laimei  tarp smilgų žalių.

Beprotiška veika planetą purto, Blogų darbų daugiau negu gerų, Kasdien daugėja zombių ir mankurtų, Viešai besididžiuojančių karu.

Pėdos sniege, Pėdos smėlyje. Pėdos išnyksta... Kur įmint pėdą, Kad neišnyktų? Gal žmonių atmintyj?

Suspindo šviesa žaižarūnė ir pliekiasi amžinos gijos, Pro gruodžio šešėlį jau šviečiasi meilė tyroji. Dainuoja šaukliai patrakėliai ir savuosius himnus gieda. Tuotarp Naujieji metai jau vėlei beldžiasi į duris. 

Vingiuodama teka Vilnelė guvi, Greita jos bangelė vėsi ir gaivi. Nerimsta, putoja ir šoka ratu, Pavasarį neša džiaugsmingu srautu.

Bėga metai, lekia šuoliais... Vieni kažką dovanoja, Kiti išpildo mūsų troškimus, Treti kažką nusineša...

Neapykantos aistra išdegina pasitenkinimo spalvą, Apspangusios akys žvelgia į blyškią tiesos kasdienybę. Susitaikymo galią pajunta nieko nejaučiantys,

Carai išmokė gerti, Beraščiais vertė būti, Išmokė pasikarti  Ir Sibire supūti.

Vai vaikeli, vai sūneli, kur tavo kapelis?