Lietuva tampa tvorų kraštu. Fenomenalus dalykas tos tvoros Lietuvoje... jos dygsta ir auga, keroja kaip piktžolės, ir greitai nebus įmanoma kur nors praeiti neatsitrenkus kakta į tvorą. Aptveriama viskas: sklypai, miškai, ežerai – kur tik gali žengti žmogaus koja. Kas tik įmanoma, tas ir aptverta. Tvoromanija? Apsitveriama nuo kitų ar ir nuo savęs? Jeigu kiti žmonės sudaro esminio žmogiškojo „aš“ dalį, tai tvora yra apsitvėrimas ir nuo savęs. Arba savanoriškas savęs įkalinimas iliuzijoje.

Lietuvoje, kai gerai palyja lietus, pradeda augti grybai. Bet ir ne vien. Yra dalykas, kuris čia auga ir be lietaus nepriklausomai nuo jokio metų laiko – vasarą ar žiemą, pavasarį ar rudenį. Tikriausiai visi atspės, kas nuolat auga ir be lietaus. Tai kainos.

Niekada negalvoti apie pasekmes –tai skęsti. O negalvoti, kad skęsti –tai jau visiška katastrofa. Ir štai tokiais „projektais“ apdovanoja Lietuvą kiekviena vyriausybė.

Sudėtinga ir nelengva Lietuvos istorija visada pareikalaudavo iš didžiųjų istorinių asmenybių ypatingo nuovokumo ir intuicijos, nes nuo vienintelio teisingo sprendimo dažniausiai priklausydavo viskas. Lygiai taip pat ir vienintelė klaida galėdavo viską pražudyti.

Jeigu viskas šventa, ką daro doras žmogus, tai ir protas yra šventas. Tai lyg būtų kokia šventykla. Ką žmogus bedarytų, kaip besielgtų, jis visada stengiasi apgalvoti savo veiksmus, poelgius ir paskatas. Kokia būtų šventykla, jei visur būtų priversta šiukšlių lyg sąvartyne, pūvančių maisto atliekų, debesys musių ir pulkai tarakonų?

Ar tautinei pagarbai, kad viena tauta gerbtų kitą, reikia dar kažkokios politinės? Sveikas protas ir elementarus žmoniškumas teigia, kad tai nereikalingas dalykas, o skirtingų tautų žmonės vienoje valstybėje turėtų vieni kitus tik gerbti.

Kas būtų, jei taksistui būtų patikėtas kosminis laivas, nes jis gerai pažįsta keletą Vilniaus mikrorajonų? Amerikiečių literatūros klasikas Markas Tvenas vienoje humoreskoje aprašo, kaip jis neva dirbęs žemės ūkio laikraščio redaktoriumi. Ir vieną dieną, dirstelėjęs pro redakcijos langą, jis pamatė didžiulę ūkininkų demonstraciją.

Žmogus turtingas ne žemiškais turtais, bet dvasia. Tuo, ką jis sukaupęs dvasioje geriausio, ką perėmęs iš savo tautos ir šeimos tradicijų bei ką pats išsiugdęs. Tai, kas sudaro žmogaus asmenybę, ir yra turtai. Bet irgi galima prikaupti šiukšlių, įvairiausių ydų ir lygiai taip pat įrodinėti, kad tai esą dvasiniai turtai. O tokių „turtų“ Lietuvoje ne tiek jau mažai prikaupta...

Jau nerastum pasaulyje tokios kertelės, kurios nebūtų pasiekusi globalizacija. „Mes gyvename globalizuotame pasaulyje“, – teigia žinomas amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Džozefas Stiglicas. Kokia gi išimtis gali būti Lietuva?

Jei užduotum sau klausimą, kokia didžiausia nelaimė valstybei, tai, be abejo, turėtum atsakyti, kad korupcija. Tai būtų pats sąžiningiausias atsakymas. Ar neatsirastų žmonių, kurie pasakytų, kad korupcija dar nėra pats didžiausias blogis ir imtų vardyti visai kitus dalykus?

Istorines asmenybes įvertinti nėra taip lengva, kaip dažnai kam atrodo. Kartais objektyviai įvertinama jau po šimtmečių. Jei istorikų paklaustume apie bet kurios istorinės asmenybės vaidmenį savo šalies ir pasaulio politikoje, tai jie iškart susiginčytų. Atrodo, kad dalykai istorijoje, dėl kurių nesiginčijama, yra visiškai menkaverčiai, todėl labai greitai pamirštami. Tik ne visada tokiuose debatuose „surandama teisybė“. Jie dažnokai būna ir tušti.

Apž­valgą rašy­ti la­biau norė­jo­si ki­to­kiu pa­va­di­ni­mu: „Lands­ber­gis prieš oli­garc­hus“. Atkū­rus Lie­tu­vos nep­rik­lau­so­mybę pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis įvar­dy­tas laisvės tė­vu.

Ar kada nors Lietuva vėl taps tokia, kokia buvo anksčiau? Tai yra jeigu ją lygintume su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, prieškarine Lietuvos Respublika ar net sovietine Lietuva, ką ir bekalbėti, su šiandieniniu chaosu, atrodytų visiška byrėjimo bei irimo būsena, atrodytų, kad Lietuvos likimas jau artimiausiu metu nulemtas.

Kankinystės dvasia ženklina Lietuvą. Kankinių keliais iš Lietuvos išvagotas visas pasaulis... Jei sudėtum į vieną liniją, išeitų milijonai kilometrų kankinystės. Lietuviškos. Kiek širdžių tie keliai jungia lyg kilometrų stulpeliai? Ir kaip tas visas kenčiančias širdis į vieną sujungia ta pati kančia – Lietuva? Ir kol kas ji dar neatpirkta, nes jai kainos nėra, o blogis, kuris ją atneša, neieško niekur atgailos. Taip pati kančios dvasia skleidžiasi visais keliais per pasaulį, ir kai ji sugrįžta čia surasti nusiraminimo, ją pasitinka abejingumas tų, kurie neturi sąžinės.

Tik Lietuvoje gali išgirsti keistą pasisveikinimą, kuomet susitikę gatvėje pažįstami vienas kito klausia: „Kaip gyvuoji?“. Tokiu atveju dažniausiai pasigirsta atsakymas: „Vargstu“.

Kantrybė baigiasi belaukiant kol ožys duos pieno ar vilnų. Ir jei tokių malonių laukiama iš valdžios, ištikimai tarnaujančios nuosavam interesui, pinigų maišui ar naujai plepalų bangai, tai teks ne ilgai laukti, bet stovėti tuščioje stotyje, iš kurios traukinys seniai išvykęs.

„Gyvename tik sau!“ – byloja materialistai, nors tik sau gyventi neįmanoma. Esame susieti su daugeliu žmonių ne vien „verslo ir darbo“ reikalais, bet likimais bei gyvenimu. Įvardis „sau“, tapęs labai populiarus ir vienintelis mūsų politiniuose sluoksniuose. Ši sistema pavadinta UAB „Sau“.

Neretai sakoma, kad kerštas tai yra būdas teisybei sugrąžinti. Ir jei ne keršto baimė, tai skriaudikai apskritai suįžūlėtų. Nors krikščionybė tokią visuotinę keršto teisę neigia, atrodytų, atmesdama ir teisingumą bei įteisindama per visuotinį atlaidumą „teisę į blogį“.

Mes gyvename pasaulyje, tarsi suskirstytame į dvi dalis - tai Dievo ir Mamonos „teritorijos“, kurios neišsidėsčiusios niekur kitur, o tik mūsų visų galvose. Ir ne vien galvose, bet širdyse, todėl tarnauti vieniems ar kitiems dievams, tai yra Dievui ar žemiškam stabui - ne vien mūsų pažiūrų dalykas, juk ir pažiūros dažnai kinta, o širdies dalykai pririša ir labai stipriai, neretai visam gyvenimui. Todėl Evangelijos frazė: „Kur tavo lobis, ten tavo širdis“ parodo esminį žmogaus gyvenimo pozicijos pasirinkimą. Visa kita būna „tik pridėta“. Tokį žmogaus vidinio pasaulio modelį mums rodo Evangelijos. Betgi kodėl mūsų vienų širdis taip linkusi į Manomą, o tik labai nedaugelio – į dvasią?

Sistemos persekiojimai tai nėra kankinystė už idėjas, įsitikinimus, ši jau sena sistema Lietuvoje, pavadinta „posovietine“, iš tikrųjų ir toliau tebėra sovietinė, tik naudojasi kitokiu modeliu -  viską apimančiu. Todėl sistema tampa našta visiems, išskyrus privilegijuotą klasę, ir kankiniais tampama visiškai nepriklausomai nuo santykio su sistema, netgi kai nesama jokių opozicinių ir antisisteminių nuostatų.