Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 04 16. Įsiklausyk į Dievo žodį, turčiau!
Algirdas Pilvelis
Mes gyvename pasaulyje, tarsi suskirstytame į dvi dalis - tai Dievo ir Mamonos „teritorijos“, kurios neišsidėsčiusios niekur kitur, o tik mūsų visų galvose. Ir ne vien galvose, bet širdyse, todėl tarnauti vieniems ar kitiems dievams, tai yra Dievui ar žemiškam stabui - ne vien mūsų pažiūrų dalykas, juk ir pažiūros dažnai kinta, o širdies dalykai pririša ir labai stipriai, neretai visam gyvenimui. Todėl Evangelijos frazė: „Kur tavo lobis, ten tavo širdis“ parodo esminį žmogaus gyvenimo pozicijos pasirinkimą. Visa kita būna „tik pridėta“. Tokį žmogaus vidinio pasaulio modelį mums rodo Evangelijos. Betgi kodėl mūsų vienų širdis taip linkusi į Manomą, o tik labai nedaugelio – į dvasią?
Ir jei manytume, kad žmogus iš prigimties linkęs tarnauti Mamonai, o štai skurdžius, kurio maldų tas stabas neišklauso, renkasi Dievą, tai turėtume pripažinti, kad šiame pasaulyje viešpatauja tik chaosas, nėra jokių žemesnio ir aukštesnio lygmens, Visatos dėsnių, nėra jokio žmogaus išsilaisvinimo iš nuodėmės pančių, o jeigu jam tėra lemta mėgautis nuodėme ir išvengti teisingumo, tai ne tik žmogaus gyvenimas, bet netgi Visatos buvimas beprasmis ir betikslis. Juk viena atsveria kitą, ar ne? Jei tėra priklausomybė vien nuo socialinių aplinkybių. Bet kaip begyventume ir kur begyventume, mes vis dėlto nuolat grįžtame prie gyvenimo prasmės klausimo, nors dažniausiai neatsakome į visus klausimus iki galo, nes iš vieno tokio klausimo jų paskui kyla aibė. Mums tų klausimų nuolat ir nuolat kyla.
Kartais žmonės bijo šito klausimo tik todėl, kad jis veda į vienatvę. Štai kuo dažniausiai remiasi žmogaus pasirinkimas: žmogus bijosi vienatvės, ir ieško „grupės draugų“! Betgi Kristaus bendruomenė remiasi „broliais ir seserimis“, ir sakoma, „kad ten, kur susirinks keli ar daugiau mano vardu, ten būsiu ir aš“.
Ir tai ne individuali galimybė išvengti vienatvės, o jau nauja bendruomenė ir netgi naujas pasaulis.
Mūsų Lietuvos šventumas
Materialistai dvasinės karalystės žemėje nepripažįsta. Jie nuolat sako: „Jūs, tikintys, atidėkite visa tai po mirties. Kai pateksite ten, tai ir gausite savo utopijas.“ Štai kaip jie aiškina. Betgi negali būti nieko „ten“, ko nebūtų sukuriama žmogaus dvasioje jau čia. Ir kai Lietuvoje kiekviename žingsnyje regime didžiulį dvasinių vertybių nuosmukį, akivaizdžiai matome, kaip jis siejasi su visos visuomenės gyvenimu.
Tai kas gi mūsų Lietuva be šventumo ir dvasingumo? Niekas! Gal kai kam tik vietelė gerai pasipelnyti. Ir jeigu jau nieko švento nebelieka, visa valstybė nurieda į nihilizmą. Ką gi belieka žmogui daryti? Jis atsiduria padėtyje, kai dvasinis žodis netampa kūnu. Netampa tikrove, tai tik vien nedrąsi jo svajonė, „originalios mintys“, ir tiek. Tėvynė jam tampa svetima šalimi, ir jis kankinasi, emigruoja, o bedvasių karalystėje visada bus tik ankšta, dvasiai truks erdvės.
Mes dažnai užduodame klausimą, kas gi mums yra Lietuva?! Ir kodėl gi dažnai, materialistų patariami, visa, kas gero gali joje būti, nukeliame kažkur į anapus? Kaip ji mums gali tapti šventa, jeigu joje nelieka ne vienos šventos vietos ir jeigu tampame dvasiniais piligrimais, tai tik ne savo Tėvynėje? Gal todėl, kad pernelyg mažai ją mylime? Jei mylėtume ją stipriau, tai joje ir ieškotume dvasios vertybių, kurtume joje tai, kas tik Aukščiausia Valia gali rastis mūsų dvasioje!
Kaip tai gerai suprato ankstesnysis Popiežius Jonas Paulius II ir kaip jis tai parodė lankydamasis Lietuvoje. Tai iš tikrųjų buvo Kristaus apaštalo apsilankymas. Kai jis, išlipęs iš lėktuvo, pabučiavo Lietuvos žemę, tuo mums visiems parodė, kad ji yra šventa. Kaip tik toks turi būti mūsų santykis su ja, nes švento žmogaus darbai ne vien kilnūs ir gražūs, bet ir teisingi. Juk negali būti kilnu ir gražu, jeigu yra neteisinga. Jeigu jau mums toli iki šventumo, jeigu negalime pasiekti to tik šventam žmogui būdingo darbų kilnumo ir didingumo - būkime bent teisingi savo Tėvynei!
Jis aukojo Lietuvą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Galima būtų aukoti Dievo Motinai, pagimdžiusiai patį Išganytoją, aukoti kažkokį „žemės gabalą“. Juk auka be dvasios būtų Švč. Mergelės pažeminimas. Tai būtų lyg Kaino auka, kurią Dievas atstūmė. Ši Šventojo Tėvo auka reiškė ne tik prašymą globoti Lietuvą, saugoti ją nuo nelaimių, kaip gal daugeliui gali atrodyti, bet šitoje globoje glūdi mums visiems, Švč. Mergelės Marijos globojamiems ir padedamiems, raginimas kurti didžius dvasinius dalykus. O tokie dalykai gali atsirasti tik šventoje vietoje! Kaip sako Kristus: „Blogo medžio vaisiai kartūs“ arba „Medis, kuris neneša vaisių, bus išdegintas“. Lygiai taip pat kalbama apie sėjėją: geroje dirvoje derlius atneša net šimteriopą grūdą. Lietuva turi tapti tokia dirva, žmonių širdys irgi turi tapti tokios. Tik tada gebėsime atsikratyti visų negandų, tik tada mus gaubs Dievo globa, jei savo dvasioje jos ieškosime. Tad turime nebijoti, nevengti jokių ieškojimų beribėje savo dvasioje.
Lietuvos amžinoji sostinė Vilnius turi tapti šventa vieta, susieta su lietuvių švenčiausiomis istorinėmis tautos viltimis, turi būti apvalyta nuo ją teršiančių „savivaldybių aferų“, tai yra nuolat drebinančių visą Lietuvą „merų skandalų“. Deja, tapusių būdingais mūsų sostinei. Tai be galo skaudina, rodo, kur esame atsidūrę. O mes turime parodyti, ko iš tikrųjų esame verti.
Senovės Indijoje žmogus, sulaukęs brandaus amžiaus, turėdavo apkeliauti beveik visas šventas vietas, dažniausiai pėsčias nužygiuoti šimtus ar net tūkstančius kilometrų gūdžiausiomis giriomis, džiunglėmis. Taip jis lavino ir tobulino savo dvasią. Kokia gi gali būti Tėvynė be šventų vietų? Žinoma, jų yra Lietuvoje, ir ne vien Vilniuje, tik, deja, didesnei daliai lietuvių jos tapo vien geografiniais pavadinimais ar nuotraukomis turistinėje atmintinėje. Ir nieko dvasioje! O dvasioje turi būti sakralumo pojūtis, ta pagarba gėriui ir dvasiniams dalykams. O žmogus be šventovės, tai be žemiško pagrindo. Kadangi jis oru skirsti negali kaip lėktuvas, tai nuolat kabo virš bedvasės bedugnės. Ir tik atradęs dvasios dalykus, jis tampa tvirtesnis ir išmintingesnis. Tačiau daugumai materialistų dvasia - „kažkas tuščio“. Dvasios tobulumo ieškančiam žmogui ji yra pats tvirčiausias pamatas, uola, ant kurios gali statyti savo namą, taigi ja gali remti savo principus.
Jeigu mes sudvasintume savo amžinąją sostinę – Vilnių, tai į savo gyvenimą tiesiog įneštume dvasios dalykų, tai Lietuva vėl taptų didžia, visų europiečių pagarbos verta šalimi. O juk tai yra kiekvieno lietuvio svajonė! Netgi tas, kuris piktai burnoja, prastai atsiliepia apie Lietuvą, tai daro daugiau iš nusivylimo, jis Lietuvai nėra neabejingas, taip elgiasi tik iš bejėgiškumo, nepasikliauja savo jėgomis, piktai šaukia. Jei būtų daugiau dvasingumo, mažėtų pyktis, nusivylimas ir būtų mažiau visų kitų blogų emocijų, purvo gyvenime ir beprasmiško materializmo.
Kas krauna laikinus turtus, atiduoda juos cunamiui
Kad ir kaip daugybė žmonių galvotrūkčiais mestųsi prie materialios gerovės, vieni džiūgautų, kad ją turi, o kiti liūdėtų, kad jos trūksta, jie tuščiai stengtųsi, nes nieko nėra labiau laikino kaip tai ir būtent vien tai yra laikina. Kas patenka į Mamonos karalystę, tas pasineria į dulkes, kurias blaško vėjai. Atrodo, kad Evangelijos kupinos piktų pamokslų, kuriuos turčiams sako Kristus.
Ten iš tikrųjų nėra nė vieno pikto pamokslo. Tik išsakoma tiesa. Ten nieko nemokoma, nėra jokių smulkmeniškų „instrukcijų“, kaip elgtis, o tik apibūdinamas ydingas modelis, kuriuo seka godūs žmonės. Juk ten kreipiamasi į tą, kurio „pilni kluonai“, ir sakoma, kad jau „rytoj jį Dievas pasišauks“. Taigi teks viską palikti. Ar tai yra kokia nors bausmė? Išdėstyta pati prisirišimo prie turtų ir abejingumo dvasios dalykams esmė. Daugelis turčių savo godumą aiškina, kad jie esą stengiasi „pasirūpinti senatve“ ir tiek visko sukaupę, jog tiesiog nespėja to sunaudoti. Tačiau viską, kas atlieka, turi palikti tarp šios žemės dulkių, kai patys ją palieka. Taigi matome tų bereikalingų pastangų „svorį“.
Dar kyla giminių ginčų dėl palikimo dalybų, dažnai prasideda teismai, bylinėjimasis. Todėl Kristus kitoje vietoje ir sako: „nesu palikimo ir turtų skirstytojas“. Juk Dievas ne tam, kad keltų vaidus ir godumą, o tam, kad ramintų ir įkvėptų dvasios dalykams. Kai turčiai ieško amžinumo materialiuose dalykuose, tai tas amžinumas visada juos užklups netikėtai, kai turės pajusti, kad praranda viską.
Pas vieną indų išminčių, jogą ir šventąjį, atėjo materialistas bei malonumų ieškotojas ir ėmė dejuoti, kad norėtų „atsidėti dvasios dalykams“, bet jam nieko neišeina, matyt, esąs negabus, o štai šventas jogas gal jam kaip nors padėtų... Ir ką atsakė išminčius? „Jei dvasios dalykams būtum skyręs bent dešimtadalį to laiko, kurį sugaišai turtų ir malonumų ieškojimams, tu būtum toks pats šventas kaip aš!“ Taigi susitikęs su šventuoju turčius netapo nuo to nė trupučio šventesnis, tik jis gavo progą pagalvoti, jog sugaišo savo gyvenimą - amžinam nerimui, konkurencijai ir pagaliau visiškam atbukimui, manant, kad šitaip tapęs pranašesnis už kitus žmones.
Betgi apie tą „pranašumo jausmą“ Evangelijoje pasakyta žodžiais apie kupranugarį, kuriam lengviau pralįsti pro adatos skylutę negu turčiui patekti į dangaus karalystę. Vadinasi, turtuolio rūpesčiai laikinais dalykais jam užgožia ir amžinybę, ir dvasią, pamiršus tikruosius, aukštesnius žmogaus gyvenimo tikslus. Tokia užmarštis ištisus materialaus pasaulio klodus pagaliau nušluoja cunamiais.
Tai, kas atsitiko Japonijoje... Ar japonai blogesni už kitus žmones? Netgi atvirkščiai, Japonija garsėja kaip šalis, kurioje žmonės dvasios dalykams skiria didžiulį dėmesį. Betgi apie šį baisų įspėjimą pirmieji pradėjo kalbėti būtent japonai! Japonų vienuoliai budistai. Todėl ir sakyti, kad Lietuvoje „niekada nebus cunamių“, visiškai nederėtų. Čia yra kitokie cunamiai, skirtingi nuo staigių gamtos stichijų, jie yra „lėtiniai“. Dvidešimtį metų Lietuvą graužia materialistinis komunizmo sistemos palikimas, įsišaknija godumas, abejingumas ir ima vešėti cinizmas. Vietoj „stebuklingų ekonominių pakilimų“ - maždaug kas penkeri metai įsiautėja ekonominės krizės. Taigi turčiams pats laikas įsiklausyti į Dievo žodį, nes jau per du tūkstančius metų jie privalėjo tai padaryti. Tik jų širdyse, mintyse ir veiksmuose tas žodis netampa kūnu, o pavirsta tuščia materija, kaip jų turtai ir darbai.
Kas gi ta pasaulio druska?
Kristus savo apaštalus vadina „pasaulio druska“ ir sako, kad maistas be druskos būtų prėskas. Taip ir gyvenimas be dvasios vertybių tampa beprasmis. Ir ta beprasmybė yra žmogų nerimo, netikrumo audromis blaškantys sūkuriai. Pats sukelia savo dvasioje audrą ir pats nuo jos žūsta, nes neturi to tvirto tikrojo pamato!
Lietuvai yra vienintelis kelias – tai tiesos kelias. Argi nepamatėme, kiek blogio atnešė melas ir materializmas? Jeigu jau matome tas bėdas, gal pats laikas imti ir pamatyti taip pat dvasios dalykus? Taigi pažvelgti į pasaulį kitomis akimis ir pradėti suvokti tuos dvasios dalykus? Juk jie nėra nuo žmonių paslėpti. Kas juos iš tikrųjų slepia, tai tas širdžių abejingumas. Tai tos kurčios ausys, kurios klauso, bet neišgirsta, tai tos aklos akys, kurios žiūri, bet nemato. Nes mato tik tai, ką nori matyti, ir klausosi tik to, ką nori girdėti, o tikrosios vertybės, esmės dalykai nustumiami šalin.
Turi būti tik atvirumas, atvirumas dvasios dalykams. Tada prasidės tikrasis tautos atgimimas, tada jis išsiskleis, kaip turi išsiskleisti, tada Lietuva iš tikrųjų taps verta to didžio Jono Pauliaus II paaukojimo. Tai tėra mūsų širdyse, tai ir turime ištraukti - „neslėpti žibintų po lova“, kitaip Lietuvoje tvyros dvasinė tamsa.
Atgal
