Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 10 07. Aptvorinta ir įtvorinta demokratija
Algirdas Pilvelis
Lietuva tampa tvorų kraštu. Fenomenalus dalykas tos tvoros Lietuvoje... jos dygsta ir auga, keroja kaip piktžolės, ir greitai nebus įmanoma kur nors praeiti neatsitrenkus kakta į tvorą. Aptveriama viskas: sklypai, miškai, ežerai – kur tik gali žengti žmogaus koja. Kas tik įmanoma, tas ir aptverta. Tvoromanija? Apsitveriama nuo kitų ar ir nuo savęs? Jeigu kiti žmonės sudaro esminio žmogiškojo „aš“ dalį, tai tvora yra apsitvėrimas ir nuo savęs. Arba savanoriškas savęs įkalinimas iliuzijoje.
Skraidančių sklypų istorijos Lietuvoje seniai žinomos. Bet dabar mes galime akivaizdžiai matyti kitą etapą – Lietuvos virtimą tvorų kraštu, už jų įsikūrę naujieji baronai. Auksinės vyžos kryžiuočių ordinas. Ir vis daugėja Lietuvoje tų atitvertų „privačių valdų“, per kurias neprieisi nei prie ežero, nei prie paplūdimio, galiausiai apraizgalioti ir ištisi miškų plotai. Kai pagaliau tvoros sueis viena su kita, tai nebeliks tarp jų nė mažiausio takelio praeiti. Galbūt visiems teks oru skraidyti?
Bet seniai pastebėtas toks reiškinys, vadinamoji skurdo prabanga, būdingas labai neturtingoms šalims, o Lietuva kaip tik ir yra viena skurdžiausių Europos Sąjungos valstybių. Tokiose šalyse atsiranda tiesiog šokiruojanti takoskyra tarp skurdo ir prabangos. Ko nesiryžtų daryti joks amerikiečių kompiuterinių programų magnatas multimilijardierius, į tai kaip tik labiausiai linkę Rusijos ar Lietuvos oligarchai. Toks skurdo fenomenas iki mūsų dienų buvo plačiai paplitęs vadinamosiose Lotynų Amerikos „bananų respublikose“. Ir Lietuva, kaip Europos skurdo šalis, tokį nelemtą ir gėdingą pavyzdį perima. Ir ką labiausiai šokiruodavo tokie kontrastai Lotynų Amerikoje? Ogi turtingiausią pasaulio tautą – amerikiečius. Jiems tai buvo sveiku protu nesuvokiama, ir jie pirmi pradėjo skaičiuoti, kiek kartų skurdžiausio meksikiečio pajamos skiriasi nuo turtingo meksikiečio, ir tas santykis keliasdešimt kartų viršijo amerikietišką. Beje, amerikiečiai bene pirmi pastebėjo, kad daugelyje posovietinių Vidurio Europos valstybių yra į Lotynų Amerikos modelius visiškai panašūs pajamų pasiskirstymo santykiai. Arba išbrėško apsitvorinimo amžius!
Kiek prabangių tvorų!
Valstybės žemė šiandieną nieko nereiškia. Ateina vadinamieji „fon baronai“ ir atsiriekia iš valstybės, kiek jiems reikia. Ir sako, kad valstybė nieko neturi kontroliuoti, nes „nebus demokratijos“, o bus „socializmas“. Iš tiesų buvusi sovietų santvarka buvo viską suvalstybinusi, ne tik pamindavo tautos interesus, bet ir skelbdavo juos atsilikusiais. Tačiau tikra demokratinė valstybė, jei įsivaizduojame ją iš tikrųjų realiai veikiančią, privalo ne tik tautos interesais rūpintis, bet ir tinkamai jai atstovauti. Ir jokio kito valstybės valdžios intereso, išskyrus tautą, negali būti. Negalima remtis jokia „geresne santvarka“, kuri būtų aukščiau už tautą, nes ta santvarka iškart išsigims į diktatūrą. Šiandien gi demokratiją ir tautos interesus naujieji turtuoliai pamina ne ką prasčiau, nei pokario metais stribai buvo pamynę, dėl savo žiaurumo net mindė žuvusių partizanų kūnus.
Tvoromis aptverti naujųjų turtuolių interesai primena Kremliaus diktatūros laikų valstybines vilas, kurių, nelaimei, dabar smarkiai padaugėjo, nors pats modelis ir visai nepakito. Gal šiandien dėl to, gyvendami laisvoje Lietuvoje ir užuot didžiavęsi, kad lietuvis yra doras ir laisvas žmogus, turėtume šaukti stribų palikuonių garbei: „Tegyvuoja didysis vadas!“? Negi tos tvoros rodo, kad anas politinis trileris ir košmaras lietuvių tautai dar nesibaigęs, o tik perėjęs į „ekonomiką“?
Galima sumodeliuoti ir kitokią situaciją, - apie žmogų, įsigijusį keliolika ežerų ir negalintį prie jų prieiti, nes aplinkui valstybės žemė, nors maudytis „svetimiems“ prašau, už dyka, už stovyklavietę būtų tik simbolinis mokestis, svarbiausia, kad šiukšles atvykusieji į gamtą susirinktų ir nuneštų į konteinerį. Daugiau nieko nereiktų. Keisčiausia - tokie sumanymai eis šuniui ant uodegos. Taigi galima tik rimtai susimąstyti, ko siekia korumpuoti valdininkai. Tiems, kurie labai ir net labai privilegijuoti, suteikiamos tokios teisės, kad net Nidoje neįmanoma prieiti prie jūros. Lietuvio laisvė suvaržyta tvoromis. Ir kaip jis turi jaustis? Iš tikro lyg koks baudžiauninkas!
Tvorų pirmeiviai
Apie pirmeivius paprastai kuriamos legendos... Lietuva po „socialistinio periodo“ irgi tapo „neužkariauta“ žeme. Ir ją „įsavinti“ griebėsi „pirmeiviai“. Jiems tai buvo labai paprasta, nereikėjo keliauti kaip Ernanui Kortesui už jūrų marių, tereikėjo tik susitarti su vietine valdininkija. Ir tai nepareikalavo nei kraujo, nei didesnių pastangų. Taigi pergalė iškovota tik pinigais. Pasisavintais, prichvatizuotais už paprastų žmonių, pensininkų čekius, atskiriant didelę dalį visuomenės į „paraštes“, kuriose tie vargšai, nustoję jaustis lietuviais, murdosi iki šiol.
Vienas pirmųjų savo valdas dar 1991 metais netoli Vilniaus apsitvėrė buvęs „Vilniaus banko“ vadovas Julius Niedvaras. Jis įkurdino „dvarą“, saugojusį jo „intymų gyvenimą“. Ką ir nuo ko? Gal tiesiog suteikė sau pernelyg daug reikšmės numanęs įsivaizduojamus pavojus? Bet po sovietmečio lygiavos (kuria nesinaudojo tik nomenklatūra) gal tiesiog norėjo iš visų išsiskirti? Ar keliolika kilometrų, aptvertų tvora, jau prilygsta Medvedevo ir Putino kuriamai Eurazijos Sąjungai?
Suprantama, kad tokiu išskirtinumo pavyzdžiu pasekė visi, kas turėjo užtektinai pinigų. Ir atėjo toks laikas, kai tvoros tapo manija.
Štai vienas „Senukų“ įkūrėjų Augustinas Rakauskas netoli Balbieriškio taip pat įkuria nuosavą „dvarą“. Akmeninės ir „didingos“ tvoros turi tikriausiai priminti garsiąją Kinų sieną.
Arba garsioji „Maximų“ stovykla, ne kartą jau aprašinėta Lietuvos spaudoje. Buvusių pionierių stovykla už investicinius čekius atiteko šiai oligarchinei grupuotei. Pastatyta apie keturiasdešimt namų. Netgi kažkaip netikėtai tame plote atsirado keliolika hektarų miško. Tvoros auga kaip vijokliai? Ir netgi oficialiai girtasi, kad visas „komfortas“, arba visiškas užsidarymas, kainavo 80 mln. litų. Dešimties arų sklypai toje teritorijoje, primenančioje tamplierių ordino valdas, kainavo iki 2 mln. litų ir buvo sėkmingai pardavinėjami. Ir tik visą laiką spaudoje skambant tai istorijai, tvora, įsibrovusi į mišką, šiek tiek pasitraukė nuo kelio. Taigi kuo garsi tapo Laurų g.? Tvoromis!
Net Brežnevui tiek visko nereikėjo. Bet kai tokių „veikėjų“ atsirado daugiau? Taip kainos už privatizacinius čekius, arba valstybės turtas už dyka, išaugo iki astronominių skaičių.
Grotesko architektūra
Suprantama, kad tokie dvarai, atskiriantys „elitą“ nuo paprasto lietuvio ir rodantys, koks jis yra menkas ir niekingas, pradėjo reikštis ir savotiška architektūra besistengiant nukopijuoti „kažką reikšminga“. „Maximos“ prie Neries surentė pastatą, kuris iš tikrųjų yra Valdovų rūmų kopija. Žinoma, reikšme prilygti negali. Tik parodo, kad Valdovų rūmai gali tapti kone serijiniu statiniu, jei staiga viso pasaulio oligarchams patiktų tas modelis. Kaip sakoma, aukščiau bambos neiššoksi, ir tokia architektūra pirmąkart tai matantį iš pradžių apstulbina, o paskui kyla klausimas: kodėl taip neoriginalu?
Juk visame pasaulyje, kas bestatytų tuos griozdiškus pastatus – ar valstybė ar milijardieriai, – stengiamasi, kad būtų kitaip negu pas kaimyną, ir taip atsiranda architektūros originalumas.
Ko gi dar reikia Lietuvoje? Kokių architektūrinių klonų? Gal Eifelio bokšto, Paryžiaus ar Frankfurto katedrų, kuriuose gyventų tie „naujosios epochos mesijai“? O gal Versalio ir Luvro? Tik „maksimizuoto“ varianto. Ir tai yra tikriausios architektūros laidotuvės. Gal kas nors sumanys pasistatyti Egipto piramidžių klonus ir ten pasilaidoti ar Tadž Mahalo mauzoliejuje? Štai toks „naujasis mąstymas“, pretenduojantis tartum į solidumą, bet iš tikrųjų nuveda į savotišką pasaulyje garsių architektūros statinių parodiją. Ko dar reikia iki visiškos laimės? Galbūt niekam neatrodytų juokingi tie daugybę milijonų kainavę pastatai, jei ne tas tuščiagarbis mėgdžiojimas, kai statinys praranda architektūrinę savo vertę. Tai tiesiog patalpos, ir niekas daugiau. Lygiai taip pat būtų galima pastatyti ir šuns būdą, aukštesnę už Niujorko dangoraižius. Tik šuo ten neitų miegoti.
Įtvorinta dvasia
Gal tokį Lietuvos „įtvorinimą“ turėtų nagrinėti įvairiausių sričių specialistai? Ypač tie, kurie mėgsta aiškinti keistenybes ir pagaliau prieiti prie išvadų, kad kuo labiau norėta išsiskirti, tuo standartiškiau išėjo. Kas gi taip atitveriama tvoromis?
Ir ko bijomasi? Galbūt stribų tradicijų tęsėjai dreba, kad koks Tadas Blinda nesuburtų liaudies ir ji nepultų tų „tvirtovių“ su šakėmis? Gal tokie dalykai tiems tvorų „kūrėjams“ jau sapnuojasi? Kaip kitaip paaiškintum tokią meilę tvoroms, tokį prisirišimą, koks apskritai šiame pasaulyje retas?
Ar taip nebando savęs išreikšti ribota dvasia. Būtent tvoromis apribota dvasia. Tarytum visas žmogaus gyvenimas turėtų praeiti sarkofage, nors egiptiečiai ten laidodavo tik mirusiuosius. Taigi primityvioji dvasia yra tartum mirusi, jei šiuo atveju prisimintume Evangelijas. Ir jos išraiška yra kuo didesniame plote save „įtvorinti“. Apsitverti? Bet „įtvorinimas“ reikštų jau ne statybų proceso dalį, bet tuos keistus žmogaus dvasios pokyčius, kai šimtai milijonų litų tegali pasireikšti kaip tvora.
Taip atsiribojama nuo pasaulio savo neva suprastu „reikšmingumu“, bet matomas ir reikšmingas pasidaro tik tas žemės plotelis, kuris tapo nuosavybe. Tai neginčytina vien materialiame pasaulyje, bet neturint jokios dvasinės nuovokos, ir tarp tvorų įsipainiojusi dvasia tik mažame plotelyje kuria prabangą, guosdama save tikėjimu, kad to neturį kiti ir tuo ji esanti pranašesnė. Bet ji taip įsikimba į savo išskirtinumo iliuzijas, kad niekur už tvoros negali išeiti. Pasaulis jai pasidaro visiškai svetimas.
Taip susiaurėja požiūriai ir pasaulėžiūra, tvora aptveriamas, tai yra „įtvorinamas“, netgi intelektas, ir atsiranda savotiškos pažiūrų sistemos, kurios labai apgailėtinai pretenduoja į originalumą, bet iš tikrųjų tai tampa lyg kokia „pinigų simfonija“, kuriai stengiamasi surasti daugiau variacijų, deja, melodija išlieka ta pati.
Dvasia tarp tvorų praranda visas kuriamąsias savo galias ir tampa tokiu keistu vaiduokliu, kuris savęs ten neįamžina. Arba bent jau stengiasi įsiamžinti, nors ir labai nesėkmingai. Juk ne veltui anglų tautosakoje tiek daug istorijų apie vaiduoklius, ir pridurkime, jie niekur neišeina iš tų namų, kuriuose privalo šimtmečiais vaidentis. Tokia vaiduoklio filosofija jam neleidžia persikelti net į kaimyninį namą. Ar Lietuvos tvorų karaliai šitaip nepavirsta vaiduokliais? Ar neprimena jų gyvenimo būdas anglų ar rumunų folkloro?
Kita vertus, kaip kitaip gali reikštis riboti ir bedvasiai žmonės. Vien tik savo pasaulėžiūros ribose. Ir nelemta jiems išeiti iš tų kalėjimų, jei cituotume kinų dao išminčius, išeiti iš kalėjimo, kurį patys pastatė ir kurio raktus dar patikimai saugo savo kišenėje. Kai žmogus tampa pats sau sargybiniu, jis kur kas budresnis už tą, kurį samdytum. Todėl kiek apsauginių bebūtų nusamdyta saugoti tų tvorų, jie būtų tik nereikalingas priedas kaip kurioje nors pelkėje išdygęs Eifelio bokštas.
Jei stribų dvasiai užtekdavo PPŠ automato ir keleto šūkių, kurių tokie „veikėjai“ net gerai nesuprato, tai kuo nuo jų skiriasi tokio tipo „modernizuotas veikėjas“. Tai tas pat lyg gamintum prekę, kiekvieną tobulesnę jos laidą žymėdamas atskiru serijos numeriu. Bet kiek betobulintum, iš kavinuko skalbimo mašinos nesukursi.
Todėl manyti, kad geresni už kitus, aukštesni už visus lietuvius tegali gyventi tarp tvorų, yra gryna iliuzija ir ta pati „įtvorinta“.
Atgal
