Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 30. Man neramu
Algirdas Pilvelis
Reformų partijos pirmininkas
Niekada negalvoti apie pasekmes –tai skęsti. O negalvoti, kad skęsti –tai jau visiška katastrofa. Ir štai tokiais „projektais“ apdovanoja Lietuvą kiekviena vyriausybė. O akivaizdžiausi tokio skendimo pavyzdžiai –vadinamieji politiniai sprendimai. Antai lyg nusprendė Lietuva statyti atominę jėgainę... Lietuva nusprendė. Argi jos žmonės, ar čia tiesiog Vyriausybės užgaida ir rankų pasišildymas? Tai lyg koks virusas –iš pradžių uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, neišdirbusią nė pusės skirto laiko, ir pulti statyti naują, kai Vyriausybės skelbiamos „preliminarios“ kainos visiškai nesutinka su ekspertų skaičiavimais. Dar viena brangi katė maiše. Šiandien kaina esanti tokia. O kokia tikroji po metų kitų? Ar nebus taip kaip statant Valdovų rūmus? Pagaliau avantiūros šmėkla. Lietuvoje tai jau seniai vadinama „apiplėšti bobutes“.
Žvilgtelkim į pasaulį. Vokietija, užimanti trečią vietą Europoje ir septintą pasaulyje pagal elektros energijos gamybą, nusprendė iki 2022 m. uždaryti visas savo 17 branduolinių elektrinių! Pasiklausius mūsų valdžios, atrodytų, kad išprotėjo tie vokiečiai, tik kažkodėl mes nesuduriame galo su galo, o tie „nevisapročiai“ vis labiau klesti. Tačiau atsižvelgdamas į pasaulines energetikos tendencijas pamatai, jog vokiečiai viską daro apgalvotai. Netgi šiandien jie perka vis daugiau energijos iš užsienio. Tik dėl krizinio pertekliaus perka ne brangiau negu gaminta. O kaip bus po 2022 metų? Bet tada padėtis jau bus gerokai pakitusi ne branduolinės energetikos naudai, kuri tik brangsta ir brangsta, ir vis daugėja avarijų. O vadinamoji atsinaujinančių šaltinių energija pinga.
Ir tik dar neramiau darosi dėl to Lietuvos valdžios painiojimosi ir skendimo priimant politinius ir ekonominius sprendimus, dėl tų visai nelogiškų Lietuvos vyriausybės veiksmų, kai imamasi iniciatyvos nesitariant su piliečiais ir net slapstantis nuo jų. Ar rimtai konsultuojamasi su kvalifikuotais ekspertais? Kokie bus padariniai? O jeigu jie nedžiugins, bus sunkūs? Kas tada atsakys? !
Ar visada melo kojos trumpos?
Dauguma žmonių tiki, kad Lietuvą Ignalinos atominę elektrinę privertė uždaryti Europos Sąjunga. Tai visiškas melas. Kopenhagos sutarties kriterijuose nėra nė vieno žodžio apie branduolinę energetiką. Taigi derybos buvo įmanomos! Ir būtų pasibaigusios sėkmingai, jei Lietuva tuo metu būtų pateikusi argumentų, bent jau tokių, kad Prancūzijoje veikia 59 atominės elektrinės. Be to, Ignalinos AE nebuvo nė vienos avarijos! Tačiau Lietuvai stojant į ES, tuo metu premjeru buvęs A.Brazauskas teigė, kad esą buvęs ultimatumas: arba uždaryti elektrinę, arba Lietuva nebus priimta į ES. Tai labai konkreti įsakmi sąlyga, bet tokio raštiško ultimatumo niekas nė akyse nėra matęs. Antra, jei taip buvo pasakyta tuometiniam Lietuvos premjerui, tai kas galėjo pasakyti? Kas galėjo visos ES vardu reikalauti kokiu nutarimu remdamasis? A.Brazauskas neva citavęs „kažkokį politiką“, jo taip ir neįvardijęs. Jeigu tai buvęs „eilinis“, tai kam reikėjo klausyti, o jei politikas, turėjęs atitinkamus įgaliojimus, tai negali būti ponas Niekas, tai galėjo būti kokia nors Europoje gerai žinoma politinė figūra. Bet A.Brazauskas tada kalbėjosi su ponu Nieku...
Per penkerius metus uždarymui reikės 3,46 mlrd. litų. Pats uždarymas truks 25 –30 metų ir iš viso kainuos daugiau kaip 10 mlrd. litų. Taigi iki šiol neregėtai brangus „naikinimo projektas“Lietuvoje. Ir šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kiek iš tikrųjų pinigų išleidžiama ir kaip šį projektą finansuoja Europos Sąjunga.
Naujos elektrinės statyba... Kodėl nepradėta jau tuo metu, kai buvo žinoma, jog Ignalinos AE turės būti uždaryta? Viena didžiausių Lietuvos politikos mįslių... Per tą laiką statybos kainos išaugo dvigubai. Taigi keliolikos milijardų litų kaina gali greitai išpampti iki 22 mlrd. litų, kaip teigia žinomas atominės energetikos specialistas Jurgis Vilemas. Pagaliau 70 proc. tokių statybų visame pasaulyje vėluoja po kelerius metus. Taigi valdžios „prognozės“, kada bus pastatyta elektrinė, yra iš piršto laužtos.
Kitas dalykas, kur Lietuva dės tiek energijos? Juk Lietuvoje tik 32,2 proc. jos sunaudoja pramonė, ir net daugiau prekyba bei paslaugų sektorius –33,1 proc. Namų ūkiai sunaudoja 29,9 proc. elektros energijos. Iki kokio lygio turi išsiplėtoti Lietuvos pramonė, kad imtų daugiau energijos? Tai apskritai vaikiška utopija.
Visame pasaulyje po 2009 metų numatyta paleisti 55 naujus reaktorius. Bet tik 6 iš jų Europoje! Ir vienas JAV... Čia pirmauja Kinija –27 reaktoriai, paskui Rusija su 8 reaktoriais, Indija rengiasi statyti 6 reaktorius, o Pietų Korėja įrengs 5 reaktorius. Matome, kad branduolinė energetika vystoma tik Azijos šalyse. Kodėl?
Atsakymas labai paprastas. Naujos branduolinės elektrinės taip brangiai kainuoja, kad jas pastačius nebus galima siūlyti rinkai pigesnės elektros negu vidutine kaina. Tuo pat metu vis tobulinamos saulės ir vėjo jėgainės, kurių elektra... tik pinga! Akademiko J. Vilemo nuomone, Lietuva negalės parduoti elektros energijos pigiau kaip po 30 centų už kilovatvalandę. Kad prasimuštų į Europos rinką, turės ją paleisti pigiau nei savikaina... Tikriausiai Lietuvos vartotojai kompensuos tą skirtumą, kai energija į užsienį bus tiekiama pusdykiai, o elektrinės bosai pelno norės nemažo...
Apsupta dviejų elektrinių –iš Rusijos ir Baltarusijos pusių –Lietuva paprasčiausiai negalės konkuruoti, nes jos bus ir pigiau pastatytos, ir anksčiau įeis į rinką. Dar abejotina, ar 2020 metais Lietuvoje ta Visagino atominė elektrinė veiks. Kiek per tą laiką dar didės statybos kainos? Kaip pagaliau prasimušti į tą europinę rinką, kai jokios spartesnės pramonės plėtros Europoje dar nematyti? Juk pasaulinę pramonę vis labiau plečia Azijos valstybės –Kinija, Indija, Pietų Korėja. Štai kodėl Europa niekur neskuba...
Vokietijoje 2022 m. nustos veikti paskutinis branduolinis reaktorius. Kokios tendencijos ims reikštis Europoje? Ar neatsiras visoms ES narėms griežto reikalavimo uždarinėti elektrines? Pavyzdžiui, labiausiai branduolinė Europos valstybė nestato naujų reaktorių, nors elektros poreikis didėja. Ten karštligiškai statomos vėjo ir saulės elektrinės, dejuojama, kad reikia vytis labai toli šioje srityje pažengusią Vokietiją...
Jei Lietuvai tektų ir tą naująją AE uždaryti po kokių dešimties metų, o tai įtikėtina atsinaujinančių energijos šaltinių technologijoms tobulėjant, tai privatus kapitalas, pastatęs Visagino AE, paprasčiausiai paliktų ją demontuoti Lietuvos valstybei.... Tada ir būtų vaje, vaje... Kokios kainos! Kur laidoti branduolines atliekas!
Kitas dalykas, ar saugi Vilniaus pašonėje statoma Astravo branduolinė elektrinė? Juk niekas neapdraustas... Tik kaip mes galime spausti baltarusius, jei patys ruošiamės statyti? Atrodytume ir atrodome kaip kokie bukagalviai. O jei Lietuva nuspręstų tapti nebranduoline valstybe, tai baltarusiai paprasčiausiai būtų priversti įsiklausyti! Turėtume labai rimtą argumentą, į kurį įsiklausytų tarptautinė bendruomenė. Bet dabar tas „branduolinis žaidimas“ Lietuvoje kol kas akivaizdžiai naudingas Baltarusijai ir Rusijai.
Maršrutas: Černobylis – Fukušima
1986 m. balandžio 26 d. įvyko Černobylio branduolinės elektrinės avarija. Ta didžiulė katastrofa, nusinešusi tūkstančius žmonių gyvybių, daugybei atėmusi ir pažeidusi sveikatą, privertė suabejoti branduolinės energetikos plėtros tikslingumu. Būtent Černobylio nuotaikos privertė dar Sąjūdžio metais pradėti kelti reikalavimus uždaryti Ignalinos AE. Bet branduolinės energetikos specialistai visame pasaulyje ramino, kad viskas esą gerai, kad čia kalta esanti tik „bloga rusų technika“ir pan. Šitaip iš anksto nuspręsta, kad Černobylio tipo reaktoriai yra blogi. O štai šiemet, kovo 11 d., Fukušimos elektrinė Japonijoje neatlaikė žemės drebėjimo ir cunamio. Japonijoje juk pažangiausios pasaulyje technologijos! Štai koks tas Černobylio –Fukušimos maršrutas!
Kad būtų aiškiau ir nereikėtų ieškoti jokios mistikos, pridursime, kad nuo 1980 iki 1990 metų, tai yra „Černobylio epochoje“, įvairiose branduolinėse elektrinėse įvyko 5 avarijos. O štai nuo 2000 m. iki 2010 m. jau įvyko net 10 avarijų! Kaip matome, vis labiau tobulėjant branduolinėms technologijoms, avarijų ne mažėja, o daugėja. Vien šiemet, be Fukušimos, pasaulyje įvyko dar trys nedidelės avarijos. Taigi šiandien yra apie ką pamąstyti. Visų pirma apie savo saugumą.
Elektros energijos ateitis
Atsinaujinančių šaltinių energija vartojama vis dažniau, vis daugiau jos pagaminama. ES tikslas –pasiekti, kad Lietuvoje 2020 m. visos pagaminamos elektros energijos iki 7 proc. būtų ekologiška. Pastaruosius penkerius metus žadamas saulės energijos technologijų pigimas. Pavyzdžiui, Kinija nusprendė per pastaruosius keletą metų padvigubinti pagaminamos saulės energijos kiekį. Krymo saulės elektrinė per metus pagamina 80 MWh energijos. Brazilijoje saulės dėka per metus pagaminamas visas gigavatas, artimiausiu metu planuojama pagaminti 5 kartus daugiau. Dabar Brazilijoje veikia 51 saulės parkas, dar 30 parkų kuriama. 3,4 km ilgio tunelyje tarp Antverpeno ir Vokietijos sienos traukiniams naudojama saulės energija. Indai suprojektavo vandenyne plaukiojančią saulės elektrinę. Prancūzų mokslininkai įsitikinę, kad po dvidešimties metų saulės energija bus imama tiesiai iš kosmoso ir intensyviai dirba prie šių projektų. Ispanai sukūrė saulės elektrinę, kuri veikia... ir naktį. Sparčiai įsavina saulės energiją Švedija, Danija ir Lenkija. Vokietijoje veikia galinga 40 MW galingumo Brandiso saulės elektrinė, aplenkusi 10 MW galingumo Bavarijos saulės parką, iki 2005 m. stambiausią. Artimiausiu metu planuojama statyti dar keletą nedidelio galingumo saulės elektrinių.
Sparčiai plėtojama ir vėjo elektrinių statyba. Šioje srityje pirmauja JAV, bet per trumpą laiką Vokietija atsidūrė antroje vietoje pasaulyje ir dabar vėjo elektrinės pagamina 23 903 MW energijos. Daugiausia vėjo energijos vienam žmogui tenka Danijoje –600 vatų, Ispanijoje –425 vatai, Vokietijoje –292 vatai. Vien nuo 2008 iki 2009 metų pasaulyje vėjo energijos gamyba išaugo 28,5 proc.
Pridėkime vis daugiau statomas vietines biokuro elektrines, jos ypač populiarėja tokioje branduolinėje valstybėje kaip Prancūzija.
Taigi pasaulio energetinė orientacija labai aiški. Pridurkime, kad vis brangsta ne tik branduolinių elektrinių statyba, bet ir branduolinis kuras, kurio uncija šiuo metu siekia 113 JAV dolerių. Manoma, kad ir toliau brangs, nes urano oksido išteklių pasaulyje ne tiek jau daug. Be to, pagrindinės kasyklos –Rusijoje, Kazachstane, Uzbekistane. Kaipgi Lietuva išvengs energetinės priklausomybės nuo Rytų? Kita vertus, elektros energija brangsta ir Rusijoje, ir Ukrainoje, nors ten statomos naujos branduolinės elektrinės. Suprantama, kyla statybų ir kuro kainos.
Tokios tendencijos rodo, kad pasaulis, kiek leidžia jau dabartinės galimybės, stengiasi atsikratyti branduolinės energijos ir pakeisti ją pigesne ir nepavojinga atsinaujinančių šaltinių energija. Tuo tarpu Lietuvoje per patį pasaulinį „naujos energijos“ vajų vyravo visiškas sąstingis. Kaip dabar vytis? Ekologiškos elektros problema yra itin opi, tiesiog gyvybiška ir tokia jos svarba visame pasaulyje didės.
Lietuvoje vis neramiau...
Kodėl gi tokie gigantomaniški projektai taip įslaptinami, kad Lietuvos visuomenė apie juos beveik nieko nežino? Ir tai, kas paskelbiama, kaip vėliau paaiškėja, nebūna tikra informacija. Juk visuomenėje turėtų būti diskutuojama dėl tų keliasdešimt milijardų kainuojančių elektrinės statybų (tai ne kokio sąvartyno įrengimas). Privalu, kad ekspertai specialistai nuodugniai ir visapusiškai išgvildentų šią labai opią problemą. Į jų nuomonę valdžia turi įsiklausyti, su ja turi susipažinti žmonės. Tokio slaptumo atmosfera, anot Ezopo, tai drumstas vanduo, „Lietuvos Aidas“, jau ne kartą rašęs apie energetiką, gali vėl pasiūlyti savo puslapius laisvai diskusijai dėl rengimosi statyti atominę elektrinę. Ir kuo daugiau nuomonių sužinosime, tuo ramesni, o gal ir saugesni būsime, nes niekas nenorėtų keliauti maršrutu Černobylis –Fukušima. Galiausiai išlaidų našta užguls kelių kartų Lietuvos žmones. Tai gali grėsti valstybės nepriklausomybės praradimu. Dar nevėlu atsisakyti pražūtingų projektų.
Atgal
