Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 08 26. Vytauto Landsbergio dvasia Lietuvos laisvės kelyje
Algirdas Pilvelis
Istorines asmenybes įvertinti nėra taip lengva, kaip dažnai kam atrodo. Kartais objektyviai įvertinama jau po šimtmečių. Jei istorikų paklaustume apie bet kurios istorinės asmenybės vaidmenį savo šalies ir pasaulio politikoje, tai jie iškart susiginčytų. Atrodo, kad dalykai istorijoje, dėl kurių nesiginčijama, yra visiškai menkaverčiai, todėl labai greitai pamirštami. Tik ne visada tokiuose debatuose „surandama teisybė“. Jie dažnokai būna ir tušti.
Lietuvai dabar tenka vertinti profesoriaus Vytauto Landsbergio vaidmenį savo Laisvės byloje, savo kovoje dėl valstybingumo atkūrimo, nes šalis jau praėjo tam tikrą etapą – valstybingumas įtvirtintas. Buvo išspręsta daug svarbių uždavinių, bet atsirado begalė kitų spręstinų. Todėl kaip niekada skaudžiai pajuntame, kad iš didžių tarptautinės reikšmės valstybininkų Lietuvoje teturime vos vieną – profesorių Vytautą Landsbergį. Kaip tik dėl to vieni jį liaupsina, o kiti jį peikia, nes... jeigu jau pradėtume diskutuoti apie rimtą ir labai reikšmingą politiką, tai savaime taip išeina - kam tai patiktų ar ne, - kad nėra kitos temos, išskyrus Vytautą Landsbergį. Sakykit ką norit, bet tai priversti konstatuoti net jo priešai. Būtent jo, o ne kieno nors kito vaidmenį jie menkina, jo, ne ko nors kito niekaip negali pamiršti, nors jis nėra įsivėlęs nė į vieną korupcijos bylą! Korumpuoti „ponai“ kurį laiką pakeiksnojami (ir tikrai yra už ką), bet paskui visai pamirštami! Jie to ir verti. Tačiau prof. V.Landsbergis vertas rimtų debatų kaip visiškai kitokia asmenybė, savo veikla, jos mastu palikusi ryškų pėdsaką politikoje, Lietuvos raidos laikotarpyje, jau virstančiame istorija.
Naujų idėjų generatoriai sovietinės sistemos saulėlydyje
Profesoriaus Vytauto Landsbergio pasirodymas politinėje arenoje buvo labai netikėtas, o didžiausia staigmena jis tapo tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui, kuris, vertindamas politikus pagal šalies dydį, taip iki galo ir nesuprato, kodėl V.Landsbergis jam staiga pasidarė tokiu „kietu riešutėliu“. Juk Lietuva tokia maža... Įpratęs skaitytis tik su didžiųjų pasaulio valstybių vadovais, jis dar nesuvokė, kad lemia ne šalies dydis, o pati jai atstovaujančio politiko dvasia, jo dvasinė, moralinė tvirtybė, sumanumas, protas, kuris ne vien analizuoja, bet ir numato daug ėjimų į priekį. Prof. V. Landsbergis visomis tomis savybėmis pasižymėjo, kai vadinamosios „perestrojkos“ lyderiui kaip tik labiausiai trūko numatymo. M. Gorbačiovas jau savaime vien dėl to, kad vadovavo didžiulei valstybei, turėjo tapti istorine asmenybe, bet šitą išankstinį pranašumą jis panaudodavo ne geriausiai. Prof. V. Landsbergis tuo metu tebuvo Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio pirmininkas mažytėje šalyje, vadovavo dar jokio politinio savarankiškumo neturinčiai, kaip dabar pasakytume, visuomeninei organizacijai. Toje politinėje konfrontacijoje jėgos iš tiesų buvo labai nelygios. Ar reikėjo tuo metu prof. V.Landsbergį sodinti į kalėjimą kaip „SSRS griovėją“? Gal būtų užtekę numoti ranka, kol savaime „užgestų“?
Įdomu, kad M. Gorbačiovas ir bandė tokios taktikos laikytis, iš pradžių net demonstravęs didžiavalstybinę aroganciją. Bet prof. V.Landsbergis gebėjo panaudoti visas tuo metu savo turimas politines galimybes. Ir per trumpą laiką jis tapo reikšmingiausiu Vidurio Europos politiniu lyderiu. Pačios Sovietų Sąjungos griuvimas prasidėjo nuo Lietuvos...
Kas nors galėtų paprieštarauti: atsidūrus tokioje ideologinėje krizėje, į kokią pateko sovietinė sistema, ir SSRS žlugimas tebuvo laiko klausimas. Iš tiesų taip. Tik ne vien laiko, bet ir būdo. Jei tą griovėjo vaidmenį pasirinko būtent prof. V.Landsbergis, tai pasirinkti ir patys geriausi jos griovimo būdai. Šiandieną tuo abejojančių ir neatsirastų. Nebent pasitaiko naivuolių, tikinčių, kad „kažkokia jėga“ galėjo tą Sovietų Sąjungą išsaugoti. O griūčių esame matę ir kitokių. Žinome, kas atsitiko „po to“. Jugoslavija griuvo visai kitaip, ir tai pareikalavo tūkstančių žmonių aukų, nukentėjo civiliai gyventojai, iššaudyti ištisi kaimai, bombardavimai sugriovė daugybę miestų, kai kur dar iki šiol teberiogso griuvėsiai. Daugelyje Kroatijos kalnuotų vietovių ir šiandien pavojinga vaikščioti, nes jos užminuotos.
Pačioje SSRS šia prasme būtų pažymėtinas Moldovos likimas: atsirado lyg ir „alternatyvi“ valstybė – Padniestrė, kurios egzistavimo tikslus sunku paaiškinti, bet ji egzistuoja, ir taip šios dvi politinės struktūros tik visaip skandina ir klampina vieną kitą. Tai virsta netgi tarptautinio manipuliavimo židiniu ir nuolat panaudojama prieš vienos ir kitos struktūros interesus. Taigi scenarijus – etninis skilimas ir problemų gausėjimas. O pirmasis SSRS griuvimo požymis vis dėlto buvo Armėnijos ir Azerbaidžano karas, dėl mažyčio plotelio – Kalnų Karabacho. Dar ir šiandien tos dvi valstybės neįstengia susitaikyti. Taigi kitas scenarijus – ilgų ir varginančių karų serija. O trečiasis scenarijus buvo prof. Vytauto Landsbergio, leidęs visiškai taikiai demontuoti didžiulę imperiją, kurios mirtis galėjo būti siaubingas politinis sprogimas, užsitęsusi karų ir etninių nesutarimų agonija.
Jeigu jau vertintume politiškai, tai Lietuva, pasirinkusi savą „griovimo versiją“ ir nuėjusi būtent Vytauto Lansbergio keliu, yra viena ramiausių Europos ir pasaulio valstybių...
Valdininkų korupcija ir ekonominės krizės vis dėlto ne politika. Lietuvoje jokie politiniai pavojai, galintys peraugti į karą su kaimynais ar etninės skerdynės visiškai negresia. Iš tiesų vyko ne griovimas, o prof. V.Landsbergis sustabdė tą griovimo krizę. Ir SSRS griuvimas, kuris prasidėjo nuo Vilniaus, įvyko taikiai ir civilizuotai, suteikęs naujoms valstybėms daugybę galimybių gyventi demokratiškai ir imti klestėti.
Tos griuvimo bangos negalėjo sustabdyti ir SSRS prezidentas M. Gorbačiovas, dabar tai jis pats viešai pripažįsta: neturėjęs recepto, kaip elgtis, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau po Gruzijos, Azerbaidžano įvykių pabandė priversti Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės, juolab kad Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas irgi dvejojo: ar geriau Lietuvai atkurta nepriklausomybė, ar Lietuva - SSRS sudėtyje. 1990 - 1991 m. įvykiai atvedė Vilnių ir visą Lietuvą prie tragiškos Sausio Tryliktosios. Tuo metu buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo ir gebėjo tragiškus įvykius sustabdyti. Tai buvo Vytautas Landsbergis. Ta keista ir fantasmagoriška politinė avantiūra, kurios rengėjų dar ir šiandien neįmanoma iki galo įvardyti, lyg už visko stovėtų „nežinia kas“, iš tikrųjų kėlė grėsmę ne vien Lietuvos nepriklausomybei, bet ir visam regionui.
Šiandieną galima pasakyti, kad specialiųjų sovietų pajėgų smogikų veiksmai buvo aiškiai provokaciniai. Ką jiems davė Vilniaus televizijos bokšto šturmas? Jei būtų surengę Parlamento šturmą? Parlamento gynėjai nebuvo taip gerai ginkluoti, kad būtų atsilaikę, bet būtų pralieta marios kraujo. Į taikių gyventojų demonstracijas sovietų karinių avantiūristų viršūnėlė reagavo kaip į „priešišką jėgą“. Jeigu provokaciniai išpuoliai būtų pavykę ir užpuolikai būtų sulaukę ginkluoto atkirčio, be abejo, geresnio preteksto čia pasilikti sovietų kariuomenei nebūtų buvę. Ir jeigu imperija jau buvo pasmerkta po 1989 m. Berlyno sienos griuvimo, tai karinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje 1991 m. būtų sukėlęs visoje SSRS būtent tokio pobūdžio krizę. Kruvini susirėmimai būtų persikėlę ir į kitas Baltijos šalis, tai neabejotinai būtų apėmę Baltarusiją ir Ukrainą, kur taip pat būtų užtekę „sistemai prieštaraujančių jėgų“, ir ten susipriešinimas būtų buvęs baisiausias. Visą šį Vidurio Europos regioną būtų sudrebinę niokojantys pilietiniai karai. Lietuva savo kariuomenės tuo metu neturėjo. O karo pajėgų būta kur kas didesnėse „soclagerio“ šalyse. Galbūt Jugoslavijos karinė krizė šiandien atrodytų gana švelnus konfliktas, jeigu būtų buvęs sėkmingai paleistas veikti 1991 m. žiemos „Vilniaus modelis“.
Ir tik Vytauto Landsbergio orientavimasis situacijoje, puiki jo įžvalga, gebėjo išgelbėti ne tik Lietuvą, bet ir daugelį kitų valstybių nuo karo gaisruose griūvančios imperijos siaubo. Tokiame chaose, kur, atrodo, veikia nežinia kas ir nežinia iš kur, net neaiškūs to tikslai, jis buvo tas vienintelis žmogus, kuris išsaugojo šaltakraujiškumą ir ramybę. Po jo taikios kovos su okupantais jie buvo priversti trauktis - išskyrus taikių žmonių demonstracijas, jie jokio kito priešo Lietuvoje nerado. Laimėti karą taikiu pasipriešinimu, be ginklų yra didžiausias strategijos menas. Tai savo metu pabrėždavo ir Mahatma Gandis. Ir prof. V.Landsbergis Lietuvoje pasirodė jo vertas sekėjas.
Taigi M. Gorbačiovas, tikėdamasis modernizuoti imperiją ir ją šitaip išsaugoti, sukėlė jos griuvimą „japoniško domino“ principu, o prof. Vytautas Landsbergis gebėjo ta chaotišką procesą paversti logiška seka. Jis laimėjo karą jo net nepradėjęs.
Vidurio Europoje įvairių sovietinės sistemos krizių metu visą laiką atsirasdavo nepaprastų istorinių asmenybių, gebėjusių prisidėti prie politinio gyvenimo tikru istoriniu indėliu, kuris yra neišdildomas, nes jo įtaka veikia ištisą epochą, kloja pamatus naujam valstybės gyvenimui. Turbūt 1968 m. ne daug kas galėjo pasakyti, kad tuo metu retai kam žinomas jaunas čekų dramaturgas, intelektualas Vaclavas Havelas ateityje formuos naujosios Čekijos politiką taikos ir žmoniškumo principais. Tuo metu buvęs tik „kovotojas už socializmą žmogišku veidu“, jis vėliau taps didžia istorine asmenybe. Taip ir lenkų elektrikas iš Gdansko Lechas Valensa, nepasiekęs aukšto išsilavinimo, per 1978 m. ekonominę krizę Lenkijoje kūręs laisvąsias profsąjungas, „Solidarumą“, kad gintų paprastų žmonių teises nuo komunistinės nomenklatūros savivalės, vėliau tapo vienu žymiausių Vidurio Europos valstybės veikėjų. Jie - iš tikrųjų valstybės politikos didmeistriai.
Ir tuo metu, kai galingoji sovietinė imperija pagaliau pradėjo byrėti, istorinėje arenoje pasirodė profesorius Vytautas Landsbergis. Čia jo vaidmuo nė kiek ne menkesnis. Ir jis buvo netgi būtinas, kad politinių įvykių eiga įgytų normalią tėkmę, pasaulis išvengtų dar vienos katastrofos. Štai tuo metu, kai žmonės būrėsi saugodami Parlamentą, apie tai tik ir kalbėta. Žmonės džiaugėsi, kad nepriklausomybė ir laisvė į Lietuvą ateina taikiai, be baisaus kraujo praliejimo. Lietuvai žaizdą padarė tik kruvinoji provokacija prie Vilniaus televizijos bokšto, bet karo nebuvo. Jis grėsė, bet neprasidėjo, kadangi tuo metu Lietuvai vadovavo tikras jos lyderis. Didesnė dalis Amerikos lietuvių išeivių irgi palaikė prof. V.Landsbergio veiklą ir mūsų tautos ateities vizijas. Dėta vilčių ir į išrinktą buvusį išeivį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, kuris, deja, Lietuvos istorijoje liks tik dėl savo eitų pareigų net dešimtį metų, bet ne dėl apčiuopiamų valstybinės veiklos rezultatų.
Vytautas Landsbergis ir komunistinė nomenklatūra
Senoji komunistinė nomenklatūra visaip stengiasi sumenkinti prof. Vytauto Landsbergio nuopelnus ir iškelti „šviesią Algirdo Brazausko asmenybę“. Interesas čia labai paprastas – nublankus lyderio įvaizdžiui, turėtų „blankti“ ir pati partija, vadinamieji socdemai, kuriems tai reikštų prarandamus postus ir biurokratines privilegijas, prarastas galimybes oligarchams lobti.
Tai kokie gi A. Brazausko „nuopelnai“, kuriais jis taip „užtemdo“ Vytautą Landsbergį? Prasigalvoti! Jokie! Ar galima vadinti nuopelnais jo priešinimąsi Lietuvos nepriklausomybei, trispalvės niekinimą („kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“), primygtinius reikalavimus palikti Lietuvoje okupacinę sovietų kariuomenę? Drebėdamas dėl pirmojo sekretoriaus kėdės, jis net nesuprato, kas vyksta Lietuvoje. Jam vis sapnavosi užsirūstinusio M. Gorbačiovo raštas, kuriuo tas atleidžia A.Brazauską iš pareigų! Prarasti tokią kėdė dėl kažkokių „nacionalistų“... A.Brazauskui tai buvo nesuvokiama ir jis niršo. Jis galvojo tik apie savo asmeninius interesus. Geriau tarnauti „Kremliaus carui“ ir naudotis „reikšmingo tarno“ privilegijomis, nes „tėvelis“ užpyks ir galbūt parašys įsakymą, kuriuo išsiųs į kaimą... dirbti kolūkio pirmininku! Štai dėl ko virpėjo ir tirtėjo A. Brazauskas. Ir tai „nuopelnai“? Kitokių ir neįmanoma atrasti.
O štai sugriuvus sovietų sistemai jis visomis išgalėmis vėl metėsi prie valdžios, šmeiždamas politinius oponentus ir puolęs visaip liaupsinti nepriklausomybę, kurti nebūtas pasakas apie savo „meilę“ Lietuvai, vėliau netgi rašyti pompastiškus memuarus, kiek gero nuveikęs Lietuvai. Atrodytų, kad tai pasaulinis disidentas Nr.1... tik nieko, deja, nenuveikęs. Ką jis realiai nuveikė - tai ta garsioji „Draugystės“ viešbučio istorija, jo pompastiškos kalbos apie „dirbančiųjų teises“, kai buvo vienas po kito serijiniu būdu štampuojami įstatymai, palankūs vien oligarchams.
Jis, būdamas kresnas, tvirtas vyras, bet politiškai bestuburis, priklausė tiems politikams, kurie tik amžinai „dirba“, bet nieko gero tautai taip ir nenuveikia. Jis tik mėgdavo skelbti: „Mano laikais padaryta tai ir tai“. Ir tai tiesa, jo laikais daryta tas arba anas, tik ne jis tai darė. Taip jis tik tęsė nomenklatūrines intrigas, manipuliavo, vaidino „ūkininką“, nes tuo metu tai buvo naudinga, „lakstė“ į Briuselį, nes Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Išskyrus formalų dalyvavimą bei prasimanytų asmeninių nuopelnų iškėlimą, jokios jo veiklos taip ir nematome.
Ir tai vienas tų politikų, kurie tik „užima vietą“, išlieka pavardės, bet darbų jokių nelieka. Ar didžiulis nuopelnas, kad jo performuota komunistų partija, pasivadinusi „socdemais“, kairiausia partija Lietuvoje, iš tikrųjų atstovauja vien stambaus oligarchinio kapitalo interesams? Juk jam net religija buvo vien „visuomeninių ryšių“ dalis. Prisimenant, kaip jis manipuliavo savo „meile“ Bažnyčiai, kyla labai rimtų abejonių, ar jis apskritai tikėjo Dievą. Jam buvo svarbu nulėkti į Arkikatedrą, kad daugiau žmonių jį matytų ir televizija parodytų. Kas prisimena, kad jis ten būtų atėjęs kaip kiekvienas praktikuojantis katalikas, tiesiog nuoširdžiai pasimelsti kad ir mintyse?
Ir visa jo politinė veikla, visas jo politinis gyvenimas praėjo kaip kuriamas spektaklis liaudžiai - čia nieko tikro, vien butaforija, kuria bandoma slėpti asmeninį interesą. Turėdamas perorganizuotą stalininio tipo partiją, jis tik stengėsi nustumti prof. V.Landsbergį į šalį, ir kiekvienas naujas naudingas postas komunistams būdavo aptariamas jo vyriausybiniame būste Turniškėse. Taip galima apibūdinti visus jo „nuopelnus“ varganai Lietuvai.
Lietuva rytoj?
Lietuva turi atsigauti, atsikračiusi viso cinizmo ir nihilizmo, kurį paskleidė sovietinė sistema ir jos atstovai. 1990 metais didžioji jos sėkmė atgaunant Nepriklausomybę buvo prof. Vytautas Landsbergis. Ir tada viskas buvo gerai. Betgi ir šiandien ta sėkmė niekur nuo mūsų nenusisuko, tik lietuviai nusisuka nuo jos. Šiandieną su mumis tebėra prof. Vytautas Landsbergis – didis politikas, bet kaip niekada dabar skaudžiai juntame tokių žmonių stoką įvairiausiose mūsų valstybės gyvenimo srityse. Ir Lietuva tikrai sulauks savo sėkmės rytojaus, jei vėl atsigręš į tuos idealus, dar prieš porą dešimtmečių taip suvienijusius tautą, leidusius jai parodyti tokį pilietiškumą, kuriuo stebėjosi visa Europa.
Atgal
