Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 16. Politinis sprendimas. Vardan ko?
Algirdas Pilvelis
Kas būtų, jei taksistui būtų patikėtas kosminis laivas, nes jis gerai pažįsta keletą Vilniaus mikrorajonų? Amerikiečių literatūros klasikas Markas Tvenas vienoje humoreskoje aprašo, kaip jis neva dirbęs žemės ūkio laikraščio redaktoriumi. Ir vieną dieną, dirstelėjęs pro redakcijos langą, jis pamatė didžiulę ūkininkų demonstraciją. Žmonės, iškėlę plakatus, piktai reikalavo, kad vyriausias redaktorius atsistatydintų. Personažas panoro sužinoti priežastį, kuo gi jis taip papiktino ūkininkus. O mitingo organizatorius jam paaiškino: „Ilgai ir nuolankiai kentėjome tavo idiotiškas rašliavas, bet kai parašei, kad agurkai auga ant medžių, mes jau nebeištvėrėme.“ O jeigu tokie dalykai dedasi ne užsienio klasikų humoreskose, o Lietuvos Respublikos ministerijose, mūsų gyvenimo tikrovėje? Ir ne smulkūs tarnautojai, o patys ministrai nurodinėja ir veikia, tada jau juokas neima, o prasideda tikra tragedija. Ne veltui kitas garsus rašytojas, anglų literatūros klasikas Džordžas Orvelas yra pasakęs, kad gyvenimo absurdas lenkia lakiausią rašytojo vaizduotę. Lietuvos ministerijose kaip tik tas atvejis, kai begaline fantazija pagarsėjęs amerikietis Markas Tvenas Lietuvoje buvo aplenktas kažkokių biurokratų politinių sprendimų. O dar sakoma, kad biurokratai neturį vaizduotės! Kur tau - jos lakumu su pasauliniais klasikais lenktyniauja! Būtent kai tenka priimti sprendimą, ypač politinį. Tai jau tikra katastrofa. Humoreska čia nublanksta.
Lietuvos realybė... Politinis sprendimas! Balsuojama už fantastinius ir utopinius projektus, taip pat už fantastiškas sveiko proto kontekste kandidatūras net skiriant į ministrų postus. Tai kokie gi bus rezultatai? Lietuva tampa šalimi, kurioje viskas laikosi ant siūlo galo, arba laikosi tik politinio sprendimo dėka. Tik to politinio sprendimo gėda! Jei nebūtų tokių beviltiškų politinių sprendimų, taip prieštaraujančių sveikam protui, tai to destruktyvumo kiekvienoje visuomenės gyvenimo srityje nebūtų.
Sprendimas yra, tik nėra klausimo: vardan ko?
Tą klausimą, ką reiškia politinis sprendimas, pateikė vienas garsus chirurgas. Kokia gi šito žodžio reikšmė? Ką juo galima paaiškinti? Chirurgas niekaip negalėjo suprasti, kaip Sveikatos apsaugos ministerijai gali vadovauti teisininkas Raimondas Šukys, nieko ir niekada negalėjęs turėti bendro su medicina. Suprantama, Sveikatos apsaugos ministerijai reikia juristų, bet tai galėtų būti vadinamųjų „iš šalies pasamdytų žmonių“ paslaugos. Taigi išeina, kad pagal politinį sprendimą Sveikatos apsaugos ministerijai visiškai nereikia specialistų. Jeigu reikės, tai žmones kada nors ir veterinarai gydys, ir bereiks tik džiaugtis, kad vaistų receptus išrašinėja ne batsiuviai. Aišku, sveikatos ministras pats ligonių negydo. Bet labai sunku įsivaizduoti, kad simfoninio orkestro dirigentu pasidarytų agronomas. Ir, ko gero, agronomui politinis sprendimas būtų vienintelis įmanomas būdas tapti dirigentu.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė nėra nė vienos dienos tarnavusi kariuomenėje. Pagal profesiją ji yra vaikų gydytoja. Tik, matyt, nepaprastai karinga, jei politiniu sprendimu buvo paskirta į vieną aukščiausių karinių postų Lietuvoje. Įdomu, kaip jos nepaprastas karingumas galėjo pasireikšti gydant vaikus? Su kuo ji kariavo: su vaikais ar su mikrobais? Jeigu kiltų karas, jeigu tektų susidurti su visiškai nauju, visai nežinomu priešu? Šalies saugumo sumetimais tokie politiniai sprendimai kaip „karingosios ministrės“ nekeltų jokio pasitikėjimo. O vienas desantininkų karininkas (dabar jis jau pensininkas) pasakė: „Būtų keista klausytis tokios karo vadės. Tarp karininkų didžiausios pagarbos nusipelno tie generolai, kurie karjerą pradėjo nuo eilinio kareivėlio – šlapių autkojų, sunkių pratybų, nemiegotų naktų tarnyboje, kareiviškos košės dubenėlio. Jausčiausi lyg kokiame sapne. Sunku tuo patikėti.“ Taigi Lietuvos kariuomenei irgi gali vadovauti kas tik nori. O toks politinis sprendimas yra paprasčiausia nepagarba Lietuvos kariams. O gal tokie aukšto rango karo vadai karinių įgūdžių įgyja žaisdami kompiuterinius žaidimus kartu su jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikais? Didelė paslaptis gaubia tokį politinį sprendimą. Negi Lietuvoje nėra nė vieno tikro kariškio?
Teisingumo kėdėje sėdi Remigijus Šimašius, nors ir teisininkas, bet ten patekęs irgi „politiniu sprendimu“, nes jo teisinę karjerą gaubia miglų debesys, tai yra teisėsaugos struktūrose jis jokios praktikos neturi. Tik studijavęs teisę, parašęs disertaciją, dirbęs įvairiose nevyriausybinėse organizacijose konsultantu teisės klausimais. Lyg trūktų į tokį postą žinomų teisininkų, teisės ekspertų, galinčių pasigirti nemenka praktika – ar advokato, ar teisėjo. Galima tik konstatuoti faktą: Lietuva - administratorių kraštas, čia specialistai turi paklusti žmonėms, neturintiems jokios patirties toje srityje. Gero meistro rankos ir mikroskopu vinį įkals! Taip Lietuvoje ir dirbama, ypač vyriausybės lygiu.
Įprotis skirti žmonės iš šalies nepalenkė ir Švietimo ir aukštojo mokslo ministerijos. Čia ministras yra Gintaras Steponavičius, pagal išsilavinimą taip pat teisininkas, taigi universalas genijus, tikriausiai galintis ir duoną kepti, ir lėktuvu skraidyti, ir būti kuo tik nori. Švietimo ir aukštojo mokslo ministerijai turbūt tenka daugiausia bylinėtis? Sunku pasakyti ir apsakyti, kokių asociacijų sukelia tokie ministrų skyrimai. Todėl nieko keista, kad tiek debatų Lietuvoje sukėlė švietimo reforma. Gerai, kad tik debatai, o nebuvo tokių pasekmių kaip pradžioje minimam Marko Tveno personažui. Už kokius gi nuopelnus skiriami ministrai? Ir kokiu principu priimamas tas politinis sprendimas? Vardan ko?
Bet koks modernumas – tik gerai pamiršta praeitis!
Dar ir šiomis dienomis prisimenamas V.Lenino pasakymas, kad valstybę kada nors valdys virėja. Daugybė proletariato vado tokio pobūdžio posakių susilaukė nemenko dėmesio visame pasaulyje, o bene garsiausias tų laikų rašytojas fantastas Herbertas Velsas atkurnėjo net iš Anglijos pasimatyti, kaip jis tikriausiai manė, su savo „kolega“. Sovietų propagandistai, nesuprasdami viso reikalo esmės, labai didžiavosi tuo susitikimu ir aiškindavo, kad V. Leninas fantazijos srityje „įveikė“ garsųjį anglų rašytoją. Tokiam pagyrūniškumui gerokai trūko sveiko proto. H.Velsas buvo ne utopistas, o antiutopistas, todėl rašė labai niūrius kūrinius, vaizduodamas itin „juodą“ žmonijos ateitį. Tiesa, pačiam V. Leninui niūrumu pralenkti H.Velso nepavyko, nes proletariato vadas neilgai trukus mirė. Užtat „juodosios fantastikos“ srityje pasistengė kitas sovietų „praktikas“, ne kažkoks teoretikas kaip anglų rašytojas - V.Lenino mokinys Josifas Stalinas. Jo „gulagų“ sistema ir „kova su liaudies priešais“ gerokai prašoko niūriausias anglų rašytojo ateities vizijas.
Tačiau Leonido Brežnevo laikais grįžta prie „lenininės praktikos“, tada tarp liaudies deputatų būtinai turėdavo posėdžiauti melžėja ir ekskavatorininkas. Tiesa, niekas iš jų valstybės nevaldė, tai buvo deputatai dėl akių, kurie gaudavo algą, nomenklatūrines privilegijas, o į visus posėdžius ateidavo pabalsuoti ir paploti. Tokia tebuvo politinė jų veikla. Niekas iš jų daugiau nereikalaudavo, o patys jie valstybės reikalais taip pat beveik nesidomėdavo, nebent susidomėjimu pavadintum šūktelėjimą televizijos ekrane kas pusę metų: „Šlovė Brežnevui! Šlovė mūsų partijai!“ Tik tiek.
Ar nesugrįžo lenininė praktika į mūsų ministerijas? O gal V.Leninas buvo ne tik rašytojų fantastų laikomas „saviškiu“, bet turėjo pranašo gebėjimų ir matydavo visą būsimų kartų absurdą, tik jį pateikdavo kaip „šviesų komunizmo rytojų“? Juk mūsų ministerijose kai kam iš tikrųjų jau lyg išaušęs šviesus komunizmo rytojus...
Kas nors gali pasakyti, kad mūsų minėti ministrai vis dėlto žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, todėl jiems ir atrodo, kad galį dirbti bet ką... O štai virėja... Palaukite, ponai! Juk Prancūzijoje ir Italijoje aukštos klasės virėjas irgi privalo turėti aukštąjį išsilavinimą! Jei staiga „griūtų“ energetikos ministras, ar nepasikviestume į jo postą italų ar prancūzų virėjo (-os)? Kita vertus, A.Brazausko laikais Kultūros ministerijai kurį laiką vadovavo restorano buhalterė... Gal ir virti buvo pramokusi? Vis daugiau būtų įvairovės... Kadangi dabar mūsų vyriausybė primena vidutinio lygio teisinių konsultacijų biurą.
Koks šuo pakastas po politiniu sprendimu?
Paprastai politiniai sprendimai priimami dėl „visuotinės gerovės“. Ir tai vienintelis argumentas, kodėl toks sprendimas priimamas. Tik kokia ta visuotinė gerovė? Kur jos rezultatai, išskyrus miglotas vyriausybės ataskaitas? Ir viskas, kaip matome, eina tik prastyn ir prastyn. Politiniai sprendimai yra tik visuotinė vaidyba. Vaidinama, kad „kažkas daroma“, bet visiškai nesirūpinama sprendimų kokybe, tai yra kompetencija. Kaip yra – taip gerai. Ir atrodo, kad visas valdymas tėra vadinamieji viešieji ryšiai. Tuo rūpinasi institucijos, kurios geriausiai tai geba padaryti.
Pavyzdžiui, Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rūpinasi šukuosena ir drabužiais, o jau užsienyje stengiasi atrodyti ypač gerai. Savo įvaizdį buvo susikūręs ir jos pirmtakas – Valdas Adamkus. Ir abu jie pasižymėjo ne vien dalykais, kurie žmonėms kelia šypseną. V.Adamkus garsėjo savo Šiauliuose saugomomis, matyt, labai unikaliomis šlepetėmis, atsivežtomis net iš užsienio, dabartinė Lietuvos Prezidentė – juoduoju karatė diržu. Kas geriau: juodasis karatė diržas ar šlepetės? Čia dar klausimas... Sportiniai pasiekimai ilgainiui pamirštami, o štai unikalios, galbūt stebuklingos kaip nykštuko Muko šlepetės... Kita vertus, šlepetes tikriausiai turi kiekvienas Lietuvos gyventojas, o štai juodąjį karatė diržą – ne. Taigi diskusiją čia būtų galima tęsti be galo.
O štai jie abu pasižymėjo neišpasakyta meile Lietuvos krepšiniui. Atsistoti šalia Arvydo Sabonio ir nusifotografuoti! Kad žmonės labiau pastebėtų ir juos. Štai kokia ta meilė krepšiniui... Meilė sau ir didžiulis noras viešai pasirodyti. Mėgsta mūsų Prezidentė visai netikėtai išdygti ir šalia Jono Valančiūno, pabūti jo žvaigždės spinduliuose... Ir pati atrodo šviesiau! Lietuvos piliečiams būtų kur kas geriau plačiau matyti Prezidentūros veiklą ir vaisingus jos rezultatus žabojant korupciją, kaip buvo žadėta per rinkimus, ir t.t.
Kas gi iš tikrųjų valdo valstybę ir koks tas valdymas? Štai jo rezultatai. Nuo 1990 m. vis didėjo valstybės skola. 2001 m. valstybės skola siekė 12,9 mlrd. litų, o 2011 m., tai yra dabar, ji sudaro 42,2 mlrd. litų. Po 2008 m. tik per vieną „biudžeto sezoną“ pasiekti neįtikėtini biudžeto rodikliai – nuo 17,37 mlrd. litų iki 27 mlrd. litų skolos. Pagaliau per keletą metų pasiekti dabartiniai rodikliai. Jei „skolos aptarnavimui“, tai yra palūkanų mokėjimui, 2001 m. prireikdavo 870 mln. litų, tai dabar - jau 1,91 mlrd. litų. Prie to pridedame 4,72 mlrd. litų pačios skolos grąžinimo. Ir kasmet vien skoloms dengti jau išleidžiama beveik 7 mlrd. litų! Štai kaip nusiadministruota... O Lietuvos biurokratijos (ypač aukštųjų valdininkų, administratorių) algos, nepaisant visokių krizių ir „diržų veržimo“, įvairiais būdais didėja.
Ir jei dėl ko nors rimčiau kovojama, tai tik dėl ES lėšų „įsavinimo“ – čia godumo rodikliai treti Europoje. „Politiniais sprendimais“ suburti valdininkai, arba „europinių lėšų skirstytojai“, padalija pinigus ir po giminaičių firmeles. Ir vis daugiau faktų aiškėja, kaip tie pinigai garuoja arba mėtomi į balą. Mokami didžiuliai pinigai už piktžolių auginimą esą ekologiniams ūkiams. Žinoma, piktžolėms jokių trąšų nereikia, jos ir taip gerai auga – kuo ne ekologinis ūkis? Vystomi turizmo centrai, ten per dešimtį metų apsilanko vos vienas kitas užsienietis... Griūva tik pastatyti tiltai... Valdžia priiminėja projektus, kaip už europines lėšas pristatyti kuo daugiau išviečių... Nėra europinių pinigų – išviečių niekas nestato! Gal kai kam mokami europiniai pinigai vien už tai, kad naudojasi tomis išvietėmis?
Kalbant rimtai reikia efektyvios tų pinigų srautų kontrolės! Būta atvejų, kai jie buvo visai nepanaudoti dėl mūsų administratorių nerangumo, o gal ir dėl kitokių tikslų...
Ir visur „politiniai sprendimai“ !.. Štai tokia tikroji jų vertė! Pagvildenus juos nuodugniau atsivertų dar „gražesni“ jų užkaboriai ir gelmės.
Atgal
