Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 04 13. Kenčiantys nuo sistemos (II)
Algirdas Pilvelis
Sistemos persekiojimai tai nėra kankinystė už idėjas, įsitikinimus, ši jau sena sistema Lietuvoje, pavadinta „posovietine“, iš tikrųjų ir toliau tebėra sovietinė, tik naudojasi kitokiu modeliu - viską apimančiu. Todėl sistema tampa našta visiems, išskyrus privilegijuotą klasę, ir kankiniais tampama visiškai nepriklausomai nuo santykio su sistema, netgi kai nesama jokių opozicinių ir antisisteminių nuostatų. Sistema tiesiog jų „nepriima“, kitaip tariant, įtraukia į save kaip „parazitavimo objektą“, į kurį iš visų pusių čiuptuvėliais lyg utėlės įsisiurbia „sistemos subjektai“. Taip sistemos „objektais“ paverčiami žmonės, jie pavirsta daiktais kaip kokie baldai, kuriais galima naudotis kaip patinka, išmesti į šiukšlyną (kai išeina į pensiją) ir pan. Pavyzdžiui, pasityčioti, kai apima bloga nuotaika. Sistemoje „žmonėmis“ su jų teisėmis, tik išplėtotomis iki kiemo diktatoriaus masto, tampa „subjektai“, tai yra politikuotojai, valdininkai, dalis teisininkų, radę „prieglobstį“ pas „didžiuosius ponus“, nes vaidinant teisinę valstybę jų paslaugos pasidaro ypač vertingos. Šitaip teisininkai tampa lyg kokiais Holivudo aktoriais...
Taip nedidelė grupė, klanas, paverčia likusius žmones „objektais“, ir visa sistemos esmė tokia, kad dauguma ir kiekvienas jos atstovas šitaip tampa daugelio čiuptuvėlių siurbiamu „donoru“. Kitaip tai nebūtų sistema. Ir tų čiuptuvėlių bei siurbtuvėlių vaidmenį atlieka visa biurokratinė sistema, išsaugotas „socialistinis“ aparatas, tik perėjęs į „kapitalizmo vėžes“, tai yra pakeitęs atėjus istoriniam kaitos momentui „platformą“, kaip skelbė Algirdas Brazauskas, bet nė per plauką - savo prigimties.
Nors per dvidešimtį metų ta sistema lyg ir turėjo mirti, bet matome, kad ji kuo puikiausiai parazituoja ir tarpsta, tik žmonėms, paverstiems „objektais“, tai yra daiktais, dėl to vis blogiau. „Subjektams“ atvirkščiai – jie vis labiau klesti. Kodėl taip? Mat tai sistemai „perėjimas į kapitalizmą“ yra pati geriausia maskuotė! Sovietų laikais ji rėmėsi oficialiosios valdžios statusu, ir visi matė viską akivaizdžiai. Dabar gi, sukūrusi galingą valdininkų biurokratų ir platų palikuonių „aparatą“, visas privilegijas pavertusi paveldimomis, ši sistema transformuojasi, modifikuojasi, mutuoja, bet visai nesirengia pasišalinti ar mirti.
Čia geriausia išeitis - kovoti prieš tą sistemą. Jeigu jau tik esi priskirtas „objektų‘ kategorijai, tai nieko niekad neprarasi. „Nusipelnai“ bent jos rūstybės. Žinoma, kai ji tampa jau ne išnaudojančia, bet ir baudžiančia, ji gali būti ypač žiauri. Tačiau ir nieko nedarant, ji vis vien vėliau ar anksčiau pasielgs su „objektais“ kaip su „priešais“, taigi susidūrimas su ja reiškia tik laiko klausimą. Bet kuriuo atveju čia nieko neprarandama! Jeigu ji laimės – greičiau suės, ir nereikės kaip tam patarlės šuniui „priprasti prie korimo“. Kitu atveju ją bus įmanoma įveikti. Ir žmonių ryžtą stabdo tik iliuzija esą „rytoj“ ji bus šiek tiek „geresnė“... Nebus ji geresnė, tik blogesnė, jei, žinoma, nesužlugs. Ši sistema savaime nesužlugs, o jei kada ir žlugtų, tai kartu sužlugdytų Lietuvą, pasilaidodama po jos griuvėsiais. Padėjus jai „numirti“, taigi išstūmus tuos modelius iš žmonių sąmonės, izoliavus ją nuo žmonių per rinkimus - kažkuriai „galingai“ partijai visiškai negavus balsų į Seimą, ji turėtų dingti kaip blogas sapnas, nes be aukščiausios valdžios „stogo“ ir įtakingiausi biurokratai savivaliautojai spūdins iš savo įstaigų nuleidę nosis.
Teismų fantastika
Teisinė valstybė yra ta, kurioje laikomasi įstatymų. Aišku, galima laikytis įstatymų, sukūrus juos kaip antiįstatymus. Bet kaip tada atrodysi pasauliui? Kaip Nigerijos diktatūra, kurioje prezidentas „iki gyvos galvos“ kaip nori, taip ir perrašo bet kurį įstatymą? Taigi įstatymai, nepaisant visų juose randamų trukumų, vis dėlto turi būti priimami „normalūs“. Tik ką daryti, kad būtų galima jų nesilaikyti?
Tam sukuriama kita sistema, alternatyvi teisinei sistemai, bet joje egzistuojanti. Taigi dar vienas parazitas! Viskas apraizgyta „savais“ ryšiais, kurie iš šalies gali atrodyti net fantastiški. Štai UAB „Lietuvos aido“ bankroto byloje advokatas Olegas Urbanas visai šaltakraujiškai pareiškia Vilniaus apygardos teismo teisėjai, priėmusiai sprendimą, kad jis jau žino Apeliacinio teismo sprendimą, bendravęs su teisėju, ir priimtą sprendimą teksią keisti. Toks „ultimatumas“ sukeltų šoką bet kurioje tikroje teisinėje valstybėje. Tik Lietuvoje tokie „ultimatumai“ iš advokatų lūpų, atviras šantažas tampa kasdienybe. Ne tik tampa, bet tai seniai žinomas dalykas, į tą plačiai paplitusią praktiką tik būdavo reaguojama su nustebimu.
Lyg to būtų mažai, bankroto administratorius, patyręs sovietinių struktūrų darbuotojas, yra išreikalavęs už savo paslaugas 40 tūkst. litų „išankstinio apmokėjimo“. Tartum kokioje „internetinėje prekyboje“, kur nekokybišką prekę galima grąžinti. Tik šiuo atveju būtų galima pridurti, kad minėtas administratorius jau turėjęs nuobaudų už įvairius prasižengimus savo darbe. Taigi matome kokia būna biurokratinė „modernizacija“. Vis rafinuotesniais būdais reikalaujama pinigų, pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų! O paslaugos, darbas? Tai pavadintum net piktybišku kenkimu, už kurį dar reikia sumokėti.
Pridurkime, kad nė vienas sovietinės sistemos darbuotojas po Nepriklausomybės neatsidūrė „ant ledo“. Arba geros pareigos, „šilta vieta“, arba „versliukas“ su labai neaiškios kilmės „pradiniu kapitalu“... Ir taip tie iš „senų laikų klestintieji“ akivaizdžiai dar labiau klesti.
Seni – palaidoti gyvi
Lietuvoje gyvenimas iš senatvės pensijos vadinamas skurdo trileriu. Tačiau pensija gali būti ne tik maža, o dar ir atimta. Reikia tik apsukrių advokatų, kurie „taikytų įstatymą“, net jeigu tai ir prieštarauja kitiems įstatymams. Mūsų šalyje tai niekam nerūpi. Prieštaravimų sveikam protui čia esama, galima sakyti, kiekviename žingsnyje. Ir prieštaravimai žmogiškumui. Kita vertus, ar sveikas protas gali prieštarauti žmogiškumui? Taigi tokių prieštaravimų grandinė, visokių spąstų...
Žinomas atvejis, kai vienas pensininkas negauna pensijos už pusę metų ir dar į priekį „nuskaičiuota“. Motyvuota „alimentų skola“, betgi kokie bebūtų motyvai, vis vien iš pensijos teatskaičiuojama 20 proc. Net jei tai būtų kriminalinio nusikaltimo padaryta žala. Ir jei būna atvejų, kad „nuskaičiuojama“ pusė, tai čia turi būti kreditorius ne vienas, o jų grupė. Tik šiuo atveju priimtas sprendimas, kurį diktavo advokatas. Ir jeigu jis turi „ryšių aukščiau“, tai tokių apylinkių teismų sprendimų beveik neįmanoma skųsti. O teisėjui – kas? Juk ne jam gyventi iš pensijos! Tokio pobūdžio bylas dažnas teisėjas nagrinėja kokias penkias minutes... Ir taip per keletą minučių tau gali nutikti nežinia kas!
Tai terodo požiūrį į seną žmogų. Kaip tas garsusis filmas „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“, nors ten pasakojama istorija apie jaunus žmones. Bet mūsų visuomenėje, tai yra esamoje sistemoje, pensininkas yra visiškai „atliekamas daiktas“. Ką čia juo besirūpinsi! Seni baldai išvežami į šiukšlyną... Na ir kas, kad jis tą pensiją užsidirbo? Kam „senam baldui“ reikia priežiūros? Pensiją galima paprasčiausiai atimti! Ir taip pelnytas senatvės poilsis pavirsta skurdo trileriu. Tai tik požiūris. Sistemos požiūris į žmogų, kuris traktuojamas kaip „daiktas“, arba „gamybinis vienetas“, pavartojus marksistišką terminą. Jei tokiu „gamybiniu vienetu“ nustojama būti, tampama pensininku, kuriam vietos po marksistine saule jau nebėra. Ji šviečia tik „ypatingiems žmonėms“, paprasčiau pasakius, nomenklatūrai.
Leniniečiai net nevaikšto Lenino keliais! Tik keliais paskui „maximų“ milijonus...
Štai šiandien sistemoje yra netgi „opozicija“, tai socialdemokratų partija, turinti „rūpintis vargšais“. O iš tikrųjų tik kaišioja pagalius Andriaus Kubiliaus vyriausybei į ratus. Ir visaip tyčiojasi per Seimo posėdžius, sarkastiškai šaiposi iš ministrų. Daugiau nieko ir nedaro. Netaiso toli gražu netobulos Vyriausybės trukumų, nesiūlo alternatyvių antikrizinių programų, nedaro ko nors gero, o tik piktai šaiposi kiekviena proga, triukšmauja, nes jiems darosi nuobodu per Seimo posėdžius. Tiesiog neregėta arogancija! Į vieną pasakytą žodį atsiliepiama visa tirada piktų pašaipų. Ir keisčiausia, kai tik „blogai“, tai tuos „liaudies gelbėtojus“ tokia padėtis visai tenkina. Politinis socdemų gyvenimas remiasi Mao Dze-duno šūkiu: „Kuo blogiau – tuo geriau!“ Taip galima vis labiau apsimetinėti, be galo vaidinti „varguolių gynėjus“, patiems į savo gretas telkiant milijonierius. Neregėtas cinizmas.
Dėl „protingos“ Gedimino Kirkilo strategijos Lietuva atsidūrė didžiulėje energetinėje ateities krizėje. Buvusio premjero iniciatyva teisė statyti atominę elektrinę buvo perduota būtent „maximoms“, kurios neturėjo nei išteklių, nei galimybės tokiam projektui imti paskolų iš banko, nei specialistų, nei bent kelių minučių patirties įgyvendinti tokius projektus. „Leo.LT“ nesėkmė buvo tokia akivaizdi - tebuvo tik trumpo laiko klausimas, jog šis „privataus kapitalo ir Lietuvos valdžios konsorciumas“ žlugs. Visa ši avantiūra atnešė milijardinius nuostolius Lietuvai, nedidelei valstybei, kurios ekonomika, būkime atviri, tikrai nėra gerai išvystyta: net iki vadinamojo sunkmečio, kaip rodė statistika, ji buvo ES ekonominis autsaideris. Tačiau čia būta didžiulių pelnų gvėžimosi, aferos vidury šviesios dienos. Juk net buvęs Prezidentas išsitarė pasirašąs įstatymą skaudama širdimi. Kodėl? „Leo.LT“ kūrimas „moralumu“ prilygsta nusikaltimui, kai iš elgetos atimami ne tik visi pinigai ir krepšys, bet dar ir lazda, o dėl pajuokos vienakojis invalidas dar apspardomas.
Šiandien dėl neįvykusio konkurso statyti atominę elektrinę beviltiška kaltinti energetikos ministrą Arvydą Sekmoką ir premjerą Andrių Kubilių. Kiti tokioje padėtyje kažin ar ką nors geresnio būtų padarę. Dabar Baltarusijoje pradedama statyti naują atominę elektrinę, ruošiamasi tokią elektrinę statyti ir Karaliaučiaus krašte, netoli Tilžės, taigi visai šalia dvi rusų statomos elektrinės. Dvi elektrines ketina pasistatyti lenkai. Rusai siūlosi pastatyti ir Suomijai.
Tokiame „atominiame žiede“ atsidūrusi Lietuva patenka į perspektyvią situaciją. Juk kaimynystėje elektros energijos ne tik pakaks, jos bus dar ir perteklius. Tai kur būtų galima dėti elektrą Lietuvoje? Juk tokioms mažoms šalims atominės elektrinės beveik visada pasidaro „perteklinės“. Reikėtų pasiekti bent jau Nyderlandų ar Belgijos pramonės išsivystymo lygį. Tai kokia gi kompanija rizikuos, jeigu akivaizdu, kad elektrinė gali neduoti pelno, o tapti tik brangiu, daugelį milijardų kainuojančiu malonumu? Eksportuoti gali ir nebūti kur. Elektra Lietuvoje dabar labai brangi. Kaimynai, pasistatę elektrines, jos turės per akis, tik vargu ar parduos mums pigiau negu dabartinėmis kainomis. Dėl „Leo.LT‘ avantiūros ir aferos prarastas laikas! Jei galime matyti pastangų padėti iškopti Lietuvai iš ekonominės krizės, tai kokia jėga padės išlipti Lietuvai iš energetinės duobės?
Dabar atsiranda daug ekonomistų, ir rimtų, ir apsišaukusių, kurie skelbia, kad iki 2020 m. Lietuvos ekonominė padėtis bus sunki. Kaip sakoma, ta šviesa tunelio gale tikrai yra šviesa labai ilgo tunelio gale. Bet turėdami pakankamai pigios elektros, galėtume ieškoti investuotojų į Lietuvos pramonę. Esant tokioms elektros kainoms kaip dabar, kas gi investuos į mūsų pramonę? O elektrinės statyti nenorima (kalbu apie potencialius konkurso dalyvius), nes pramonė auga vis dėlto lėtai. Kur tuo užsitęsusiu „pereinamuoju laikotarpiu“ tektų dėti elektrą?
Norom nenorom kyla visokių abejonių ir įvairių minčių dėl buvusios vyriausybės darbo. O jeigu ta vadinamoji „trigalvio slibino“ avantiūra buvo iš anksto sutarta su konkurentais, kurie dabar kaip akis išdegę puolė statyti elektrinių? Mūsų vargšė gintaro šalis apkaišoma tokiomis „puikiomis“ šiltų spalvų gėlių puokštėmis... Kas pasakytų, kad tai nėra labai sunkus nusikaltimas mūsų valstybei ir tautai.
Ir ką gi dar būtų galima pabyloti apie tą cinizmo šaltinį Lietuvoje – socdemų partiją? Jeigu jau eina Lenino keliu – tegu eina! Bet tik teisingai. Pavyzdžiui, ką padarė socdemai, kažkada dar komunistais vadinęsi ir nepaprastai didžiavęsi, kad Leninas, išlipęs Vilniaus geležinkelio stotyje ir nuėjęs kelioms minutėms į tualetą „mažu reikalu“, ir dėl to save vadinę „Lenino pagimdytais“, - kad iš tos politikos būtų kažkas daugiau negu tuometinis „revoliucinis“ Lenino palikimas Vilniuje?
Jeigu jau būtų laikęsi Lenino, tai turėjo būti reikalaujama laikytis ir 1920 metų liepos 12 d. sutarties tarp Lietuvos ir bolševikų Rusijos (tuo metu Sovietų Sąjungos dar nebuvo). Pagal tą sutartį Lietuvai priklausė teritorijos, kurios dabar pagal Stalino „administracines reformas“ priklauso Lenkijai ir Baltarusijai. Kartu su jomis ir tokie seni lietuvių miestai kaip Gardinas, Lyda, Suvalkai, Augustavas... Tikrai ne kaimeliai. Kodėl gi „leniniečiai“ nustojo buvę ištikimi „vado priesakams“ ir kodėl jie nė piršto nepakrutino, nė žodelio neištarė Stalino „administracinių reformų“ klausimu? Juk jeigu jau Lietuvos nepriklausomybė atkurta, tai mūsų valstybė turėtų turėti ir savo sienas pagal tuometinę sutartį su Lenino vyriausybe? Jeigu jau mąstome šiuo klausimu logiškai...
Tik ar iš tokių veikėjų to pareikalausi? Jiems gi rūpi tik „Draugystės“ viešbučiai, „Leo.LT“ avantiūros, kurios kvepia pinigu (ir dar nešvariu), o ne nepaprastai opūs Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai interesai. Ir to reikalauja istorinio ir politinio teisingumo principai. Šiandien matome tų didelių valstybių politiką ten gyvenančių mūsų tautiečių atžvilgiu. Ten lietuvis, kuris kalba lietuviškai, yra „blogas lietuvis“, o jei lietuvis jau kalba tik lenkiškai ar baltarusiškai, tai jau „labai geras lietuvis“. Taigi mums jau yra ne lietuvis, o prarastas lietuvis – dabar lenkas ar baltarusis.
Tačiau tokie socdemai yra visiškai abejingi ir Lietuvai, ir tautai. Jiems patiems ir taip neblogai, netgi labai gerai. Lietuvos žmonės tapo „objektais“, matyt, tie „veikėjai“ to ir siekė.
Neregėto cinizmo partija. Pats sistemos branduolys, jos inžinieriai ir konstruktoriai.
Atgal
