Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 07 22. Kerštas
Algirdas Pilvelis
Neretai sakoma, kad kerštas tai yra būdas teisybei sugrąžinti. Ir jei ne keršto baimė, tai skriaudikai apskritai suįžūlėtų. Nors krikščionybė tokią visuotinę keršto teisę neigia, atrodytų, atmesdama ir teisingumą bei įteisindama per visuotinį atlaidumą „teisę į blogį“. Nors iš tikrųjų krikščionybė tik atskiria teisingumą nuo keršto, tų dviejų dalykų netapatindama, tik pabrėždama, koks pavojingas gali būti toks sutapatinimas. Ir nagrinėdama šiuos dalykus dvasine prasme, atrodytų, suprantama, grynai „pasaulietiškų receptų“ nepateikia. Tai visiškai neįmanoma kiekvienam atskiram atvejui. Betgi mūsų visuomenė yra kažkokio nuolatinio keršto būsenoje, kai visi keršija kiekvienam jau nežinia už ką. Ir jei žmonės nebūtų taip smarkiai nusigręžę nuo dvasinių krikščionybės idealų, tai ar šitaip būtų?
Kerštauti už nieką...
Iš tikrųjų krikščioniški idealai neprieštarauja teisingumui. Nors ir skelbia, kad jei suduoda per vieną žada, tai atsuk kitą. Arba siūloma „atleisti broliui ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus“. Ir daugeliui žmonių tai atrodo visiškai neįmanomi dalykai, nebent jau idealas būtų visiškai neįgyvendinamas. Tinkamas nebent kokiai nors ateities ar nežemiškai visuomenei, bet ne „komunizmo“ ar „kapitalizmo“ kūrėjams. Gerai pagalvokime apie tai, kas kalbama. Neskubėkime įvertinti nuodugniai visko neapsvarstę. Įsivaizduokime kerštaujančio žmogaus būseną, visai nesvarbu, ar jis teisus ar ne. Ar nori atsilyginti už blogį, ar pats tą blogį kuria. Bet kuriuo atveju jo dvasinė būsena bus labai sunki, tiesiog pragariška, jį draskys apmaudas ir agresyvios aistros. Ir to jokiu būdu nepavadinsi „Dangaus karalyste, kuri yra jumyse, tik jūs nematote“. Kaip tik tokioje pykčio būsenoje ta dvasinė, vidinė žmogaus gėrio viešpatija taps ne vien nematoma, o gėrio vis dėlto reikia ieškoti savyje, bet kai visai neįsivaizduojama, todėl ir neatrandama. Taip žmogus tik atsiduoda blogiui, kankinasi, betgi kerštas nieko neatitaiso... Todėl dvasine prasme jis ir atrodo visiškai beprasmis. Ir jei žmogus ieško savyje dvasinių vertybių, tai jis stengiasi suvaldyti tokias būsenas, joms jokiu būdu nepasiduoti. Ir ką blogiausia atneša kerštas, tai visišką nusivylimą gyvenimu, gėrio idealais. Jei žmogus keršija, tai jis jau netiki, kad tokių idealų esama, tad pats imasi „atstatinėti teisybę“. O niekuo netikintis žmogus, įklimpęs į nihilizmą, jau ir pats gali linkti nuodėmėn, imti sėti visur blogį, skatinamas dažniausiai tik asmeninės naudos sumetimų.
Dauguma nihilistų kaip tik ir eina sukčiavimo ir nepadorumo keliu, nes jie dvasiniais idealais netiki, o vertina tik „misterį Dolerį“, tai yra, kaip sakoma Šventame Rašte, tarnauja ir meldžiasi Mamonai. Juk ir Judo istorija yra tokia. Dar iki tos didžiosios išdavystės kelis kartus užsimenama, kad jis buvęs godus žmogus. Taigi menkai tikėjo dvasiniu Kristaus mokymu, pagaliau apimtas godumo, tapo pasauliniu išdavystės simboliu. Tik neaišku, už ką ir kam keršijo... Bet nuodėmei ir nusikaltimui jį skatino nihilizmas, o kerštaujantis žmogus lengvai įklimpsta į nihilizmo liūną.
Pavyzdžiui, XVI – XVII amžiaus vokiečių mistikai pragarą vadino „pykčio būsena“ ir teigė, kad tai jo skiriamasis dvasinis bruožas, tapęs netgi „statybine medžiaga“ tam niūriam tamsybių ir dantų griežimo pasauliui.
Pagaliau vėl prisiminkime nepadorius žmones, įvairius sukčius bei nusikaltėlius. Juk daugumas jų teisinasi, kad patys patyrę didelių skriaudų! Ypač mėgstama prisiminti „nelaimingą vaikystę“ ir „blogus tėvus“. Betgi sukčiai, apgaudinėdami žmones, „keršija“ ne savo girtuokliams tėvams, o tiems, kurie nieko jiems nepadarė blogo... Bet keršto būsena, įstumianti į nihilizmą, sunaikina juose ir visus dvasinius bei gėrio idealus. Ir sukčiai bei vagys įsitikinę, kad „gėrio nesą“, todėl vienintelė žmogaus poelgių paskata gali būti materialistinis godumas. O kiek mūsų visuomenėje godumo? Juk jis kiekviename žingsnyje! Ir jei norime būti dvasingi, tai kaip dvasiškai tobulėsime nuolat būdami pikti, apimti kažkokio apmaudo, juodinantys ir teršiantys juo savo dvasią.
Taigi šis beveik pamirštas krikščionybės idealas, jau daug kam netgi visai nesuprantamas, duoda žmogui nepalyginti daugiau negu bet kokia „kompensacija už skriaudą“.
O dar palaukime! Kiek žmonių kerštauja tam neturėdami net menkiausio pagrindo! Aišku, tas pagrindas dažniausiai būna piktas ir baisus pavydas. Šitaip per keršto „idėją“ tiesiog atrišamos rankos visiems blogiems žmonėms. O ko pavydima? Ne vien turto. Ir tada aiškinama, kad visi, kurie „turi daug pinigų, yra vagys“. Turtingų vagių tikrai netrūksta, ypač Lietuvoje, bet sakyti „visi vagys“ tai reiškia pažeminti ir visus padorius žmones. Ir dar baisiau pavydima, jei kas nors uždirba daugiau. Taip! Į vagį dažnai žiūrima atlaidžiai, juk bloga reputacija - tai jam tarytum kažkokia bausmė, tad ir keršyti nereikia. O jei žmogus padorus, tai reikia jį visaip apjuodinti, apdergti taip, kad jis jaustųsi blogiau už pagautą už rankos vagį. O kaip pavydima talento! Daugybė labai talentingų žmonių – rašytojų ir dailininkų, žinomų visame pasaulyje, nugyveno labai sunkų gyvenimą tik todėl, kad jį jiems apjuodino kerštingi pavyduoliai.
Taigi matome, kad kerštas nėra joks teisingumas. Kai jis išplinta kaip „idėja“, tai tarnauja vien blogiui ir savaime krypsta dažniausiai į padorius žmones. Kerštas „rimtu pagrindu“ gali labai lengvai išvirsti į kerštavimą be jokios priežasties. Į nuolatinę pykčio ir neteisybės skleidimo būseną visuomenėje.
Nekeršyk broliui! Jis tave myli...
Labai dažnai stebimasi krikščionišku atlaidumu - neva kaip galima taip daug visko atleisti... Tada ir nusikaltėliai pasijus pasaulio viešpačiais! Betgi iš tiesų Kristus kalba ne apie „kokius nors nusikaltėlius“, bet apie nusidėjusius brolius ir seseris. Jis vienareikšmiškai skelbė, kad jo sekėjai turi gyventi kaip broliai ir seserys. Bet niekur ir niekada jis nepasakė: gyvenkite kaip nusikaltėliai, vagys, plėšikai, ir jums bus atleista, o visi, kurie sugyvena kaip broliai ir seserys, pateks į belangę.
Jei palygintume šį mokymą su paprasčiausia šeima, pažvelgtume į brolių ir seserų santykius, įsitikintume, kad labai idealių šeimų ne tiek jau daug. Broliai ir seserys neretai pykstasi, šeimose dažnokai pasitaiko „sūnų paklydėlių“. Bet broliai ir seserys taikosi, nes ilgai pyktis „yra gėda prieš žmones“, tėvai, nors jiems ir sunku, bet labai daug atleidžia nenaudėliams vaikams. Netgi labai išgyvena, jei sūnus ar brolis blogai elgiasi. Taigi net „pagoniškose“ (absoliučiai pasaulietiškose) šeimose tarp jų narių yra labai daug atlaidumo. O jei brolis nužudo brolį, tai vis dėlto labai reti atvejai...
Ir jei įsivaizduojame visuomenę, kurioje visi jaučiasi broliais ir seserimis, nors skirtingiausių tėvų ir motinų, tai tokioje bendruomenėje atlaidumo tikrai bus labai daug. Žinoma, nusidėjęs turi atsiprašyti, gailėtis, suprasti, kad padarė blogą darbą. Kitaip iš atlaidumo ne kiek ir naudos... Bet jei brolis blogai pasielgia, bet paskui atsiprašo brolio, - ar tas jam neatleis? Todėl krikščioniška „ideologija“, gyvensena nėra jokia utopija, jei įsivaizduotume brolių ir seserų santykius. Tada toks atlaidumas mums pasidaro visiškai suprantamas ir logiškas. Ir nieko keisto ar prieštaringo nėra Kristaus mokyme.
Galima pridurti, kad panašius mokymus skelbė ir komunistai, nusiplagijavę tai nuo krikščionybės. Tik kodėl komunistiniai „broliai ir seserys“ buvo tokie žiaurūs vieni kitiems? O koks gi jų tėvas! „Pagimdyti“ ne mylinčio Dangaus Tėvo, bet Lenino ir Stalino, politinių avantiūristų, kruvinų diktatorių, tikrų „belzebubų“, jie atitinkamai ir elgėsi. Kai Švento Jono evangelijoje yra sakoma, kad visi žmonės yra „ne nuo vyro ir moters“, bet iš Dievo, todėl būdami gėrio vaikai jie, suprantama, ir turi sugyventi kaip broliai ir seserys geroje šeimoje, kuri tegu ir nėra labai tobula. Bet jei stengiamasi gerai sugyventi, būti atlaidžiu broliui ar seseriai, tai ir visuomenė gali tapti kitokia.
Taigi jei žmogus nori keistis, supranta savo trukumus, tai jis negali tapti kerštautoju, juodinančiu savo dvasią piktomis mintimis, pagaliau ir į kiekvieną savo artimą žiūrėti kaip į brolį ir seserį, tada nebus sunku ir būti atlaidžiam.
O ką pasakysime apie valstybės įstatymus, kurie baudžia už blogį? Tie įstatymai skirti nusikaltėliams, ir Kristaus mokyme neskelbiama, kad jie turi būti panaikinti. Betgi išeina, kad padorūs žmonės gyvena „už įstatymo“, jiems visai neaktualu ir nesvarbu, kiek metų kalėjimo nuteisiama už vagystę ar žmogžudystę, juk šitaip jie nesielgia. Bet jų įstatymas yra aukštesnis, ne žemiškas, o dangiškas, ir tas jų įstatymas reiškia, kad jie gyvena kaip broliai ir seserys.
Ir jei „bejėgiai įstatymai“ dėl korumpuotų teisėjų priverčia žmones pyktis ir kerštauti, tai ar ne akivaizdu, kieno čia „didysis planas“? Ir kuo daugiau pykčio dėl vienokios ar kitokios priežasties, tuo mažiau teisingumo, tuo sunkiau gyventi žmonėms.
Keršto tarnai – politikai
Dvidešimtmetis Lietuvai buvo labai sunkus laikotarpis. Kaip Mozės vedžiojami žydai keturiasdešimt metų klaidžioja po nihilizmo ir pykčio dykumas. Jei senovės žydai dar turėjo pranašą, galėjusį bendrauti su Dievu, tai lietuviai turi vadus, bendraujančius su pačiu velniu.
Komunistinė sistema skleidė materializmą ir dvasinį nihilizmą. To mokymo, kurį komunistai vadino „istoriniu materializmu“, kitaip kaip dvasiniu nihilizmu pavadinti neįmanoma. Labai greitai komunistų partija, „persidažiusi plunksneles“, vėl grįžo į valdžią ir pradėjo skleisti tarp žmonių nihilistines idėjas, savo pavyzdžiu rodydama, kaip reikia vogti ir sukčiauti. Tie, kurie vogė milijonus, davė pavyzdį tiems, kurie negalėjo prieiti prie tokių „aruodų“, todėl buvo priversti vogti tik dešimtimis tūkstančių ir galėjo patys sau atrodyti „geresni“. Taip veisėsi lyg amaras vagiliaujančių ir parazituojančių biurokratų armijos. Prie „lovio“ klykdami ir stumdydamiesi braute brovėsi jų šeimų nariai, Lietuva darėsi „švogerių kraštu“. Kieno didesnis šaukštas – tas teisus! Štai tokiu nuodu buvo užteršta nepriklausomybę atgavusi Lietuva. Tik ar ji šitaip atgavo ir laisvę? Ar tokie žmonės, nihilizmo ir materializmo vergai, gali būti laisvi. O didžiausi vergai ir mankurtai yra apsiskelbę „tautos vadais“!
Kas gi padaryta, kad bent jau būtų likviduoti Antrojo pasaulinio karo padariniai ir Lietuvai sugrįžtų tos sienos, kai ji išsikovojo Nepriklausomybę ir kūrė Lietuvos Respubliką? Niekas nė piršto nekrutino, nes rūpėjo tik tai, kas guli arčiausia, tai yra ką galima pavogti!
Ir šiandieną konservatoriška vyriausybė toliau tęsia komunistines tendencijas priversdama žmones gyventi už 600 Lt algeles, versdama jų vaikaičius „apmokėti biudžeto deficitus“, milijardines sumas, iš kurių šiandieniniai Lietuvos piliečiai, būsimi „praskolintų seneliai“, savo poreikiams nepaėmė nė vieno lito! Viską griebė, vilko, tempė ir vogė biurokratai, prie kurių ne tik neprisilietė teisingumo ranka, bet net ir menkiausias jo pirštelis. Bepigu skelbti „krizes“, kai išlaidas už jas moka kiti. Tarytum krūva apsirijėlių būtų puotavę prabangiausiame restorane, o dabar sąskaitą už puotas turi mokėti... praeiviai! Kodėl negyventi! Kodėl nepriskirti sau nebūtų laimėjimų?!
Kaip matome, tauta pliekiama per žandus ir iš kairės, ir iš dešinės. Tik kokią šiandien turime valstybę? Tokią, kuri jau priklauso nuo kaimynų – nuo lenkų, ar nuo rusų – malonės? Juk maža kam ateis į galvą „imtis ryžtingų priemonių“ prieš bejėgį, ir dabar tam jokių tankų neprireiks... Yra ekonominių metodų ar koks nors tyčinis skandinimas euroavantiūroje, kuriai pasipriešinti jokia komunistinio nihilistinio raugo perimta kairės-dešinės nomenklatūra, neturinti „protaujančio centro“, neįstengia, negeba, ar kokių nors dėl išvogtų lėšų atsiradusių milijardinių „skolelių“ padengimas, prisiimant tam tikrus „politinius įsipareigojimus“ (kurie „bus nurodyti“). Juk tai kur kas baisiau negu politinės kaimynų intrigos. Lietuva kenčia nuo savų „veikėjų“, ardančių ją kaip kirvarpos medį.
Ir mūsų išsigelbėjimas yra ne veikti, o sustoti. Liautis pataikauti kerštaujantiems savo tautai „tarnams“, nemėgdžioti jų gėdingų ir pražūtingų Lietuvai poelgių.
Ir jeigu mus dar vienija šiame pasaulyje Lietuva, jeigu ji mums dar brangi, tai lietuviai turi sugyventi kaip broliai ir seserys, vieną kartą ir visiems laikams atsisakyti to ydingo, pavydulingo kerštavimo nežinia kam ir nežinia už ką, tikros velniškos ideologijos, kuri lietuvius paverčia visokių apsišaukėlių ir avantiūristų manipuliavimo įrankiais. Tik išgelbėję savo sielas nuo juodųjų aistrų, išlaisvinsime Lietuvą nuo blogio, kuris dabar ją vis giliau gramzdina į nihilizmą. Juk ne blogiui yra žmogus sukurtas!
Atgal
