Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 23. Proto šventumas
Algirdas Pilvelis
Jeigu viskas šventa, ką daro doras žmogus, tai ir protas yra šventas. Tai lyg būtų kokia šventykla. Ką žmogus bedarytų, kaip besielgtų, jis visada stengiasi apgalvoti savo veiksmus, poelgius ir paskatas. Kokia būtų šventykla, jei visur būtų priversta šiukšlių lyg sąvartyne, pūvančių maisto atliekų, debesys musių ir pulkai tarakonų? Šventykla turi būti švari, gerai prižiūrima. Bet kiek mūsų galvose ir sąmonėje visokio niekalo, primityvumo, banalybės, mūsų laikais laikomos neva menu ar „naudinga informacija“. Įspūdžiai, keliami lėkštų arba ir smurtinių holivudinių filmų, paikiausių dainuškų melodijų ir žodžių, vulgarių bulvarinių spaudos leidinių „informacijos“, paremtos vien gandais, tuščiomis paskalomis, o esant „interesui“ ir šlykščiausiais, net dvokiančiais šmeižtais, palieka pėdsakus dalyje visuomenės, ypač jaunimo (tai blogiausia). Jei tokius „proto namus“ įsivaizduotume, tai jie būtų paprasčiausias sąvartynas, o mes ne rūpestingi šventyklos žyniai, o intelektualiniai vargetos. Tačiau toks intelektinis skurdas braunasi į šių laikų žmogaus gyvenimą. Atrodo, žmogus viskuo apsirūpinęs, sotus, ne vien stogą virš galvos turi, bet ir gražų namą, daug prabangos dalykų, o dvasia ir protu – tikras dvasinis skurdžius. Krauti visokį niekalą į galvą yra šventvagystė.
Ar gali būti sveikas protas be higienos?
Sveikas protas pirmiausia yra blaivus mąstymas, kai įvykius ir reiškinius matome tokius, kokie jie yra ir įvertiname teisingai. Ir ne veltui aiškus protavimas tapatinamas su blaivumu. Tik girtas žmogus mato pasaulį ne tokį, koks jis yra, amžinai „pasvirusį“, ir jau vertina jį nežinia kaip.
Ir jei kiekvieną dieną nuolat kimšime sau į galvas bulvarinius kvaišalus, svaiginsimės jais ir „išgyvensime“, tai savaime suprantama, ir mūsų supratimas bei neatodairiškai priiminėjami sprendimai primins neblaivų kliedesį. Tačiau argi tai netraktuojama kaip normali būsena? Juk daugybei žmonių tai atrodo normalu. Didžiuliai bulvarinių leidinių tiražai, stirtos lėkštų knygų knygynuose, prisikimšusios žmonių kino salės, kuriose demonstruojamas elementariausias smurtas, o iš ekrano plūsta necenzūrinių žodžių srautas, - atrodo lyg visai normalus reiškinys. Ir tokie filmai dažnai atneša šimtus milijonus dolerių pelno!
Koks gi bus tokių žmonių mąstymas, ryjančių tą bulvarinį „peną“, užgriozdžiantį protą niekalu ir pavergiantį jį žemiausiomis aistromis? Mūsų laikų visuomenėje vis labiau įprasta darosi ryti visokius vaistus – antidepresantus, migdomuosius, raminamuosius, pakeliančius nuotaiką ir pan. Ar tokia „psichikos profilaktika“ neįrodo, kad žmogaus protas yra pažeistas? Pažeistas tokiais dalykais, kurie sveikam protui prieštarauja ir tampa jam lyg kokie nuodai. Juk visi žinome, kad alkoholis, be visų savo stimuliuojančių savybių, visada yra ir nemaža dozė nuodų, kurie per ilgą laiką sunaikina žmogaus organizmą, sukeldami pavojingas ligas, pažeidžia ir protą. Ar ne toks pat ir bulvarinės rašliavos, vadinamojo „meno“ poveikis protui ir žmogaus psichikai?
Aišku, galima pasakyti, kad stresus sukelia įvairios „gyvenimo situacijos“, „pernelyg greitas tempas“ ir pan. Tik kas žmogų paskatina į tas situacijas reaguoti, kad atsirastų tie „stresai“? Jei į gyvenimišką situaciją reaguojama taip, kaip moko išpopuliarėję meksikietiški serialai, suprantama, tai nebus sveiko proto reakcija. Daugybėje vadinamųjų „meno“ kūrinių propaguojama vien egoizmas, intrigų rezgimas, žmonių santykių komplikacija. Ar nejučiom žmogus netaps nervingas, televizoriaus ar kino ekrane prisižiūrėjęs smurto, vulgarybių, prisiklausęs bjaurių keiksmažodžių? Koks bus žmogaus miegas, jei bent kartą per savaitę, o televizijos maniakai ir kasdieną mato krūvas lavonų, upes kraujo, žiauriausius nužudymus, sprogdinimus, gaisrus, pastatų griuvėsius? Apie kokias sveiko proto reakcijas galima kalbėti, jei žmogaus protas gauna tiek beprotybės dozių?! Įsivaizduokime, kad filmo „supermenas“ ir gyvenime ima elgtis kaip filme. Jo niekas nepaleistų iš psichiatrinės ligoninės! Tačiau bulvarinio „meno“ propaguotojai skelbia, kad toks psichopatas turįs tapti gyvenimo „pavyzdžiu“. Aktoriai, kurie vaidina agresyvius psichinius ligonius, pasidaro „kultiniais“. Tai ar žmogui po viso to proto nuodo srauto nereikės antidepresantų, migdomųjų ir raminamųjų? Kokie bus jo gyvenimiški sprendimai, jei supratimas iškreiptas, o protas apkrautas vaizdais, trikdančiais nervus ir net sukeliančiais nervines krizes? Toks žmogus neįstengs racionaliai mąstyti. Taigi išnervintas, negalintis suprasti gyvenimiškų situacijų žmogus negali ir sveikai protauti.
Koks gyvenimo tempas taip terorizuoja žmogų, jei ne toks, kuris susidėlioja jo galvoje. Pažvelkime į bulvarinio „meno“ tempą, ypač kine. Veiksmas plėtojasi neįtikėtinu greičiu – tai vadinamieji „koviniai“ arba „veiksmo trileriai“. Tas beprotiškai greitas veiksmo tempas, kaip ir bet kurio objekto atspindys, palieka pėdsakus žmogaus galvoje, jo prote. Ir atrodo, kad žmogus niekur neskuba, užtat jo protas kažkur „lekia“. Kaip sakoma, tikrai ne visi namie... Protas pabėgęs... Įvaizduokite, kad kas nors „Džokondą“ nutapytų per keliolika sekundžių. Išeitų tik kažkokia purvina dėmė. Taip ir kažkur lekiantis protas „tapo Džokondą“. Bet vietoj vaizdo išeina tik murzinos dėmės, vietoj aiškaus gyvenimo paveikslo, kurį pateikia sveikas protas, žmonių galvose ima šurmuliuoti kažkoks chaosas. Ir mėginimas toje beprotiškoje proto teplionėje išskirti kokį nors vaizdą baigiasi visišku nuovargiu nuo „tempo“ ir proto bejėgiškumo pripažinimu.
Čia geriausia proto higiena – jo neteršti. Atsisakyti tų proto teršalų, nuodų, kurie, manipuliuodami pasitenkinimo, net grožio ar laimės iliuzija, iš tikrųjų ardo ne vien protą, bet ir asmenybę paverčia nelaimingiausia absurdiškų „idėjų“ verge. Protas paklūsta tai psichopatinei ideologijai ir šiais laikais jis jau nuo vaikystės (kai tėvai paleidžia iš akių savo atžalas) pradeda formuotis tokia linkme ten vedamas bulvarinio „meno“. Ir žmogus tiesiog žalojamas. Randasi proto šventyklos griovėjas ir išniekintojas, kurį ištinka Dievo bausmė.
Mintys siaurutėse kelnėse
Žmogus, veikiamas tokios primityvios ideologijos, negeba iš to poveikio ištrūkti. Jo mintys teka tik anksčiau išgraužta vaga pagal bulvarinio „meno“ gaires. Prie tų „gairių“ jis bando priderinti viską, kas dedasi jo ir visuomenės gyvenime. Taip didžioji dalis realybės lieka už jo akiračio, ji tam asmeniui tampa visiškai neprieinama. Jis tik bando savo banalioms mintims suteikti kažkokias sudėtingas, pinklias formas. Ir kuo viskas darosi nesuprantamiau, tuo jam atrodo „intelektualiau“. Gyvenimas virsta tikra painiava, iš kurio į „aiškumą“ veda siaurutis labirintas.
Suprantama, kad šitokiu „siauro proto“ žmogumi, kaip rinkėju, pasinaudoja įvairūs politiniai šarlatanai. Tokie „išoperuotų smegenų“žmonės yra tikras tramplinas į valdžią nesąžiningiems politikams. Todėl „auklėti“ daugybei žmonių, vadinamajai masei, kuria būtų galima manipuliuoti kaip nori, dedamos didžiulės pastangos ir metami nemenki pinigai. Kad tokie „menai“ atneša milžiniškus pinigus, dažnai būna mitas. Pasaulyje nėra labai daug masinės kultūros „korporacijų“, kurios semtųsi milijardinius pelnus. Vadinamieji „smulkieji“ bankrutuoja kaip ir bet kur kitur. Tačiau labai dažnai juos kažkas gelbsti. Pavyzdžiui, įvairiems bulvariniams leidiniams ir televizijos kanalams sumokami didžiuliai pinigai už reklamą. Betgi niekas dažnai nežino tikrųjų tų leidinių tiražų, nei pagal kokią metodiką apskaičiuojami įvairių televizijos kanalų reitingai! Ir tik vėliau, po bankroto, paaiškėja, kad šitaip kurį laiką buvo finansuojamas „ideologinis organas“, kuris, tik visiškai praradęs tiražus, pasirodė esąs jau niekam nebenaudingas, ir tie patys jo darbuotojai jau reiškiasi po nauja iškaba, kuri neva sėkminga, nors neįtikėtina, kad tie „kūrėjai“ per porą savaičių būtų pasidarę talentingais menininkais, sužavėjusiais visą pasaulį.
Iš geltonosios spaudos lobsta tik galingos korporacijos. Smulkieji tokios spaudos leidėjai irgi yra remiami, Vakarų šalyse pagarsėja tokių istorijų, kaip „garsios kino studijos“, iš tikrųjų vos vegetavusios, tik nežinia, iš kur ėmusios pinigų, kadangi realiai pelno negalėjo būti. Rėmė kažkokie „reklamos davėjai“, kuriems tai turėjo finansiškai visai neapsimokėti. Ideologiniai sumetimai čia akivaizdūs.
Kvailinti žmones, paversti juos zombiais ir mankurtais, kad juos būtų galima valdyti taip, kaip reikia „elito“ viršūnėlei, kurią sudaro nesąžiningos „valstybininkų“ ir oligarchų grupelės. Paskui juos maitinti absurdiška informacija dėl režisuojamų „krizių“, ir jie viskuo tikės arba prieis prie išvadų, kurios sveiko proto žmogui neįmanomos. Galima aiškinti, kad visuomenėje nėra cenzūros ir vyrauja laisva nuomonių įvairovė. Tik ta įvairove manipuliuojama taip, kad atsiranda kvailumo įvairovė. Kuo siauresnis protas, į kuo siauresnes kelnes įvelkamos mintys, tuo ta „nuomonių įvairovė“ naudingesnė valdančiosioms politinėms ir finansinėms grupuotėms.
Bulvarinė spauda - proto parazitas
Panašiai kaip prie kvaišalų, taip ir prie bulvarinio „meno“ priprantama. Žmonės įpranta būti maitinami niekalu, arba „meno atliekomis“. Jų protai jau nieko negeba „virškinti“, jie gali tik „priimti ir valgyti“, kas jau pateikta „suvirškinta“ forma. Taigi mąstymą pakeičia gatava, įbrukta ideologija. Šitaip žmonėms tikrieji meno kūriniai pasidaro neįveikiamais intelektiniais rebusais, nors kūrėjai ir negalvojo apie kažkokį išskirtinį elitą, tik galvojo, kaip viską padaryti geriau. Taigi kokybė tampa bulvarinio „meno“ nukvailintam zombiui neišsprendžiama dilema. O intelektualai tikru menu domisi tik todėl, tik todėl jį geba suprasti, kad jų protai neužnuodyti bulvarinės ideologijos, jie įstengė jai atsispirti ir turi imunitetą kaip nuo ligos.
Šiaip jau parazitas tiesiog išsiurbia žmogaus protą ir sielą paversdamas jį ligoniu, maitinančiu tą pavojingą parazitą dvasine energija. Koks pavojingas jis, rodo nusikaltimų statistika. Vagystės, apiplėšimai, žiaurūs nužudymai tampa to „meno“ užnuodytos visuomenės požymiu. Juk vadinamoji masinė kultūra nepripažįsta jokių dorovės normų, skatina žemiausias aistras ir visą laiką per reklamą veržiasi tapti vieninteliu žmonių autoritetu. Taigi nusikalstamumas, moralinis (ir kūniškasis) palaidumas plinta visuomenėje kaip tikriausios ligos.
Suprantama, čia veikia ir pelno troškimo motyvai. Geltonoji spauda gyvena iš reklamos dotacijų, o galingos Holivudo tipo korporacijos, „Arlekino“ tipo leidyklos, kitos panašios struktūros, kurių pasaulyje esame ne tiek daug, bet jos užtvindžiusios pasaulį savo amoralia produkcija, kasmet gauna milijardinius pelnus.
Kokia gi dvasia atsispirs bulvarinio „meno“ slibinams?
Jei visi žmonės pasiduotų tai proto kvaišalų diktatūrai, tai jau, ko gero, politiniai režimai pralenktų Hitlerio ir Stalino lagerius. Kokia jėga visuomenės daliai padeda atsispirti tai juodajai ideologijai ir jos diegimo politikai? Iš kur ta tvirta dvasia?
Ta atrama nėra kokie nors akmeniniai pamatai, kurie padeda mums lyg už tvirtovės sienų atlaikyti šį visuotinį nuodingo niekalo šturmą. Visus ginklus turime dvasioje. Ir esame tik tada tvirti, jei išlaikome tvirtą dvasią. Tik dvasia gali protą išlaikyti laisvą, valyti ir saugoti nuo visokių teršalų. Tada jis bus tartum mūsų dvasios šventykla.
Evangelijose daug kalbama apie Šventąją Dvasią. Tai - krikščionybėje aukščiau už protą, tai tikrasis ryšys su Dievu. Tai ji apšviečia protą tikros tiesos spindesiu ir apima viską, kas tik yra pasaulyje. Ji nesulaikoma jokios išorinės jėgos, jai nėra jokių pertvarų ir sienų, kurių ji neperžengtų ir nepereitų, nėra slaptų užraktų, kurių neatrakintų. Tai tikroji proto galia ir jeigu ji apšviečia mintis, tai protas tampa tikra Dievo atvaizdo žemėje verta šventykla.
Tačiau kas atsitinka, kai žmogus tuo nesinaudoja? Ar tai reiškia, kad „bulvaras“ galingesnis net už Šventąją Dvasią ir įstengia ją nustumti iki marginalinio vaidmens? Iš tikrųjų ne koks bulvarinio „meno“ niekalas ją stumia, šios „jėgos“ jai nieko nepadarytų. Bet dvasia veikia žmoguje ir tik per žmogų. Ir jei žmogus, piktnaudžiaudamas savo laisve, jos atsisako, tai jis tampa beginklis ir bejėgis ir iškart patenka į dvasinę bulvarinės ideologijos vergovę. Jis nukvaišinamas, jo dvasiniai polėkiai nuslopinami, ir jo gyvenimas pavirsta apgailėtina lyg nunykusio augalo vegetacija. Taip žmogus, atsižadėjęs to, kas jam buvo dovanota iš neapsakomos Dievo malonės, pavirto, tikriau sakant, pats save pavertė įvairiausių komunistinių, fašistinių ir liberaliųjų sistemų vergu. Pametęs kelią dėl takelio, jis paklydo užtemusio proto labirintuose.
Bet niekur nedingo ta tikroji ir didžioji žmogaus dvasia. Ir dingti ji negali. Tiktai jos apšviestas ir padedamas jis gali išeiti iš to pražūtingo tamsiųjų jėgų manipuliavimo labirinto.
Atgal
