Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 08 09. Potencialas
Algirdas Pilvelis
Ar kada nors Lietuva vėl taps tokia, kokia buvo anksčiau? Tai yra jeigu ją lygintume su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, prieškarine Lietuvos Respublika ar net sovietine Lietuva, ką ir bekalbėti, su šiandieniniu chaosu, atrodytų visiška byrėjimo bei irimo būsena, atrodytų, kad Lietuvos likimas jau artimiausiu metu nulemtas. Didėjantis skurdas, tautos nykimas dėl mirtingumo, viršijančio gimstamumą, nesiliaujanti rekordinė Europoje emigracija – štai tie veiksniai. 2040 m. Lietuvoje busią tik 2 mln. gyventojų, – tai skelbia statistinės prognozės. Lietuva jau dabar praskolinta užsieniui – kabo 30 mlrd. litų skola. Kurgi tos beprotybės ribos?!
Paminėta sovietų Lietuva ne iš ilgesio „kaip buvo gerai prie rusų“, tuo gali spekuliuoti tik A.Paleckio tipo politiniai avantiūristai. Pirma, net jei tikrai būtų buvę „taip gerai“, istorijoje dar nebuvo atvejo, kad viskas kartotųsi. Antra, tada Lietuvos žmonės, taip norėję atsikratyti SSRS imperinės valdžios, visai negalvojo, kad yra gerai, kaip tik atvirkščiai, todėl ir referendume, kaip šiandien kas bevertintų padėtį, atsispindėjo kone visų lietuvių, ir ne vien lietuvių, valia. Tai buvo tautos valia. Tai nepaneigiamas istorinis faktas. Kad tautos viltys buvo tiesiog apspjaudytos, sutryptos, kartoju, tai visai „kita opera“. Ir kokia „opera“, kokia „muzika“ griežiama dabar, tai ir turėtume išsiaiškinti. Be jokių „praeičių nostalgijų“ tam ar kitam istoriniam laikotarpiui, aiškiai įvardyti, kas Lietuvoje dedasi šiandien.
Kodėl Lietuvoje nėra jokio kūrybiško potencialo, be kurio neįmanomas nei tautos, nei valstybės augimas? Ir kodėl vis auga ir stiprėja tik „beprotybės potencialas“? O jo griaunamoji jėga yra didžiulė. Nėra valstybės be tautos, o jei „beprotybės potencialo“ įgyvendinimo politiką tegalima įvardyti kaip tautos genocidą, tai, suprantama, be tautos nebus ir Lietuvos valstybės. Kelių ponų, kagėbistų, oligarchų būrelis su pataikaujančiomis jiems ir jų kišenėje sėdinčiomis politinėmis partijomis – sistemos „klerkais“ ir ta tuo tarpu dar gan didelė, bet sparčiai mažėjanti, išmirštanti ar emigruojanti minia vargšų – tai jau jokia Lietuva. Užsienio valstybėms – parodija, o mums, išgyvenantiems šį „beprotybės potencialo“ periodą, – skausminga tragedija, kai galime sulaukti finalo be katarsio.
Genocido vaizdai
Lietuvoje kasmet pasitraukia iš gyvenimo (nutraukia savo gyvybę) pusantro tūkstančio žmonių. Tai nedidelis miestelis, nueinantis nuo gyvenimo arenos. Europos lyderiai tarp savižudžių! Ir jei savižudybė anksčiau sieta su „tautos temperamentu“, tai nemenkas skaičius savižudžių Italijoje visada sietas su nelaiminga meile, tai yra asmeninėmis problemomis. Prancūzai žudosi dėl vienatvės, vėl suprantamas dalykas – tai bene komunikabiliausia, labiausiai bendrauti Europoje linkusi tauta, todėl jos atstovai visiškai negali pakelti vienatvės ir tai gali tapti savižudybės priežastimi. Kodėl gi žudosi „šiauriečiai flegmatikai“ lietuviai, tai visiškai nebūdinga mūsų tautos charakteriui, juk tarp lietuvių ir emocingų pietų europiečių yra tiesiog didžiuliai charakterio ir emocingumo skirtumai? Todėl „emocinis priepuolis“ lietuviui negali būti savižudybės priežastis. Nei lietuviui, nei latviui, nei tuo labiau skandinavui, logiškai mąstant, neturėtų užtekti emocinio potencialo savižudybei. Betgi lietuviai žudosi. Dėl skurdo. Tarp tų daugybės išėjusių ne laiku, to pusantro tūkstančio, gal tik kelias dešimtis žmonių galėtume priskirti „itališkiems“ ar „prancūziškiems“ atvejams. Socialinė savižudybė yra labai retas fenomenas, bet Lietuvoje tai tapo „paplitusia liga“, visuomenės nelaime, didžiule jos problema.
Daugybė žmonių Lietuvoje kasmet tampa „ekstremaliai nereikalingi“. Stumiami prie šiukšlių konteinerių arba į kilpą. Valdžia sako, kad „viskas gerai“, ir tai vienintelė visuomeninė institucija, kuri apsimeta, lyg nieko apie tai nežinotų. Valdžios veikėjams, vis didinantiems sau priedus prie atlyginimų, jokia „socialinė depresija“ negresia. Jie tik lobsta ir meluoja. Ir jiems tik gerai, nes turi galimybę „gyventi tik dėl savęs“.
Iš Lietuvos per dvidešimt metų emigravo daugiau kaip pusė milijono žmonių, išvyko 20 proc. darbingų gyventojų. Jei pridėtume apie 20 proc. siekiantį nedarbą (oficialiais duomenimis, nedarbas Lietuvoje vienu metu siekė 18,3 proc.), tai 40 proc. lietuvių paprasčiausiai nereikalingi. Vos ne pusė tautos tapo „atliekama“! 2010 m., oficialiais duomenimis, iš Lietuvos išvažiavo 83 tūkst. žmonių! Ir tai keturis kartus daugiau negu 2009 metais. Taigi emigracija – reiškinys, kuris ne tik nesustoja, jis plečiasi su pagreičiu. Kaip rodo apklausos, 25 proc. Lietuvos gyventojų yra pareiškę norą emigruoti. Tai 750 tūkst. žmonių. Milžiniški skaičiai, pagal kuriuos Lietuva visą dešimtmetį pirmauja Europoje.
Valdžia aiškina, kad „lietuviai sugrįš“, atveš iš ten „daugybę pinigų“, kuriuos „investuos į Lietuvos ekonomiką“, ir tada ne vien valdininkams prasidės „aukso amžius“. Kas gali klausytis tokių kvailų sapaliojimų? Yra žmonių, kurie prisipažino, kad, išgirdę per televiziją tokias „kalbas“, vos neapalpo, turėjo išgerti vandens, nes ėmė smarkiai pykinti. Turbūt vaikų darželio auklėtoją už tokias kalbas vaikučiams tektų atleisti iš darbo, nes, užuot vysčiusi darželinukų intelektualinius gebėjimus, paisto jiems visokias nesąmones. Betgi tokias nesąmones kone kiekvieną dieną girdime iš „valdžios vyrų“ lūpų! Tai iš tiesų primena bepročio kliedesius.
Kaip galima naiviai aiškinti, kad lietuviai sugrįš ir parveš „daugybę pinigų“, jei pinigai uždirbami ten, užsienyje, o čia jų nėra? Jie grįžtų tik tuomet, jei ten užsienyje pinigų nebūtų, o Lietuvoje būtų įmanoma uždirbti. Kaip galima sekti pasakas, kad lietuviai „investuos į Lietuvos ekonomiką“, jeigu ji vis krenta? Kas mėtys pinigus į balą? Mažytė ir skurdi rinka, visuotinis intelektualinio ir kūrybinio potencialo trūkumas, idiotiški įstatymai, jau nuo pirmų dienų apkraunantys mokesčiais naują verslą ir stumiantys jį link žlugimo. Tokių fantastinių romanų dar neteko skaityti. Juk kiekvienam akivaizdu, kad Lietuvos įstatymai gina oligarchų interesus, saugo oligarchų verslą nuo konkurentų. Tai kas čia investuos? Jei vieną kitą užsienietį dar galima privilioti, tai kokių pasakų valdininkai pripaistys lietuviui, kuris, prieš išvykdamas į užsienį, tą padėtį puikiai žinojo ir gali kuo puikiausiai paklausti draugų, likusių čia gyventi, ar kas nors per dešimtmetį pasikeitė Lietuvoje? Ir iš kur bus „aukso amžius visiems“, jei didėja tik mokesčiai, kainos, bet ne atlyginimai? Tas „aukso amžius“ apskritai Lietuvoje neįmanomas. Taigi padėtis beviltiška, ir tą beprotybės potencialą bandoma dangstyti vaikiškomis pasakomis.
O realybė paprasta. Štai visi trys kaimynės sūnus išvažiavo į Angliją. Vyresnysis ten išvyko dar „nelegalų“ laikais, po Lietuvos įstojimo į ES legalizavosi, vedė ten lenkę, o vyriausioji jo dukrelė jau lanko trečią klasę. Taigi pats tipiškiausias „įaugimo“ atvejis. Vidurinis sūnus taip pat jau vedęs lietuvę, bet į Lietuvą grįžti „neprognozuoja“. Jauniausias laikosi „šalia brolių“.
Štai vieno taksisto, su kuriuo teko važiuoti per Vilnių, kaip jis papasakojo, duktė išvyko į Vokietiją. Gerai mokėdama vokiečių kalbą ne taip sunkiai susirado darbo ir dabar stebisi, „kaip čia Lietuvoje žmonės taip gyvena...“
Taigi tokių „stebuklingų istorijų“ būtų galima paminėti šimtus. Žinau šimtus emigracijos atvejų, bet dar nepasitaikė išgirsti, kad kas nors ruoštųsi grįžti ir darbu uždirbtus pinigus dovanoti valdžiai, taip gelbėdami nuo „krizės“ ir šiaip jau visko pertekusių būrį biurokratų. Tai tik premjero ir jo patarėjų fantazijos, kai „ekonomistus“ apima „poetinis įkvėpimas“.
Blogai, kad darbingas jaunimas išvažiuoja. Išvažiuoja gabūs, neprasigėrę ir padorūs žmonės. Štai ko mes netenkame! Gal tik narkotikų ,,dileriai” smarkiai nesiveržia į „europas“, nes ten už tokią veiklą labai griežtos bausmės ir vietoje „rojaus“ dažniausiai laukia cypė. Prarandame geriausius!
Bet didžiausia tragedija, iš tiesų tautos tragedija, kai vyksta ne jaunimas, o vidutinio amžiaus žmonės, turintys vaikų. Labai dažnai vaikai, nepilnamečiai paliekami Lietuvoje. Giminės jais mažai rūpinasi, ir apie 40 tūkst. tokių vaikų yra „gyvanašlaičiai“. Tokio termino Lietuvoje dar nebuvo! Kiek mergaičių nuo keturiolikos metų pradeda prostitutės „karjerą“, kiek nepilnamečių berniukų pasidaro ,,žigolais“ ir „aptarnauja“ pinigingus „gėjus“! Auga ištisa tokių karta, ištisas toks visuomenės sluoksnis. Kokie bus moraliniai padariniai Lietuvai, kai tie „gyvanašlaičiai“ suaugs, net neįmanoma įsivaizduoti. Jeigu jau nuo tokio amžiaus toje terpėje klesti absoliutus nihilizmas!
Lietuva tiesiog žalojama. Žalojama ir niokojama. Naikinama. Naikinami jos žmonės. Kankinami ir žudomi lėtine mirtimi. Kas stumiamas į kilpą, kas varomas iš namų už tūkstančių kilometrų. Taigi kažkur padebesiuose sklando utopiniai Lietuvos „gelbėjimo planai“, o čia, žemėje, konkrečiai Lietuvoje, tęsiamas tautos genocidas. Sąmoningai ir įžūliai naikinama viskas, kas tik yra geriausia Lietuvoje.
Lietuvos laisvės kaina – šimtai tūkstančių gyvybių
Karas ir trečdalio lietuvių pasitraukimas su antro fronto linija 1944 m., pokaris, partizanų žūtys už laisvę, tautos prigimtinių šaknų išdavystės... Prie ko šiandien šliejasi valdantieji, pasėję Lietuvos laisvėn neregėtą skurdą? Prof. Vytauto Landsbergio į Tėvynės sąjungos pirmininko kėdę bei prie vyriausybės stalo pasodintas prof. Vytauto Kubiliaus sūnus Andrius, regis, vykdo tautos genocidą. V. Landsbergis be kumščių į stalą gebėjo pakelti į kovą laisvės išalkusią tautą. Tuo tarpu A. Kubilius kalba, atrodytų, net ne kaip lietuvis, bet laisvės ir tautos priešas. Praskleidęs uždangą į Europą, dabar jis tik skaičiuoja sau pinigus. Argi premjero atlyginimas turi būti keliolika sykių didesnis už minimumą? Ir ne tik atlyginimas. Premjeras pirmiausia tyčiojasi iš profesoriaus, jam patikėjusio šias pareigas. Prieš porą metų teko iš arti stebėti abiejų minimų vyrų veidus Dalios Grybauskaitės rinkimų štabe, kai A. Kubilius būsimą prezidentę sveikino kaip kokią ekonomikos dievaitę, kėlė tostus už ateitį, nors to jo širdyje nebuvo matyti.
Kodėl neišnyko toks gajus okupantų paskleistas nužmogėjimas dabartinių biurokratų dvasioje? Tokį klausimą kelia iš Lietuvos išvyta ir badą kenčianti tautos dalis, sudaranti net trečdalį gyventojų. Per vienuolika metų kovoju už teisingą, dvasingesnę, atviresnę gimtinę. Valdžia keršija. Ne bijūnų puokšte, o susidorojimo audrom atsako, vien pralaimėtų bylų teismuose – dešimtys. Į mane ir mano šeimą drebiamas purvas. Ne kartą aukščiausia valdžia tyčia neprenumeravo valstybės laikraščio ,,Lietuvos Aidas“. Klausimai laukia. Gediminas Vagnorius – irgi profesoriaus patikėtinis – išsivedė buvusį, tuometinį ,,Lietuvos Aido“ redaktorių Saulių Šaltenį. Šiandien G. Vagnorius subūrė grupę seimūnų į Krikščionių partiją, kurią vilniečiai vadina ,,krikščionybės saulėlydžio“ partija, kadangi ši kurtina žmones utopiniais pareiškimais televizijoje, neva jei sugrįš premjero kėdėn G. Vagnorius, per 30 m. lietuvių bus per penkis milijonus. Iš kur toks kai kurių oligarchų remiamos partijos optimizmas, iš kur jos iždas? Joks Europos politikas taip nedėlioja gimimų skaičiaus, tačiau G. Vagnoriaus užmojus per ateinančius 30 m. tokia sparta didinti tautiečių skaičių palaiko kai kurie radikalai. A. Kubilius po tokių G.Vagnoriaus išpuolių atrodo pasigailėtinai. Jis nespėja skaičiuoti ujamų ir vejamų iš Lietuvos tautiečių. Regis, dingo ,,Baltijos kelio“ knyga ir tautiškumo lentyna valdančiosios partijos bibliotekoje pranyko.
Iš kur atsiranda ,,beprotybės potencialas?”
Norai patenkinti savo asmeninius siekius bet kokia kaina atveda prie beprotybės būsenos. Kuo stipresni norai, tuo labiau auga ,,beprotybės potencialas”. Ir jo galimybės pasidaro neribotos. Nežabota, niekieno netramdoma beprotybė. Valdžia dėl valdžios, kaip sakydavo anglų rašytojas Džordžas Orvelas. Jokio kito tikslo nėra. Tikslas ir priemonės yra tie patys. Nors įrodinėjama, kad tikslas yra kitas – dėl „žmonių gerovės“. Bet šitas melas yra nešvaraus, amoralaus tikslo priemonė. Taigi kur melas, ten nėra „tikslo ir priemonių“, to, ką galėtume skirti į gerus ir blogus dalykus, ginčytis dėl tikslo ar priemonių, kurias pasitelkus einama prie to tikslo. Nėra dėl ko ginčytis, nes ginčo objektai yra „tušti“, tai yra melas. Kalbėti apie tai reiškia kalbėti apie nesamus dalykus. Tokia tikslo ir priemonės vienybė be diskusijų, be abejonių ir yra ,,beprotybės potencialas”. Tie, kurie valdžioje, niekada ir niekuo neabejoja. Jie visada teisūs, nes turi savo poreikius. Ir tai yra jų tikslas, nes tie poreikiai niekada nesibaigia, jie tik auga, jų vis daugėja. Jų negąsdina, kad Lietuvoje sparčiai mažėja žmonių. Jie tik dar labiau plėš likusius. Dar gyvus ir niekur neišvažiavusius.
Taip, tai bolševizmo ideologijos palikimas. Su ta siaubinga panieka žmogui, su tuo nežabotu godumu, nes vienintelę realią vertę turi tik materialios gėrybės. Jos įgijusios vertybių statusą. Todėl dvasios vertybės tame „technokratų ekonomistų“ bei komunistinių administratorių pasaulyje neegzistuoja. Tai materializmo manija. Ji nestabdoma ir nevaldoma. Bolševizmas juos išmokė elgtis be ceremonijų. „Negailėti liaudies priešų!“ – mokė bolševikinė ideologija. Taigi nebuvo gailima nieko, užteko ką nors paskelbti „liaudies priešu“, ir jau valdžia oficialiai suteikdavo teisę jį apiplėšti, atimti iš jo viską ir net nužudyti. Taip didėjo komunistų partijos galia ir turtai. Kai jau nebeliko ko persekioti, „socializmas turėjo būti pastatytas“, „liaudies priešai“ turėjo kažkur „išnykti“, pereita prie „šviesaus komunizmo“ kūrimo, nomenklatūra milijonams žmonių skyrė „vargšų“ statusą ir ėmėsi juos plėšti bei naikinti. Ištikimybė bolševizmo priesakams: „Naikink be gailesčio!“ buvo išsaugota.
Tik kodėl gi Vokietija po Antrojo pasaulinio karo, visiškai sugriauta, praradusi milijonus žmonių, gebėjo tapti klestinčia valstybe? Skirtumas buvo toks, kad visi vokiečiai privalėjo dirbti Vokietijai, jos atstatymui, o Lietuvoje dirbama tik „elitui“, bet „elitas“ gyvena tik sau. Tai vienintelis skirtumas. Tik jis lemtingas.
Truputis dvasios išminties
Šventajame Rašte, Zacharijo 1, 1 – 6, raginama grįžti pas Dievą:
,,Antraisiais karaliaus Darijaus metais, aštuntą mėnesį, Dievo žodis atėjo Berechijo sūnaus Ido sūnui pranašui Zacharijui:
,,VIEŠPATS buvo labai supykęs ant jūsų protėvių. Sakyk jiems: taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: - Grįžkite jūs pas mane, - tai Galybių VIEŠPATIES žodis, - sugrįšiu aš pas jus, - kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Nebūkite kaip jūsų protėviai, kuriems ankstyvesnieji pranašai skelbė: ,,Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir nedorų darbų”. Bet jie manęs nei klausė, nei manęs paisė, - tai VIEŠPATIES žodis.
Kur yra jūsų protėviai?
O pranašai argi gyvena amžinai?
Betgi mano žodžiai ir įstatai, paskelbti per mano tarnus pranašus, argi nepasivijo jūsų protėvių?
Jie gailėjosi ir sakė: ,,Galybių VIEŠPATS pasielgė su mumis, žiūrėdamas mūsų kelių ir darbų, lygiai kaip buvo nusprendęs padaryti”.
Premjere, laikykitės padorumo ir dirbkite tautai iš visos širdies: protas, širdis ir valia Jus atves į tiesos kelią. Tauta viltingai laukia Jūsų sprendimų.
Atgal
