Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 08 19. Landsbergis ir oligarchai
Algirdas Pilvelis
Apžvalgą rašyti labiau norėjosi kitokiu pavadinimu: „Landsbergis prieš oligarchus“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę profesorius Vytautas Landsbergis įvardytas laisvės tėvu. Čia šioje akivaizdžioje ir svarbioje priešpriešoje tarp protingo ir absurdiško, tarp pilietiško, demokratiško, istoriško ir savanaudiško, tarp kultūringo ir barbariško, tarp žmoniško ir ciniško, tarp blaivaus ir beprotiško, perspektyvos ir amžinos aklavietės gerai būtų matyti akivaizdžią persvarą to, kas šiandien vadinama „landsbergizmu“, nors kai kieno tarsi ir su neigiama potekste tariamu. Tokiam optimizmui, deja, nėra realaus pagrindo - visos mūsų valstybingumo, laisvės idėjos atrodo tarytum nuvytusios, nuleidusios galvą prieš visagalį pinigo ir oligarchų diktatą.
Tos idėjos, kurios dar prieš Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, aktyviai pradėjus veikti Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiui ir pirmaisiais laisvės metais, ėmė eiti gyveniman, kurias generavo ir skelbė prof. Vytautas Landsbergis, tebelieka vieninteliu mūsų valstybingumo pagrindu, ir kiek jos išplėtotos, realizuotos, tiek mes ir teturime tos valstybės. Pripažinkime tai, juk šitai yra akivaizdus faktas. Net jei kitų ideologijų ir neverta visų iš eilės vadinti „Kremliaus propaganda“, tai vis dėlto jos dažniausiai būna tuščios abstrakcijos, utopijos, kurios ir planuotos gal vienai Seimo priešrinkiminei kampanijai. Ir turbūt visi norėtų, kad būtų kitaip. Kad mūsų valstybė būtų ne pajuokos objektas, ne pamotė savo piliečiams, ne tuščia nihilistinė erdvė, kur galima vien pasipinigauti kitų piliečių sąskaita, o taptų tuo, apie ką visa tauta svajojo tais atmintinais 1990 metais, kurie brandino ir didžias idėjas, ir brėkštančią Nepriklausomybę.
Ką suradome su profesoriumi Vytautu Landsbergiu?
Prisiminkime vien tai, kad didžiausio jo populiarumo laikotarpiu lietuviai gebėjo pasiekti visišką vienybę, ir tik todėl istorinis kelias į laisvę nepareikalavo daugybės žmonių aukų. Gaila, kad šiandien tas „landsbergizmo“laikotarpis pamirštamas arba net pavadinamas utopiniu. Juk būtent tos „utopijos“laikais ką Lietuva įstengė pasiekti, tą ir turi, „racionaliuoju“, arba sovietinės nomenklatūros restauravimosi, laikotarpiu ne tik nieko nepasiekusi, praradusi daug perspektyvų, bet dar nemažai ir netekusi. Tai geriausias bei nepaneigiamas įrodymas, kad ką lietuvių tauta gebėjo pasiekti gero, tai tik su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Kad šiandieną Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO valstybė, tai neabejotinas jo nuopelnas. Ir tik laikantis tų jo padėtų valstybingumo ir užsienio politikos pagrindų pavyko pasiekti, kad Lietuva apskritai egzistuotų kaip valstybė ir turėtų galimybių įveikti visas krizes ir negandas. Negalima graibytis neaiškių ar visiškai vienadienių idėjų. Ir čia būtų galima pridurti, kad prof. V.Landsbergio vaidmenį Lietuvoje galima lyginti su Solono reikšme senovės Graikijai. Todėl negalima vertinti jo idėjų pragmatikų vienos dienos poreikių požiūriu, nes valstybės gyvenimas –tik jau ne kelerių metų laikotarpis, o visos tautos likimo perspektyva, kurią tiksliu laiku ne taip jau lengva apibrėžti. Tautos istorija susiklosto į atskirus, net labai skirtingus laikotarpius.
Senovės baltų civilizacija visai ne tas pat, kas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o viduramžių Lietuva visai ne tas pat, kas „smetoninė“, pagal tuos laikus jau moderni Lietuvos Respublika. Ir nors šiandieninė Lietuva yra natūralus tos Respublikos tęsinys, tai jau kitas laikotarpis, tarytum ir kita valstybė, nes pasaulis, vis labiau globalėjantis, yra visiškai pakitęs. Istorijoje jas sieja didieji valstybės vyrai, įvairiais istoriniais laikotarpiais turėję didžiulės įtakos savo tautai, buvę dvasiniai jos vadovai. Tarp tų didžių žmonių ne vien politikai. Kartais net reikšmingesni vaidmenį atliko tautos dvasios gaivintojai. Bet štai prieškariniam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai ir dabartinės Nepriklausomybės atkūrėjui prof. Vytautui Landsbergiui istorijoje teko būtent dvigubas –politiko ir dvasinio tautos lyderio vaidmuo. Ir jeigu abu lyderiai gebėjo jį atlikti arba atlieka be priekaištų, tai kartu kilo ir dabar dar kyla vienas itin svarbus klausimas: kaip savo vaidmenį atlieka tauta?
Tai –gyvybinis ir esminis klausimas. Galbūt monarchijos laikais užtekdavo ir vien valdovo bei kelių karvedžių iniciatyvos. Pats tų laikų visuomenės mechanizmas versdavo paklusti šitai sistemai. Tačiau šiais laikais lyderis - tautai kur kas daugiau kelrodė žvaigždė, negu „visagalis vairininkas“. Senovinė „prabanga“ne tik Lietuvoje, bet ir niekur kitur pasaulyje nebegrįš. Viskas priklauso nuo to, kaip tauta geba suvokti ir realizuoti savo vadovų idėjas. Štai tarpukariu A. Smetonos idėjos nebuvo aiškiai ir iki galo suvoktos. Ir padariniai netruko pasireikšti penkiasdešimties metų trukusia sovietine okupacija. Šiandien istorikai ginčijasi, ko reikėję anuomet, kad šitaip neatsitiktų. Deja, atgaline data įvykių neįmanoma pakeisti. Žmonės gali formuoti tik savo ateitį, bet ne praeitį.
Šiandieninėje situacijoje tai labai svarbu įsisąmoninti ir taip elgtis, kad istorija vėl neimtų kartotis. Tik dabar vietoje galingo išorinio priešo susiduriame su kitu ne mažiau pavojingu priešu –vidiniu savo silpnumu ir blaškymusi po materialias „teorijas“, kurios teikia vieniems trumpalaikę naudą, o tautą stumia tik prie susiskaldymo, sudaro terpę dar kitoms, visiškai bevaisėms ir net pavojingoms „teorijoms“. Jomis netrunka ir netruks pasinaudoti ir išorės priešai ir tie, kuriems už viską svarbiau milžiniškas pelnas nustekentos tautos sąskaita. Štai tas vidinis priešas, iščiulpiantis tautos jėgas, stumiantis ją į visišką nihilizmą bei idėjinę dykumą, nes bet kuri perspektyvi idėja grupės (ar grupių) atkaklių savanaudžių vaizduojama kaip „utopija“.
Posovietinės oligarchijos spindesys ir skurdas
Pirmiausia sovietinė santvarka niekur nedingo. Penkiasdešimtmetis negali praeiti be pėdsako. Ir jis trunka tol, kol įsitvirtinęs žmonių sąmonėje bei pasąmonėje. Pleištas kyliu išvaromas! Savaime niekas negali dingti, išgaruoti kažkur, materialistiniai ir savanaudiški interesai nueiti nežinoma linkme. Sovietinė nomenklatūra, valdžiusi visą Lietuvos turtą, administravusi jį „partijos ir valstybės“vardu, puolė jį griebti į savo rankas. Sukaupti milijardai skurdinant tautą. Maža to, kurti „savi įstatymai“paperkant, pagaliau net išlaikant politines partijas.
Laisvės idėjas iš Lietuvos gyvenimo ėmė vis labiau stumti oligarchijos interesai. Tautos interesus pakeitė turtuolių grupelių nauda. Pradėtos skleisti pavojingos, bedvasės ideologijos. Imtasi kurti „aukso veršio“mitą, siekiant, kad kuo daugiau žmonių taptų jo išpažinėjais. O tuos, kurie tam nepasiduoda, stumti į visuomenės „paraštes“.
Taip politikoje atsiranda vis daugiau blaškymosi. Užsienio politika bando reaguoti vien į „rinkų padėtį“, ir tam daromos politinės nuolaidos. Padėtis rinkoje keičiasi, o politiniai padariniai lieka. Valstybė darosi panaši į laivą be kapitono - burės išskleistos, tik neša nežinia kur.
Kad ir šiandieninė situacija su Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijų vadovais. Politikai vengia pareikalauti iš ministrų atsakomybės, kuri tiesiogiai siejasi su aukštais humaniškais tikslais, kova dėl laisvės ir demokratijos. Išduotos opozicijos veikėjų sąskaitos diktatoriškai Baltarusijos valdžiai –tyčinė veika ar absurdiška klaida, visiškas situacijos nesuvokimas?! Bet iš buvusio Laisvosios rinkos instituto vadovo niekas nedrįsta reikalauti atsakomybės tiesiogiai: ieškoma valdininko, kuris taptų arba atpirkimo ožiu, arba galbūt savanoriškai prisiimtų kaltę. Bet netgi ir Aleksandro Lukašenkos šalininkas, jeigu jau būtų objektyvus, turėtų pripažinti, kad valstybėje netvarka, jeigu gali dėtis tokie dalykai. O dabar tai bandoma pateikti kaip „normalią padėtį“! Iš tikrųjų tai atspindi, kas darosi Lietuvos valstybėje: jei visa tai „normalu“, tai tik tuo atveju, kai šalis išgyveno tam tikrą procesą, po kurio kitaip negalėjo būti.
Suprantama, kad tokiame kontekste darosi akivaizdūs kai kurie dalykai. Pirmiausia išryškėja interesai tų, kurie siekia pačias Lietuvos valstybingumo idėjas paversti „rinkos objektu“. Todėl ir modeliai naudojami atitinkami. Pavyzdžiui, jeigu į valdžią ateina būtent „tokie“žmonės, tai, aišku, jie ir daro „ką reikia“. Ar čia vėl „didžiųjų valstybių interesai“, kaip sako prof. V. Landsbergis. Iš tiesų yra ir jie. Tik šiuo atveju oligarchinės sistemos veikla naudojasi „ta kita valstybė“. Jei oligarchas iš visko išpeša naudos, tai dar kita nauda, jau politinė, „trečiajam žaidėjui“net labiau negu akivaizdi. Ir kur kas svaresnė negu vienas kitas milijonas, kuris „įkrenta“į oligarchinių grupuočių sąskaitas.
Kokia gi tų tikrų politinių idėjų, valstybingumo įtaka visai tai sistemai, kuri tesugeba tarnauti vien „kažkieno interesams“, bet ne valstybei, ne tautai? Jei pasakytume, kad prof. V.Landsbergis yra „jau visiškai izoliuotas“ar „neturintis įtakos“, tai aiškiai klystume. Tokį įvaizdį bandoma sukurti, bet tik nieko nepavyksta padaryti iki galo. Belieka tik aplinkui drumsti vandenį.
Pavyzdžiui, prof. V. Landsbergio moralinė parama labai pravertė tiek dabartiniam premjerui Andriui Kubiliui, tiek ir dabartinei Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tačiau ir vienas, ir kitas politikas teikia ne tiek jau mažai nusivylimų. Ir taip gerų idėjų terpė siaurėja.
Pavyzdžiui, A.Kubilius žadėjo, darydamas ekonomines reformas, tramdyti oligarchinius interesus. Bet visiems akivaizdu, kad šiandien viskas taip ir liko „žodžio stadijoje“. Dabar tik dejuojama, kad premjero „patarėjai sprendžia ne tai“, esą „per daug daro įtakos premjerui“ar dar kažkas panašaus. O „reguliuojant biudžetą“mažiausiai nukentėjo interesai tų, kurių pastangomis jis iššvaistytas! Pagaliau ir sureguliavimo kaina gerokai viršija „prekę“... Bet baigsis kadencija, ir viskas bus kaip visada... Sena valdžia paliks savo problemas spręsti naujai, kuri jų... ir nespręs! Tokį scenarijų visai nesunku numatyti. Ir aišku, kam jis naudingiausias. Oligarchinei sistemai! Taip piniguočių įtaka dar sustiprės, o jau silpna politikų ir partijų įtaka gali apskritai tapti simbolinė.
Panašiai galima pasakyti ir apie Prezidentės D.Grybauskaitės pastangas „subalansuoti santykius Rytuose“. Idėja, atrodytų, savaime gera, ne vien „Rytuose“kritikuota dėl tokio disbalanso. Bet akivaizdžiai pademonstravo vieną dalyką, kuris užsienio politikos specialistams seniai žinomas. Ne mažesnė valstybė sprendžia, kada santykiai su didžiąja „geri“, o kada „blogi“, bet nepriklausomai nuo mažos valstybės pastangų didžioji viską vertina taip, kaip jai yra naudinga. Suprantama, kad „meilė Lukašenkai“(būtų pernelyg griežtas vertinimas, tai tik ironija) taip ir liko „be atsako“. Ir dar sunkiau suderinti santykius su Rusija, kol pastaroji pati nenusprendė, kad „atėjo laikas draugauti su Lietuva“. O štai Lietuvos europietiškos politinės pozicijos kol kas lieka gana miglotos... Nors čia darbų nuveikti yra ne ką mažiau negu „Rytuose“. Taigi trūksta idėjų?
Galima tik tiek pridurti, kad nei prof. V.Landsbergis, nei kas nors kitas už savo „protežė“tokioje situacijoje neatsako. Jo žmonės, einantys aukščiausias valstybės vadovų pareigas, yra atsakingi už valstybę. O premjero užnugaryje net visa konservatorių partija! Taigi šiuo atveju atsakomybės reikalauti yra ir kam, ir iš ko. Nebent jei kokio politiko koks nors „smulkus asmeninis sekretorius“ar apsauginis netinkamai elgėsi. Ta taisyklė galioja bet kuriam įtakingam politikui. Tuomet visai natūraliai kyla klausimas: kaip toks veikėjas neapsižiūrėjo.
Dar galima paklausti: ar įmanoma tokio lygmens politiką paversti „vaikų darželio auklėtoja“?
Suprantama, visokios „smulkmenos“gali rūpėti tik tiems, kurie norėtų, kad Lietuvoje apskritai nebūtų išmintingos ir tvirtos įtakos, valstybinio mąstymo, tautos kuriamojo vaidmens suvokimo. Ir oligarchiniai interesai klestėtų dar labiau. O juk iš oligarchų galima nusipirkti ir visą valstybę... Jei kaina jiems pasirodys „tinkama“...
Prof. V.Landsbergis buvo vienas „Lietuvos Aido“atkūrėjų... Norėtųsi ir dabar jausti jo paramą šiam leidiniui. Jo poziciją iš dalies galima suprasti. Nei konservatorių partijos veikla Valstybės dienraštyje, nei „konservatoriški“redaktoriai Saulius Stoma ir Saulius Šaltenis negebėjo dienraščio padaryti konkurencingo kairiajai spaudai, tebuvo plečiamas biurokratinis aparatas, „Lietuvos Aidas“ vis gramzdinamas į skolas, o vagnorininkai, perėmę iniciatyvą, netgi apskritai rengė jo likvidavimą sau naudingomis sąlygomis. Taigi politiko prestižas čia nukenčia, jei primetama atsakomybė. Bet ir šiuo atveju atsakomybė primena tą paskvilišką kampaniją prieš prof. V. Landsbergį, kai jis buvo Lietuvos Aukščiausios Tarybos –Atkuriamojo Seimo Pirmininku. Ne paslaptis, kad kai kurie sprendimai tuo metu priiminėti „savotiški“, juos galėjo sau prisitempti oligarchija. Ir „pagal parašą“kaltinimų lavina užgriuvo tuometį Pirmininką prof. V. Landsbergį. O kodėl? Juk tai nebuvo „batiuškos caro prikazai“, Aukščiausioji Taryba balsuodavo... O kaltas tas, kuris privalėjo pasirašinėti, ką nusprendė dauguma? Ir pasipylė absurdiškiausių kaltinimų lavina! O gal tautai pats laikas sužinoti savo „didvyrių“vardus? Turi būti aiškiai įvardyti tie, kurie ką inicijavo, kaip „gaudavo“balsų daugumą? Argi to nereikalauja elementariausias istorinis teisingumas?
Lietuva nebus be ateities
Tai ko gi Lietuvai labiausiai trūksta šiandien? Būtent prof.Vytauto Landsbergio ir jo idėjų! Trūksta jų realizavimo ir išplėtojimo. Juk kol kas tai vienintelė atsvara oligarchiniam cinizmui, kuris dėl savo naudos pasirengęs flirtuoti su bet kurios valstybės „veikėjais“, kad ir puoselėjančiais priešiškus ketinimus, kuriam asmeninė nauda viską nusveria. Ką čia bekalbėti apie demokratinę nepriklausomą valstybę ir jos tautą...
Demokratinės pilietinės Lietuvos vadovai ir jos visuomenė turėtų matyti savo šalies ateitį, nepamiršti tų pagrindų, kuriuos pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais dėjo prof. V. Landsbergis. Ir būtent ant tų pagrindų turėjo kilti nauja laisva Lietuva, kuria galėtų didžiuotis kiekvienas lietuvis. Tas naujas kelias labai platus ir jame kiekvienam padoriam žmogui užteks vietos. Tik sunkiu momentu visada reikia žinoti, kokių idėjinių, politinių lyderių skelbiamas vertybes reikia rinktis.
Iš visos širdies siūlyčiau lietuviams apsispręsti ir eiti anais Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo laikais prof. Vytauto Landsbergio surastu teisingu Lietuvos ateičiai ir jos žmonėms keliu. Juk jis –šimtmečio lietuvis!
Atgal
