Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 07 30. Sąaugos
Algirdas Pilvelis
Kantrybė baigiasi belaukiant kol ožys duos pieno ar vilnų. Ir jei tokių malonių laukiama iš valdžios, ištikimai tarnaujančios nuosavam interesui, pinigų maišui ar naujai plepalų bangai, tai teks ne ilgai laukti, bet stovėti tuščioje stotyje, iš kurios traukinys seniai išvykęs. Jau tiek kalbėta apie dvidešimtį nepriklausomos Lietuvos metų, o vidinė vergovė tiems, kam tai yra tuščias žodis ir visas gyvenimas užpildomas tik materialiais siekiais, pavirsta sunkiausia našta visai tautai. Tai, ką dažnas vadina „sistema“, yra išsikeroję kaip klaidžiausios džiunglės, vijoklių viešpatija, kaip tikros žarnyno sąaugos. Gaivus oras čia nepraeina, ir tik krizė po krizės vis smukdo daugybę žmonių, kuriems likimas lėmė vadintis lietuviais, o pati baisiausia krizė – dvasinė – tęsiasi. Iš valdžios sluoksnių – materializmas, cinizmas ir nihilizmas, o „apačios“ atsako visišku nusivylimu. Taip Lietuvos valstybė sutapatinama su joje viešpataujančia valdžia, ir vyksta tai, kas begali būti baisiausia – žmonės nusivilia pačia Lietuva. Nusivylimo išdava – masinė emigracija. Tai lyg degradavimas, lyg mirtina liga, o tie, kurie turėtų siūlyti vaistus, dažniausiai pelnosi brukdami nuodus bei kurdami absurdiškas politines programas, dalindami pažadus, kurie pamirštami praėjus jau penkiolikai minučių po rinkimų. Teišgeriamas butelis šampano, kad „runkeliai“ vėl prileido „elitą“ prie „lovio“.
Sovietinės sistemos sąaugų sindromas
Neteisūs tie, kurie tvirtina, kad Lietuva pradėjo „važiuoti žemyn“ iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Tikroji krizė prasidėjo kur kas anksčiau, su sovietinės sistemos nuosmukiu, su nepaprastai Brežnevo laikais išplitusia korupcija, „slapto kapitalo“ kūrimu (daugiausia iš kyšių ir vagysčių). Šis paveldas mus ir pasiekė. Matome tarytum dviejų sistemų sąaugą iš tikrųjų sudarančią vieningą sistemą. Juk atsirasti kitokiai, demokratiškesnei, ne tokiai supuvusiai, nebuvo sąlygų. Perėmus tokį paveldą kaip iš komunistų įvairių transformacijų metu perėjusi socdemų partija, nereikia nė stebėtis, kodėl Lietuvoje jos piliečiui taip gyventi negerai. Gyvenimas gerėja tik biurokratams. Kuo blogiau Lietuvai, tuo labiau auga jų atlyginimai. Už kokius nuopelnus? Ir kam jie dirba, jei už kenkimą gauna vis daugiau ir daugiau? Kieno naudai ir kokiam ponui?
Betgi tuo pat metu šitie kenkėjai skelbia save „nepakeičiamais“, bando įtikinėti žmones, kad už juos niekur „nėra geresnių“. Ir taip tęsiasi jau dvidešimtį metų. Pridurkime, kad ši paskutinioji „ekonominė krizė“ yra lygiai tokia pati, kaip visos anksčiau buvusios, su tuo pačiu skurdo ir nedarbo augimu, su staigiais emigracijos šuoliais. Ir lygiai tokie patys buvo „taisytojai“, kurie iš tikrųjų nepadaro nieko, tik giriasi išgalvotais „nuopelnais“.
Tendencijos vis tos pačios ir akivaizdžios. Stiprėja biurokratinis-partinis aparatas, vis glaudesni jo ryšiai su oligarchais, perėmusiais „ūkinį vadovavimą“ dar iš sovietmečio, Šis sąaugų „progresas“ vis labiau apipančioja Lietuvą. Labai daug skambių žodžių, bet darbai – atvirkštiniai.
Tai primena biblinį medį, kuris tik auga, neduoda jokių vaisių ir turėtų būti sudegintas. Žinoma, nėra metodikos šį reiškinį sunaikinti kokiu nors paprastu būdu. Ir kol šitas blogio medis, susiraizgęs iš sąaugų, keros žmonių sąmonėje, tol jis bus „nesudeginamas“, bei vešės giminių klanais vis labiau alindamas dirvą. Lietuvai kyla grėsmė pavirsti dykuma, iš kurios gelbstisi visi, kas tik gali.
Galima paklausti, kaip Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek gražių ir teisingų žodžių sakanti apie Lietuvą, visa adresuoja kitiems pati esminius dalykus apeidama. 2009 m liepos 12 d. tapusi šalies vadove ji pralaukė iki tų pačių metų liepos 31 d., kad atsiimtų 18,5 tūkst. litų atlyginimą! Šalyje esant sunkiai padėčiai imti tokį didžiulį atlyginimą būtų tikriausias nusikaltimas, jei ne krūva įstatymų, kuriuos biurokratai priima savo naudai, minėtą akibrokštą paprasčiausiai įteisindami. Ir jei Prezidentė yra tik „flagmanas“, ne vienintelis toks privilegijuotas žmogus, už jos nugaros buriasi milžiniška prezidentūros darbuotojų, vyriausybės ministrų bei jų patarėjų bei padėjėjų, taip pat visiškai „eilinių seimūnų“ minia, tuo blogiau Lietuvai! Jei prezidentė viena naudotųsi tokia „gerove“ , ji būtų vadinama diktatore. Bet šiuo atveju ji ne diktatorė, kadangi valstybėje įsivešėjusi tanki ir didžiulė sovietizmo sąaugų diktatūra.
Ir jei politikai pradėtų rūpintis Lietuvos bei visų jos žmonių reikalais ne žodžiais, o konkrečiais sprendimais ir darbais, tai pirmiausia turėtų panaikinti tokius įstatymus, kurie leidžia biurokratams gyventi lyg lobių saloje. Keisdami įstatymus turėtų naudotis ne godumu, o sveiko proto patarimais. Kur godumas įveikia sveiką protą, ten pastarojo paprasčiausiai nėra. Jei parlamentaro atlyginimas neviršytų trijų mokytojo algų, nuo to laimėtų tik šalies biudžetas, mokytojai, demokratija.
Pirmiausia atpigtų betikslis „administravimas“, kadangi administruoti Lietuvoje nebeliko ko. Turtas išgrobstytas, žmonės nuo tokio pobūdžio veiklos miniomis bėga į užsienį. Į ne per didžiausias algas nepretenduotų tokia gausybė „privilegijuotųjų“. Daugelio partijų pažadai neva sumažinti seimūnų skaičių (minimi prieš rinkimus, o po rinkimų apskritai neprisimenami), pagaliau įgautų realų pagrindą. Lietuvos valymo nuo biurokratų ir pseudopolitikų reforma baigtųsi greitai bei sėkmingai, biudžeto deficitas pradėtų sparčiai mažėti. Dabartinė valdžios politika – palaikyti tokį deficitą daugybės eilinių žmonių sąskaita, kiek „maloningai“ jiems leidžia „ponai“ iš Vakarų. Įsiparazitavusią biurokratinę sistemą būtina naikinti, deginti kaip tą medį, neduodantį jokių vaisių, nepriklausomai nuo jokių biudžeto rodiklių.
Kitas dalykas, jei seimūnai norėtų pasididinti algas, tuo pačiu turėtų augti ir mokytojų atlyginimai. Taigi švietimas laimėtų, jei būtų įstatymas, tiesiogiai siejantis seimūno ir pedagogo darbo užmokesčius. Tada ir atsakomybė „valdžios veikėjams“ būtų didesnė. Kai „triskart mokytojas“ gauna tokį atlyginimą ir nieko naudingo nepadaro, tikrieji mokytojai moko mūsų vaikus, atlieka iš tikrųjų šventą misiją. Lauk tokį veikėją iš Seimo! Štai tokio moralinio ryšio sovietinės sąaugos ir bijosi labiausiai!
Ryšys su dorove ir patriotiškumu sovietines sąaugas naikintų kaip dichlofosas musę! Demokratija pagaliau taptų ne tuščiu žodžiu, naudojamu kaip priemone pasipelnyti, o duotų Lietuvoje tuos vaisius, kurių taip laukia žmonės. Seime ir Vyriausybėje negaunant milžiniškų atlyginimų, į valdžią eitų tik tie Lietuvos piliečiai, kurie iš tikrųjų yra piliečiai, ieškantys būdų realizuoti savo politines idėjas. Tam jiems reikėtų ne kyšių ir „auksinių algų“, bet tautos palaikymo.
Kur prapuolė ryšys su dorove?
Šiandien atsiranda ne vienas „teoretikas“, kuris bando įrodinėti, kad esą prieškarinis Antano Smetonos „rėžimas“ buvęs tikra „diktatūra“, ir buvę „labai blogai“... Jei čia būtų tik Kremliaus propaganda, tai sakytume, kiek jūs, ponai, galite gyventi vakarykšte diena? Deja, tokias „idėjas“ propaguoja lietuviai, ir dar tie, kurie „arčiau valdžios“! Tikslas apjuodinti prieškarinį Lietuvos vadovą labai aiškus – norima patiems atrodyti kur kas baltesniems!
Prieškarinė Lietuva, kad ir lėtais žingsniais, per dvidešimt dvejus savo gyvavimo metus, pamažu ropštėsi iš carizmo duobės ir iki sovietų okupacijos 1940 m. galėjo šiuo bei tuo pasigirti. Pradėkime nuo to, kad Lietuvos Respublika buvo paskelbta valstybe Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis! Pradžia po karo tikrai negalėjo būti džiuginanti. Tuo tarpu po Sovietų Sąjungos griuvimo dabartinė Lietuva gavo beveik viską, ko reikėjo valstybei. Atrodo, tereikėjo tik įtvirtini savo valstybingumą atliekant kai kuriuos diplomatinius formalumus... Išskyrus tai, sugebėta prarasti beveik viską! Kieno gi dėka? Gal seniai mirusio Antano Smetonos? Prisiminkime ir tai, kad A.Smetonos įvykdyta žemės ūkio reforma prikėlė Lietuvos žemės ūkį, ženkliai pagerino žemdirbių gyvenimą. Lietuvai išgyvenant pasaulinę ekonominę krizę, kuri šiandieną istorijos vadovėliuose vadinama „didžiąja depresija“, sugebėta ją įveikti žymiai efektyviau negu daugybėje Europos valstybių. Tarp to meto „valiutinių šuolių“ ir bankų griūčių, litas buvo viena stabiliausių valiutų pasaulyje, o Lietuvos Bankas laikytas vienu patikimiausių Europoje... Sėkmingai vyko švietimo reformos, sparčiai kilo aukštojo mokslo lygis. Ir jei daugybėje sričių dar buvo „tušti veiklos barai“, nereikia pamiršti, kad „smetoninė“ Lietuva iš tikrųjų buvo pokarinė.
Buvo visai kitas valstybės veikėjų ryšys, su visai kitokiomis vertybėmis. Juk tada valstybinė propaganda buvo ne „paimk kiek galima daugiau“, o „lietuvis turi būti doras ir darbštus žmogus. Vogti, apgaudinėti ir gyventi iš neuždirbtų pajamų yra didžiulė gėda“. Dar ir sovietmečiu apie daugelį senesnės kartos inteligentų buvo sakoma: jis yra smetoninis žmogus. Visiems būdavo aišku, kad jis yra padorus, svetimos kapeikos nepaims. Gi šiandieną vos ne visa Europa įtikėjusi, kad lietuvis iš prigimties yra vagis ir girtuoklis. Šie du „smetoninio žmogaus“ ir „naujojo lietuvio“ įvaizdžiai rodo, kokia neregėta degradacija įvyko Lietuvos visuomenėje, kaip valdžios skatinamas nusivylimas ir pilietinis bejėgiškumas nustūmė visą tautą prie katastrofos ribos. Ir jei tautos „medis“ neduos jokių dorovės vaisių, jis bus sudegintas. Jis jau dabar liepsnoja, kai tauta, lyg degančio medžio pelenai, blaškosi po visą Europą, kitus žemynus. Tautelė, kurios buvo tik 3,5 mln.! Kaip liežuvis nenudžiūva tiems demagogams, kurie sako, kad „emigracija yra gerai“...
Didžioji disproporcija
Politikai, kurie per rinkimus pažarsto krūvas gražių pažadų, prasmukę į Seimą viešai ir ciniškai pareiškia, kad tai „tebuvę rinkimų pažadai“, turėtų būti teisiami kaip sukčiai. Juk žmonės juos rinko už tai, ką jie net Šventu raštu prisiekinėjo vykdysiantys. Jei jie pareiškia, kad nesiruošia vykdyti minėtų pažadų, vadinasi, gautos algos yra sukčiavimu būdu išvilioti žmonių pinigai. Turėtų būti keliamos bylos už sukčiavimą stambiu mastu.
Politika šitaip ir išvirsta į tikrą groteską. Algirdas Paleckis veržiasi į Europos Parlamentą su Sovietų Sąjungos idėjomis... Ar jis šios jau neegzistuojančios santvarkos vėliava tikisi nustebinti Europą apmeluodamas savo rinkėjus? Sunku būtų įsivaizduoti italą, kuris veržtųsi į Europą iškėlęs Romos imperijos erelius... Ar nepavirsta šitaip ta Lietuvos politika „nevisaprotiška“? Ar mėtymasis utopinėmis idėjomis ir barono Miunchauzeno pažadais neprimena kokios nors „palatos“ vizijų bei fantazijų?
Didžiojo cinizmo epocha tampa disproporcija ir dorovei, ir sveikam protui. Jei nebūtų išlikusi sveikoji tautos dalis po ta ,,,sąaugų“ diktatūra, tai Lietuva jau būtų „paskendusi“. Komiški bruožai žymi visą mūsų tautos politikų „didybę“. Gyvenimas išvirsta į „idėjų turgų“, avantiūristinių teorijų prekybą, bandymais sukurti „naujas elgesio normas“ su absoliučia disproporcija sveikam protui. Štai ir krepšinis paskelbiamas „religija“, nors sportas yra sportas, kas, atrodytų, ir mažam vaikui turėtų būti aišku. Galima pagalvoti, kad Lietuvoje neikta ir nebuvo krikščionybės... O gal ateityje brėkš diena, kai politikieriai „nauja religija“ paskelbs badmintoną, vandensvydį ar žolės riedulį? O ką daryti, jei „dievai“ pralaimi? Ir nebėr religijos... Vėl laukti, kol politikierių grupelė įvykdys naują „religinę reformą“? Betgi visos priemonės geros, kad tik tauta būtų išmušta iš dorovės kelio, kad melstųsi vien išnykstantiems „dievams“ niekada nenukreipdamas savo žvilgsnio į amžinybę. Niekada žmogus neklaustų, dėl ko gyvename šioje žemėje.
Tikrai ne dėl valdžios ir ne dėl jos gerovės. Ir aukojamės ne tam, kad mūsų krauju maitintųsi išvešėjusios sąaugos su sovietine sistema, šiandien primenančia vaiduoklį, bet turinčią aibę gerbėjų, virstančių šešėliais, vaiduokliais, besistengiančių Lietuvą paversti politine chimera.
Atgal
