Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 06. Korupcijos kaina
Algirdas Pilvelis
Jei užduotum sau klausimą, kokia didžiausia nelaimė valstybei, tai, be abejo, turėtum atsakyti, kad korupcija. Tai būtų pats sąžiningiausias atsakymas. Ar neatsirastų žmonių, kurie pasakytų, kad korupcija dar nėra pats didžiausias blogis ir imtų vardyti visai kitus dalykus? Tik korupciją paliktų nuošalyje. Jei kažkam pradėtų pūti ranka ar koja, tai gal taip pat sakytų, kad korupcija nėra didžiausia nelaimė? Betgi korupcija kaip tik ir reiškia puvimą ar gedimą! Ir jeigu tokie dalykai dedasi valstybėje, ji genda ir pūva, tai ar gali būti didesnė nelaimė? Jeigu valstybę laikome ne kažkuo artimu, kas būtų mums lyg širdis, kas visiems piliečiams yra bendra, brangu, o vien terpė savanaudiškiems asmens ar kokios nors grupės tikslams, tai tampame parazituojančiais svetimkūniais, ir nuo to prasideda korupcija. Tai yra valstybės puvimas iki pačių pagrindų. Kaip sako romėnai: žuvis pradeda gesti nuo galvos, paskui šis procesas apima viską.
Taigi korupcijos kaina gali būti pražūtinga – ankstesnis ar vėlesnis valstybės išnykimas, tai yra jos praradimas. Ir jei tauta niekaip negali atsikratyti ta „pūvančia galva“, tai yra egoistiška, savanaudiška, bendra piliečių gerove nesirūpinančia valdžia, tai ir pačiai tautai gresia tas pat.
Tik kodėl dažniausiai reikalaujama, kad prieš korupciją kovotų valdžia? Sakoma, kad tai pagrindinė valdžios pareiga. Bet jei valdžia korumpuota, tai kaip ji kovos pati prieš save, prieš savo interesus? Todėl patikėti kovą su korupcija korumpuotai valdžiai būtų tas pat, kas išvaryti visus banko apsaugos darbuotojus ir įleisti į banką vagį, jam perduoti visus slaptus seifų kodus. Dar aprūpinti jį transportu gėrybėms išvežti. Bet privalome pasakyti, kad korumpuotos valdžios kova su korupciją ir yra toks čia paminėtas būdas. Dar pridurkime, kad tokių „kovos priemonių“ reikalauja vadinamosios „tarptautinės institucijos“, kurios, taip lyg ir „kovodamos“, iš tikrųjų tik maskuoja korupciją. Tai vėl būtų tas pat, jei apiplėšto banko vadovai, užuot kreipęsi į policiją, kad surastų vagį, iš tikro kreiptųsi į tą patį vagį, kuris apvogė banką, kad surastų vagį, kuris apvogė vagį. Štai kaip vyksta kova su korupcija tarptautiniu mastu! Todėl ta kova tokia neefektyvi, nors ir kupina tuščių išorinių efektų.
Kaip korupcija suėda valstybę...
Kas iš tikrųjų yra ta valstybinė korupcija, jei ne asmeninių valdžios atstovų interesų prioritetai prieš valstybinius, šalį atvedantys prie supuvimo? Taigi jei valdžia korumpuota, tai jai daugiau niekas neberūpi, išskyrus asmeninius politikų interesus. O jeigu kalbama ir apie ką nors kita, tai vien kalbama, bet nieko nedaroma. Korumpuota valdžia visada maitina rinkėjus pažadais, o jų vykdymą paskui pavadina „populizmu“ ir taip nuo visko atsižegnoja. O kas gi yra „nepopulistiška“? Savaime suprantama, kad asmeniniai politikų ir valdininkų interesai! Kur jau čia pavadinsi populizmu, jeigu tai tėra asmeninės kišenės esmė...
Sakoma, kad korupcija remiasi tik kyšiais. Valdininkai susigundo, ir taip prasideda korupcija... Bet tai tik pirmoji korupcijos stadija. Bet jau jai prasidėjus pirmiausia nukenčia valstybėje teisingumas, krenta žmonių pasitikėjimas valdžia.
Ką gi laimi tie, kurie duoda valdžiai kyšį? Suprantama, kad tai daroma ne iš meilės, nors ir vadinama „dovanomis“. Valdžia taip pat „apdovanoja“ kyšio dovanotoją. Jis gauna tam tikrų privilegijų, palyginti su tais, kurie kyšio neduoda. Šitaip ir formuojasi vadinamasis „elitas“. Tik iš kyšių. Suprantama, kad valdžia, kam nors atidavusi už „vokelį“ kokią nors privilegiją, iš tikrųjų šitaip savo valdžią ir įtaką perduoda davusiajam. Tai kas gi valdo valstybę? Bet kuri„šešėlinė“ valdžia remiasi kyšiais ir perka tokius įstatymus, apie kuriuos viešai kalbėti niekada neišdrįstų. Taigi korupcija niekada nieko bendro neturi su „viešu interesu“, jei tik bendrumu nelaikytume, kad jis nuolat ir piktybiškai pažeidinėjamas.
Taigi valdžia pamažu atsiduria ją perkančiųjų kišenėje. O toliau? Suprantama, kad bus diskriminuojami tie, kurie paprasčiausiai neturi tiek pinigų, kad „maitintų“ valdžią. Maža to, didėja valdžios godumas. Ir prasideda vadinamasis antras korupcijos etapas – kyšių reketavimas. Pradedama masiškai rinkti duoklę iš tų, kurie negalėjo duoti kyšių, nes negalėjo varžytis su labai turtingais jų davėjais.
Šernas, užkariavęs lovį, be kruvino mūšio jo niekam neatiduos - asmens sargyba visoms valdžioms svarbi
Taigi, negavus kyšio, paprasčiausiai nevykdomi galiojantys įstatymai arba jie visokiomis vingrybėmis sąmoningai pažeidinėjami. Taip valdžia, „pardavusi“ dalį savo teisių oligarchams, pradeda kompensuoti prarastą įtaką apiplėšinėdama ne tokius pasiturinčius piliečius. Ir jau tenka valdžiai mokėti duoklę ne už tai, kad ji „dirba“, bet ir už tai, kad ji nieko nedirba. Tiesiog savivaliauja.
O nuo vidinės savivalės iki smurto belieka vos vienas žingsnis. Ir valdžia ima smurtauti. Ji kelia mokesčius, nes buvusi kadencija neva „iššvaistė biudžetą“, nors švaistė visi kartu, kartu didinosi algas ir plėtė biurokratinį aparatą. Pinigus moka tie, kurie nepasinaudojo nė litu iš to „biudžeto“. Tai yra didžiausi vargšai apmoka didžiausių turtuolių išlaidas.
Taip pat sugalvojama ir „teismų sistema“, šiukščiausiai pažeidinėjanti įstatymus, taip teismas, inspiruotas godžių valdininkų, gali atimti ir turtą, teisėtai įsigytą užsienyje, nes jam pasirodys, kad „Lietuvoje tai negalioja, nes jau suėjo senatis pretenzijoms“, pačiai valdžiai, beje, jų nepripažinus. Tai jau paprasčiausias plėšikavimas! Taigi valdžios smurtas dangstomas neva įstatymų vykdymu. Tik tie įstatymai nežinia kokie, visiškai nepateisinami sveiku protu, pagaliau dažniausiai tokių įstatymų ir nėra, tai yra bet kuriai situacijai gali būti taikomas bet koks įstatymas, koks tik į galvą šauna, jei pagal jį galima ką nors atimti. Ir teisėsauga veikia pagal principą: „Jei nori mušti šunį – lazdą visada surasi“.
Pavyzdžiui, teigiama, kad 34 proc. Lietuvos žmonių yra davę kyšius! Kodėl tiek daug? Todėl, kad kyšiai reketuojami! Prieš atsisakiusius mokėti „duoklę“ smurtaujama. Juos galima bet kada „nuteisti“, tai yra paprasčiausiai akiplėšiškai nubausti, kad nedavė to ar ano. Ar netgi todėl, kad tas žmogus tiesiog nepatiko. Pagal valdžios reketo mastus Lietuva pirmauja visoje Europos Sąjungoje. Bandoma aiškinti, esą lietuviai „pateisina kyšininkavimą“. Bet pateisinti galima viską, jei tau nieko nekainuoja! Koks kvailys teisintų kyšininkavimą ir neštų kyšius „iš meilės“, dėl to, kad „tokia tradicija“. Bėda, kad žmonėms, prieš kuriuos valdžia smurtauja, nėra kitokios išeities kaip „duoti“, nes ir taip atims. Toks skaičius apiplėšiamųjų tėra labiausiai atsilikusiose Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėse.
Kitas korupcijos etapas, jau galutinis – tai vadinamasis nepotizmas, arba „svainystė“, kaip vadinama Lietuvoje. Tiesa, tai vystosi nuo pat pirmųjų stadijų, bet galutinai susiformuoja tik korumpuotai valdžiai perėjus į vadinamąją „teisinio smurto“ stadiją. Tada jau griežtai sutelkiamos renkamų partijų gretos, galutinai suformuojami visi „rinkimų sąrašai“, įsitvirtina valdininkų „dinastijos“.
Tada ir prasideda didžioji diskriminacija, ir nuo jos žmonės šimtais tūkstančių net iš tokios nedidelės valstybės bėga į užsienį. Savivalė, plėšikavimas, visiškas beteisiškumas, jokių gyvenimo perspektyvų tiems, kurie tikisi kur nors „įeiti“ ne kyšiais ir ryšiais. Už visą neįsivaizduojamą emigraciją iš Lietuvos atsakinga tik jos korumpuota valdžia!
Tai bandoma paaiškinti tiesiog juokingais motyvais, esą Lietuva tokia maža šalis, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Bet Danija ir Naujoji Zelandija ne ką didesnės šalys už Lietuvą, o korupcijos lygis ten žemiausias... visame pasaulyje! Didžiausia bėda, kad ne „visi giminės“, ne tai, kad žmonės vieni kitus pažįsta, o tai, kad vieni kitus taip gerai pažįsta nesąžiningi, nedori, visiškai sugedę žmonės. Vadinamieji „giminių klanai“ - tai jau iš kartos į kartą perdavinėjamas nesąžiningumas.
Ir nėra jokios kitos korupcijos priežasties išskyrus pačią korupciją. Išskyrus godumą ir nesąžiningumą, savo šalies žmonių gyvybinių interesų, jų bent šiokios tokios gerovės nepaisymą, nėra kitų korupcijos priežasčių. Būtent tai ir yra sugedimas, supuvimas iki panagių.
Iš teisų yra baisiausia, jog tokio lygio korupcija jau kelia didžiulę grėsmę tautai, o drauge ir valstybei, pagaliau visuomenės dorovei.
Tarptautinio masto nesąžiningumas
Melu ir savivale paremti ir daugelio didžiųjų valstybių interesai. Dabar vis labiau mėgstama kažką vaduoti nuo „diktatūrinių režimų“, o išvaduojama... nuo naftos išteklių! Štai šitaip Jungtinės Amerikos Valstijos „išvadavo“ Iraką, šitaip Prancūzija „išvadavo“ Libiją, šitaip Rusija „išvadavo“ Gruziją, pasiimdama Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas, nes ten atsirado „interesas“, ypač Batumio uostas ir kurortai. Taigi kas nors vis ką nors “vaduoja”...
Argi tai ne ta pati korupcija, tik perėjusi jau į smurto stadiją? Kad būtinai reikėję tas valstybes pulti, yra paprasčiausias melas, pagaliau jos buvo tokios „grėsmingos“, kad neįstengė nė rimčiau gintis nuo modernia ginkluote apginkluotų „išvaduotojų“. Tai kam gi jos kėlė didesnę grėsmę?
Kita vertus, ar vadinamoji Amerikos finansų krizė, taip paveikusi visą pasaulį, nebuvo neregėto masto korupcija? Ar tie piktnaudžiavimai akcijomis „pardavinėjant katę maiše“ nebuvo pati elementariausia korupcija? Nežinia kur „išplauti“ milijardai - ar ne korupcija? O gal pinigus išgrobstė marsiečiai, atskridę į Žemę savo lėkštėmis? Jeigu ne marsiečiai, vadinasi, korupcija yra čia, Žemėje, niekur kitur. Tik atsakyti kažkodėl turi „marsiečiai“, tai yra tokiomis „teorijomis“ dangstomos visų didžiųjų krizių priežastys.
Tai kurgi ta „autoritetinga tarptautinė jėga“, kuri mokytų kai kurias valstybes, vadinasi, jų valdžias elgtis dorai? Negriauti savo valstybių ir elgtis padoriai su savo piliečiais? Jei visos tarptautinės organizacijos palaikė visus „išvaduojamuosius” karus ir su jų pritarimu jie buvo pradėti ir vyko! O į dvigubų standartų taikymą paprasčiausiai niekas nereaguoja.
Ar galima būti pakančiam korupcijai?
Tokių „teoretikų“, kurie visaip bando teisinti korupciją ir tiesinti jai kelius, atsiranda ne taip jau ir mažai. Jei viešpataus korupcija, tai visų žmonių laukia neišvengiama pražūtis. Juk sugedimas ir veda į pražūtį.
Netgi kai kurias Šventojo Rašto istorijas galima pavadinti „pasakojimais apie korupciją“. Štai Jonas Krikštytojas, kai skelbia Kristaus atėjimą, kad žmonės būtų jo verti, muitininkai ir visi valdininkai mokomi gyventi iš algos. Tik ar klauso žmonės?!
Pagaliau ir Judo išdavystė yra korupcijos atvejis. Judas išdavė Kristų ne „iš idėjos“, bet gavęs keturiasdešimties sidabrinių kyšį. Taip jis už tuos sidabrinius prarado savo vietą Dangaus Karalystėje. Ir įsigijęs sklypą už nesąžiningai gautus pinigus, jame pasikorė.
Užtenka prisiminti, kaip Kristus varė prekiautojus iš bažnyčios. Ir religijos pavertimas verslu, bizniu, yra kaip tik aukščiausio lygio korupcija. Ir bažnyčios pastatas yra ne vien ta vieta, kur mes meldžiamės. Jei tikime Dievą, jam tarnaujame savo mintimis ir darbais, gyvenimu, tai ir visas pasaulis yra ta bažnyčia, iš tikrųjų – tai mūsų siela. Ir korupcija yra jos pražūtis. Todėl Kristus taip ryžtingai varo korupcijos blogį iš Bažnyčios. Tik šitokiu būdu galima išvaryti sugedimą iš sielos! Tik taip galima įsitvirtinti dvasioje.
Korupcija ir dorovė negali eiti drauge. Ten, kur atsiranda viena, ten niekada nebus kita. Ir tai turime gerai įsisąmoninti, jei norime kovoti su korupcija. O kovoti su ja būtina, privalu, jei norime išvengti savo valstybės, Lietuvos pražūties. Ir niekas neišgelbės Lietuvos nuo visų bėdų, tik mūsų dorovė. Eikime vien takais dorybės! Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!
Atgal
