Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 09. Globalizacija ir Lietuva
Algirdas Pilvelis
Jau nerastum pasaulyje tokios kertelės, kurios nebūtų pasiekusi globalizacija. „Mes gyvename globalizuotame pasaulyje“, – teigia žinomas amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Džozefas Stiglicas. Kokia gi išimtis gali būti Lietuva? Mes gyvename globalizacijos amžiuje. Sovietų Sąjunga taip pat buvo vienas globalizacijos modelių, kuriam žlugus jį pakeitė kiti. Vienas iš jų - Europos Sąjunga, - savita globalizacinė politinė ir ekonominė struktūra, bet tai nėra „galutinė instancija“ – globalizacijos procesas nesustabdomai žengia link pasaulinės valdžios. Ir link pasaulinės ekonomikos? Tačiau čia reikia sustoti. Pasaulinė ekonomika jau gyvuoja, ne tik gyvuoja, bet ir kuo puikiausiai klesti, o vadinamosios transnacionalinės kompanijos jau buvo žinomos dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, tik dabar jos dar sparčiau stumia pasaulį globalizacijos link.
Tačiau šiandien vis bandoma skleisti mitą, kad Lietuva esanti kažkur už globalizacijos ribų, galbūt kartu su neturtinga Afrikos valstybe Gvinėja. Jos esą išlikusios kažkokiomis fantastiškomis, utopinėmis antiglobalizacinėmis oazėmis. Gal jos neturtingos tik dėl to, kad globalizacija jas ypač stipriai palietė?
Kas gi ta globalizacija?
Gyvas ir aktyviai platinamas mitas, kad tai esą „pasaulinės vyriausybės“ kūrimas, ir tai, reikėtų suprasti, dar negreitas reikalas. Bet iš tiesų globalizacija - tai procesas, o ne valdžia. Valdžia tik padeda įgyvendinti tam tikrus globalizacinius tikslus ir jiems atstovauja, juos visaip palaiko, todėl globalizaciją įgyvendina ne vien valdžios, bet ir daugybė įvairiausių finansinių ir politinių institucijų, kurioms valdžia „labai draugiška“ ir visaip jas palaiko. Iš tikrųjų seniai patekusi jų įtakon. Taigi šiandien, kad globalizacija vis labiau plėtotųsi, jokios „pasaulinės valdžios“, „pasaulinės vyriausybės“ visai nereikia. Globalizacinėms tendencijoms paklūsta įvairių valstybių valdžios, ir tik užbaigus šį procesą galėtų atsirasti jau oficiali pasaulio valdžia.
Pirmiausia kokie gi tos globalizacijos tikslai? Jeigu jau ne „pasaulinė valdžia“, tai kokie? O jie labai aiškūs, jau labai aiškiai visur apibūdinami. Globalizacija siekia ekonominės, politinės ir kultūrinės integracijos bei unifikacijos. Aišku ir paprasta! Dažnai iš mūsų politikų girdime, kaip „tai yra gerai“... Ypač globalizaciją liaupsino buvęs Prezidentas Valdas Adamkus, jai pritaria ir dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, visaip liaupsino buvęs premjeras Gediminas Kirkilas, nuo jų stengiasi neatsilikti ir dabartinis Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Išeitų, kad Lietuvą valdo globalistų klubas, tik pasidalijęs į „dešinį“ ir „kairį“ sparną, nes absoliutus jų vieningumas asocijuotųsi su diktatūra, o pagaliau į „centrą“ tiek ir netilptų, neužtektų postų nė pusei jų, nors biurokratinis aparatas ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje gan sparčiai pučiasi. Aišku, Lietuva čia tarp „lyderių“.
Pasakysime, kad vadinamoji integracija į pasaulį ir sudaro prielaidas atsirasti pasauliniam valdžios aparatui. Juk negali būti namų be šeimininko! Ir jei pasaulis ruošiasi tapti „vienais namais“, kuriuose valstybės ir tautos turės trauktis „į praeitį“ (sovietų bolševikai būtų pasakę, kad į „istorijos šiukšlyną“), tai turi būti ir tų namų šeimininkas. Taigi pasaulinė integracija gerokai dvelkia tokiu „demokratiniu centralizmu“, kuris buvo viena pagrindinių Rusijos bolševikų vado Vladimiro Lenino sudedamųjų jo ideologijos dalių. Tik dabar „blogas“ centras keičiamas „geru“ (apie kurį nieko kol kas nežinome). Bet centralizacija anksčiau ar vėliau sunaikins demokratiją. Ten, kur demokratinis centralizmas anksčiau ar vėliau taps tik centralizmu, o demokratiškumas, kiek jis šiandien jo leidžia, užleis jam pačiam vietą, - demokratijos bereikės.
O apie unifikaciją neverta net plačiai diskutuoti, akivaizdu, kad tai yra kareivinių modelis. Unifikuotiems žmonėms įdiegta viena bendra „vertybių“ sistema, ir jei kažkas diegiama visiems „vieningai“, tai kažin ar čia galima kalbėti apie vertybes. Unifikuojama ne vien kultūra ir dorovinės nuostatos, bet ir įstatymai, ekonominiai ir netgi politiniai. Visoms pasaulio valstybėms reikia tapti demokratiškomis, kitaip nesulauksime „šviesaus globalizacijos rytojaus“, bet unifikacijos kelias aiškiai veda tam tikra linkme. Nuėjusi tokiu keliu pasaulio visuomenė paprasčiausiai taps zombe. Jau ko verta unifikuota holivudinė kino kultūra, savo lėkštomis idėjomis ir banaliomis formomis pačia tikriausia prasme paverčianti žmones bukagalviais, o jos „sunkioji“ atmaina atvirai propaguoja smurtą. Ir kaip bus lengva valdyti unifikuotą visuomenę! Unifikuotais įstatymais ir bendra viena pasauline valiuta. To iš tikrųjų unifikacija ir siekia.
Kuo gi pagrįstos globalizacijos idėjos?
O gi niekuo. Iš tiesų globalizacija apibūdinama kaip savaiminis pasaulio vienijimosi reiškinys, tik niekas nedrįsta paneigti, kad ji nebus naudojama ar jau nėra naudojama blogais sumetimais. Iš tikrųjų siekiama labai elementaraus tikslo, tai yra jo siekia tie, kurie globalizaciją naudoja savo interesams, – pasaulinio darbo perskirstymo planetos kapitalo mastu jo naudai. Ką gi tai reiškia? Tarpnacionalinių korporacijų stiprėjimą ir nacionalinių ekonomikų silpnėjimą, nes kur tik įeina „galingi investuotojai“ „kelti“ kurios nors šalies ekonomikos, jie iškart išstumia vietinį verslą ir palieka jam tik „aptarnavimo“ vaidmenį. Taip vis didėja nedarbas ir pasauliniu mastu jis jau siekia 14,4 proc.! Suprantama, kad investuojama ten, kur pigiau, kur mažiau reikia kapitalo indėlių ir kur galima gauti daugiau pelno. Kitokios investavimo strategijos paprasčiausiai nėra. Taigi „stebukladariai“ iš galingų tarptautinių kompanijų tiesiog atneša mažus atlyginimus, stengiasi piginti žaliavas, o savo pagamintą prekę parduoti kuo brangiau. Laikant savo rankose visą prekybos sistemą, visai nesunku gaminti ten, kur pigiau, o parduoti kitoje šalyje, kurioje už gaminį galima užsiprašyti brangiau. Pridurkime, kad iš viso to pelno turi gauti bankai, finansuojantys visą globalizacijos sistemą, ir šitaip tik galinga, labai galinga kompanija gali „užsidirbti“ ir sau, ir ją finansavusiems bankams.
Manoma, kad po interneto išradimo ir jį ėmus plačiai naudoti globalizacija tapo ne tik neišvengiamu, bet ir nekontroliuojamu reiškiniu. O „elektroninė“ valdžia vis labiau artėja prie regionalizacijos. To pavyzdys yra Europos Sąjunga, pradėjusi intensyviai formuotis iškart ėmus griūti Sovietų Sąjungai. Vis daugiau įtakos įgyja tokios struktūros kaip G-8 ir G-20. Tų valstybių viršūnių susitikimuose priimamos „programos pasauliui“.
Lietuvos kelias į globalizaciją
Dažnai manoma, kad Lietuva galbūt dar tebėra globalizacijos priešaušryje, ji šia prasme yra labai atsilikusi. Iš tikrųjų taip nėra. Visa globalizacijos sistema paremta oligarchiniu valdymu. Turbūt užtenka prisiminti, kaip Lietuvoje vyko privatizacija, kaip buvo superkami investiciniai čekiai ir vadinamieji „objektai“ buvo supirkinėjami už dvidešimt kartų mažesnę kainą. Kartais ta kaina būdavo apskritai simbolinė. Taip Lietuvoje formavosi oligarchija. Ir dabar nuo jos priklauso ir politiniai rinkimai – kiek ir ką ji finansuos, o jau išrinkus valdžią prie visų aukščiausių postų įžūliai sukišami oligarchų paskirti kontrolieriai, arba vadinamieji „vyriausybės patarėjai“. Tad šiandien Lietuvoje jau niekam neaišku, kas gi valdo šalį, koks vaidmuo tų, kurie piliečių išrinkti, ir koks tų, kurie paskirti oligarchų kaip „patarėjai“. Štai kodėl Lietuvoje taip didėja socialinė atskirtis, gausėja vargstančiųjų, apskritai šalis rieda į skurdą! Ko gi siekia oligarchai? Juokinga būtų atsakinėti į šitą klausimą!
Pasakytina tik tiek, kad Lietuva per tuos dvidešimtį Nepriklausomybės metų labai toli pažengė globalizacijos keliu, nes ją valdo įsigalėję oligarchai. Pasaulį irgi.
35 tūkst. žmonių priklauso turto už 39 trln. JAV dolerių, ir tai vadinamieji „grynieji aktyvai“, kuriems nepriskiriamos prabangios vilos, nusipirktos salos Pietų jūrose, jachtos, lėktuvai, meno kūrinių kolekcijos ir kt., jų vertė dažnai būna milijardinė. Tai trečdalis viso pasaulio turtų, o jų savininkų metinis pelnas siekia du trečdalius viso pasaulio BVP. Nors 2008 m., krizės metais jie praradę 24 proc. savo kapitalo, bet vien per 2009 m. jie gebėjo susigrąžinti 21,5 proc. Taigi valstybės, „gelbėjusios“ nuo krizės pasaulinę ekonomiką ir metusios tam milžiniškus pinigus, iš tikrųjų tik išgelbėjo nuo krizės „pasaulinio elito“ asmeninį verslą, nukentėjusį šiek tiek daugiau kaip penktadaliu. Kas gi tas „elitas“? Tai vos 0,0005 proc. mūsų planetos gyventojų!
Štai kas iš tikrųjų valdo pasaulį! Tad ir demokratija tokiame kontekste pasirodo esanti fiktyvus dalykas. Net 53 proc. tų „galingų šeimų“ gyvena JAV, Vokietijoje ir Japonijoje. Taigi matome, kurios šalys, tai yra kurių šalių ekonomikos, vadovauja pasauliniam paradui.
Galime neabejoti, kad šalys, kurios šiandien apimtos krizės, iš jos taip ir neišlįs, tai yra gyvens nuolat smarkiai „susiveržusios diržus“, o oligarchų pelnas nuolat augs.
Badaujanti Lietuva... badaujančiame pasaulyje!
Turėtų stebinti, kad Lietuva, žemės ūkio kraštas, nebeišgali išmaitinti savo gyventojų. Apie pusę milijono žmonių Lietuvoje gyvena iš tikrųjų labai sunkiai, ir tai pavadintume badu, o ne „bado riba“, jei pasaulyje kasmet milijonai žmonių nemirtų iš bado. Pasaulyje milijardas žmonių badauja! Ką reiškia tokia šalelė, turinti vos tris milijonus gyventojų, iš kurių trečdalis gyvena dideliame skurde, o šeštadalis nežino, ar rytoj turės ką valgyti?
Ką daryti, jeigu per metus maisto produktai pabrango trečdaliu (viso pasaulio mastu). Aišku, prie to prisideda ir energetikos išteklių brangimas, bet ne tiek, kad kasmet prie badaujančiųjų prisidėtų po 60 mln. žmonių. Ir ši liūdna statistika pateikta ne kokių nors „sensacijų ieškančių sociologų“, kurie, prisidengę moksliniais laipsniais, kad patrauktų dėmesį, gali paskleisti bet kokias „juodas žinias“, visas „šviesias“ gudriai nutylėdami. Tokią statistiką pateikia Pasaulinis bankas, Pasaulinė sveikatos organizacija ir kitos institucijos, kurių statistika laikoma patikima. Kita vertus, kai kurie ekspertai teigia, kad ir ji sušvelninama ir nenutylimi tik akivaizdžiausi faktai.
Pavyzdžiui, vien Rusija, jei panaudotų visus savo dirbamosios žemės rezervus, įstengtų išmaitinti dabartinį pasaulį. Juk Rusijoje vienam statistiniam žmogui tenka 12 ha žemės... Betgi ir Rusija, pardavinėjanti naftą ir dujas, pati perka didesnę dalį maisto produktų! Ar tai ne globalistų sąmokslas?
Tarkime, Lietuvoje negalima auginti to ar ano, trukdo „sutartys su Europos Sąjunga“... Betgi ir neapsimoka! Neapsimoka žemdirbiams, nes jie gauna už savo žemės ūkio produkciją labai mažai, nors pasaulyje maisto jau trūksta... Tik jis parduodamas už tokias kainas, kad būtų didžiulis (neretai ir superdidelis) pelnas prekiautojams (ne be reikalo prekybininkai ir jų lobistai valdžioje piestu stojo, kai imta kalbėti apie antkainių paviešinimą), o pasaulyje tiek daug skurdžių, kad tiesiog jau nebeįperka kasdieninės duonos... Taigi kuo daugiau žmonių badaus, tuo mažiau bus auginama įvairių pasėlių, gaminama maisto produktų!
Ir iš kur tas skurdas? Atsakymas labai paprastas – iš neturtingų, globalizacijos jau nustekentų šalių bėgama į turtingesnes. Tos taip pat jau neįstengia aprūpinti atplūstančių imigrantų darbu ir užtikrinti visiems be išimties socialinę apsaugą, taigi skurdas iš „trečiojo pasaulio“ šalių šitaip šliaužia į aukšto ekonominio išsivystymo valstybes. Taip pasaulis vis labiau klimpsta į skurdą ir badą.
Todėl tokios šalys kaip Lietuva, galinčios eksportuoti daugybę maisto produktų, pasidaro pasaulinėje rinkoje lyg ir nereikalingos. Ir jos ekonomiškai vis labiau smunka, negalėdamos išnaudoti savo galimybių.
Jokia vyriausybė nesiryžta imtis kokių nors priemonių prieš tokią sistemą, juk savarankiškai naudingai savo šaliai politikai surišamos rankos. Atskiros valstybės teisė palenkiama bendrajai, tai yra globaliajai.
O Lietuva globalizacijos keliu, kaip matome, ne tiek jau mažai suspėjo nueiti. Taip pat regime ir savo kailiu jaučiame, kur ji eina. Tas kelias veda vien į skurdą, be to, prarandamas šalies suverenitetas, nes privalu vykdyti daugybę „įsipareigojimų“, kuriuos primeta užsienio valstybės, vadovaujančios bendrajai sąjungai. Dejuojama, kad Lietuvoje neugdoma pilietinė visuomenė, bet kaip ji gali augti, jei politinės partijos ir viena kitą pakeičiančios vyriausybės tėra oligarchų, dažnai ne vien tik vietinių, bet ir tarptautinių marionetės?
Kas gi tada paprasti žmonės? Tokie pat pastumdėliai, tik skurstantys, badaujantys.
Atgal
