Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 08 02. Vargstu...
Algirdas Pilvelis
Tik Lietuvoje gali išgirsti keistą pasisveikinimą, kuomet susitikę gatvėje pažįstami vienas kito klausia: „Kaip gyvuoji?“. Tokiu atveju dažniausiai pasigirsta atsakymas: „Vargstu“. Jis iškalbingesnis už bet kokią statistiką. Tai į vieną žodį telpanti skurdo tragedija, tuo tarpu milijonai skurdžių Lietuvoje – iš tiesų statistika, į kurią niekas, ypač valdžia, seniai nekreipia dėmesio. Tai tebeauganti iš visuomenės išstumtųjų masė, į visus klausimus, situacijas turinti vienintelį atsakymą ,,vargstu“. Jaunesnieji dar puoselėja viltį bėgti iš Lietuvos. Kas į Airiją, kas į Ispaniją, kas į Norvegiją ar net už Atlanto vandenyno į JAV, į Australiją... Visos viltys šviečia kažkur toli už horizonto, tuo tarpu Lietuvoje sutinkamas vienas vienintelis, išeities neturintis, minėtas ,,vargstu“...
Skurdo ir vargo grimasos
Anksčiau žodžiai „skurdas“ ir „vargas“ nebuvo sinonimai. „Vargas“ buvo tik apibendrinimas. Skurdžius vargo, bet ,,vargas gyventi“ buvo ir skausmų kamuojamam ligoniui, ir nebevaikštančiam ar kokią kitą rimtą negalią turinčiam individui, senam, nusilpusiam žmogui, taip pat tam tikros nelaimės ar nesėkmės ištiktajam. Nelaimės išliko, tačiau su vargu dabar dažniausiai siejamas skurdas. Kaip skurdas nustūmė į šalį visas kitas negandas ir liko vieninteliu lietuvio likimo valdovu? Ką jis pakeitė? Velnią ar Dievą? Ir jei velnias taip nori, kodėl Dievas tai leidžia?
Kokia toji skurdo grimasa? Daugybė žmonių priversti gyventi už 300 litų per mėnesį! Dienai ištenka vos dešimt litų, bet tik teoriškai, nes komunaliniai mokesčiai suryja didesnę šių pinigų dalį. Tuo tarpu žiemą neužtenka ir to. Kaip tuomet pragyventi? Tenka įsigudrinti „suktis“ už du litus per dieną... Nusiperkama tik duonos, kuri jau pradėjus žiedėti ir yra nukainota. Ja maitinamasi šiek tiek pasaldinus vandenį, mat nusipirkti arbatžolėms pinigų jau nėra. Ir taip vegetuojama dieną iš dienos. XIX amžiaus anglų rašytojas Viljamas Tekerėjus ironizavo: „Iš ryto duona su arbata, per pietus arbata be duonos, o vakare – duona be arbatos ir arbata be duonos.“
Ši kandi pastaba turėtų paryškinti skurdą, atkreipti į aptariamą problemą dėmesį, tačiau kam šiandien Lietuvoje rūpi taip gyvenantys žmonės? Anglijoje šitoks gyvenimas, nors V. Tekerėjus šiek tiek ir „lenkė lazdą“, apskritai nėra įsivaizduojamas. Tad kodėl mūsų šalyje jis ne tik įsivaizduojamas, bet ir įmanomas, pakenčiamas? Tai būtų antras klausimas.
O lietuviškas vaizdas, be žymaus anglų satyriko sarkazmo, realistiškas, iš tiesų kraupus, jo negalima talpinti į jokius statistikos rėmus. Tai reikštų žiaurų, žvėrišką, stalinistinį požiūrį.
Kaip Lietuvoje gyvena skurdžius „tarp duonos ir arbatos“, kas sudaro jo gyvenimą? Ogi niekas. Tame kraupiame tarpe nėra nei knygų, nei kino ar teatrų. Šie dalykai skurdžiui apskritai neįmanomi. Tai tokios pat svajonės kaip ir Anglija. Jei į pastarąją dar gali išvažiuoti, tai Lietuvoje net apie kukliai „normalų“ gyvenimą svajoti neįmanoma.
Kaip atrodo tas „gyvenimas be kultūros“, kur vienintelis skurde prieinamas dalykas – vargas? Žmonės išjungia šaldytuvus, nes juose ir taip nieko nėra! Po lašančiu čiaupu (lašų vandens skaitliukas nefiksuoja) pastatomas kibiras, kad prikapsėjus pakankamam kiekiui būtų galima pašildyti vandenį, išsivirti sriubą iš vienos bulvės, nusiprausti. Vandenį reikia taupyti panašiai kaip beduinams Sacharoje, kur tūkstančius kilometrų nėra jokio šulinio. Nors lietuvio bute yra čiaupas, bet jis niekada nesulauks tokios „valandos“, kada galės „pagirdyti kupranugarį“. Tokia lietuvio buitis kelia asociacijas su dykuma, akmens amžiumi. Tačiau akmens amžiuje, gyvenant gamtoje, vandens (neužteršto!) būdavo upėse bei ežeruose. Miškuose augo grybai, uogos, urviniai žmonės medžiodavo. Dabartinis skurdžius jei ir susapnuos mėsą, jį greičiausiai apims depresija.
Kur belieka pasimaitinti? Jei priešistorinių laikų urviniam žmogui „motina maitintoja“ buvo gamta, tai šiuolaikiniam miesto žmogui ją pakeitė „dėdulė“ šiukšlių konteineris. Kiekvieną rytą prie šių ,,tiekėjų“ galime pamatyti sau ,,pusryčių“ ieškančių žmonių. Taigi jie maitinasi atliekomis, kurių nevalgo net gyvuliai, o nuo „Maximų“ konteinerių yra dar ir nuvaikomi. Neva išverčia šiukšles. Ir tai yra žmonės. Dažniausiai juos vadina „bomžais“, „valkatomis“. Visiškai degradavusį alkoholiką gal ir galima taip pavadinti, nes jis visiškas ligonis, tegalintis galvoti apie degtinę (pilstuką), bet kam žeminti žmones, kuriuos į vargą įstūmė ne alkoholis, „velnio lašai“, o skurdas?
Tokie nusilpę iš bado varguoliai serga įvairiausiomis ligomis. Kiti apsinuodija sugedusiu maistu. Apie vaistus ir gydytojus negali būti nė kalbos. Nėra pinigų! Belieka kankintis ir mirti nuo kokios nors ligos, kuri gal ir nebūtų pavojinga, jei turėtum už ką kreiptis į gydymo įstaigą. Vienintelė išeitis – vegetavimas, lėta mirtis.
Ir tik po tragedijos galima pateikti šiek tiek statistikos, kuri parodo ne sausus skaičius, o Lietuvos tragedijos dydį. Paskaičiuokime. Šalyje nedarbas svyruoja tarp 17 – 18 proc. Pasak oficialios statistikos šiam skaičiui priklauso 300 tūkst. žmonių. Didesnė jų dalis, kaip jau minėjome, gauna vos 300 litų siekiančias pašalpas. Pridėkime 600 tūkst. skurstančių – vargstančių pensininkų, kurių gyvenimas ne ką geresnis. Pasitaiko atvejų, kad pensija yra vienintelė galimybė nenumirti badu neturintiems darbo šeimos nariams – vaikams, anūkams. Tokių šeimų skurdo turbūt net neįmanoma įsivaizduoti. Pridėkime dar 20 proc. žmonių iš 1,5 mln. dirbančiųjų, gaunančių mažesnius negu 900 litų atlyginimus. Dar 300 tūkst. varguolių. Sudėjus visus skurdžius į krūvą, gauname 1,2 mln. skurstančių gyventojų šalyje, kurioje žmonių skaičius iš viso siekia vos 3 mln. Juk neturime skaičiuoti formaliai Lietuvos pilietybę išsaugojusiųjų emigrantų. Taigi skurde gyvena daugiau kaip trečdalis mūsų šalies piliečių. Būtent todėl tiek daug žmonių į pasveikinimą „kaip gyvuoji?“ nuleidę galvas teatsako: „Vargstu“.
Kaip gyvena tie, kurie...
Jau daug rašyta apie turtingai gyvenančius oligarchus, todėl vadinamos ,,prabangos statistikos“ nekartosime, tik pasakysime, kaip pastarieji gyvena už juos balsuojantiems vargšams žadėdami ,,šviesų rytojų“. Pavyzdžiui, Seimo viešbučio gyventojas per mėnesį sunaudoja 11 kub. metrų vandens ir elektros už 200 litų. Šią sumą „maloningai“ skiria valstybė, tai yra mes, ir tie, kurie vargstame, ir tie, kurie gyvename kukliai. Kokia keista tų liaudies, tautos ,,tranų“ prabanga! Gal jie maudo vonioje dramblius, o parėję iš darbo ilsisi elektros kėdėje? Kažkoks fantasmagoriškas vaizdas... Ir jis išties fantasmagoriškas. Prisiminkime aukščiau aptartų žmonių gyvenimo būvį. Ką rinkome į valdžią? Parlamentarus ar savo budelius? Atrodytų, kad tikslesnis antrasis atvejis. Tik kam to reikia? Juk niekam ne paslaptis, kad Vyriausybėje apie tai atvirai šnekama ir vis atrandama „motyvų“, esą ,,emigracija – labai gerai“. Neva užsienyje gyvenantys lietuviai siunčia giminėms pinigų, pastarieji juos išleidžia parduotuvėse, o valdžia, surinkusi milžinišką PVM, gali sau „dramblius maudyti“. Kodėl gi negerai! O dar vis atviriau kalbama, kad „žmonėms Lietuvoje gyventi per gerai, kad jie nenori dirbti“. Suprantama, kad per gerai, juk neįvestas šiukšlių konteinerio mokestis... Kiek neišnaudotų rezervų!.. Kas neišvažiuos – tegu sau išmiršta, bus atvežta „pigios darbo jėgos“ iš neramumų ir pilietinių karų draskomų Turkmėnijos bei Kirgizijos. Taip bus „išgelbėta ekonomika“. Juk tai sąmokslas prieš lietuvių tautą. Tokio pobūdžio idėjas propaguojančius straipsnius rašo žmonės, kurių dažnas Vyriausybėje dirba patarėju! Tokias idėjas išgirstame iš seimūnų. Tai genocidas.
Vyriausybė vien flirtuoja su užsienio bankais sau didindama atlyginimus ir priedus, tuo tarpu prabangų valdininkų ir tautos tranų gyvenimą apmoka tie, kurie nesiskolino nė lito iš jokio užsienio banko. Šioje vietoje tegalima pacituoti XIX amžiaus amerikiečių literatūros klasiką Marką Tveną: „Bankininkas - tai žmogus, skolinantis jums skėtį, kai skaisčiai šviečia saulė, ir jį atimantis tą akimirką, kai prapliumpa lietus.“ To jau ir susilaukėme. Štai kur veda „protinga politika“, kuriai rūpi vien savi interesai, nors žmonės renkami į valdžią, kad atstovautų VISŲ interesus.
Ar tikrai gera, kur jūsų nėra?
Ar gera ten, kur mūsų nėra? Ar tikrai geriau? Sovietų laikais buvo toks humoristinis pasakymas: „Tik betrūko, kad atvažiuotumėte! Tol gera, kol jūsų čia nėra!“ Jeigu mūsų „dramblių maudytojų“ gaujos suplūstų į Angliją, tai ji per trumpą laiką pasidarytų tokia, kokia šiandien yra Lietuva. Toks likimas ištiktų bet kurią valstybę, kurioje dar nėra „tų, kurie“. Tų, kurie maudo vonioje dramblius, kurie parduoda bankams Lietuvą, kurie pigiai ieško vergų Azijoje, kurie patologiškai nekenčia savo tautos ir t.t. ...
Daugeliui vargšų nepavykus įsikurti kitose šalyse, išklaidžiojus visą pasaulį ir niekur laimės neradus, belieka grįžti prie šiukšlių konteinerio. Nuo nesėkmės niekas nėra apdraustas. Juk ir senovės graikų didvyriai mirė prie Trojos, kai juos ištikdavo ,,nesėkmė“, „bloga lemtis“.
Skirtumas tarp Lietuvos ir Anglijos toks, kad pastarojoje yra gerbiamos žmogaus teisės, laisvės, o skurdas laikomas didžiuliu žmogaus asmenybės pažeminimu. Lietuvoje gi tokio supratimo nėra. Čia ir išryškėja, kad skurdas yra ne socialinė, bet moralinė problema. Skurdas baisus ten, kur jį išrauti nėra jokių moralinių resursų.
Tik iš kur tas nematytas žiaurumas? Kodėl žmogaus laisvės čia tik formalumas? Labai nedviprasmiškos sąsajos čia atsiranda su stalinizmu. Juk Stalinas statė komunizmą labai žiauriais metodais. Po stalininės epochos kitokį požiūrį bolševikai tebemalšino ginklu. Užtenka prisiminti įvykius Vengrijoje ir tuometinėje Čekoslovakijoje, kuomet į demonstracijas atsakinėta brutalia jėga, tai yra kariuomenė panaudota kovai prieš civilius. Tokiais pat brutaliais, žvėriškais metodais Stalino mokymo pasekėjai kuria ir „šviesų kapitalizmo rytojų“, stumdami valstybę į dugną, plėšdami, vis prikurdami sau „laimėjimų“, kurių niekas Lietuvoje nemato, už juos savitiksliškai vis didindamiesi atlyginimus.
Šioje vietoje vėl tegalima cituoti amerikiečių literatūros klasiką Marką Tveną: „Laikykis atokiau nuo žmonių, kurie siekia sumenkinti tavo tikslus, svajones. Menkaverčiai žmonės taip elgiasi, o didieji – padeda tau patikėti, kad tu irgi gali būti sėkmingas.“ Atrodo, kad būtų parašyta mūsų vyriausybių programa ir visų politinių partijų tikrasis manifestas.
Tegu niekas nežemina žmogaus dvasios! Jos niekas negali pažeminti. Jei žmogus, sukaupęs dvasios stiprybę, sugebės tokiomis sunkiomis sąlygomis nenusileisti menkaverčiams ,,veikėjams“, tai jis ir šiame baisiame skurde išliks didis.
Atgal
