Skambi ir džiuginanti Vilniaus miesto kūrybinė iniciatyva “Su-menėk!”, išgąsdino vietinius skeptikus – kas bus, jei sostinės gatvėmis pradės blaškytis Džeimsai Bondai ar kokio karikatūristo šaržuoti herojai?! 

 Modernistinės dailės kūrybinio novatoriškumo nuostata, siekis nuolat atsinaujinti, ieškoti pirmeiviškų nuotykių, įsipareigojimas atrasti, padovanoti pasauliui Meną iš didžiosios raidės

 Kai prieš kelis dešimtmečius ėmiausi ne tik dailės, bet ir literatūrinės kūrybos, mano tekstų naršytojai tarė juose apčiuopiantys žiūrėtojo, matytojo bei karikatūristo patirtį. 

 Avangardinis ir nuolat atsinaujinantis pašto menas, kaip kūrybinė dailininkų oikumena apimanti visą pasaulį, atsirado gal apie 1950-uosius, Niujorke.

 Impresionistai, ir jų sekėjai, garsieji XIX amžiaus dailės perversmininkai, realistine plenerinės žiūros aistra užkrėtė ne tik kolegas tapytojus. 

Pivoša, toks žurnalistas, kartą, dar 1929-aisiais, pasakė: „Vyrai, nesijuokit!”. Išties, ko čia šieptis, savo anginą demonstruoti, kai nuo pat ryto juodasis humoras drebina kinkas.

 Great America! Šį, taip plačiai išreklamuotą šūkį, savanoriai politinių įvykių apžvalgininkai išsivertė ir be žodyno: „Greitaeigė Amerika!“ 

 Galiu paliudyti – tokios besniegės žiemos, pastaruosius 70 metų Lietuvoje tikrai nebuvo! Matyt, mus lankydavę ciklonai emigravo Ispanijon.

 Jei sumanysite ieškoti šaržo apibrėžimo kokiuose žinynuose, enciklopedijose, rasite tik vos kelis varganus, kanceliarine kalba suregztus sakinius. Žodis „šaržas“, prancūziškai charge – iškreipti. Bet ar tik tiek?

 Sakoma, jog humoras – aukštesnio intelekto požymis. Antikos filosofas Aristotelis, o ir kiti praėjusių amžių mąstytojai teigė, jog juokauti sugeba tik žmonės.

 Vilniuje, senamiesčio labirinto rytiniame pakraštyje, Pranciškonų gatvėje esančioje galerijoje "RA",  atidaryta Kalėdinių miniatiūrų paroda.

 Mūsų miškų fauna pagerbta, įvardinta Žvėryne, įsijautę pėdsekiais galime tykoti nuotykių Lokių, Lūšių, Vilkų ar Stirnų gatvėse, tačiau medžioklių taip godojami šernai

 Tarp garsiųjų XX-ojo  amžiaus meno modernizmų, FLUXUS, kaip ir DADA, savo manifestuose skelbė visokio profesionaliojo meno galą (ne, galią). Dadaistai, tą ardomąją veiklą pradėję 1916 metais Ciuriche, Šveicarijoje, po pirmojo pasaulinio karo susirinkę Paryžiuje pasiskelbė siurrealistais. 

 Kam teko dalyvauti anų laikų šlovingose komunizmo statybose, prisimename kaip rūpestingai buvo prižiūrimos mūsų mintys, liežuviai ir ausys. 

 Žymusis prancūzų rašytojas – Voltaire (1694-1778), kažkodėl vis prisimenamas bręstant revoliucijoms ar kiek švelnesniems perversmams. 

 Tik spalyje, gelstant, krentant klevo lapams, pamatai, kaip gražiai jie iškarpyti: atrodo, liepsnoja smailialiežuviais botagėliais, stiebiasi, šoka darnia viršūnių simetrija… 

  Pastelės   Dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės ilgas pasivaikščiojimas Nidos, Palangos ir Šventosios pajūriu

Istorijos malūno akmeninės girnos į dulkes trina politikų derliaus ašvienines avižas (suprask – pažadų kalbeles), o štai, per šimtmečius arklių pasagomis gludinti,

Apie artėjančius miglotus rudens vakarus pirmieji praneša balkonų durų vyriai – rodos, juose apsigyveno kokie girgždabalsiai svirpliai. 

 Mūsų, laikraštininkų, kolega Albertas Vaidila (gimęs 1944), šiemet įveikė dar vieną gyvenimo kelionės dešimtmetį. Matyt pažymėdamas šį laimėjimą, parengė savo kūrybos knygą – meno albumą „100 ŽURNALISTŲ PORTRETŲ“.