Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 27. Profesorius Vytautas Landsbergis ir naujos Lietuvos pradžia
Algirdas Pilvelis
Sudėtinga ir nelengva Lietuvos istorija visada pareikalaudavo iš didžiųjų istorinių asmenybių ypatingo nuovokumo ir intuicijos, nes nuo vienintelio teisingo sprendimo dažniausiai priklausydavo viskas. Lygiai taip pat ir vienintelė klaida galėdavo viską pražudyti. Kai valstybė pradeda naują gyvenimo etapą – kiekvienas politinis žingsnis įgyja ne tik ypatingą reikšmę, bet ir dešimteriopą vertę. Ant kortos pastatoma milijonų žmonių likimai, tolesnė tautos ateitis. Lietuvos viduramžių istoriją įspūdingai ženklino karaliaus Mindaugo, didžiųjų kunigaikščių Vytauto Didžiojo, Kęstučio, Algirdo ir Gedimino darbai bei politika. Naujoji Lietuva, atgimusi XX amžiuje valstybė respublika, buvo, galima sakyti, beveik Antano Smetonos kūrinys. Lygiai taip pat ir naujausia Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę 1990 metų kovo 11 dieną, yra neatsiejama nuo profesoriaus Vytauto Landsbergio veiklos, jo politinio talento. Tai jis dėjo politinius atkurtos Lietuvos pamatus, ir šiandieną Lietuva dar gyvena jo „periodu“, dėl kitų politikų neįžvalgumo dažnai trypčiojanti vietoje ir negebanti bent jau sėkmingai išmokti prof. V. Landsbergio „pamokų“.
Kita vertus, tai rodo, kad jo idėjų perspektyva dar tebeišlieka plačiu politiniu ir istoriniu kontekstu, kurio ertmes galima ir reikia pildyti kintant gyvenimui ir istorinėms sąlygoms. O garbingame istoriniame Lietuvos kelyje didžiausia kliūtis iki šiol išlieka inertiška komunistinė nomenklatūra, suformavusi naują, prisitaikančią prie bet kokių aplinkybių valdžios ir įtakos sistemą, grindžiamą vien savanaudiškumu, todėl tas mūsų valstybės demokratijos kelias toks duobėtas. Vienam negalima pirma būti geram tik sau ir paskui „kitiems“, nes visą laiką nusvers asmeniniai interesai. Tai ir yra pagrindinė visų Lietuvos krizių priežastis.
Tegalima prisiminti, kad viskas buvo sėkmingiau ir geriau, kai tauta dar nebuvo suskaldyta ir prof. V. Landsbergio parinkta istorinė ir politinė kryptis buvo visuotinis reikalas. Tuometinis Lietuvos šuolis nustebino pasaulį, jau visiškai sutikusį su „modernizuotos“ Sovietų Sąjungos koncepcija, kai prof. V.Landsbergis, lengvai galėdamas rasti kompromisą su atsinaujinti mėginančia sistema, ėmėsi gana rizikingo, bet visai pasiteisinusio žygio – galutinės ir neginčytinos Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo. Ir čia jis pasirodė be galo teisus – agonijos spurdesį išgyvenanti sovietinė sistema niekam negalėjo įkvėpti naujos gyvybės. Prof. V. Landsbergis pirmas „nurašė“ Sovietų Sąjungą, kai to viešai padaryti dar neišdrįso joks politikas pasaulyje.
Galime prisiminti: kai dar naujam gyvenimui atgimstanti Lietuvos valstybė dėjo savo politikos pamatus ir skynėsi kelius, Lietuvos komunistai aiškino, kad „reikia žiūrėti į Rytus“. Tuo tarpu prof. V.Landsbergis, visai atvirkščiai, kalbėjo apie integraciją į Vakarus, į Europos civilizaciją, kurios dalis iš tikrųjų esame, tik dėl sovietų okupacijos kurį laiką buvome nuo jos izoliuoti, o vadinamosios „Rytų sąjungos yra visiškai neperspektyvios“. Pastarąjį teiginį patvirtina ne vienas dabartinių Rusijos vadovų D. Medvedevo ir V. Putino oficialus pasisakymas apie vadinamosios Nepriklausomų valstybių sąjungos ateitį. Tuo metu tai buvo ne būrimas, spėlionė, o perspektyvi istorinė įžvalga.
Taip Lietuvai buvo atverta galimybė įstoti į NATO ir Europos Sąjungą. Juk priimant tokią programą, ji galėjo atrodyti utopinė. O šiandien akivaizdu, kad tai buvo ne tik realu, bet ir toliaregiškai perspektyvu. Aiškėjo visiškai nauja Lietuvos raida - moderni, atitinkanti šiuolaikinės valstybės statusą. Toks kardinalus posūkis įvyko akimirksniu.
Šio iš pirmo žvilgsnio lėto žmogaus protas pasižymėjo tiesiog žaibiška reakcija ir gebėjimu numatyti keletą ėjimų į priekį. Kaip ir jo gebėjimas daryti opius politinius sprendimus kuriuo nors valstybinės veiklos momentu. Prof. V. Landsbergio vienas svarbių šių laikų valstybės postulatų: „Pirmas demokratijos principas yra tolerancija (kitai tautai, asmeniui, idėjai), gyvuojanti kritiniuose idėjų mainuose. Tai pasiekiama turint atvirą protą.“
Atviro proto politika
Atviru protu pasižymi ne taip jau dažnas žmogus. Ką gi tai reiškia ir kodėl tai tokia retenybė? Kadangi atviras protas vienodai dėmesingai priima ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga. Ir tarp vieno ir kito ieško sąsajų. Atviras protas vengia beprasmiško konflikto ir vienašališko sprendimo. Jis stengiasi vertinti padėtį atsižvelgdamas į jos perspektyvą, suvokdamas jos priežasčių visumą. Ir už tos visumos stengiasi įžvelgti giluminę prasmę, kuri ir tampa visos padėties vertinimo kriterijumi. Iš tikrųjų tai jau valstybės veikėjo talento požymis, įžvalgaus politiko intuicija.
Kodėl gi ta savybė toks retas dalykas, jeigu juo turėti būti grindžiama demokratija? Didesnės dalies žmonių protas paklūsta išankstinėms nuostatoms, todėl padėtį vertina lyg iš vakardienos, matydamas jau iškilusius poreikius. Suprantama, kad tai apčiuopiama realybė ir gal net jau praeinantys dalykai. Tad pagaliau ir visa argumentacija gali būti vakarykštės dienos. Sprendimas, kuris remiasi tais tariamais poreikiais, „įtikinamu kalbėjimu“, bus tikra prapultis, jeigu jis bus pritaikytas valstybės mastu. Deja, esama nemažai Lietuvos politikų, kurių protavimo bagažas, reikia pasakyti, kaip tik ir remiasi vakarykštės dienos prisiminimais.
Daugelio žmonių protas pasižymi polinkiu pasiduoti emocijoms. Negalėdami rasti tvirtų ryšių tarp mąstymo dalykų, jie kokį nors šališką jausmą linkę laikyti „realybe“. Dėl tokio emocijų diktato randasi tik trumpalaikių sprendimų, dar labiau supainiojančių esamą padėtį. Kaip sakoma, jei apskritai nesikištų, nebūtų bent žalos...
Ir trečias dalykas – pati protavimo baimė, kai protas bijosi pats savęs. Tai yra jis bijosi prieiti prie išvadų, kurios būtų pernelyg naujos ir netikėtos. Taip susiklosto dogmatinis mąstymas, kai darant bet kurį sprendimą ištraukiama dogma ir pakabinama lyg spyna prie durų, ir realus reikiamas sprendimas pranyksta. Lieka tai, kas sustabarėję, pasenę. Tuomet ryžtamasi ginti praeities liekanas, kovojama dėl to, kas jau iš tikrųjų yra praeityje. Dėl nesėkmių ieškoma vis daugiau „priešų“, nors pats didžiausias priešas yra dogmatinis protas, kuris visai nepaiso realybės. Tokių esame matę sovietų politikų, kurie galėjo naudotis galinga imperijos jėga, bet turėjo pralaimėti prof. Vytautui Landsbergiui, kuris teisingai lanksčiai įvertino realią padėtį žvelgdamas į galimus ateities įvykius.
Tęsdami pirmiau cituotą mintį, galėtume pasakyti, kad demokratijos, kurios vienas esminių principų yra atviras protas, tolerantiškumas, daugelis politikų neįstengia perprasti. Todėl taip dažnai ir prieinama prie išvados, kad dar tebėra begalė demokratijos plėtros galimybių. Kažkada žymus anglų politikas Vinstonas Čerčilis sakydavo: „Demokratija yra blogis, tik niekas nieko geresnio nesugalvojo.“ Iš tikrųjų demokratija yra istorijos visuomenei įsakmiai iškeltas istorinis reikalavimas. Dėl to niekaip neišsilaiko patvaldiški, autoritariniai archajiniais tapę valdžios režimai, o demokratija tampa nuolatiniu eksperimentu, kuris kad ir kaip atskirais atvejais nesėkmingai, kartais net drastiškai baigtųsi, bet prie jos vis tenka grįžti, kol pagaliau nepavyksta rasti teisingo sprendimo.
Todėl prof. V.Landsbergio įžvalga apie demokratijos tiesioginį ryšį su atviru protu yra tikrai puiki. Būtent proto atvirumas leidžia kurti tokią demokratiją, kuri gali būti tobula. Demokratija, kaip bebūtų, remiasi patarle: „Kaip pasiklosi – taip išmiegosi.“ Jeigu rūpinsies vien asmeniniais interesais, tai anksčiau ar vėliau jie pradės kirstis su kitų žmonių poreikiais, ir konfliktas tuomet neišvengiamas. Tik matant bendrą interesą, prisidedant prie jo galima susidaryti palankiausias sąlygas savo asmenybės tobulėjimui ir išvengti nereikalingų ir griaunančių konfliktų su aplinka. Kaip tik proto atvirumas, kurį sentencijoje mini prof. V. Landsbergis, yra vienas mastelių, kuriuo matuojama ir vertinama demokratija.
Kartu iškyla laisvės principas, kuris veiksmams yra pamatinis. Kas gi ta laisvė? Ar tai galimybė daryti ir blogį? Tokiu atveju pasaulis virstų chaosu, kai gėrį ir blogį atskirti labai sunku, o visi dorovės kriterijai pasidaro ginčytini ir sąlygiški. „Ką reiškia laisvė? – būna ir toks klausimas. Laisvė daryti gera, tikriausiai. O jei kartu ateina laisvė daryti bloga – tąsyk turime mokytis atskirti, pasirinkti. Lietuva mokosi gyventi laisvėje. Tai sunku, tai vargina. Bet kitaip iš viso nieko nebūtų.“ Tai vėl prof. V.Landsbergio pastebėjimas, vėl išmintinga įžvalga, atskleidžianti demokratijos esmę. Tai pasirinkimas ne tarp gėrio ir blogio, bet gebėjimas tai atskirti. Detalė, bet dalykas esminis. Kaip mes renkamės, jei nemokame skirti? O jei gebame, tai visada gebėsime pasirinkti gėrį. Ir tas gebėjimas skirti iš tikrųjų yra mokymasis gyventi laisvėje, be šito nieko nebūtų. Toks istorijos tikslas, kurį bandė apibrėžti žymusis vokiečių filosofas Georgas Hėgelis. Nors hėgeliškoje laisvėje labai sunku perprasti takoskyros tarp gėrio ir blogio sampratą. Tiesiog istorijoje visos priemonės yra „dėl geresnės žmonių ateities ir laisvės“. Tik kas „suvalgo“ blogų veiksmų padarinius? Ar šitaip istorija neužvilkinama į begalybę, nepavirsta labai neaiškia laiko tiese, taip ir nenumatančia žmogaus tobulėjimo?
Prof. V.Landsbergio keliamas principas aiškesnis. „Meilė yra visų suprantama krikščioniškoji vertybė; Tėvynės meilė – taip pat. Ypač, kai meilė be fanatizmo, kai ji kaip krikščioniškas tarnavimas ir pasiaukojimas artimiesiems, tiesiog visiems gimtojoje žemėje.“ Čia jau veikimo istorijoje principas liaujasi būti „pasaulinės dvasios“ paslaptimi, kaip formuluoja vokiečių filosofas. Atsiranda aiškumas, kitoks dvasiškumas. Krikščioniška, arba Kristaus, naujojo pasaulio ir naujosios istorijos kūrėjo programa ir požiūris, paremtas Šventąja Dvasia, yra teisingas istorinis veiksmas, nes šitaip tampa dievišku. Nes jei Dievui patinka, tai jis ir remia! Taip prof. V. Landsbergis ieško jau dieviško santykio su istorija, tai iš tikrųjų ir yra kiekvieno žmogaus tikrasis tikslas šioje žemėje. Ta krikščioniška meilė reiškiasi ne abstrakcijų pasaulyje, o gimtojoje žemėje, kuri, jei žmogus laikosi dieviško įstatymo, tampa ta Pažadėtąja Žeme, kurią suteikia pats Dievas. „Pagrindinė nuostata tokia: apginti lietuvybę kaip moralinę kategoriją, moralinę vertybę“ – taip dėsto politinę programą Lietuvai profesorius Vytautas Landsbergis. Štai dėl ko verta neabejojant jam pritarti! Štai kur tikrasis tautos gyvasties šaltinis. Jei lietuvybė ir dorovė taps nedalomu dalyku, tai lietuvių tauta turės tokią galią, kaip nė viena kita pasaulyje. Tai bus jos dvasinė stiprybė. Ne „už kalnų“ ar abstrakčiuose knyginiuose išmąstymuose, kurių begales galima rasti bibliotekose, perskaityti ir rodytis protingam, bet mūsų, lietuvių, šios dienos ir ateities realybėje. Tai lietuviui turi tapti kaip malda. Kiekvienas veiksmas turi būti atliekamas prisimenant šią tiesą.
Prof. V. Landsbergio ištikimoji žmona, pianistė Gražina Ručytė, geroji namų dvasia, visas jėgas gyvenime skyrė savo vyrui, šeimai ir drauge su juo dirbo Tėvynei.
Nuotrauka iš rengiamos knygos "Landsbergis"
Esminis dalykas šioje politinėje programoje, kurią galima vadinti dvasine, tai būtų iškeltas mūsų Nepriklausomybės kovotojo retorinis klausimas: „Jeigu žmogus nori gyventi dorai, tai kodėl pasaulyje negali būti doros politikos?“ Ir tai yra atsakymas į viską. Jei žmogaus tikroji laisvė yra kantiškas dorovinis imperatyvas, tai kodėl politika negali būti dora? Ir kol ji nėra dora, tol ji prieštarauja dieviškam žmogaus tikslui šioje žemėje, tol ji neša žmonijai vien vargus ir nesėkmes. Ir nėra jokio metodo, jokio kito sprendimo, išskyrus dorą politiką, kuri įkūnytų tikrąjį tautos siekį. Tik dora politika panaikintų pasaulinį imperializmą ir globalizmą, užkirstų kelią visoms jų apraiškoms, vis atgyjančioms. Nors imperijos, diktatūros žlunga viena po kitos kaip laikini žmogaus puikybės padariniai, bet sukelia žmonėms katastrofų, tragedijų.
Išmintis, kuri neįkainojama
Pasaulyje nuo senų senovės rašomi politikos vadovėliai. Tai buvo daroma senovės Indijoje, senovės Kinijoje, senovės Graikijoje, Romoje... Taip pat viduramžiais ir visais laikais, ne mažiau tai populiaru daryti ir mūsų dienomis. Bet visi jie skirti primesti kieno nors valią, moko, kaip manipuliuoti žmonių masėmis, kaip įveikti kitą tautą „diplomatijos srityje“, ir šie „įtakos mokymai“, kuriais taip mielai naudojamasi, niekada neatves žmonijos prie jos galutinio dieviško tikslo – laisvės ir su ja susijusios dorovės.
Jei prof. Vytautas Landsbergis apibendrintų tarp kitų savo knygų šią dvasinę patirtį ir tas gilias dvasines įžvalgas, pateiktų tai kaip vientisą sistemą, suprantama, tokio veikalo reikšmė būtų didžiulė ne vien Lietuvai. Šis kitoks požiūris į politiką būtų ir vienas esminių pasaulinės politikos, klimpstančios į vis didesnę krizę, sprendimų.
Atgal
