Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 20. Politinė valia – būkime piliečiai!
Algirdas Pilvelis
Ar tautinei pagarbai, kad viena tauta gerbtų kitą, reikia dar kažkokios politinės? Sveikas protas ir elementarus žmoniškumas teigia, kad tai nereikalingas dalykas, o skirtingų tautų žmonės vienoje valstybėje turėtų vieni kitus tik gerbti. Bet štai „iškilusi“ lenkų „problema“ Lietuvoje dažnai ir sveiko proto pastangas, ir kas visų blogiausia – net tą žmoniškumą paverčia niekais. Ne apie „galima karą“ tarp Lietuvos ir Lenkijos reikia kalbėti: ar nors vienas sveiko proto žmogus – lietuvis ar lenkas – patikėtų tokiu kliedesiu, bet tenka konstatuoti, kad kai kurių neatsakingų, vien savo asmenine karjera besirūpinančių politikų vieši pareiškimai ir veikla yra tikra gėda visos Europos akyse. Ir ką besakyti, jei tokie veikėjai dar dangstosi europarlamentaro mandatu? Pasakykime, kad tai ne pats blogiausias atvejis vien dėl to, kad Europos Parlamente ir dažniau pasitaiko įvairių „egzotiškų politikų“. Gal tai nieko labai ir nestebina. Tačiau čia, Lietuvoje, lietuvių ir lenkų kiršinimas sukelia ne vien nemenką ekonominės krizės laikotarpiu visiškai nereikalingą įtampą, bet ir parodo, kokia gali būti žala visai valstybei, kai iš adatos bandoma priskaldyti visą vežimą. Šimtmečiais draugiškai sugyvenusios tautos, sąjungininkės karuose, kadaise sukūrusios stiprią bendrą valstybę, įsivelia į primityvų politikavimą ir priekabių ieškojimą. Ir kas bus, jeigu tai truks ilgai?
Absurdiškų argumentų terpė, kurioje bandoma įžiebti konfliktą
Lenkų rinkimų akcijos lyderio, europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio kalbos, esą lietuviai skriaudžia Vilniaus krašte lenkus, akivaizdžiai remiasi politizuotais „argumentais“, kuriais vienas daiktas pakeičiamas kitu. Pavyzdžiui, lenkai Lietuvoje visą laiką vadinami tautine mažuma. Kaip turėtumėme suprasti mažumą? Tai tauta, gyvenanti kitos valstybės teritorijoje, neturinti savo valstybės. Kaip baskai Ispanijoje, kurių dalis dar gyvena Prancūzijos Pirėnuose. Kaip kurdai, gyvenantys Irano, Irako ir Turkijos teritorijose. Kaip mažumas, turinčias autonomijos teises, galima traktuoti čečėnus, kitas Šiaurės Kaukazo tautas, totorius, udmurtus ir t.t., gyvenančius Rusijos Federacijoje. Šios tautos neturi savo valstybių. Kaip tibetiečiai Kinijoje yra mažuma, nors Tibetas kažkada buvo atskira valstybė.
Betgi Lenkija yra didžiulė valstybė, esanti Lietuvos kaimynystėje! Pagal gyventojų skaičių ji užima 34 vietą pasaulyje, ir lenkų, gyvenančių savo šalyje, yra net 38 mln. žmonių. Tai visais atžvilgiais – ir valstybiniu, ir ekonominiu, ir kultūriniu išsivysčiusi ir įtakinga Europos šalis.
Taigi ar Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tikra mažuma, jei yra tokia valstybė – Lenkija, visiškai suvereni, jau nuo X amžiaus žinoma kaip vientisa ir krikščioniška valstybė? Tad kur už savo šalies ribų begyventų lenkai, jie yra tik toje šalyje gyvenanti lenkų bendruomenė, bet ne mažuma. Ir daugelyje didelių Europos šalių tokių bendruomenių yra ne viena. Pavyzdžiui, italų, ispanų, portugalų ar graikų bendruomenės Prancūzijoje ar Belgijoje.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena apie 10 mln. lenkų. Ir ši lenkų bendruomenė yra pati didžiausia pasaulyje. (Per 7 mln. tenykščių lenkų, JAV piliečių, turi rinkimų teisę). Vokietijoje gyvena 1,5 mln. lenkų. Prancūzijoje ir Brazilijoje po 1 mln. lenkų. Taigi Lietuvos lenkų bendruomenė, siekianti tik apie 300 tūkst. žmonių, kaip teigia oficialūs šaltiniai, tikrai nėra netgi pati gausiausia pasaulyje. Iš viso vadinamąją „poloniją“ sudaro 17 mln. lenkų. Ir jei visur taikytume „tomaševskinį“ modelį, tai būtų kažkas panašaus į mongolų invaziją viduramžiais.
Taigi matome, kiek politinės logikos tuose šiandien kai kurių Lietuvos lenkų politikų „argumentuose“. Bet turėdami „teorinį“ ne bendruomenės, o tautinės mažumos statusą, lenkai pradeda juo akivaizdžiai piktnaudžiauti. Piktnaudžiauja ne tiek kurstomi lenkai, kurie iš tikrųjų tampa propagandos aukomis, piktnaudžiauja politikai, kuriems „kova už tautinių mažumų teises“ yra tik neblogas tramplinas į Europos Parlamentą ar Lietuvos Seimą.
Bandoma eskaluoti „lenkiškų užrašų problemą“ ir vaizduoti lietuvius kaip barbarus, bet gatvių pavadinimus lenkų gyvenvietėse bent jau reikėtų atsieti nuo lenkų kalbos vartojimo valstybinėse įstaigose. Tik tokiu atveju būtų įmanomos derybos, net ne derybos, bet tiesiog bendri susitarimai. Kažkurios bendruomenės, nevalstybinė, kalba ir dokumentacija valstybės įstaigoje yra paprasčiausias absurdas. Juk šie „lenkų teritorijų“ dokumentai keliautų per visos Lietuvos valstybines įstaigas... Taigi kas juos suprastų? Ar dar negalėtų dokumentai būti tvarkomi ir rusų, ir armėnų, ir italų kalbomis? Praktiškai būtų įmanoma dokumentus tvarkyti bet kuria pasaulio kalba, nes jokia viena bendruomenė negali būti pranašesnė už kitą. Tad kiek kalbų reikėtų išmokti valstybių įstaigų darbuotojams? Bene kelias dešimtis. Iš Vilniaus rajono savivaldybės išsiųstas dokumentas į Mažeikius liktų neperskaitytas. Negi Lietuvos vyriausybei kiekvienoje apskrityje, svarbesnėje vietovėje reikėtų susodinti lenkų kalbos vertėjus? Koks absurdas, jei būtų įvykdytas V. Tomaševskio planas. Galiausiai Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių, o lenkai yra šios valstybės piliečiai. Europarlamentaras V. Tomaševskis, atrodo, formaliai Europos Parlamente atstovauja Lietuvai?
Arba lenkiška pavardžių rašyba lietuviškuose pasuose. Vėl ta pati painiava. Visos Europos šalys, suprantama, turi žinynus, kaip taisyklingai perskaityti kuria nors Europos kalba parašytą pavardę. Bet kam šautų į galvą skaityti Lietuvos piliečio pavardę lenkiškai? Juk šių kalbų abėcėlės yra skirtingos, skirtingos ir skaitymo taisyklės. Vėl ta pati neišpasakyta painiava! Kurioje valstybėje piliečių pavardės pasuose rašomos keliomis kalbomis? Taip Lietuva pavirstų biurokratinio chaoso šalimi. O lietuviškas pasas taptų pajuokos objektu visoje Europoje. Įdomu, ką darytų lenkų valdininkas, jei paimtų į rankas švedišką pasą, o pavardė būtų užrašyta visai ne švedų kalba? Jis ją perskaitytų pagal švedų kalbos taisykles. Išeitų kažkas juokinga.
Kita vertus, jei tektų į lietuviškus pasus rašyti armėnų ar gruzinų pavardes, nesvarbu, kiek tų Kaukazo tautų atstovų gyventų Lietuvoje ir turėtų Lietuvos pilietybę, kas apskritai gebėtų perskaityti? Juk šios tautos vartoja netgi ne lotyniškus raidynus. Arba korėjietiškais hieroglifais užrašytą pavardę, jei, tarkime, kokia studijuojanti korėjietė nuspręstų pasilikti Lietuvoje ir ištekėtų už lietuvio ar lenko? Gal ponas V. Tomaševskis ir apsiimtų pats tvarkyti visą tą lenkiančią Kafkos absurdą dokumentaciją? Tik jam tikriausiai neliktų laiko taip aktyviai dalyvauti savo rinkimų kampanijose... (Senieji lenkai juokauja, kad rengiamasi vietoj šokolado „Vilniaus pergalė“ gaminti „Tomaševskio šokoladą“).
Arba neva „moksleivių teisių mokytis gimtąja kalba gynimas“... Argi kas uždraudė lenkiškose mokyklose lenkų moksleiviams mokytis lenkų kalbos ir literatūros?! Negi lenkiškose mokyklose mokytųsi ne lenkai, o... užsieniečiai, kurie su lenkų kalba susiduria pirmąkart gyvenime. Tuomet galima suprasti: kuo daugiau jiems bus dėstoma lenkiškai, tuo geriau išmoks kalbą. Bet kad lenkas negebėtų per visą vidurinės mokyklos kursą išmokti gimtosios kalbos! Kalbos, kuria kalba namuose, kuria skaito knygas, kuria susirašinėja su draugais? Tai jau tikriausia demagogija, kurios įkaitais tampa moksleiviai. Ir net nepilnamečiai įtraukiami į politiką. Kai jie suaugs, suprotės, tai jiems tokia politika jau atrodys kaip apgavystė.
Bet jei karingi Lietuvos lenkų politiniai veikėjai galvoja vien apie šios dienos „mūšį“, begali jiems palinkėti vienos sėkmės – pagaliau atgauti ir sveiką protą, ir atsakomybės jausmą. Tai viena ir tas pat, nes jei žmogus praranda atsakomybės jausmą, jis liaujasi mąstyti. Tuščias laiko gaišinimas tas mąstymas, kai nesiruošiama atsakyti už savo darbus. Taigi nebūtina būti kvailiu, kad nemąstytum, užtenka pamiršti atsakomybę, ir čia jau pats protingiausias nubristų į nežinia kokios sofistikos lankas. Arba demagogijos.
Be pilietinės valios – tik nauda
Ką gi duoda V. Tomaševskiui tokie „mūšiai“? Suprantama, nuolatinį Europos parlamentaro mandatą. Tik jis vienintelis yra „kovotojas“, tik jis vienintelis „atkreipia pasaulio dėmesį“ į „sunkią“ lenkų padėtį Lietuvoje. Šitaip socialinių problemų sprendimą pakeičia kelios lenkiškos raidės. Įdomu, kad visose ginčytinose situacijose V. Tomaševskis pateikia Lietuvos valstybei tokius ultimatumus, kurie sveiku protu apskritai nesuvokiami. Kam gi šitaip? Atsakymas paprastas: jei būtų pateikiami racionalūs ir logiški įvairių Lietuvos lenkų problemų sprendimai, tai visa V. Tomaševskio misija būtų baigta. Ir kas jį kur nors rinktų? Tektų su rinkėjais kalbėtis apie rimtus dalykus: Kaip įveikti nedarbą? Ar teisinga ir logiška Lietuvoje mokesčių sistema? Tai problemos, kurios vienija visus Lietuvos piliečius, visi nuo to kenčia: ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai, ir žydai. Juk reikėtų visa tai bendromis jėgomis ir spręsti, o ne kiršintis!
Galbūt ir pavyktų pritildyti daktaro Mureko karjerą kartojantį politiką, tai yra padėti jam nutūpti toje reitingo vietoje, kurios ir vertos jo pažiūros, jeigu tokie „politikai“ nebūtų naudingi kai kam ir iš lietuvių politikų. Popierinis karas su lenkais! Geriau negali būti! Lietuvoje blogai – lenkai kalti! Reikia panaikinti idiotiškus ekonominius įstatymus ir priimti naujus vadovaujantis sveiku protu ir visuomenės nauda. Nėra laiko! Jojame kariauti su lenkais! Gėda, ponai! Su savo valstybės ateitimi kariaujama.
Kaip tai gali paveikti Seimo rinkimus? V. Tomaševskis svajoja, kad Lenkų rinkimų akcija peržengtų 5 procentų barjerą. Suprantama, sukrus ir lietuviškos radikalų politinės jėgos. Ko gi pasieksime? Seimas taps nuolatinių rietenų arena, kur aktualiausios Lietuvos gyvenimo problemos pasitrauks į antrą planą. Jei ne į kažkelintą.
Kam tai naudinga? Juk Lietuvą supa ne vien draugai, o priešiškoms valstybėms tas konfliktų kurstymas tarp lenkų ir lietuvių bus labai parankus. Ir visaip bus stengiamasi tą problemą iš nieko sukurstyti iki rimtų bėdų. Bus siekiama vis bloginti Lietuvos ir Lenkijos santykius pažadant paramą neva tai vieniems, tai kitiems, o patiems džiūgaujant dėl sukeltos regione įtampos. Jei Valdo Adamkaus laikais santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo labai geri, tai jau dabar juose atsiranda įtampa. Ir kam reikalinga tokia „daktaro Mureko“ karjera, jeigu tai gresia vien nereikalingomis bėdomis?
Įsivaizduokime, kad V.Tomaševskio planas visiškai pavyksta... Vaizdas primintų kažkokį feodalinį regioną, kuris privalomai balsuoja už savo „lyderį“, ir niekas iš ten gyvenančių žmonių negali balsuoti kitaip, nes „ponas supyks“. Toks politinis žaidimas pačius Vilniaus krašto lenkus, paprastus piliečius, įstumtų į viduramžius. Juk neturėdami Lenkijos pilietybės, jie nedalyvautų tos šalies politiniame ir pilietiniame gyvenime. Ir vis palaikydami savo „feodalą“, besąlygiškai vykdydami jo reikalavimus, prarastų visas Lietuvos piliečių teises. Formaliai jų niekas iš jų neatimtų. Bet įpareigoti savo „barono“, kaip turi elgtis vienoje ar kitoje situacijoje ir vis boikotuoti lietuvius, jie Lietuvos piliečio teisėmis paprasčiausiai negalėtų naudotis, atsidūrę tikrame feodaliniame rezervate. Žmonės, prabylantys apie socialines problemas, būtų vietinių karingų nacionalistų kaltinami, esą juos „papirko lietuvių slaptosios tarnybos“. Iki kokio absurdo galima prieiti „siekiant tik gero“, pridurkime, besirūpinant tik asmenine politine karjera.
Kam reikia „egzotiškos“ politikos?
Kodėl vis dėlto Lietuvoje veikia tokios partijos kaip Lenkų rinkimų akcija, Rusų sąjunga ar Moterų partija? Juk pasiskelbusios kieno nors interesų gynėjomis, jos iš tikrųjų diskriminuoja kitus Lietuvos piliečius, neatitinkančius formalių tų partijų narystės kriterijų bei interesų. Kaipgi tokias registruoja Lietuvos teisingumo ministerijoje, jeigu jos pažeidžia konstitucines piliečių teises? Ar ne visiškas absurdas?
Partija gali skelbti bet kokias politines pažiūras, jei tik nepropaguoja smurto, diskriminacijos ar santykių tarp tautų įtampos. Bet koks tikslas veikti ir gyvuoti partijai, kuri atsirenka narius tik pagal išorinius požymius: tautybę ar lytį? Jos galėtų siekti nebent visuomeninės organizacijos statuso. Deja, tų „partinių baronų“ tai netenkina, jie trokšta valdžios. Kad ir kaip keistai skambėtų jų idėjos, jos atkakliai ieško „savo rinkėjo“, kurį kokiais nors utopiniais tikslais paprasčiausiai apgautų. Lietuva turi kurti europietišką demokratiją. Tai kodėl grįžti į feodalizmo laikus?
Mūsų visų politinė valia turi būti vienintelė – būkime dori savo valstybės piliečiai! Dėl neišmanymo neimkime svaigintis feodaliniais prietarais. Lietuvos valstybės istorija taip lėmė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai dabar yra lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, totoriai ir kt. Istorinėje praeityje gyvenusios Lietuvoje tautos nebuvo susipriešinusios, rasdavo bendrą kalbą, drauge dirbo ir draugavo. Jos ir naujaisiais laikais vieningai palaikė ne tik Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimą 1990 m. kovo 11 d., bet drauge budėjo prie parlamento ir gynė jį tragiškomis 1991 m. sausio 6-14 d. nuo SSRS prezidento Gorbačiovo pasiųstų tankų prieš beginklius Lietuvos piliečius.
Popiežius Jonas Paulius II savo vizito į Lietuvą metu išlipęs iš lėktuvo pabučiavo Lietuvos žemę tuo pabrėždamas, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. (Apie šį jo poelgį ne kartą esu rašęs valstybės laikraštyje „Lietuvos Aidas“.)
Nepameskime šios žmoniškumo tradicijos! Juo labiau šiais pažangos laikais. Tad gerbkime demokratiją ir vieni kitus. Sąžiningai darbuokimės kiekvienas savo srityje, rūpinkimės vieni kitais, vadovaudamiesi žmoniškumu, ir bendra visuomene, valstybe. Vieningai padėkime mūsų Tėvynei išbristi iš sunkmečio.
Atgal
