Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 09 13. Gudrumas
(Išmokime kritiškai vertinti save)
Algirdas Pilvelis
Žmogus turtingas ne žemiškais turtais, bet dvasia. Tuo, ką jis sukaupęs dvasioje geriausio, ką perėmęs iš savo tautos ir šeimos tradicijų bei ką pats išsiugdęs. Tai, kas sudaro žmogaus asmenybę, ir yra turtai. Bet irgi galima prikaupti šiukšlių, įvairiausių ydų ir lygiai taip pat įrodinėti, kad tai esą dvasiniai turtai. O tokių „turtų“ Lietuvoje ne tiek jau mažai prikaupta...
Kai kas sako, kad sunku atskirti gėrį ir blogį, nes blogis teikia vienadienę naudą, o štai kol subrandins savo vaisius, paprasčiausiai nėra kantrybės laukti. Kas laukia po to? Subręsta blogio vaisiai, o tada jau imama dejuoti ir ieškoti kaltų kažkur kitur. Kitose valstybėse ar net Marse. Ar čia vien skubėjimas kaltas? Gal tiesiog egoizmas ir visiškas nenoras pažvelgti į save? Aišku, į save tik ir žiūrima, bet su didžiausiu pasigėrėjimu. Nepaisant to, ar yra kuo didžiuotis.
Taigi reikia išmokti kritiškai vertinti save. Senovės Graikijoje prie Delfų orakulo vartų buvo užrašyta: „Pažink save!“ Tiems, kurie šito nesuprasdavo, ir būdavo skirtos miglotos orakulo ištarmės, kurias skelbdavo narkomanės pitijos, arba šito orakulo vaidilutės. Jei tikėtume Herodotu, tai viskas taip ir buvo! Taigi tie, kurie negebėjo savęs pažinti, pasinerdavo į dviprasmiškas „pranašystes“, kuriose ieškodavo didžios prasmės. Bet gal tai buvo sąžininga apgavystė, jei prie pačių vartų kabojo įspėjimas? Bet klientų, kaip žinome iš istorijos, netruko, taigi ką čia tie įspėjimai! Tik tuo brangesnis dalykas buvo savęs pažinimas, tikra dvasios vertybė. Taigi savęs pažinimas yra tas filosofinis akmuo, kuris padeda surasti auksą pelenuose, todėl prie jo prisilietus viskas pavirsta auksu. Savęs pažinimas neįkainojamas, bet tai neįmanoma be kritiško požiūrio į save, o egoizmas – tai lyg raištis ant akių.
Kas gudresnis už lietuvį?
Viena iš tų savybių, kuria šiandieną didžiuojamasi, yra gudrumas. Jei apgausiu kitą, turėsiu daugiau naudos šiandien, tai visą gyvenimą galbūt būsiu dėl to laimingas. Tik kas tapo laimingas gudraudamas? Juk laimė yra labai nuoširdus jausmas! Ar esama laimėje bent kiek gudrumo?
Ir iš kur atsiranda tas gudrumas? Gudraujantis žmogus visada kažko siekia, ko nedrįsta atvirai prisipažinti. Taigi iškart galima įtarti nešvarius gudraujančiojo kėslus. Ir jeigu jau nedrįstama pasakyti, ko norima, vadinasi, tie kėslai iš tikrųjų nedori. Gudrumas visada siejasi su įžūlumu, godumu ir egoizmu. Tai - lyg voras, rezgantis tinklą ir tykantis musės. O laukti savo sėkmės „pakelėje“ yra labai bailaus žmogaus taktika. Netgi jaučiančio savo bejėgiškumą, nors ir nenorinčio su tuo susitaikyti, tiktai jis, užuot atsikratęs zuikio savybių – bailumo, epušės lapeliui suvirpėjus, griebiasi pačios niekingiausios klastos.
Bandoma taip pat aiškinti, kad gudrumas yra „protingumas“. Bet ar godus ir bailus yra protingas? Ar tos dvi ydos gali pridėti bent kiek proto? Arba žmogus įstengia įveikti baimę, arba ją „prisijaukina“, tai yra išmoksta gyventi nuolat drebėdamas, o ką nors apgavęs, gauna niekingą kompensaciją už savo apgailėtiną gyvenimą bei poelgius. Žmogus, „prisijaukinęs“ baimę, visą laiką joje ir gyvena. Jam tai pasidaro natūrali, kasdienė būsena. Ir tik troškimai, kurių jis viešai gėdinasi, padeda jam išgyventi tą jausmą. Nes baimės kitaip neprisijaukinsi, ją gali priimti tik tada, jeigu ji atneša kokį nors atlygį už „kančias“.
Pagaliau ir visiškai susipainiojama – ko norėti galima, o ką reikėtų slėpti nuo žmonių akių ir apsimesti, kad nori „kažko kito“. Tada ir atsiranda noras „norėti kuo daugiau“, tai yra elgtis vis nesąžiningiau. Taip baimė vis labiau susisieja su godumu, ir šita „santuoka“ pagimdo savo „kūdikį“ – gudrumą. Kuo aistringesnė „meilė“, tuo rafinuotesnis šis „kūdikis“. Taigi gudrumas yra didelių ydų pagimdytas, jis yra tų ydų sintezė, arba produktas.
Lygiai taip pat bandoma aiškinti, kad gudrumas esąs „lietuviška dorybė“. Tai yra tas pat, kas bailį pavadinti didvyriu, o vagį ar aferistą – geru ūkininku. Čia iškart matome nešvarios sąžinės interesą išsigryninti. Kas siekia įrodyti, kad visi lietuviai turi būti bailiai ir aferistai?
O gal geriau pasižvalgykime, kas už privatizacinius čekius susigrobė ir išvogė visą Lietuvą? Kas, atgavęs kelis hektarėlius neturtingų tėvų nederlingos žemės, paskui įsigudrino tą sklypą „skraidinti“ į Vilnių, Trakų rajoną ar kur nors į Neringą? Kas biurokratams kėlė atlyginimus, kad valstybės biudžetas, buvęs „maišu be dugno“, greitai pasidarė tiesiog skylė. Kas dalijo ir tebedalija biurokratams milžiniškus „priedus“, kai nėra jokių darbo rezultatų, o visa veikla – grynas nuostolis? Tai vis gudruolių darbas!
Įklimpę į nusikaltimus: vagystes, aferizmą, sukčiavimus, dokumentų klastojimus, jie tokie gudrūs, kad nori pasidaryti „dori“ kitų lietuvių sąskaita, prieš tai juos apvogę! Jie teigia, kad gudrumas esanti lietuviška savybė, taigi dėl to, kad labai nesąžiningi, reikia suprasti - visai nekalti. Matyt, kalti visi kiti lietuviai. Toks begėdiškas melas ir demagogija primena mitologinius stribų paistymus, kaip jie „išgelbėję“ Lietuvą, kolaboruodami esant stalininiam režimui. Tai gal ir šitie „tautos gelbėtojai“ yra didvyriai? Valio! Belieka paskelbti, kad visi iki vieno lietuviai esą užkietėję stalinistai! Tai kodėl tiek „savų“ sovietai į Sibirą išvežė?
Teiginys, jog visi „lietuviai - gudrūs“, yra sąmoningas bandymas apšmeižti lietuvių tautą, kad tie, kurie iš tikrųjų gudrūs ir nesąžiningi, atrodytų visų žmonių akyse „normalūs“. O blogiausia tai, kad nemažai žmonių tokiai demagogijai pasiduoda.
Nuolatinio karo būsena
Gudrumas visada būdavo priimtinas tik kare. Apgauti priešą, parodyti, kad kariuomenės yra mažiau, įvilioti jį į spąstus, atitraukti priešo dėmesį apgaulingu manevru rodė karo vado sumanumą. Bet kariai nebuvo bailiai. Kiek generolai bebūtų naudoję apgaulingų manevrų, jie siekdavo susidaryti palankesnes sąlygas mūšiui ir tada stodavo į kovą su priešu. Jie vis dėlto kaudavosi! Tik, deja, kas tinka kariškiui, tai visiškai netinka vadinamajam pilkam žmogeliui. Gudrauti jis tai gudraus, bet niekada į atvirą mūšį nestos, nes jam pritrūks drąsos!
Todėl gudrumas yra leistinas kariškiams, o visai nepritinka civiliams. Pagaliau kariai tą gudrumą geba protingai valdyti. Juk visur esama kario garbės kodekso, kuris reikalauja narsos, atvirumo ir garbingumo! Tikras karys visada yra narsus, atviras ir garbingas.
Bet gudrumas, išplitęs visuomenėje, yra kaip iš butelio išleistas džinas, kurio jau atgal įvaryti neįmanoma. Jis tarytum ir vykdo „išlaisvintojo“ norus, bet labai greitai primeta savo įtaka ir priverčia visiškai paklusti savo valiai. Taip „gudrią“ visuomenę apima nuolatinė karo būsena, kurioje tarp žmonių vyrauja vien nepasitikėjimas. Aplinkui - vien priešai, kurie bet kurią akimirką gali tave apgauti. Jei tu neapgausi priešo, tai jis apgaus tave. Svarbu apgauti pirmam! Tokiu groteskišku karo lauku pavirsta visuomenė, kur visi nori būti gudrūs!
Apie kokią tautos vienybę galima kalbėti, jei visi vienas kito bijo ir nėra kuo pasitikėti? Suprantama, jei kaimynystėje yra priešas, tai jis tik trina iš džiaugsmo rankas, nes tokioje „gudrioje“ visuomenėje visi vienas kito nekenčia, visi vienas kitam priešai. Ir jei tas išorės priešas užpuls, tai šalies paprasčiausiai nebebus kam ginti! O jau kiek kolaborantų tokioje „gudrioje“ šalyje surasi... Juk daugybė žmonių nenorės pasirodyti „kvailesni už kaimyną“ ar net iš pykčio kolaboruos su priešu, kad tik tam kaimynui galėtų pakenkti. O okupantui – kas? Kiek nori, tiek kenk savo kaimynui, tai tavo asmeninis reikalas, o jis juk valdo visą šalį kartu su tavo kaimynu ir tavimi kvailiu! Ir dar daugybe tokių tuščiagalvių, kurie nusprendė, jeigu jau yra „gudrūs“, tai „nėra kvailiai“.
Taigi kuo gudryn šalis, tuo daugiau joje prisiveis elementariausių kvailių.
Kas iš tikrųjų protingesnis už save?
Ar gudruolis iš tikrųjų gali būti protingas? Ar tai tik pasaka? Tokia pasaka, kurią seka gudruoliai, kad vėl visiems dumtų akis? Kitas klausimas, ar gudruolis apskritai gali būti protingas.
Pirmiausia gudruolis niekada nebus geras kokios nors srities žinovas. Jei būtų geras specialistas, jam nereikėtų nei gudrauti, nei apsimetinėti – jį pripažintų ir taip. Ir apsieitų be jokių užkulisinių žaidimų, negaištų tam nei laiko, nei eikvotų pastangas. Bet kuriuo atveju iš gudruolio, išskyrus jį patį, niekam nėra naudos – tai grynas nuostolis.
Kitas dalykas, kad gudruolis, visur matydamas tik egoistinius savo tikslus, šitaip pats sau susiformuoja labai ribotą požiūrį. Jis visiškai nemato priežasčių ir pasekmių sąryšio, todėl primena tokį žmogų, kuris, norėdamas prisikirsti malkų, nupjauna obelį ir jau obuolių nevalgys niekada. Bet jis to nesupranta. Jis mato tik krūvą malkų, bet visai nebemato obels. Ar tai niekam neprimena manipuliacijų „Mažeikių nafta“, kitų strateginių objektų išpardavimo, ir kaip pagaliau reikėjo sulaukti – tuščio biudžeto, kurį gudruoliai kaip melžė, taip melžia? Tokia strategija, nešanti visuotinį nuostolį visiems, yra būdinga tik gudruoliams, tai yra išskirtinė gudrumo savybė – nematyti toliau savo nosies, bet „save pateikti“ kaip labai protingą.
Didžiausia nelaimė, kad tokiu virtęs mūsų Seimas. Daug gudrių ir jų sprendimai gudrūs, tik dažnai juose trūksta sveiko proto... Užtat savanaudiškumo atrandame labai daug. Tai įprasta vadinti „asmeninių ir viešųjų interesų painiava“. Lietuva šiandien patekusi į tokią painiavą - lyg labirintą.
Dažnai ne vien savanaudiškų aferų, bet bobiškų, kvailų bulvarinių paistalų labirintą. Kadangi gudruolis - iš tikrųjų mažas ir bailus žmogelis, jis šitaip bando „kovoti“, nes niekada neišdrįs viešai pareikšti savo nuomonės, į kurią jis galėtų gauti atsakymą. Gudruolis tik šmeižia, dergia ir juodina iš pasalų.
Visuomenė, kurioje visi privalo būti „gudrūs“, vis labiau degraduoja.
Kas laimingesnis už gudruolį?
Laimė, sakoma, yra nepastovus dalykas. Todėl gudruolis vis siekia „kažko pastovaus“. Ko jis pasiekia, pasidavęs savo ydoms ir iš jų susikūręs dorybių mitą, labai jau akivaizdu. Kankinasi apimtas baimės, niršta, jei žlunga jo troškimai. Kiekvienas gudruolis bijosi dar didesnio sukčiaus. Ir taip jis nieko pastovaus nesuranda. Jis visą gyvenimą pasmerktas slankioti po labirintą, iš kurio negeba išeiti, nes pats jį kuria.
Kaip tik tie painūs labirintai, sukurti iš aistrų ir ydų, yra didžiausias mūsų laimės priešas. Jie paverčia ją kažkuo nepastoviu. Atsisakoma dvasiškai vertingų dalykų dėl „akimirksnio grobio“, tikrosios vertybės pamirštamos, ir taip bėgiojant bei zujant gyvenimas netenka bet kokios prasmės. Jį kuriam laikui lyg ir įprasmina naujos „lenktynės“, bet kupinos blogų emocijų – tai kur čia laimė?
Ir koks čia „įvaizdis“? Istoriniuose šaltiniuose nei mūsų klasikų kūriniuose nieko nerandame apie „gudrųjį lietuvį“. Žinoma, nesąžiningų žmonių būta visais laikais ir visose šalyse, bet tokio istoriškai susiformavusio „gudraus lietuvio“ įvaizdžio niekur neatrastume. Tai šių laikų padarinys, besiklostantis į mitą.
Lietuvoje senais laikais buvo vertinamas atvirumas, nuoširdumas, protingumas ir vyriškumas. Vyriškumas buvo suprantamas kaip gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo klaidas. O kas gi šiandien taip išdrįso ar išdrįstų pasielgti? Juk dabar niekas iš valdžios veikėjų nenori prisiimti už neteisingus ar net aiškiai žalingus savo sprendimus atsakomybės. Senovės lietuvių požiūriu tokie žmonės būtų laikomi mažais vaikais, kurie dar tokie nesupratingi, kad atsakomybės iš jų reikalauti tiesiog neįmanoma. Ir dar blogiau negu vaikai. Mažas vaikas vis dėlto supranta savo neišmanymą, žioplumą ar kvailumą, todėl visada paklauso, ką jam pataria didelis ir protingas tėtis. Išeitų, kad mūsų valdžios veikėjai, kurie atsakomybės baidosi lyg velnias kryžiaus, yra tik kvaili ir bjaurūs vaikai... Geras vaikas nori tapti protingas. Kvailu jam būti gėda. Vienas pagyvenęs žmogus, matyt, besidomintis mūsų valstybės istorija, kai imta gvildenti šią temą, taip pasakė apie tokius veikėjus:
- Mūsų karalius Mindaugas ir Didysis kunigaikštis Vytautas, jei būtų turėję tokių valdininkų, tikriausiai juos būtų smarkiai nubaudę, o gal net visus pakorę... Ne visai humaniška, bet viduramžiais būta tokių papročių.
O kas gi ta laimė? Anglų patarlė skelbia: „Rami sąžinė yra minkščiausia pagalvė.“ Taigi eidami dorybės takais mes tą laimę atrasime. Ir tada tik šviesa ir tiesa mūsų žingsnius telydės. Taigi laimės receptas - čia pat, jis visai pasiekiamas, jis – Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“. Jeigu mes suprasime, kad kiekviena išmušanti valanda yra dvasios galiūno valanda, o ne mirties, tai ir be jokių gudrybių surasime tą trokštamą laimę. Ir nebereikės gėdintis būti savimi.
Atgal
