Andrius Kubilius, jau antrą kartą vadovaudamas Lietuvos Vyriausybei, išveda valstybę iš krizės.

Kiekviena antidemokratinė sistema auga kaip parazitinis grybas – kolonija, išsiplečia ir surija sveiką organizmą. Ir nors tai vadinama korupcija, arba tiesiog puvimu, bet pats parazitas nesupūva, jis stiprėja tol, kol visiškai nesuėda savo šeimininko.

Lietuvą vos ne kas keli mėnesiai sukrečia šiurpiausias iš šiurpiausių įvykių: užsakoma žmogžudystė. Samdomą žudiką - „kilerį“ galima pasikviesti lyg fotografą vestuvėms, lyg gydytoją ligoniui į namus – taip čia viskas paprasta. Tartum paprasta -  mokama paslauga, - ir tiek. Jei suskaičiuotume, kiek buvo šitaip nužudyta žmonių per visą Nepriklausomybės dešimtmetį, tai būtų ne mažiau kaip keli šimtai.

Ištikimybė visada mums siejasi su pastovumu. Ir tai yra žmogiškas, mums prieinamas pastovumo supratimas. Būtina išlaikyti tą pastovumą. Lietuvos politinis, ekonominis, visuomeninis gyvenimas, linguojantis lyg ant sūpuoklių, vis krentantis į duobes, suprantama, neturintis nė menkiausio pastovumo, rodo ir tai, kad lietuvių tautą apleido ištikimybės jausmas. Ištikimybės jausmas sau, savo idealams, kurie nepastovumui beveik jau nebūdingi. Apima pojūtis, kad Lietuva visą laiką balansuoja prie kažkokios bedugnės. Niūriausios skeptikų abejonės jau du dešimtmečius tampa kur kas tikslesnės negu Nostradamo pranašystė. Šiandien pasakyti, kad „esame tokie, kokie esame, kokie bebūtume“, jau nebegalime, nes liaujamės suprasti, kas iš tiesų esame. Netgi ką mes čia iš tiesų veikiame.

Kaip mums reikėtų apibūdinti Lietuvos valdžią, jei ieškotume jai vietos evoliucinėje Čarlzo Darvino rūšių teorijoje? Kokie bruožai jai būdingiausi? Kaip ji tokia išsivystė? Iš kokių žvėrių?

Vasario 16-oji... Tai ir moderniosios Lietuvos, ir mūsų gyvenimo pradžia. 1918 m. vasario 16 d. Kartais ima atrodyti, kad visa tai buvo vakar. Tik vakar pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, ir tik dabar pradedame atsigauti kaip laisva tauta, tik dabar įkvepiame gurkšnį Laisvės oro. Nors jau po Nepriklausomybės atkūrimo prabėgo dvidešimtmetis... Galbūt tai rodo, kad lietuvių tauta visą laiką turi išlikti veržlaus kūrimo būsenoje, kitaip jai šiame globalizacijos pasaulyje tikros laisvės nematyti?

Naujo troškimas nuveda už tolimiausių vaizduotės ribų. Už bet kokio tikrovės supratimo. Kažkur nusikeliama, kažkur keliaujama, kažko ieškoma. Tik ką gi surandame, atrodo, šitame spalvų kupiname pasaulyje? O jos žavi vilioja ir lyg veda tolyn už horizonto... Tik ar ne apgaulinga regimybė? Argi ne visas spalvas galima atrasti vaivorykštėje?

Žmoniją nuo senų laikų drasko pilietiniai, arba brolžudiški, karai. Nors kiekvieną kartą tikimasi, kad tam barbarizmui, praūžus tokiai nelaimei, jau padėta pabaiga, bet galo ir krašto tam nėra.

1945 metų vasario 4 dieną prasidėjo Krymo (Jaltos) Didžiojo trejeto (SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos) konferencija. Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis ir Josifas Stalinas svarstė besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos klausimą ir tarėsi dėl vėlesnio jos padalijimo į keturias okupacines zonas. Jos sprendimai ilgam pakeitė geopolitinę padėtį Europoje.

Rašant Lietuvos Prezidentės biografiją, jos autoriui iškiltų begalė abejonių, kaip pateikti jos asmenybę? Tai būtų didžiulė mįslė, kurios vargšas autorius taip ir neįmintų. Kadangi šiandien matome visiškai nenatūralų Dalios Grybauskaitės portretą, kurį sukūrė Prezidentūros „piaro“ atstovai.

Dabar gyvenimas Lietuvoje primena vaikišką pasakėlę, kaip pagauti pykčio du ožiai nepasidalino lieptu ir smogė vienas kitam ragais – įkritę į vandenų tėkmę, toliau kariavo, kol paskendo. Tai parodo absoliutų kvailumą, aklumą, betikslį beprotiškumą - proto aptemimus liudijantis pasakojimas. Tik kodėl gi Lietuvoje tvyrančią socialinę ar politinę įtampą vien šitaip ir tegalime įvardinti? Politikai tai vadina „neišvengiama konfrontacija“, siekiant valdžios. Lietuviškai tai būtų įvardijama kaip „kaktomuša“, kai gyvenimas tarsi pavirtęs dviejų ožių betiksliu mūšiu, mąstant tik ragais. Argi tokią strategiją taikė Lietuva, Latvija, Estija, išėjusios į Baltijos kelią? Kas iniciatorius to pasaulinio įvykio – ogi prof. Vytautas Landsbergis...

Ką gi reiškia kvepalai? Atrodo, malonus kvapas yra malonus, ir kiekvienas žmogus, bent jau pagal išgales, turėtų stengtis būti estetu. Taip pat ir politikoje. Ji turi savo kvapą. Labai dažnai tapatinama su mėšlu. Nors politikai stengiasi įrodyti kitaip: esą politika tik „kvepia“, ji dvokti negali. Bet tą blogą kvapą politikai maskuoja kitais dalykais, kitokiais kvepalais. Tai lyg suklastota prekė, suklastoti kvepalai.

Kiek gi atspalvių turi išdavystė? Ir kokia tai vaivorykštė? Bet kiek atspalvių ji beturėtų, gyvenimą pagaliau nudažo juoda spalva. Ir taip išdavystė pasmerkiama, nors neretai ji pateisinama. Vos tik ji atveria savo juodąją pusę, jos jau niekas negali teisinti. Ar aukos turėtų aukštinti savo budelius?

Dabartinė pasaulinė finansų krizė sukrėtė daugelį valstybių, pavertė jas „gelbėjimo programų“ įkaitais, ir tai, ką po 1929 – 1932 metų krizės, pavadintos „Didžiąja depresija“, išgyveno ekonomika, dabar apėmė visuomenę. Ypač valstybes, kurios tapo didžiausiomis aukomis, tiek dėl nevykusio administravimo „iki“, tiek dėl nevykusio gelbėjimo „po“, žmonės tiesiog apimti depresijos, ir daugelis jau pradeda pamiršti, kaip gyveno „iki“. Ir tokia depresinė būsena rodo, kad kai kurios visuomenės gali tiesiog neišgyventi, subyrėti, išsisklaidyti po pasaulį, ir čia visi juntame kažką labai negero. Kas gi iš tiesų vyksta? Ir ar vien tik ekonomikos sektoriuje?

„Mažeikių naftos“ (MN) istorijos taptų anekdotu, jei ne kraupios potekstės, kaip buvusio direktoriaus Gedemino Kiesaus nužudymas, prarasti milijardai, siaubinga korupcija, pagaliau galutinai prarandama įmonė. Šių metų gale – kitų pradžioje Lenkijos įmonė „PKN Orlen“ turės nuspręsti „Lietuva Orlen“ likimą, prie kurio senojo pavadinimo „Mažeikių nafta“ visi jau buvo taip pripratę. Ne vien su pavadinimu dings ir galai į vandenį.

Norėčiau šiandien pakalbėti apie žemę. Ne apie tą žemę, kurią vadiname „grumstais“, ir kuriai, suteikę neva didžiulę rinkos kainą, nustatome „kažkokią realią vertę“. Norėčiau pakalbėti apie tą žemę, kuri yra neįkainojama. Tą žemę, kurios daugybė plotelių sudaro Lietuvą. Tą žemę, pagal kurios ritmą plaka daugybė lietuvių širdžių. Ir tą žemę, kurią jau prarandame. Tik ar prarasdami žemės, neprarandame ir savasties, būsimųjų kartų gyvenimų Lietuvoje?

Lietuva tampa skurdo šalimi be jokios ateities. Jei prognozuotum tik pagal dabartinę situaciją, tai kitokios perspektyvos ir nematytum. Turi viskas keistis iš esmės, o ne „gerėti“, kaip aiškina ir dabartinis vyriausybės vadovas, ir šalies prezidentė. Ir kas gi turi keistis? Visų pirma šita valdžia Lietuvą stumia į tikrą kumetyną, stengiasi suteikti valstybei Europos kumetyno statusą. Skurdas ir didėjančios „ponų“ privilegijos, ypač biurokratų algos. Krizė – ne krizė, o valdžios kąsniai vis riebesni. Tik iš kur visa tai? Kokios čia priežastys tai sąlygoja Lietuvoje, kad bloguosius valdžioje gali keisti tik dar blogesni?

Sunku įsivaizduoti sustojusį pasaulį. Sustabdytus laikrodžius, žvaigždynus bei planetas, žmones. Sustojusį vėją, lyg vaškinius medžius. Ir amžiną pavasarį, kai nedvelkia joks kvapas, nors viskas žydi, bet kiekviena gėlė būna vis toje pačioje vietoje. Kaip Johano Volfgango Gėtės personažą, norėjusį sustabdyti „akimirką žavingą“, paskui pardavusį sielą velniui. Apgautas buvo jau anksčiau, sutikęs, kad toks sandoris įmanomas, kad įmanoma sustoti. Taip įsivėlė į beprasmiškas akimirkos paieškas. Bet paskui suprato, kad ta akimirka tėra svajonė, atsirandanti iš nepasitenkinimo esama padėtimi, ir nieko daugiau. Turėjo nueiti ilgą ir sunkų kančių kelią.

Pasaulis yra labai didelis, ir kuo geriau jį norime pažinti, tuo jis didesnis darosi. Jei norėtume jį visą ištirti, tai tam reikėtų skirti visą gyvenimą. Daugybė skirtingų šalių, geografinių regionų, tautų su savo gyvenimo būdu ir papročiais. To užtektų visam gyvenimui.

Kiek mažai valstybei kyla pavojų iš kitų, galingų, su išlikusiu imperiniu mąstymu? Bandykime atsakyti. Ir jei sukurtas „istorinis priešas“ – Rusija, tai dar nereiškia, kad iš kitur ta grėsmė gali būti mažesnė.