Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 11 09. Ar sugebėsime išgelbėti Lietuvą nuo kinų?
Algirdas Pilvelis
Kiek mažai valstybei kyla pavojų iš kitų, galingų, su išlikusiu imperiniu mąstymu? Bandykime atsakyti. Ir jei sukurtas „istorinis priešas“ – Rusija, tai dar nereiškia, kad iš kitur ta grėsmė gali būti mažesnė. Pagaliau: ar ne to „tradicinio priešo“ buvo prireikę vien tam, kad lietuviai tiesiog nustotų kreipti dėmesį į tai, kas gali ateiti iš kitur? Ar ne įvairių slaptųjų tarnybų darbas, siekiant atitraukti dėmesį nuo realių pavojų? Tebelaukiame „rusų tankų“, bet dabar kiti laikai, ir valstybės „ryjamos“ visai kitais būdais. Pasaulio spaudoje pasirodo vis daugiau pranešimų apie „finansų karą“, ir rašo juos ne „bulvaras“, bet patys rimčiausi ekonomistai, kurių pavardės žinomos visame pasaulyje. Dabar iškilusi galinga finansinė Kinijos imperija, klupdanti ant kelių JAV ir Rusiją, kelia vis daugiau nerimo. Atrodo, kiek čia nedaug laiko praėjo, kai pasaulio likimus sprendė TSRS ir JAV? Ir jei Rusija jau mažiausiai įtakinga tarp pasaulio „valstybių-galiūnų“, tai ir JAV vis dažniau priversta „nuleisti vėliavą“ prieš Kiniją. O juk dar prieš keliolika metų į kinus niekas nekreipė dėmesio! Tai buvo tik plotas žemėlapyje ir sausa informacija, kad ten gyvena daugiau kaip 1 mlrd. pasaulio gyventojų. Šiandien matome kitokią Kiniją.
Matome ir kitas tendencijas. Prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangas vis labiau suartėti su Kinija. Beje, ta politika dar buvo pradėta Algirdo Brazausko, tada žengti pirmieji žingsniai Kinijos link. Ar ne gudru? Rusija yra „priešas“, o Amerika yra „draugas“, bet realiai takelis veda link Kinijos. Atrodo, kad tas takelis tampa jau vieškeliu, o netrukus pavirs ir greitkeliu...
Didžiulė prezidentės meilė Šanchajuje
Nuvykusi spalio pabaigoje į parodos EXPO-2010 uždarymą Šanchajuje, prezidentė Dalia Grybauskaitė negailėjo liaupsių Kinijai, džiūgavo dėl „artimų santykių“, planavo, kad bus dar artimesni. Susitikime su Kinijos viceprezidentu Xi Jipingu netgi pateikė ataskaitą apie tai, kas nuveikta „kinizacijos“ srityje. Prezidentė labai džiaugiasi, kad Vilniaus universitete jau dėstoma kinų kalba, ją galima tarp kitų užsienio kalbų pasirinkti mokyklose. Ir tai keistas dalykas. Pavyzdžiui, rengiant kinų kalbos specialistus, universitetuose ir turi atsirasti tokia disciplina. Tik kodėl Lietuvoje ji susieta su politiniais mokslais? Kita vertus, ar mokyklos pajėgios rengti specialistus? Juk jos suteikia tik paviršutinišką užsienio kalbos žinojimą, nesgi dėstoma ir daugybė kitų dalykų. Bet toks „neprofesionalės“ požiūris rodo kitą dalyką – kinų ideologijos skatinimą. O gal tuo ir nereikia stebėtis? Kita vertus, daugelis žmonių Lietuvoje jau žino, ką reiškia vadinamasis „juodas diržas“, kurį turi ir Lietuvos prezidentė. Tai ne vien „meistriškumas rytietiškose kovose“ (arba imtynėse), ką mes iš tikrųjų turėtume sieti tik su sportu. Matome kitus dalykus. Ne tiek jau mažai pasaulyje politinių veikėjų su „juodais diržais“, kurie savo metu sporte ir nesireiškė labai aktyviai. Kas juos vienija? Neabejotina globalistinė ideologija! Juk tose „kovų“ mokyklose užsiimama ne vien grynai sportinėmis treniruotėmis, jos skelbiasi ir „dvasinio tobulėjimo centrais“. Suprantama, tarp mokinių atrenkami protingiausi, šiek tiek pamokomi Rytų filosofijos išminties, bet ne itin daug, nes tai vis dėlto ne filosofinės studijos... Ir auklėjami būtent globalistinės ideologijos dvasia. Gyvendami gana uždarai, labai greitai nusprendžia, kad yra protingesni už kitus, ir ima niekinti „išoriniame pasaulyje“ gyvenančius žmones. Ir kai susitinka su „draugais“ iš globalistinių valstybių, jau politikais, bet ne „mokytojais“, mielai ir imasi padėti jų globalistiniuose planuose. Ir taip Kinijos įtaka įvedama per politikus, turinčius „juodus diržus“.
Pagaliau yra dalykai, kurie plačiai ir neminimi. Į tai, kad kinai rengiasi pirkti visą gatvę Pavilnyje, Lietuvos valdžia žiūri gana palankiai. Betgi tai vadinamojo „čainatauno“ (kinų miestelio) pradžia? Bet mąstoma labai primityviai: kinai dabar daugiausia už visus pasaulyje turi pinigų. Taigi mums – geras pardavimas, o kinams – geras pirkinys. O pasaulinė praktika rado, kad nuo nupirktos gatvės pamažu pradeda augti visas rajonas. Ir tas „pamažu“ tegali trukti vos keletą metų.
Dabar Kinijoje tokia „čainataunų“ kūrimo pasaulyje politika ypač paplitusi. Kinijoje, kaip žinia, dėl didžiulio žmonių pertekliaus ilgą laiką buvo draudžiama turėti daugiau kaip vieną vaiką, už tai grėsė milžiniškos baudos, o „natūralus prieaugis“ buvo palaikomas specialiais leidimais, valdžia skaičiuodavo, kiek šeimų gali turėti antrą vaiką, kam tokią teisę suteikti. Bet Kinijoje didelė dalis žmonių tų draudimų nepaisė. Kai kurie ekspertai teigė, kad tokių „niekur neregistruotų asmenų“ Kinijoje gyvena apie 500 mln. Dabar gi Kinijos valdžia „savaip“ sprendžia tą problemą. Juk nesušaudysi tų žmonių! Imtasi plačiai skatinti „čainataunų“ kūrimą užsienyje. Ir tam skiriami didžiuliai pinigai. Milijardinės sumos. Taip kinų bendruomenės pasaulyje plečiasi. Išperkami sklypai, statomi rajonai, prasideda nuo gatvės, paskui dygsta modernus rajonas. Australija, Filipinai...
Ypač rimta ta „čainataunų“ problema Rusijoje. Į Sibirą masiškai plūsta kinai. Vien oficialiais duomenimis – ten jų jau 46 milijonai. Kaip teigė vieno Sibiro regiono gubernatorius, esą jau „nieko neįmanoma padaryti“. Kinai kerta miškus, steigia pramonės įmones... Kitas dalykas, dėl ko taip sunerimo rusų politikas: kinai reikalauja Rusijos pilietybės, nes jie jau „ilgai gyvena“, suprantama, paskui kviesis savo gimines, ir jiems taip pat reikalaus pilietybės. Ir kurgi pavojus? Mat kinai, turėdami pilietybę, dalyvaus rinkimuose, suprantama, ir į valdžią, ne tik vietinę, kandidatuos kinai. Net į Rusijos Dūmą bus siunčiami deputatai kinai, jei tame regione bus pakankamai jų tautiečių balsų. Tai kieno interesus atstovaus kinai deputatai Dūmoje? Kinijos ir savo! Taigi ir link prokiniškos „Sibiro autonomijos“ visai netoli...
Nereik manyti, kad kinai – tai tokie pusiau beraščiai atsilikę azijiečiai. Tokį įvaizdį apie save ir jie patys bando kurti. Iš tikrųjų tai nepaprastai gerai organizuota tauta, su planinga valstybės politika, įvairiose srityse turinti pasaulinio lygio ekspertus. Pagaliau milžiniškos valstybės lėšos. Taip pat pastaruoju metu – nežiūrint pasaulinės finansų krizės, gana sparčiai tebeauganti ekonomika. Šalis, kuri visai nežino, ką reiškia biudžeto deficitas. O nuo šios bėdos kenčia ir JAV, ir dauguma Europos valstybių. Kinija aktyviai supirkinėja JAV obligacijas. Kažkada pareikalaus jas ir padengti. Ir nors bandoma priversti Kiniją, kad brangintų savo valiutą – juanį – kinai tam pasiruošę. Pirma, brangina ne tokiais tempais, kokiais iš jų reikalaujama, jie jokių reikalavimų nepaiso, antra, vis labiau skatina savo investicijas užsienyje. Taigi su brangesniu juaniu tai jiems kompensuoja nuostolius, šiek tiek kritus eksportui dėl kiniškos valiutos brangimo. Kaip matome, Kinijoje apie viską pagalvota, net dešimčiai ėjimų į priekį.
<sk>Kinų finansų veržimasis
<text>Kinai nė neslepia savo ambicingų planų įsiveržti į Europą. Jie aktyviai domisi Skandinavijos šalių pramonės įmonėmis, pasirengę investuoti į automobilių gamybą. Ir būtent tarp „skandinaviškų planų“ buvo lyg probėgšmais ištarta frazė, kad jie pageidautų logistikos centro Lietuvoje. Ir ką gi! Kaip žinome, tas projektas „juda“. O atrodo tiek nedaug laiko praėjo.
Taigi kartu su „čainataunu“ į Lietuvą įžengs ir kinų verslas. Beje, kinai aktyviai veržiasi į Serbiją ir Moldovą. Serbijos vyriausybė, be visų bendrų projektų, dar pasiskolino iš kinų milijardą eurų. Kinai pinigų paskolinti niekada neatsako! Reikia pinigų, prašau, mes tik norime žinoti, kiek jums reikia. Tiek ir bus. Kitas dalykas, tai būsimas paskolos grąžinimas.
Pirmiausia, ta sistema gerokai supainiota. Galima skolintis ir iš Kinijos vyriausybės, ir iš verslininkų. Kinija vis dėlto maloningai skolina tik tiems, kurie atveria jų verslui ir prekybai „vartus“. Tada jie pasidaro ypač „draugiški“. Bet ateis laikas grąžinti paskolą. Nemanykime, jei skolina valstybė, tai čia gali būti kitokios paskatos negu mokėjimas už užsienio politiką. Valstybė turi tik politinius tikslus, o tokios šalies kaip Kinija politikai gerai supranta, kad užsienio politika ir nemažai kainuoja. Ir jie moka už ją. Žinodami, ką „perka“. Įsivaizduokime, kad ateina laikas grąžinti skolas. Bet galima ir išvengti valstybės bankroto. Pavyzdžiui, labai „draugiška“ šalis Kinija gali tas skolas ir „nurašyti“. Bet tai nereiškia, kad bus „padovanoti“ pinigai. Bus pateikta keletas politinių sąlygų, kurias reikės vykdyti, tai yra pakeisti kai kuriuos šalies įstatymus... Argi šito nepadarysi dėl tokių „gerų žmonių“ – kinų, tikrų „brolių“? O jei nepadarysi, „geri žmonės“ sugebės padaryti ir žiaurų ekonominį spaudimą „nedraugiškai“ valstybei. Be tankų, be kareivių... Politinės ir ekonominės pasekmės iškart pasijus. O sistema išties gudri. Pasiskolinus iš privataus Kinijos sektoriaus ir neatidavus paskolos, suprantama, galima laukti tik vienos reakcijos. Kinų bankininkai ar verslininkai „dėl padarytos skriaudos“ bėgs skųstis savo vyriausybei. O ji ką? Tiesiog padarys „paslaugą“, tai yra perpirks skolą, sumokės už „negerą skolininką“, ir tie liks patenkinti. O Kinijos valdžia, perėmusi paskolą, vėl prabils apie „politinius pokyčius“. Todėl iš kinų valdžios ne taip jau daug ir dažnai ryžtamasi prašyti pinigų. Juk visi supranta, kad šitaip Kinija apmoka savo užsienio politiką! Taip skola gali tapti tik „formalumu“, ir net paskelbta „geraširde labdara“, kai realiai reikės sumokėti kinams tiek, kad jiems ta paskola keleriopai apsimokės. Juk pasakys, kokie įstatymai jiems „trukdo“, o tas kliūtis reikės šalinti...
Ir toli, ir arti
Jei Lietuva taps planuojamo atkurti Šilko kelio dalimi, ar nuo to mums bus geriau? Kad tas „kelias“ tampa realybe, žinių yra pakankamai. Vokiečiai jau ėmėsi investuoti į šį projektą. O tokios ekonominės galybės, kaip Kinija ir Vokietija, jei sumanys kokį projektą, tai ne vien Šilko kelią atkurs, vėl sujungsiantį prekybos linija Aziją ir Europą, bet ir nežinia kokius kalnus nuvers...
Kinai mėgsta žadėti daugybę darbo vietų, kalba apie nepaprastą ekonominį šalies suklestėjimą... Betgi tuo pat metu jie stato ir „čainatauną“! Tai reiškia, kad tos darbo vietos bus toje šalyje apsigyvenusiems kinams. Pagaliau ir kiniškos technologijos dažnai smarkiai skiriasi nuo europietiškų, todėl, savaime suprantama, specialistai turės būti kinai.
Čia pat matome ir bandymus diegti tos šalies universitetuose ir mokyklose kinų kalbą. Taip kuriama „palanki terpė“ sau, o ne „tarptautiniams ryšiams“! Iš tų kinų kalbos „žinovų“ ir bus atrenkami „vietiniai kandidatai“. Juos, šiek tiek jau mokančius kalbą, galinčius skaityti ir net truputį rašyti kiniškai, jau bus galima siųsti tobulintis į Kiniją. Taigi vėl matome, kaip apie viską pagalvota, kaip viskas planinga. O Kinijoje parengti „emisarai“ jau diegs kinišką modelį ir toje šalyje, tuo labiau, kad bus labai palaikomi Kinijos vyriausybės, kurios diplomatai dės tam nemažai pastangų.
Ar neprimena šis modelis paprasčiausiai naujos kolonizacijos?
O Lietuvai jis ypač pavojingas, nes labai lengvai įvykdomas. Lietuva yra totaliai praskolinta užsieniui valstybė. Biudžeto įplaukos labai mažos, nes beveik nėra pramonės. „Taupyti“ jau nėra iš ko. Tai žmonių kvailinimas. Karpomos tik viešo sektoriaus išlaidos, didinant žmonių skurdą, tuo pačiu mažinant biudžeto padidėjimo galimybes. Ar įmanoma „nukarpyti“ skolą užsieniui? Ji tik didėja, nes auga palūkanos, aišku, laiku grąžinti nebus iš ko, teks mokėti ir delspinigius. Ir vėl skolintis...
Ir neatsitiktinai girdime, kokia geradarė yra Kinija! Tas įvaizdis piešiamas jau tik rožinėmis spalvomis. Ir ateis toks metas, kad teks tų pinigėlių iš „labai gerų žmonių“ – kinų – paprašyti, kad padengtų nors dalį skolos... Ir įvykdyti kai kurias „brolių“ politines sąlygas! Ypač tuo įvaizdžio gerinimu rūpinasi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, čia jai antrina ir premjeras Andrius Kubilius, nors atsargiau, bet „kiniškus projektus“ imasi vykdyti sparčiau negu savus. Matome, kad tarp prezidentės ir premjero yra visiška „kiniška“ santarvė!
Tai ir užduokime klausimą: ar visas tas biudžeto gelbėjimas ir skandinimas vienu metu nėra anksčiau gerai apgalvota ir suplanuota akcija? Kaip sakoma, apie viską pagalvota... Betgi tokiu atveju tai jau sąmokslas, kurį prieš Lietuvą vykdo aukščiausi valstybės vadovai! Ir kaip neprisiminti čia 1940 metų lietuvių politikų kelionę į Maskvą, vadovaujant Justui Paleckiui, parsivežti „Stalino saulės“? Juk ir aną žygį reikia vertinti kaip sąmokslą, kai istorikai jau pateikia visos tos „akcijos“ detales. Tai kas gi išgelbės Lietuvą nuo naujojo globalizmo? Taigi Kinija ir toli, ir arti... O juk ir iki Maskvos buvo netrumpas kelio gabalas...
Tai kas gi išgelbės Lietuvą? Ar neturėtų mūsų politika būti kur kas principingesnė? Be abejo, kad jai seniai laikas tokia tapti. Deja, ne su šitais politikais...
Atgal
