Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 12 17. Su išdavysčių vamzdžiu pasroviui...
Algirdas Pilvelis
Kiek gi atspalvių turi išdavystė? Ir kokia tai vaivorykštė? Bet kiek atspalvių ji beturėtų, gyvenimą pagaliau nudažo juoda spalva. Ir taip išdavystė pasmerkiama, nors neretai ji pateisinama. Vos tik ji atveria savo juodąją pusę, jos jau niekas negali teisinti. Ar aukos turėtų aukštinti savo budelius?
Taigi išdavystė niekada neapsieina be aukos, apgautos, ir be budelio, kuris apsimeta širdingiausiu draugu. Ir išdavystės kelias senas kaip šis pasaulis. Ir, nelaimei, išdavystė ilgai mus dar lydės į ateitį. Dėl ko gi išduodama? Kaip rašė Vincas Kudirka, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Tokia yra išdavystės kaina. Atrodo nedidelė, bet jos nuostolis visada viršija kainą. Ir gal tik atrodo, kad išdavikas laimi daug, iš tikrųjų jis kur kas daugiau atiduoda, tai yra praranda, kas jam atrodo visiškai nevertinga. Juk Judas išdavė Jėzų Kristų vos už trisdešimt sidabrinių, už kuriuos galėjo nusipirkti žemės sklypą. Tik ką jis prarado? Kai suprato, pasikorė. Taigi menka išdaviko nauda atneša didžiulę žalą. Už išdavystę daug nemokama, išskyrus kai kuriuos atvejus. Bet ir tas abejotina. Apie tas užfiksuotas šventuose raštuose išdavystes čia ir parašysime, viena iš jų buvusi ir „brangi“, nors ir tai abejotina, vargu, ar tas pažadas būtų ištesėtas.
Kainas. Pavydas
Pirmoji išdavystė, nuo kurios ir prasidėjo žmonijos istorija, nes jokių ankstyvesnių įvykių Biblija nemini, kas būtų vykę šioje žemėje, yra Kaino išdavystė, kai brolis iš pavydo užmušė brolį. Kainas ėmė pavydėti, kad Dievas nepriėmė jo žemės vaisių aukos, o priėmė brolio Abelio gyvulių auką. Iš to pykčio jis užmušė brolį. Bet Dievo garbė jam nuo to neatiteko. Nors, keista, atrodytų ir nebuvo smarkiai pasmerktas, mat Dievas griežtai uždraudė brolžudžiui keršyti. Ir tai viena mįslingiausių Šv. Rašto vietų. Vienaip ar kitaip Kaino prakeikimas prislėgė visą žmoniją, nes Abelis neturėjo palikuonių.
Kitaip aiškina šitą epizodą XVIII amžiaus švedų mistikas Emanuelis Svedenborgas, teigęs, kad tai buvo dviejų bažnyčių, dviejų tikėjimo pakraipų – materialistinio ir dvasinio – konfliktas. Tada ir konfliktas tampa aiškesnis. Kainas aukojo „žemės vaisius“, tai yra viską, kas žemišką, ir aišku, turėjo prašyti iš Dievo to paties, žemiško. Taigi Dievas materialisto auką atmetė. Gi Abelis, kaip savo „išaugintus gyvulius“, aukojo dvasinius dalykus, mat mirusių gyvulių jau su kitu derliumi neatgaivinsi. Taip ir mūsų dvasinės nuostatos yra kelias pas Dievą. Svarbu ne jos, mes aukojame tai dėl Dievo, kad jis mums būtų palankus. Dvasiniai dalykai niekada nėra savitiksliai, skirtingai nuo materialių. Todėl tie „aukos dūmai“ visą laiką raitysis apie žemę.
Jei Abelis neturėjo palikuonių, tai reiškia, kad dvasinis kelias yra individualus. Tėvas negali vaikams perduoti savo išganymo. Vaikai turi siekti to atskirai, kiekvienas kaip žmogus, kaip asmenybė. Todėl Abelis neturi palikuonių. Bet žmogiška prasme – Abeliui visada gresia Kaino vėzdas, išdaviko pavydas dėl dvasinio tikslo, noras su savo „turtais“ likti šioje žemėje „vieninteliu, nepakartojamu“. Ir toks dvasingo žmogaus santykis šioje žemėje su aplinka, kad jį dažnai išduoda „tikras brolis“. Ir tą pavydą galima suprasti, nors ir nepateisinti. Juk Kainas yra pirmasis Adomo ir Ievos sūnus, taigi Žmogaus ir Dieviškos Šviesos kūrinys. Tai ir žmogaus, iš prigimties dieviško, apmūsijimas ir apkerpėjimas materialiais dalykais, tai ir materialisto garbėtroškos noras sunaikinti dvasinį pradą.
Taip žmonija lieka su Kaino pradu, jo prakeikimu, įklimpusi į materializmą, pavydą ir išdavystę. Adomas susilaukia ir trečio sūnaus, arba Seto, kurio vardas sutampa su piktąja egiptiečių mirties dievybe – Setu, ir tada „žmonės šaukiasi Dievo“. Tik nukratę nuo savęs žemės dulkes, per mirtį, žmonės gali grįžti link Dievo. O Kaino kelionė, arba žmonijos istorija, liudija ir tą išdavysčių kelią. Ir tą Kaino troškimą nustumti kitą, užimti jo vietą. Bet iš to nelieka nieko. Kam vieta priklauso, tas ją turi. Iš čia tiek žmonijos nelaimių. Iš tiesų tai beviltiška kova dėl tuščių vietų, joks pavyduolis neužėmė teisuolio vietos, tik padarė daug blogo.
„Didžiojo sąmokslo“ teorija
Senoviniuose raštuose pasakojama, kad Buda taip pat susidūręs su išdaviku, ir tai buvęs jo pusbrolis Devadata. Jis susimokė su vienu princu ir nusprendė nužudyti Budą. Princas savo ruožtu įmetė tėvą į kalėjimą ir palaikė baisiojo vienuolio užmačias. Mat abu planavo sukurti „naują imperiją“. Princas, nors ir buvo sosto paveldėtojas, vis dėlto kėsinosi į tėvą. Kodėl taip keistai elgėsi? Mat, legaliai perimdamas sostą, būtų turėjęs patvirtinti visas senojo valdovas priesaikas, prisiekti, kad laikysis taikos sutarčių, sudarytų tėvo, su kaimyniniais karaliais. Maištininkui ir „reformatoriui“ tokios priesaikos negaliojo. Prievarta paimdamas sostą, jis iškart užbrauktų ankstesnę valstybės politiką. Gi Devadata skelbė, kad vienuoliai gali kaupti turtus, naudotis valdžia ir bendradarbiauti su karaliais. Tuo tarpu, kai mokytojas Buda besąlygiškai reikalavo iš vienuolių griežtai laikytis neturto įžadų, atsisakyti bet kokių egoistinių ambicijų ir nieko bendro neturėti su valdžia, užsiimti tik dvasiniais dalykais. Princo ir Devadatos sąjunga būtų sukūrusi teokratinę-diktatūrinę valstybę, kuri, laužydama taikos sutartis su kaimynais, būtų siekusi tapti imperija, o ją palaikyti „naujosios religijos“ ideologija. Juk imperija be ideologinio pagrindo yra niekis, visiškai netvari. Taigi planai buvo labai gerai apgalvoti. Tik jie nepavyko. Nors į Budą kelis kartus kėsintasi, jis visus sąmokslus atspėjo, jie žlugo, pagaliau Devadata, taip ir nesurinkęs pakankamai šalininkų, buvo gyvas įmestas į pragarą.
Štai čia matome „galingą“ išdavystės kortą. Devadata būtų tapęs ir ne vien žinomu religiniu veikėju, bet ir galingo imperatoriaus globotiniu bei patikėtiniu. Štai čia indiška Kaino istorija baigiasi atvirkščiai, čia Abelis nubaudžia savo nenaudėlį pusbrolį, tapusį politiniu intrigantu, sąmokslininku ir maištininku. Taigi išdavikas toli nenueina. Ne toliau pragaro.
Kas – jei būtų pavykę? Čia įmanomi du keliai. Imperija būtų paskendusi kruvinuose karuose su kaimynais, o religija žlugusi. Kitas modelis – naujasis karalius būtų, progai pasitaikius, atsikratęs pernelyg įtakingo dvasinio lyderio, ir jam vėliau būtų naudingiau pradėti flirtą su Budos šalininkais, kurie į valdžią nesikėsino, neigė tokį poreikį, todėl įtaka su jais dalytis netektų. Bet pati istorija gerokai primena Adolfą Hitlerį. Sąmokslas, turint jau legalią valdžią, naujos ideologijos kūrimas imperijai... Jei Devadata ir jo draugužis princas būtų turėję daugiau šalininkų, sąmokslas būtų pavykęs. O kelias į pragarą buvo neišvengiamas, juk tik ten, kur viešpatauja absoliutus egoizmas, karaliauja principas „aš, mano, man“. Ten vienintelė įmanoma „tvarkos“ sistema yra diktatūra.
Taigi čia išdavystė su itin plačia politine potekste.
Išdavysčių išdavystė - bučinys
Evangelija pasakoja apie Judo išdavystę, kur istorija atrodytų visiškai kukli, vos dėl trisdešimties sidabrinių, dėl kažkokio žemės sklypo, ir sukrečia ne jos mastai, kaip senovės indų raštuose, bet pati niekingumo esmė. Jei dėl galingos imperijos ir „naujos ideologijos“ kūrimo buvo galima susigundyti, tai ar vertėjo dėl tokios menkos pinigų sumos? Ji sukrečia išdaviko įžūlumu. Judas prieš tai, per paskutinę vakarienę, buvo demaskuotas. Bet užuot atgailavęs, jis išbėgo į lauką, taigi pasiryžęs bet kokia kaina įvykdyti savo juodą darbą. Getsemanės sode priėjo prie Kristaus ir jį pabučiavo, kad romėnų kareiviai tamsoje atskirtų, kurį žmogų reikia suimti, sargybiniai Jėzaus nepažinojo, o ten buvo dar keletas mokinių. Ir ką gi planavo Judas? Kad viskas subyrės savaime, vos Kristaus nebeliks? Bet visuotinis pasmerkimas, ir žinia, ką jis padarė, privertė jį nusižudyti. Juk išsibėgioję mokiniai būtų visiems pasakoję, ką padarė Judas. Slaptas suėmimas nepavyko, romėnai iš pradžių net atsisakė Kristų nuteisti. Procesas užsitęsė, suėmimo aplinkybės darėsi žinomos. Gal kaip tik Judas tikėjosi, kad Getsemanės sode Kristus bus vienas, be palydovų, kaip dažnai būdavo, kai ten eidavo melstis? Tada būtų reikėję tik atskirti iš vieno ar kito prašalaičio, kuris gi tikrasis, gal užtektų tik nuvesti į maldos vietą, kurią Judas žinojo. O priverstas Kristų išskirti iš kelių apaštalų draugijos, turėjo prieiti ir pabučiuoti. Taigi išdavikas pats pateko į spąstus. Ir iš gėdos turėjo numirti.
Kita vertus, galvoti, kad tai įvyko vien dėl trisdešimties sidabrinių, nebūtų visai tikslu. Judas buvo apaštalų grupės iždininkas. Žuvus Kristui, jam būtų atitekęs visas iždas. Ir Paskutinioji vakarienė jam buvo neplanuota, juk išdavikas turėjo galvoti, kad mokytojas nieko nežino apie rengiamą sąmokslą. Taigi Judo piniginė dalis turėjo būti didesnė. Kitas dalykas, materialistas Judas turėjo ir gerokai neapkęsti mokytojo, kuris taip pat skelbė neturtą, buvo gerbiamas daugybės žmonių. Judas dar turėjo degti ir Kaino pavydu.
Bet čia kaip tik matome visą išdavystės esmę. Nesvarbu, koks motyvas, išdavystė įvyks, ir jai net nereikia didžiulės pagundos. Išduoda ne vien tokie baisūs garbėtroškos kaip vienuolis Devadata, svajojantys apie imperijas, didžiulius turtus, įtaką milijonams žmonių ir prabangias šventyklas. Išdavystės esmė yra ta, kad ir Kainas, ir Devadata turėjo Judo širdį.
Kai mulkinama dėl „piaro“, tai taip pat išdavystė
Kai kurie mūsų dienų politikai, manydami, kad žmonės kvaili, vieną dieną kalba vienus dalykus, o kitą dieną jau elgiasi kitaip. Jie visą laiką ieško patogios pozicijos, todėl net nesuvokia, ką daro. Prisiminkime mūsų Prezidentės „kelią“ pas Romos popiežių Benediktą XVI. Suprantama, valstybių vadovams ir įtakingiems politikams, nors tie žmonės gali priklausyti kitai religijai ar net būti ateistais, suteikiama audiencija, nes tokia tvarka. Bet Prezidentė didžiuojasi, kad nebučiavo rankos. Kai šitokį „ritualą“, vien iš pagarbos, atlieka ir nekatalikai, jei aplanko Šventąjį Tėvą. Tai ko ten tada važiuoti? Štai kur klausimas! Vien iš noro pasirodyti? Juk niekas neverčia nė vieno valstybės vadovo būtinai aplankyti popiežių. Pagaliau labai nepagarbu katalikiškos valstybės vadovui viešai demonstruoti, kad esi ateistas. Ką tai reiškia? Gal noras parodyti, kad „katalikiškją Lietuvą dabar valdo ateistai“? Dėlto reikėjo važiuoti! Apie tai Benediktas XVI galėjo perskaityti ir laikraščiuose. Pagaliau ateiti į šeimininko namus, iš tikrųjų - atvykti į svečią šalį, ir neparodyti pagarbos, pasisveikinant pagal nustatytas tradicijas... Ne vienas ateistas, net įtakingesnis politikas, jei jau vyktų pas popiežių (jei matytų tokį reikalą), tai bent iš mandagumo pasisveikintų kaip pridera, ir gerai išauklėtam žmogui, tegu ir pasauliečiui, nešautų į galvą, kad jis „žeminasi“. Ta keista arogancija iš šalies turėtų atrodyti net juokingai.
Kita vertus, jei rinkėjams žadėta tolerancija, tai stebina maldos pusryčių Prezidentūroje atsisakymas. Ir pasiūlymas perkelti į Seimą. Vėl arogancija. Esą Seime vien „davatkos“? Pagaliau čia ir noras pažeminti religiją. Juk Seimas šiuo metu tikrai nėra populiariausia valdžios institucija, o Prezidentūra vis dėlto atstovauja aukščiausią valdžią. Rinkėjai to nesitikėjo!
Jei taip elgtųsi Judas... Tik kam tas griovimas? Juk dvidešimtį metų jis tęsiasi Lietuvoje, iki šiol nesustodamas, visoms valdžios žadant, kad „viskas bus gerai“. Kai Antano Smetonos dvidešimtmetį žymėjo laipsniška Lietuvos pažanga. Ir štai visai atvirkščiai! Dvidešimtmetį Lietuva yra Judo valstybė.
Koks gi tas išdavystės principas?
Visata laikosi ištikimybės principu. Jei kažkas joje „išduotų“, viskas joje griūtų. Taigi išdavystė, arba Judo principas, nėra joks Visatos dėsnis. Tai tik bandymas išskirtiniu egoizmu suardyti tuos dėsnius. Ir motyvų gali būti daug. Pavydas, valdžios arba turto troškimas. Tai vyksta žemėje tarp žmonių.
Išdavystė neturi jokių visuotinumo savybių. Ji visada apribota konkrečia situacija. Patogiu momentu „turėti naudos“. Ir tai visada klastingas smūgis į nugarą. Bet tik šiuo konkrečiu atveju į konkrečią nugarą. Išdavystė didžiulė bėda, bet ji negali sugriauti Visatos ritmo. O išdavikas pagaliau ir pats save pasmerkia. Visuotinei gėdai, o drauge ir Visatos gėdai. Nesgi nieko nelieka nežinoma, nieko nelieka, kas būtų neatidengta.
Žydų bankininkų aukso monetos dar iki Kristaus ištobulintos ir šiandien dabartinių archeologų delnuose skleidžia kraujo kvapą ne tik bučinių, bet ir finansinių stebuklų atsiradimą ir nuožmią kovą kiekviename žingsnyje kiekvienos kartos - kaip tada seniai seniai ir dabar kasdien kiekviename Žemės lopinėlyje. Gal net Žemėje visi karai dažnai būdavo suplanuojami, apvaliai skambant veidams aukso monetose – žmonių žūtys, to pasekmės nesvarbios aukso vergams. Bučiniai aukso veidrodžiais nugludinti nežinia kada, nes auksas senų senovėje skambėjo kaip šiandien - lygiai toks, ne kitoks auksas – auksas lieka auksu, ir dėl didesnio ar mažesnio aukso luitų visada bus kuriami slapčiausi suokalbiai... Pietinis Sinajus – Egiptas – jaučia šumerų įtaką, dar iki gimstant žydų pirmtakams, net Abraomui labai svarbus...
Atgal
