Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 12 10. Stresas
Algirdas Pilvelis
Dabartinė pasaulinė finansų krizė sukrėtė daugelį valstybių, pavertė jas „gelbėjimo programų“ įkaitais, ir tai, ką po 1929 – 1932 metų krizės, pavadintos „Didžiąja depresija“, išgyveno ekonomika, dabar apėmė visuomenę. Ypač valstybes, kurios tapo didžiausiomis aukomis, tiek dėl nevykusio administravimo „iki“, tiek dėl nevykusio gelbėjimo „po“, žmonės tiesiog apimti depresijos, ir daugelis jau pradeda pamiršti, kaip gyveno „iki“. Ir tokia depresinė būsena rodo, kad kai kurios visuomenės gali tiesiog neišgyventi, subyrėti, išsisklaidyti po pasaulį, ir čia visi juntame kažką labai negero. Kas gi iš tiesų vyksta? Ir ar vien tik ekonomikos sektoriuje?
„Krizė“ iš tikrųjų graikų kalba reiškia „posūkį“. Kodėl tas posūkis toks blogas? Tik žemyn. O tai - stresas. Ir kam nuo to geriau, kam tas posūkis gali būti teigiamas? Atrodo, kad visas pasaulis pasidalijęs į dvi stovyklas: vieni teigia, kad krizės yra dėsningas reiškinys, taigi ir neišvengiamas, taip vystosi pasaulis, o krizių „aukos“ - tai paprasčiausias evoliucinis nuostolis; kiti teigia, ypač ekonomistai, kad visų krizių priežastys – nevykęs valdymas bei įvairūs piktnaudžiavimai, taigi nėra ko čia kaltinti „evoliucijos“, ką prisivirėte patys, tą ir srėbkite.
Iš pačių šaknų...
Ciklo šalininkai teigia, kad dabartinės krizės užuomazgos atsirado maždaug 1980 metais. Kai pradėjo plisti vartojimo ir hipotekos kreditai. Paskolos vartojimui tik mažino pinigų vertę, tai yra kėlė kainas, pagaliau susikūrė tokia dirbtinai „daromo pelno“ arba vis augančios pridėtinės vertės sistema, kuri tapo visiškai savarankiška, veikianti tik tarpusavio atsiskaitymų principu, o visas išlaidas dengianti „iš realybės“, ir anksčiau ar vėliau turėjo įvykti „didžiulis bumt“. Betgi iki 2008 m. rugsėjo mėnesio, „oficialios“ krizės pradžios, praėjo vos ne trisdešimt metų! Ir tai lyg būtų įrodymas, kad link krizių „neišvengiamai“ bręstama. Prie to su kiekvienais metais prisideda vis kiti faktoriai, ir pagaliau ji įvyksta. Kai pasiekiama tam tikra „kritinė masė“, įvyksta savaiminis sprogimas, o po to prasideda „grandininė reakcija“. Ir per pasaulį pliūpteli tai staigios krizės, tai depresijos, į kurią pereina krizė, lėtinė forma. Ir tai gana logiškas modelis. Nors daugelis svarbiausiais pasaulinės krizės faktoriais laiko Kinijos ekonomikos augimą ir naftos brangimą. Iš tiesų kinai privertė pasitraukti iš kelio galingiausias pasaulio ekonomikas, užėmė erdves, kurios tradiciškai priklausė kitiems, privertė daugelį „galiūnų“ pasislinkti. Bet iš esmės tai buvo tik pagreitėjimas. Mat siekiant daugiau parduoti, aktyviai pradėta skatinti imti vartojimo kreditus. Jie, jau minėjome, pradėjo sėkmingą vajų Europos ir Amerikos visuomenėse, kai Kinija dar tebebuvo uždara komunistinė valstybė. Lygiai taip pat ir pasaulinių naftos resursų mažėjimas ir jos gaminių brangimas buvo kompensuojamas „skolon“, idant nesustotų vartojimas kitose srityse. Suprantama, skolinti be galo negalima, buvo pasiekta riba, o su ja pradėjo strigti ir vartojimas, pritrūkus paskolų, taigi gamyboje atsirado daugybė atliekamų žmonių. Bedarbystė dar labiau mažino vartojimą... O „socialiniai“ Vakarų valstybių biudžetai siekė tik palaikyti vartojimą, tuo pat metu valstybėms išperkant žlungančių bankų ir nerentabiliomis tapusiomis įmonių akcijas. Greičiau tai vyksta ar lėčiau, bet mechanizmas iš esmės tas pats, „katalizatoriai“ labai sparčiai atveda visą procesą prie „kritinės masės“ - ir tiek.
Kas gi įvyksta po „sprogimo“, kai prasideda „grandininė reakcija“? Taigi iškart po „sprogimo“ ima mažėti paklausa prekėms ir paslaugoms. Ir gana staigiai, nes bankai, pasiekę kritinę paskolų ribą, nustoja taip dosniai išdavinėti kreditus, ypač vartojimui, „blogus“ kreditus pradeda dengti keldami palūkanų normas mokiems skolininkams. Vartojimas dar labiau krenta, patys bankai negali investuoti, nes „beviltiška“, vis vien niekas nieko nepirks. Ir tas procesas labai greitas. Tuo pat metu daugėja bankrotų, o naujų įmonių steigiasi mažiau. Taigi tas „mirusių įmonių“ ir „yvų“ skirtumas auga, ypač kritus eksportui, nes „užsienyje krizė, niekas nieko neperka“. Šitaip mažėja užsakymų ir žaliavoms... Tiems, kuriems negresia žlugimas, negali plėstis „mirusių“ konkurentų sąskaita, nes mažėja rinka. Kiti, kad išgyventų, imasi „taupymo“ politikos, gerokai karpo visą savo veiklą. Taip kritus vartojimui, pradeda augti nedarbas, kas dar labiau kerta vartojimą, kartu ir gamybą. Darbo našumas turi neišvengiamai mažėti, taigi pradeda mažėti ir uždarbiai. Ir taip tas uždaras ratas, ta grandininė reakcija, pradeda blaškyti didelę dalį pasaulio valstybių, kol visa procesas jau „nesproginėja“, bet pereina į lėtą depresiją. Depresijos apimtoms šalims iš krizės teks kopti po keliolika metų.
Čia galima sutikti su „ciklinio vystymosi“ šalininkais, kurie teigia, kad pelno siekimas jau savaime veda prie krizės. Juk tie, kurie dirba samdomą darbą, vien dėl pridėtinės vertės nesugebės išpirkti visų gaminamų prekių. Kad prekyba pagyvėtų, gaminiai nebūtų kraunami į sandėlius, pradedama pardavinėti skolon. Ir vieną dieną paaiškėja, kad daugiau skolinti neįmanoma, skolininkai nesugebės grąžinti pinigų. Ir čia visa gamyba turi sparčiai stoti, tai yra mažinti savo apimtis. Kartu „degs“ ir būsimos investicijos. Todėl net galima prieiti išvados, kad krizės ne tik neišvengiamos, bet vis aštrės. Tai vadinamas krizės „marksistinis modelis“.
Atrodytų, ir teisingas, nors ir labai fatališkas. Bet tuos „griaučius“ aplipina vis kitokia „mėsa“, o gal ir tas dalykas labai svarbus? Jei ne įvairios žmonių vertybinės orientacijos, joks krizinis mechanizmas paprasčiausiais negalėtų būti paleistas!
Prisiminkime, kad maždaug 1980 metais pasaulis pradėjo smarkiai orientuotis į materialines gėrybes, vis labiau atsisakydamas kultūrinių, intelektualinių ir dvasinių vertybių. Turėti kuo daugiau daiktų! Kaip tik tada pradėjo klestėte klestėti vadinamosios popkultūros, Amerikoje ir popkornu pravardžiuojamos. Sovietų Sąjungoje augo nusivylimas „šviesiu komunizmo rytojumi“, vis statomu ir niekaip nepastatomu, bet ir tai buvo vien materializmu pagrįsta santvarka, materialistinė, ne kitokia utopija.
Jai jau vertintume tą periodą „lietuviškai“, pagal savo supratimą pateiktume pasaulio vertinimus, tai geriausia būtų pavadinti: „Tolyn nuo Čiurlionio!“
Kas baisiau: piktas liūtas ar klastingas krokodilas?
Dabar mėgstama lyginti 1929 – 1929 m. pasaulinę krizę, dar vadinamą „didžiąja depresija“, ir dabartinę. Beje, modelis labai panašus: pinigų trūkumas, bankų griūtis, akcijų biržos sprogimas... Kai kurie analitikai sako, kad „dabar yra blogiau“. Tai vis stiprėjančių ir dažnėjančių krizių teorijos šalininkai. Pasak jų, po depresijos, kuri po krizės įvyko tada, mūsų taip pat laukia depresija, o po to... dar baisesnė krizė negu kada nors buvo! Ir laukti reikės gal tik penkerius ar aštuonerius metus... Tik ekonomistai dažnai pamiršta į ką perauga krizė.
Štai tada krizė Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko per tris dienas, 1929 m. spalio 29 d., po prasidėjusios bankų griūties ir pinigų trūkumo sužlugo garsusis Volstritas. Iš penkių bankų bankrutuoja du, taigi vos ne pusė. Nedarbas pasiekia per ketverius krizės metų neįtikėtiną 23,6 proc. lygį. Pinigų kiekiai apyvartoje sumažėjo 31 proc.! Krizė smarkiai palietė ir Kanadą, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją.
Vietoje laukiamo „ekonomikos atsigavimo“ prasidėjo vadinamoji „depresija“, kuri tęsėsi net iki Antrojo pasaulinio karo. Ir būtent ta „didžioji depresija“ užsibaigė karu. Vokietijoje į valdžią atėjo nacionalsocialistai, pasinaudodami sunkia ekonomine situaciją, kuriems vadovavo Adolfas Hitleris. Taip didžiulei ir galingai valstybei pradėjo vadovauti labai agresyvus revanšistinis režimas. Kaip tik tada Sovietų Sąjungoje prasidėjo didžioji Josifo Stalino politinė avantiūra. Labai keistai tada atrodė laikraščiai, labai keisti pranešimai būdavo per radiją. Tarp bolševikų grupuočių, siekdamas laimėti konkurenciją, J.Stalinas skelbė, kad išvaduos nuo kapitalizmo visą pasaulį, mat dėl krizės proletariatas visoje Vakarų Europoje ir Amerikoje rengiasi „socialistinei revoliucijai“. Su tokiais lozungais jis visiškai išstūmė iš valdžios savo pagrindinį konkurentą Levą Trockį, skelbusį „laipsnišką revoliucinį procesą, prasidedantį nuo nacionalinio lygio“, ir privertė jį emigruoti. Tada ir pasidėjo ta liūdnai pagarsėjusi istorijoje kova su „liaudies priešais“. Trockistai buvo priešai ir trukdė „pasaulinei revoliucijai“... Bet ir kapitalizmas „nesnaudė“! Taip J.Stalinas pradėjo tą baisią medžioklę prieš visus, kuriuos įtarė bent šiek tiek mąstant kitaip, juos apšaukdavo „parsidavus kapitalizmui“. „Socializmo rojaus“ ekonominiai rodikliai taip pat buvo prastoki, jokio stebuklo lyginant su įgrimzdusiais į „didžiąją depresiją“ nebuvo, suprantama, buvo rengiamos „diversijos ir sabotažas“ iš Vakarų. Ne šimtai, o milijonai žmonių atsidūrė lageriuose arba buvo sušaudyti! Žadėta pasaulinė J.Stalino revoliucija visiškai neskubėjo prasidėti... Represijos prieš „liaudies priešus“ įgavo genocido mastą. Ir 1941 m. du pasaulio monstrai – hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga - susikibo dėl savo absurdiškų utopinių idėjų pranašumo. Įvyko pasaulio istorijoje neregėtas karas, ir Sovietų Sąjungą, ir didesnę dalį Europos pavertęs griuvėsiais.
Štai kuo gresia vadinamos „depresijos“. Jei pasaulis nesuras kelio iš tų krizinių situacijų, gali vėl pasikartoti ir „didžioji depresija“, kuri baigtųsi dar šiurpesniu konfliktu dėl pasaulio perdalijimo.
Sugrįžti prie Čiurlionio nebus per vėlu
Akivaizdu, kad visos krizės prasideda dėl materialistinių visuomenės orientacijų. Ir tai būtent tas dėsnis, kuris paleidžia mechanizmą su „išgaruojančiais pinigais“. Jei ne visuotinis materializmas, to mechanizmo nebūtų kam paleisti! Be žmonių jis paprasčiausiai neveiktų.
Ir šiandieninėje krizėje mūsų niekas neišgelbės. Jei įsisiūbuojančio pasaulinio karinio konflikto dar ir nejaučiame, nežinia, ar kas ryžtųsi, esant branduolinei ginkluotei, pradėti didelį karą, bet jau krizės aukas matome ir Europoje. Viena iš tokių aukų, deja, ir Lietuva. Kaip sakoma, vieniems dirbant „juodą darbą“, kitiems jį patyliukais toleruojant, dabar gi kritikuojant, galime tik konstatuoti faktą, kad šalis įklimpo į didžiulę depresiją. Panašus Latvijos likimas, kai kurių Lotynų Amerikos ir Afrikos valstybių. Šiaurinė Europa gali su Viduržemio jūros regionu sudaryti atskiras stovyklas. Galbūt jos laipsniškai pasidarys ir priešiškos.
Bet vienintelė išeitis – atsigręžti į dvasines vertybes. Mums niekas nepagelbės, jei to nesugebėsime patys. Ir turime ieškoti išeities ne kaip atitaisyti praeitį, to neįmanoma pakeisti, turime galvoti, kaip gyvensime ateityje. Kokie būsime, taip ir bus, ką pasėsime, tą ir pjausime. Tad turime atsigręžti prie amžinųjų dalykų. Štai 2011 metais mūsų laukia genialaus mūsų dailininko, talentingo kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osios mirties metinės. Ir tai krizinėje Lietuvoje netampa kultūriniu įvykiu. O juk turi būti ir dvasiniu.
Kai vieni galvoja apie turtą, o kiti – apie skurdą, kas pagalvos apie dvasią? Juk laikas, ir seniai, ir mes turime suprasti, kam kuria genijai. Turime suprasti, kokią reikšmę turi jų dvasinis palikimas. M.K.Čiurlionio pasaulio supratimas buvo simbolinis, tad jis suvokė pasaulį giliau ir teisingiau negu koks nors politikas. Būtent to pasaulio, kurį matome jo paveiksluose, mums ir trūksta. Tai tuštuma mūsų dvasioje, kurią privalome užpildyti. Turime ieškoti savyje to, ką atrandame genijaus paveiksluose.
Tik per savo tautos genijus galime suvokti pasaulinę kultūrą. Ir tik atradę savyje M.K. Čiurlionį, jo dailę, jo muziką, mes tapsime kitokie, atviresni ir pasauliui, nes sugebantys jame ir suprasti, ir atskirti, taip suvokti ir save jame. Bet turime ieškoti tikrosios dvasinės savasties, kad nebūtume blaškomi krizių, kad tiesiog neišnyktume per vieną iš pasaulio sukrėtimų.
Atgal
