Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 01 07. Spygliuotų vielų kvepalai
Algirdas Pilvelis
Ką gi reiškia kvepalai? Atrodo, malonus kvapas yra malonus, ir kiekvienas žmogus, bent jau pagal išgales, turėtų stengtis būti estetu. Taip pat ir politikoje. Ji turi savo kvapą. Labai dažnai tapatinama su mėšlu. Nors politikai stengiasi įrodyti kitaip: esą politika tik „kvepia“, ji dvokti negali. Bet tą blogą kvapą politikai maskuoja kitais dalykais, kitokiais kvepalais. Tai lyg suklastota prekė, suklastoti kvepalai.
Ir jei visuomenėje pasirodo išsikvėpinusi dama, tai tampa lyg ir etiketo reikalavimu, nors politikoje tai dažniausiai siejama su melu. Politiniai kvepalai ir „politinės damos“ turėtų būti siejamos, suprantama, ne su parfumerijos pramone, bet su visuomeninių ryšių akcijomis. Ar jose, tai yra politiniuose kvepaluose, nėra įgudusi Lietuvos prezidentė? Tai kokios gi rūšies politinius kvepalus naudoja ji? Kokie kvepalai sklinda iš Prezidentūros jau kone pusantrų metų. Keičiamos rūšys ar yra „pamėgti“?
Pridurkime, kad politikas (šiuo atveju politikė) negali taip dažnai kaitalioti kvepalų rūšių kaip „eilinė poniutė“, ji priversta naudoti efektyviausius ir tampa jų įkaite. Tai svarbi detalė, jei norime suprasti, ko iš tikrųjų gali siekti šiuo atveju Prezidentė ir ką ji iš tikrųjų naudoja.
Kvepalai žmonijos istorijoje
Archeologai atrado Kipre kvepalų laboratoriją, kuri įkurta bene 4 tūkst. metų iki Kristaus! Galima tik spėlioti, nuo kada žmonija žino kvepalus, juk iki laboratorijų ir jų unikalių, įslaptintų gamybos receptūrų, sukūrimo turėjo praeiti labai nemažai laiko, kai kvepalus gamindavo amatininkai, o su receptais būdavo „eksperimentuojama“. Bet kvepalai į Europą pateko iš Azijos, nuo seniausių laikų žinoti Mesopotamijoje ir Egipte.
Tik kas jais kvėpindavosi? Ogi Egipto faraonai! Kvepalai buvo nepakeičiamas jų didybės atributas! Žinant tokį dalyką, galime ir paklausti: ar tik dėl lėšų trūkumo kvepalai buvo ne tokie populiarūs tarp paprastų žmonių. Pridurkime, kad visais laikais pagrindinėmis kvepalų vartotojomis buvo moterys, net neturtingos išsitrindavo kokiomis nors kvapniomis žolėmis ar vaisių sunka. Brangūs kvepalai buvo gaminami Egipto faraonams, Mesopotamijos karaliams ir Persijos satrapams. O jie buvo vyrai!
Kodėl valdovas taip norėjo kvepėti? Ar jį puldavo uostyti minios žmonių? Ne, karaliai retokai rodydavosi žmonėms, tik per specialias religines šventes, o prieiti ir pauostyti karaliaus kojas galėjo ne kiekvienas, juk nevaikščios „dieviškas asmuo“ po minią, kol kiekvienas jį „apuostys“, tiek jis ir neištvertų.
O štai žyniai retai rūpindavosi kvėpintis, jiems kūnas atrodė tik laikinas dalykas, kuriam užtenka tik prasčiausios higienos, tai yra praustis, o malonius kvapus jie naudodavo kitaip – degindavo smilkalus dievams. Dievams patiko ne tik malonus kvapas, bet jie vartojo tik kvepiantį maistą, taigi ir jų nemirtingi kūnai taip pat kvepėjo. Jei sutikai būtybę, kuri maloniai kvepia, tai yra tokį žmogų, vadinasi, tai dievas nusileido į žemę žmogaus pavidalu ir nori padėti žmogui. O štai piktos dvasios dvokia. Pavyzdžiui, krikščionių velnias iki šiol tebedvokia siera.
Taigi kvepiantis faraono kūnas prilygo dieviškam! Mesopotamijos karalius užsiaugindavo ilgiausią barzdą, kurią kvėpindavo! Toks ritualinis kvepalų naudojimas rodo, kad jau ir tais senais laikais jie buvo skiriami išimtinai politinei demagogijai, tai yra viešų ryšių akcijoms. Nebuvo laikraščių, televizijos, bet didžiausią politinį vaidmenį senovės Egipto faraonams turėjo vaidinti kvepalai!
Įdomu ir tai, kad Europą kvepalai pasiekė tik XIV amžiuje, nors dar Romos imperija ne tik žinojo visas Azijoje populiarias ir egzotiškas prekes, net su Kinija prekiavo, bet kvepalai krikščioniškoje Europoje ilgai negalėjo paplisti. Vartoti, bet labai retai.
Atsakymas vėl čia būtų paprastas. Viduramžių europiečiai buvo krikščionys, todėl jiems tik vienas Dievas „kvepėjo“, taigi išsipilk nors kibirą kvepalų sau ant barzdos, bet vis vien būsi tik „išsikvėpinęs žmogus“. Kadangi kvepalai nepridėdavo krikščioniškam Europos karaliui „dieviškumo statuso“, tai ne kam jie Senajame žemyne ir buvo galvoje. Viduramžių Europos kronikose randame, kad kvepalus mėgo vien moterys, tik XVI amžiuje jie pasidarė populiarūs tarp Prancūzijos karaliaus dvariškių, patekę į šią šalį iš Italijos, kur jie buvo daugiausia moterų atributas.
Naujieji politiniai kvapai
Bet jei tam tikrais kvepalais imtum kvėpinti visus žmones arba juos svaiginti? Gal jie, tapę „masiniais“, tai yra masine propaganda, vėl suveiktų kaip senovės Egipte?
Pavyzdžiui, dabartinėje Prezidentūroje kažkada (XIX amžiuje) gyveno Rusijos imperijos paskirtas gubernatorius. Ir tikriausiai būtent rusiškasis carizmas pirmasis plačiai, tai yra masiškai, panaudojo „rusišką kvepalą“, ką jau kiekvienas skaitytojas turėjo atspėti, kad rusiškai jis vadintas „vodka“, o mūsų kalba būtų „degtinė“. Tik jau ne ant kūno buvo pilamas ta kvepalas, o „į kūną“, ir taip jis įsiskverbdavo į smegenis, padarydamas jas lengvai politiškai manipuliuojamomis. Taip gyvenimas „dieviškai pakvipdavo“, tapdavo „laimingas“, ir buvo galima, užuot ką gero padarius piliečiams, jiems smegenis „pakvėpinti“. Maždaug kibiras degtinės buvo skiriamas vienam Lietuvos gyventojui. Aišku, jei kūdikiai neišgerdavo, tai tuo pasirūpindavo jų tėvai. Pridurkime, kad kūdikiai ne vien degtinės negeria, bet ir demagogijos nesupranta. Taigi kūdikio protas bet kuriuo atveju šviesesnis?
Bet šiandieninė padėtis kur kas sudėtingesnė negu XIX amžiuje Lietuvoje ar anksčiau Rusijoje. Dabar išrasta tiek ir tiek įvairiausių „smegenų kvėpinimo“ būdų, kad galima ir kovoti prieš alkoholizmą, jau atlikusį savo „mauro darbą“, pasenusį ir laukto efekto neatnešantį. Yra daugybė efektyvesnių būdų, kuriuos išmano politikai ir gana sėkmingai naudoja.
Tai pažadai ir kritika. Ateinama į valdžią su pažadais, kitaip neįmanoma, kitaip „tauta nepraleis“. Žadama daugiausia tai, kas neįvykdoma, nes jei pažadai būtų realūs, tai tektų kažką ir daryti. Po to pažadai „ištirpinami“ opozicijos kritikoje, ir pažadais susikompromitavusi valdžia pakeičiama kita (pagal susitarimą). Bent jau Lietuvoje valdžios modelis yra toks. Taigi ranka ranką plauna, pažadų kvapiosios medžiagos tirpinamos kritikos spirite, tai atitinka kvepalų gamybos technologijas, taigi kvapų prileidžiama tiek, kad gali uždusti. Dažnai nuo prastų kvepalų būna alergija.
Tokių kvepalų gamybos laboratorijų vaidmenį atlieka laikraščiai ir televizija, kur pilami ir pažadai, taip pat ir jų kritika, suprantama, tokia, kad koncentracija nepasikeistų iki alergiškos. Bet tik vieną dalyką gali ilgai ir kantriai tirpinti, ir jis ilgai ištemps, ne vien spiritą, bet ir sieros rūgštį. Tai spygliuota viela, patvaresnė už bet kokį pažadą, kuris ištirps ir be kritikos, savaime, išsisklaidys ore, nepalikęs jokio kvapo, ir politinių kvepalų gamyba, ar viešų ryšių akcijų organizavimas, yra dalykas vien laikinas. Bet išgaravus ir pažadams, ir pritrūkus spirito jų kritikai, anksčiau ar vėliau turi būti pereinama prie spygliuotos vielos kvepalų, prie kvapo, primenančio kalėjimą ar lagerį.
Ir tą kvepalų technologiją vis geriau įsisavina mūsų prezidentė. Prezidentūra virsta fabriku, lenkiančiu visas garsiausias pasaulio firmas, nes dar tiek žmonių niekur Europoje neprikvėpavo to kvapo ir, gavę alergijos, nebėgo į valstybes, kur tokių „kvepalų“ mažiau.
Kodėl prezidentinių „kvepalų“ reitingas smunka žemyn?
Prezidentės pozicija prieš rinkimus buvo gana aiški: kaip ir pridera šalies vadovui, užtikrinti teisingumą, objektyvų teismų funkcionavimą ir t.t. Čia būtų galima dar kai ką pavardinti... O gal tiesiog neverta nieko prisiminti, nes kas žadėta, tas neįvykdyta? Tai kam tiek kalbėti apie tas lakias aromatines pažadų medžiagas, jei viskas jau praeityje, ir nieko nebelikę?
Taip, visų pažadų nebeliko jau pirmą dieną po inauguracijos. Nė kvapo! Kadangi tuo metu ji „ryžtingai“ perėjo į opoziciją, iki tol itin ryžtingai palaikiusi Andriaus Kubiliaus vyriausybę, ir į valdžią atėjusi su jos palaikymu. „Oligarchų žaidimai!“ – šaipėsi skeptikai. Bet gal XIX amžiuje buvo išgerta pernelyg daug degtinės, ir tauta iki šiol neprablaivėjo? Panašu į tai. Ir dar kaip.
Tapusi „opozicioniere“, ėmėsi kritikuoti viską iš eilės, kone kiekvieną vyriausybės žingsnį. Bet iškart pastebėkime kelis tokios „kritikos“ dėsningumus. Pirma, kritika buvo labai kruopščiai dozuojama pagal smunkančius Vyriausybės reitingus - panašiai kaip kvepalų gamyboje. Antra, kritikuojama buvo viskas, bet viskas po truputį, tad tokia „ryžtinga opozicija“ nei Seimui, nei Vyriausybei iš tikrųjų menkiausio rūpesčio nekėlė. O jei sukelsi rūpestį, ką gi - teks ir „kvepalų gamintojams“ imtis kitokio darbo, tai yra pereiti prie valstybės valdymo. Prezidentė ir jos „kvapnioji komanda“ tokio darbo vengia, tai yra nesiruošia jo daryti. Prisiminkime, kad visais „pagrindiniais klausimais“ ji Vyriausybės politikai pritaria. Taigi matome, kokia „konstruktyvi“ jos kritika. Tai yra jos apskritai nėra, kritika net nekvepia, kvepia visai kuo kitu. Tipišku politikavimu ir asmeninio kultinio reitingo rūpinimusi.
Ką realiai nuveikė? Nustūmė nuo užsienio reikalų ministro posto Vygaudą Ušacką, atrodo, tokiam postui kaip tik ir tikusį, kultūringą žmogų, gerai nusimanantį užsienio politikoje. Taigi padėjo „kažkam kažką paaukoti“ grynai dėl siaurų politinių grupuočių interesų. Paskui nusprendė „nusiplauti rankas“ - ir rado kitą auką. Tuometinį Seimo pirmininką Arūną Valinską, kuris aiškiai nesusidorojo su savo pareigomis, tad jo „politinė mirtis“ buvo jau vos ne sekundžių klausimas. Iki „viešųjų ryšių“ akcijos, tai yra „bobos konflikto“, jau kone kiekvienam vaikui buvo aišku, kad „televizijos žvaigždė“ nusileido, ir jį keis Irena Degutienė. Taigi Prezidentė „atliko“ darbą, kuris ir be jos būtų kuo sėkmingiausiai atliktas. Pavaidino „įžeistą“ ir... „reikšmingas“ politinis darbas padarytas! Tai yra suvaidintas. Pasakė keletą žodžių prieš oligarchus, apie ką visi taksistai kalba. Ta proga televizijoje surengta beprasmiškų plepalų diskusija. Aišku, nuo viso to jokiam oligarchui nė plaukas nuo galvos nenukrito. Gal ir čia nuveiktas „gigantiškas darbas“? Bet kaip su tokiais „laimėjimais“ Prezidentūra dar neapaugo kerpėmis!
Kartais Prezidentė būna „kieta“, kad „kvepalai“ neatrodytų pernelyg „moteriški“. Tada ji prabyla „naujo lietuvio“ tonu. Ir čia jai manierų reikėtų pasimokyti iš pirmtako Valdo Adamkaus, kuris taip pat veiklumu nepasižymėjo, bet visada sugebėdavo išsaugoti bent jau geras amerikietiškas manieras. Bet Prezidentei vadinamasis „piaras“ svarbiau už manieras. Ji žino, ką daro?
Manau, kad Valdo Adamkaus, šiemet švenčiančio 85 metų sukaktį, reitingai ryt poryt pralenks Dalios Grybauskaitės.
Ir spygliuotų vielų kvepalai! Kas juose slypi?
Nenuveikta ir nieko nepadaryta, tiek daug nenuveikta, toks abejingas požiūris į valstybę, kad ties jos likimu klaustukai atsiranda. Skaudūs ir nemalonūs.
Lietuva, sumušusi visus emigracijos rekordus... Iki 2008 m. prarado beveik 400 tūkst. gyventojų. 2009 m. sumuštas ir „krizės rekordas“, net 22 tūkst. žmonių per mėnesį išvyko iš Lietuvos. Emigracijos saldo – pats blogiausias Europos Sąjungoje. Pagal šį rodiklį 2008 metų gale dvigubai aplenkti latviai, o 2009 m. Lietuva, jau neturėdama su kuo Europoje lenktyniauti, vėl dvigubai aplenkia, tik jau... save!
Ar tuo turi džiaugtis Prezidentė? Emigracijos aukos lenkia ir Sibiro tremtį (apie 300 tūkst. žmonių) ir pokario partizanų aukas (virš 20 tūkst. žmonių). Ir tai tragiška.
Bet ateitis dar liūdnesnė. Šiuo metu Lietuvoje yra 300 tūkst. bedarbių. Taigi būsimi emigrantai, nes niekas nesikeičia į gera. Dalis emigrantų išvyks su šeimos nariais. Taigi bus prarasta iš viso 450 tūkst. žmonių. Lietuvoje jaunimas sudaro 760 tūkst. žmonių. Apie 20 proc. jaunimo nori išvykti. Taigi dar 150 tūkst. žmonių. Taip iš viso Lietuva per keletą metų gali prarasti 600 tūkst. savo gyventojų. Tai neįtikėtini mastai. Tai genocidas. Bet štai kalbėti apie tokius dalykus Prezidentė visada vengia. Ne ta kvepalų markė...
Tik kokie kvepalai lieka? Ar Lietuva bus aptverta spygliuota viela, kad niekas negalėtų ištrūkti, ir šalis neliktų be gyventojų? Ir koks bus spygliuotos vielos kvapas? Ir kas dar į jį įsimaišys? Dabartinės Lietuvos vyriausybės nevykusi „antikrizinė“ politika, Algirdo Paleckio demagogija ir visa kita, iš ko kuriami tik kvapai - nieko realaus iš to net visi Egipto dievai bendromis jėgomis nesukurtų, ir ta žiauri realybė, kad lietuviui jau namuose vietos nėra. Ar jau ir Lietuvos Europoje nė kvapo neturi likti? Argi žmonės šiuo tikslu rinko Prezidentę?
Atgal
