Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 01 14. Dalia Grybauskaitė – prezidente dar negimė
Algirdas Pilvelis
Rašant Lietuvos Prezidentės biografiją, jos autoriui iškiltų begalė abejonių, kaip pateikti jos asmenybę? Tai būtų didžiulė mįslė, kurios vargšas autorius taip ir neįmintų. Kadangi šiandien matome visiškai nenatūralų Dalios Grybauskaitės portretą, kurį sukūrė Prezidentūros „piaro“ atstovai. Tai „šviesi tautos motina”, tai „tautos šventoji“ (su „juoduoju diržu“, matyt, „neprievartos“ simboliu). Bruožai, kuriuos jau dabar matome, labiau pritinka detektyviniam filmui apie tarybinę milicininkę. Toks aiškus, su sveiku protu besikertantis prieštaravimas sukuria vis daugiau to „šviesaus įvaizdžio“ skeptikų ir sukelia vis daugiau abejonių, kad ji gebės išgyventi dvi kadencijas. Nors pradžioje lyg ir eskaluotas mitas, kad ji neabejotinai bus renkama antrą kartą. Bet nesijaudinkime, jai būrelio gerbėjų užteks, kad prisiglaustų Briuselyje, kur jau Europos komisarės poste pabuvojo, ir ten, vykusiai „pakritikuodama“ (turėdama „žalią šviesą“ prie tribūnos) tai, ką visi seniai žinojo (o kur pirštu nedursi, ten ir bėdos), krovėsi sau reitingo kraitį. O šiandien tokie būdai jau nebepadeda. Ji – aukščiausioji valdžia, o ne “šaunios tarybinės milicininkės” manierų opozicionierė. Tačiau kol kas dar nė piršto nepakrutino, kad jos „principingumas“ būtų įgyvendintas nors per juodo diržo plotį. Bet jei neveiklumas ir padėtų jai patekti į Europos Parlamentą, nes šios institucijos rinkimai ypatingu piliečių aktyvumu nepasižymi, kas gi iš to Lietuvai? Dar viena alga už nieko neveikimą ir diržai ant kaklo tiems Lietuvos piliečiams, kurie jau nebeištveria skurdo?
O jos apetitai ir šiuo požiūriu yra neįtikėtini. Norėtų vadovauti Europos Parlamentui? TSKP narė nuo dvidešimt vienerių metų... Turbūt tinkamiausia vieta, žinoma, painiojama su Kremliaus sovietiniu Politiniu biuru. Jei nepateko ten, ką gi - tiks ir Europa...
Tokios ironiškos išvados peršasi savaime. „ Be šviesios lyrikos“, kurią kiekvienas protingas redaktorius išbrauktų, politinė D.Grybauskaitės biografija turėtų prasidėti nuo fakto: „TSKP narė nuo dvidešimt vienerių metų“. Kaip komentuoti? Cezario ambicijos ir... gera karjerizmo dozė? Bet tai primintų lenkų literatūros klasiko Tadeušo Dolengos-Mostovičiaus satyrinį romaną „Nikodemo Dyzmos karjera“. Ak, kodėl Lietuvoje tiek daug tų „dyzmų“, ir nematome nė vieno Cezario!
Dalia Grybauskaitė prieš Gajų Julijų Cezarį
Jei lygintume ne ambicijas, o gebėjimus, tai atstumas susidarytų kur kas didesnis negu amžiai, skiriantys šias politines asmenybes (iš tikrųjų politine asmenybe galima vadinti tik vieną iš jų). Tas laiko tarpas yra nemenkas - 2100 metų. Romos imperijos įkūrėjas, garsus visų laikų karvedys ir diplomatas, politinis reformatorius... Taigi atstumai dar labiau ilgėja, visiškoje vienatvėje palikdami D.Grybauskaitę...
Istorikai skelbia, kad Cezaris žinojęs visų savo trisdešimties tūkstančių legionierių vardus. Tiesiog per kariuomenės apžiūrą prieidavo prie kareivio, pavadindavo jį vardu ir pradėdavo su juo kalbėti apie mūšius, kuriuose kartu dalyvavo. Mokėdavęs būti ir atlaidus, ir visada dosniai apdovanodavęs už gerą tarnybą. Populiarumas Romos imperijos kūrėją po mirties iškėlė iki sudievinimo kulto.
Kurgi iškils D.Grybauskaitė? Jau iškilo žurnalui „The Economist“ paskelbus ją didžiausia metų akiplėša. Ten ją nuvedė „toliaregiška“ jos užsienio politika, kurios „pasauline specialiste“ jis skelbėsi. Iš pradžių ji arogantiškai elgėsi su JAV prezidentu Baraku Obama, nenuvykusi į susitikimą su juo, atsisakiusi su juo pietauti. Elgėsi lyg su kokiu Farerų salų premjeru. Galingiausios pasaulio valstybės vadovas turbūt traktavo šį incidentą kaip dramblys garsiojoje pasakėčioje mopsiuką. Tiesa sakant, viskas gerai baigėsi - netyčia užmynė. Bet vienas JAV senatorių pasipiktino, pareiškęs, kad Baltuosiuose rūmuose ji galės lankytis kaip turistė (turistams ten paliekama viena atvirų durų diena). Maža to, ji pareiškė daugybę pretenzijų JAV: ši valstybė „neturi Lietuvos gynybos plano nuo Rusijos“. JAV prezidentui beliko tik taktiškai priminti kai kuriuos NATO įstatus ir paaiškinti, kad tai visų valstybių sąjungininkių reikalas. Amerikos prezidentai arogancija negarsėja: iškilus kokiam nesusipratimui jie visada ramiai aiškina, bet kuriam paprastam piliečiui kas ir kaip. Bet D.Grybauskaitė - ne JAV pilietė, kad B.Obamai būtų lyg ir pareiga pateikti kai kuriuos paaiškinimus dėl ne visai aiškių dalykų, pagaliau ji pati - valstybės vadovė ir turėtų suprasti, kad tame lygmenyje „liapsusai“ neretai sukelia kandokų pašaipų. Negana to, ji puolė dėstyti, kokia prasta yra Rusijos ir JAV strateginės ginkluotės apribojimo sutartis. Čia jau Amerikos prezidentas berods ir pyktelėjo... Sakoma, kad humorą jis labai mėgstąs, kaip ir partijos bičiulis eksprezidentas Bilas Klintonas, bet nepakenčia, kai jį pradedama „mokyti gyventi“. Apskritai visi politikai žino, kad JAV prezidentui niekada neverta aiškinti, kaip „reikia gyventi“. Suprantama, teko aiškinti, kad „JAV ir toliau lieka pagrindinėmis Lietuvos sąjungininkėmis“. Tiesa pasakius, nėra žinių, ar B.Obama tokia D.Grybauskaitės suteikta garbe labai didžiuojasi...
Užtat D.Grybauskaitė iškart skuba pasirinkti į draugus Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką. Ir kaip jai elgtis dabar, kai ES vėl ruošiasi jam skelbti sankcijas? Gal paskelbti visai Europos Sąjungai karą? Gal tikėtis, kad tame kare prieš ES jai padės pagrindinis sąjungininkas JAV? Tai jau gerokai primena absurdo fantastikos romaną. Padėtis tokia, kad politikoje nusimanantys jau kikena į kumštį.
Iš tiesų ES nesiruošia ko nors blogo daryti Aleksandrui Lukašenkai. Visa jo bėda, kad kiekvieni rinkimai baigiasi mitingais, jų išvaikymu, milicijos provokuojamomis riaušėmis, „bananų“ naudojimu ir opozicionierių suminėjimu. Ir kaip ES bendrauti su Baltarusija? Juk kiekvienoje ES šalyje tokių „blogų politinių veikėjų“ kaip Baltarusijoje nors vežimais vežk, ir jie politikuoja, kiek tik jiems lenda, niekas jų nesuiminėja. Taigi artimas bendravimas su A.Lukašenka pačią ES verčia naudotis dvigubais standartais. Ir tai smarkiai kompromituoja pačią ES visų Europos valstybių piliečių akyse. Bet D.Grybauskaitė nesupranta tokios situacijos, ir netgi kai rinkimai Baltarusijoje jau buvo ne už kalnų, ji puolė iškilmingai žygiuoti šalia A.Lukašenkos, prisiekinėti „draugystę ir meilę“, vos ne kaip prie altoriaus... Juk aišku turėjo būti, kad ir šie rinkimai neapsieis be tradicinių riaušių Minske! Ir netruks ES gal teks skelbti tradicines sankcijas... Tai kaipgi jai dabar elgtis? O A.Lukašenka tikriausiai rankas trina. Štai viena ES valstybė įsipainiojo į labai delikačią padėtį...
Nors gal ir kitaip? Gal Daliai Grybauskaitei besišypsantis ir atsipalaidavęs JAV prezidentas pasirodė nepakankamai „kietas“... milicininkas! O štai A.Lukašenka - tai jau milicininkas „čto nado“... Kad visi tokie prezidentai būtų!
D.Grybauskaitės ambicijos siekia net Europos Parlamento pirmininko posto, kurį dabar turi Ježis Buzekas. Kokios įtakos tai turėtų Europos Sąjungai? Tikriausiai šalia jos dešinėje sėdėtų A.Lukašenka milicininko uniforma, žinoma, o D.Grybauskaitė dėtų visas pastangas, kad Baltarusija būtų priimta į Europos Sąjungą.
Tokia jos užsienio politika, suprantama, kelia abejonių: kas gi žiūrės į Lietuvą kaip į rimtą valstybę, jei Prezidentė rengia vien cirko vaidinimus. Gal čia paprastam protui tiesiog nesuvokiama superstrategija?
Intrigų kamuolys Generalinėje prokuratūroje
Milicinių intrigų metodai susiję ir su Lietuvos teisėsaugos struktūrų formavimu, kai ten „ryžtingą žodį“ taria D.Grybauskaitė. Manoma, kad generalinio prokuroro postą Algimantas Valantinas prarado dėl skandalingosios „pedofilijos bylos“. Bet jeigu iš tiesų jis ten yra prikišęs pirštus, kodėl iki šiol laisvas, kodėl ne su antrankiais, o dirba teisėju? Juk byla labai rimta! Čia D.Grybauskaitė tiesiog pasinaudojo situacija ir išgrūdo lauk pernelyg ilgai užsisėdėjusį savo kėdėje prokurorą. Suprantama, kad ilgainiui ir labiausiai „kišeninis“ prokuroras taps pavojingas, juk vis dėlto kriminalinio tyrimo metodus privalo išmanyti ir iš valdomo gali tapti valdančiuoju... Ką gi tokio slepia Prezidentūros užkulisiai, jei generalinis prokuroras ilgainiui tampa „pavojingu žmogumi“? Ar ne tų pačių oligarchų interesus, kuriuos pamėgo kritikuoti D.Grybauskaitė, jeigu jau kontroliuoja valdžią? Kaip galima „tiesiog kontroliuoti“ neprimetant įtakos Prezidentūrai. Tada pernelyg ilgai kėdėje sėdėjęs generalinis prokuroras tampa labai pavojingas...
Kortas atskleidžia jo įpėdinis Darius Valys, mažai kam žinomas teisininkas iš Akmenės rajono, vadovavęs ten prokuratūrai, keturiems prokurorams. Suprantama, šiandien toks būtų mažiausiai pavojingas. Pagaliau ir jo pareiškimas, esą nuo Generalinės prokuratūros funkcijų reikėtų atskirti „viešo intereso“ bylas! Ir tai reiškia, kad milijoninės aferos „įgyja kojas“, o „siūlų galai“ prapuola vandenyje... Tokių „bylų“ per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje nepaprastai daug prisikaupė... Ir štai kokia nors Mokesčių inspekcijos buhalterė „užgesins“ milijardinį „reikalą“, nes nematys reikalo kreiptis į Generalinę prokuratūrą... Oligarchai ir korumpuoti politikai gali tik džiaugtis ir lankstytis prieš D.Grybauskaitę. Tegu tik dažniau juos kritikuoja!
Jei ir pati D.Grybauskaitė būtų verta kai kurių institucijų dėmesio, kai dar Algirdo Brazausko vyriausybėje dirbo finansų ministre, prisiminus nemalonią „Vilniaus prekybos“ istoriją, kai dėl neva „invalidų įdarbinimo“ buvo suteikinėjamos beveik šimto milijonų litų lengvatos... prisiminus ir „Lietuvos kuro“ istoriją 1999 metais, kai įmonė už vieną litą buvo parduota neva „olandų bendrovei“, pagal suklastotus įgaliojimus turtas piktybiškai išparceliuotas - vis „prižiūrint“ D.Grybauskaitei, o valstybei teko dengti vėl keliasdešimties milijonų skolas, garantuotas valstybės. Juk tų bylų medžiaga tebėra Generalinės prokuratūros archyvuose... Net jeigu tuometinei „valstybės buhalterei“ tiesiog pristigo kompetencijos... tai nekokia „reklama“ dabartinei valstybės Prezidentei!
Po to jau ir pretekstų nereikėjo „kapojant galvas“. Juk Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis apkaltintas dėlto, kad „per daug ir neetiškai kalba žurnalistams“. Kitokių priekaištų jam oficialiai nepavyko patvirtinti. Taigi Lietuvoje jau atsiranda viešumo aukų bei kankinių? Suprantama, tokie atvejai būtų įmanomi Bresto, Gardino ar dar kokio Baltarusijos miesto prokuratūroje. Tai jau atviras cenzūravimas, o vienintelis visuomenės informavimo būdas: „aukštų asmenų“ byla nesiduoda tiriama, nes tie „asmenys“ pernelyg aukštai... Taigi cenzūra. Apie blogus oligarchų darbus nebus žinoma, jeigu jie bus gerai paslėpti, o „pavojingi žmonės“ nušalinti.
Ir štai daugiau negu keista Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos istorija. Staiga pavirsta girtuokliu ir triukšmadariu... Esant daugybei keistų aplinkybių. Barmenė, kvietusi policiją, esą girtas klientas triukšmauja ir necenzūriškai kalba, atsiima pareiškimą. Pasirodo, girtas pilietis tik užmigo ir jo nebuvo įmanoma „prižadinti“. Taigi kaip gimtadienį šventęs prokuroras pateko į „Metro“ barą? Su kuo šventė, jei iš ten jau atėjo girtas? Kodėl taip ir užmigo prie staliuko, o niekas nepakvietė taksi? Su kuo paprastai švenčiama, jei ne su bendradarbiais? Nušalintas nuo darbo, nes iš ryto savo įstaigoje pasirodė smarkiai pagiringas... Ir priverstas atsistatydinti, nors istorija keista, primenanti provokaciją. Kieno užsakymu?
Prieš du mėnesius televizijos laidoje „Savaitės atgarsiai“ tas pats A.Kliunka kalbėjo apie grupuotes, trukdančias tirti korupcinius nusikaltimus. Kas suvedė su juo sąskaitas? O visai neseniai... Tiek mažai triukšmo sukėlusio D.Grybauskaitės pareiškimo, esą valstybę valdo nusikaltėliai, tikrasis autorius buvo tas pats A.Kliunka. Bet kur kas pavojingiau, jei taip kalba prokuroras, ir visai ramu, kai jį cituoja Prezidentė. Tačiau autorius išgrūstas iš darbo.
Taigi Prezidentūroje klesti intrigos ir „galvų kapojimas“ visai kaip sovietinėje milicijoje. Kas čia darosi? Kova dėl „stogo“, dėl „otkato“? Tai už ką gi realiai buvo nušalintas bent vienas minėtų prokurorų? Gal čia, kaip tame vokiškame detektyve, „Atsaką žino tik vėjas“?
Bet ką pasakytų Cezaris?
Nieko. Nusisegtų šarvus, nusiimtų šalmą, bet ne iš pagarbos „moderniai politikai“, o kad galėtų pridėti pirštą, kur jis dedamas, kai nesupranti, kas dedasi, o sveikas protas negali nieko paaiškinti. Vertėtų, aišku, kada nors parašyti D.Grybauskaitės biografiją vertinant jos nuveiktus darbus, nes per kadenciją tikrai atsiras ką paporinti tautai, kad nebūtų pamiršta, liktų istorijai.
Sausio 13-osios tragedijos metinių minėjime Prezidentė išplatino pranešimą: „Pagerbdami žuvusiųjų atminimą tikime, kad kaltieji tikrai bus nubausti. Tuo nevalia abejoti. Laikas tarnaus tiesai ir teisingumui. Nusikaltimams prieš žmogiškumą ir tautos laisvę senaties nėra. Sąjūdžio dienų siekis sukurti laisvą, pažangią ir teisingą kiekvienam piliečiui Lietuvą – tikslas, į kurį eis dar ne viena karta. Prisiminkime, pajuskime ir atgaivinkime tą solidarumo ir brolybės jausmą, kai žiūrėjome visi viena kryptimi, kai svarbiausia buvo Lietuva. Kai petys petin stovinčius nepažįstamus žmones gaubė nuoširdumas, tikėjimas be išlygų savo šalies ateitimi ir vienas kitu. Ši atmintis įpareigoja mus kurti Lietuvą tokią, už kurią kovojome tą naktį, tą dieną – sausio 13-ąją. Tegul mūsų ryžtą eiti šiuo keliu sustiprina ir nuolat palaiko laisvės gynėjų idealai. Sausio 13-oji yra mūsų vienybės šaltinis. Tegul jis niekada neišsenka ir maitina mūsų širdis laisvės dvasia!“ – iš Seimo tribūnos sakė Prezidentė D. Grybauskaitė.
Ar ilgai tauta prisimins mįslingiausius Lietuvos istorijos 2009 m. prezidento rinkimus? Ar su tyra meile tautai įžengė į Prezidentūrą 2009 metų liepos 12 d., kai iš balkono į Daukanto pusę pakėlusi ranką “laimino” susirinkusiuosius. Koks dangus Lietuvai pažadėjo tokią tamsą ir kuriam laikui? Nejaugi mūsų šalis amžinai bus užgulta rūkų, apnikta vargų, neteisybės, netesybų, begalinio aklumo ir linkčiojimo, netgi padlaižiavimo valdžiai? Tačiau po amžinu dangumi plazdės šilkiniai angelų sparnai, skambės pranašystės, džiaugsmas. Dangus visada kiekvienam atviras, belieka pakelti akis ir nematyti žemės tuštybių. Gaila žmonių, besiveržiančių į aukštas pareigas, norinčių tapti valdovais, tam nepasirengusių, juolab neskaičiusių Kristaus mokslo gerumo, šviesos, kantrybės priesakų. Toks kelias pražūtingas, nesvarbu, kurio amžiaus, kurių metų, dienos ar valandos jis būtų. Bet ištikimybės pamokas išklausyti kiekvienas žmogus privalo padėjęs ranką ant krūtinės. Kūno blizgesys - laikinas, siela – amžina. Kalti laikini ir klaidos laikinos. Jeigu tu sieksi kilnių tikslų, savo tautos gerovės - užgesinsi tamsą, numalšinsi kančias dėl savo trumparegiškumo. Reikia naudotis ne vien žemiškomis vertybėmis, gėrybėmis, ypač einant aukštas valstybės Prezidentės pareigas. Būtų beširdiškumas, jei pats, būdamas debesyse, be gailesčio, be maldos žvelgtum į žmones. Tai būtų netikra, laikina garbė. Kaip sustiprinti Prezidentės Dalios Grybauskaitės dvasią, kad ji girdėtų, matytų lietuvių tautą, jos rūpesčius, galiausiai vargus, kalbėtų apie svarbius valstybės reikalus viešai, atvirai, nedarytų paslapčių (juk žmonės daug ką patys mato ir supranta), o tam ji turi pakankamai priemonių?
Atgal
