Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 01 12. Nota kaktomušai
Algirdas Pilvelis
Dabar gyvenimas Lietuvoje primena vaikišką pasakėlę, kaip pagauti pykčio du ožiai nepasidalino lieptu ir smogė vienas kitam ragais – įkritę į vandenų tėkmę, toliau kariavo, kol paskendo. Tai parodo absoliutų kvailumą, aklumą, betikslį beprotiškumą - proto aptemimus liudijantis pasakojimas. Tik kodėl gi Lietuvoje tvyrančią socialinę ar politinę įtampą vien šitaip ir tegalime įvardinti? Politikai tai vadina „neišvengiama konfrontacija“, siekiant valdžios. Lietuviškai tai būtų įvardijama kaip „kaktomuša“, kai gyvenimas tarsi pavirtęs dviejų ožių betiksliu mūšiu, mąstant tik ragais. Argi tokią strategiją taikė Lietuva, Latvija, Estija, išėjusios į Baltijos kelią? Kas iniciatorius to pasaulinio įvykio – ogi prof. Vytautas Landsbergis...
Jeigu taip būtų ir toliau vystęsis Lietuvos politinis, ekonominis, dvasinis gyvenimas su nepaprastai sunkiai atkovota laisve, tai šiandien viskas būtų kitaip, o ir euras jau 2007 metais Lietuvos valstybėje būtų įvestas. Ekonomika neišgyventų tokio nuosmukio. Be to, ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, buvusios marksizmo - leninizmo specialistės, būtų nereikėję rinkti, nes Lietuva būtų savo laike ir vietoje, iš mūsų tėvynės tokio masinio bėgimo nebūtų. Lietuva nepriklausoma, ir protas, ir širdis, ir valia juk negalėjo slystelti į bedugnę... Kodėl šiandien jau pasigirsta balsų, ar lietuviai sugeba gyventi savo valstybėje „nesiriedami“? Pozicija, opozicija. Už kurios sienos ir kas surežisavo tokią suirutę, kai prezidentė, Seimas, vyriausybė, apimti rietenų, yra gilioje aklavietėje ir vietoje strateginių planų net veržte veržiasi į bulvarinių televizijų ir popierinės žiniasklaidos „įsčias“, kad „nors porą minučių“ pagyventų juokdarių rolėje. Šūkis: „Tegu visi pavydi tokiam protui“, kai, būdamas eiliniu, gaunu dešimteriopo dydžio algą. Net prezidentė irgi tokių didelių pinigų vergė – nei šeimos, nei vaikų į kapus tikrai nenusineš, o niekam netekę girdėti, kad ji patapo jau „geriete“ ir globoja našlaičius... Nevėlu tai padaryti rytoj. Tokia viltis glūdi mumyse... Jei prezidentė turi nors šiek tiek prigimtinio talento ir jėgų, tegu išdrįsta pajudinti krūtinę ne vien tesirūpindama juodu, beširdžiu diržu. Geriau studijuotų prof. V.Landsbergio širdį, kai jis eskizavo ir kūrė „Lūžį prie Baltijos“. Tą profesoriaus nepakartojamą knygą išleido valstybės laikraštis „Lietuvos Aidas“, belieka prezidentei surasti progą panorėti tas mintis turėti ant savo prezidentinio stalo...
Naudingas būtų kaip tik toks giluminis žvilgsnis, nušviečiantis gerą ateitį, gal jis priverstų pakeisti ir prezidentės pažiūras į patriotines - vietoj ateizmo, juk visi laukia, kad Baltijos kelias išeis, pakils iš aklavietės, kur nuvestas kaktomušos kažkokių „durnių“ ožių ant tiltuko. O negalvojant užbraukti, regis, lengva, labai lengva, lengviausia, ypač jei nesugebi rasti išeities. Turime patys išeiti iš tos aklavietės, nes kol kas prezidentei stinga vidinės šviesos.
Pavyzdys be charizmos
Tarp daugelio politikų retai pamatome charizmatišką žmogų, kuriam ir derėtų aktyviai dalyvauti valstybės valdyme ir savo veikla bei pasaulėžiūra rodyti piliečiams pavyzdį. Pagaliau ir visame pasaulyje tokie pavyzdžiai yra unikalūs: kur kas dažniau matome arba „eilinius“, arba dar blogiau – diktatorius. O valstybės įtaką pasaulyje lemia „tradicija“, tai yra valstybės dydis bei jos šiandienis išsivystymas. Bet tarp jaunesnių ar iškylančių valstybių gerai gyventi sugeba tik tos, kurios turi charizmatiškus politikus! Taigi kažkas reikšmingo turi įvykti pačioje šalyje, jos „vidaus gyvenime“, ir tik tada valstybė sugebės pasireikšti išorėje. Juk senovės Atėnai „pasaulio centru“ tapo tik po to, kai juose pradėjo reikštis tokie politikai kaip Solonas ir Periklis, o didieji filosofai – Sokratas, Platonas ir Aristotelis, ir jie nepamiršti iki šiol – jau reiškėsi jų „bazėje“. Ir jei Lietuvoje buvo tokių dvasios pliūpsnių, kaip ir kiekvienoje šalyje tam tikru metu, tai kodėl jie taip lengvai prarandami? Ir kodėl vadinami lyderiai sugeba vien „komanduoti“, primesdami dažniausiai neteisingus sprendimus, ir taip prarasdami reitingus, kas tokioje situacijoje yra apskritai neišvengiama?
Užtenka vien pasižiūrėti į Dalios Grybauskaitės „charizmą“, kad susirūpintum ne juokais visa „charizmatika“ - ne mažiau už ją. Ji labai stengiasi būti „charizmos žmogumi“, bet viskas, kas jai išeina, tėra paprasčiausias „piaras“, arba viešų ryšių akcijos, įvaizdžio kūrimas ir t.t. Bet ne tai, ko jai iš tikrųjų trūksta. Jei trūksta, kitaip nebus. Todėl jai visą laiką tenka drebėti, kad įvaizdis neišgaruotų. Tenka vaidinti darbą bei veiklą, ir rūpesčių įvaizdžio burbulo palaikymui jai visuomet užtenka. Taip ji nuolat kaktomušoje su savo įvaizdžiu, tenka nuolat balansuoti lyg ant to liepto. Taigi čia toks atvejis, kai politikas kaktomušoje pats su savimi ir visą laiką balansuoja tarp viešųjų ryšių bei įvaizdžio pusiausvyros. Palikime tą politinę akrobatiką.
Pereidami prie kitos, kur nėra įvaizdžio, bet ten galime iškart pamatyti pasaulio valdovo, net dievybės pretenzijas. Premjero Andriaus Kubiliaus „charizma“ visada pasireiškia neginčytinu teiginiu - „taip turi būti“, pažadais, kurie niekada nepasiteisina ir kritika iš oponentų pusės, kuri tokio pobūdžio sprendimuose jiems leidžia būti ne tik „neklaidintiems“, bet ir dėtis kone pranašo aureoles. Bet su kiekviena diena vis daugėja premjero „nuopelnų“. Kas tik blogo beatsitiktų Lietuvoje, viskas pateikiama kaip „geri dalykai“, netgi nuopelnai. Pavyzdžiui, emigracijos rekordai. Bet ką priverstų susirūpinti, tik ne premjerą. Jis netruko pastebėti, kad kuo daugiau žmonių iš Lietuvos išvažiuoja, tuo daugiau pinigų atsiunčiama skurstantiems ir alkstantiems giminėms. Jis suskaičiavo, kad emigrantai kasmet į Lietuvą atsiunčia 3 mlrd. litų. Iš to mokamas tas garsusis „krizinis padidintas PVM“. Jam nesvarbu, kad kitus mokesčius emigrantai susimoka tose šalyse, kur dirba, ir kad jų giminės egzistuoja, tik išlaikomi sunkiai dirbančių vaikų, brolių, seserų. Ir neišvengiamai artėja laikas, kai užsienyje dirbantys ir gyvenantys giminės patrauks paskui save ir skursti bei badauti likusią Lietuvoje giminę. Atrodytų, jei ateis pavasaris, tai čia bus tik A.Kubiliaus nuopelnas. Paskui vien per jo malonę sulauksime ir vasaros. Taigi jis yra kaip koks pagonių dievas, tik kaktomuša su visa tauta.
Tarp tų „aukštų“ figūrų galima išskirti tik Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, kuri tarp tų dviejų įvaizdžių, tikriau, už jų, ir nesiekdama nei ko nors „sukurti“, nei ką nors „įrodyti“, savaime vertinama kaip solidi politikė. Pasižyminti atvirumu, bet ne tiesmukiškumu. Jautrumu, bet ne sentimentalumu. Racionalumu, bet ne pomėgiu kurti utopijas. Ir jai tenka vaidmuo įkūnyti Lietuvoje tam tikros politikos ir tam tikrų politikų deficitą, tai naujosios, nepriklausomos Lietuvos politinis orientyras. Ir jei Seime atsirastų bent keliolika tokių visai kitokio modelio ir mąstymo politikų, tai jau kituose rinkimuose įvyktų normali atranka, ir atsitiktinių žmonių ir Seime, tuo pačiu ir partijose liktų jau mažai. Kitoks Seimas, jau ir negalintis grįžti atgal, priverstų keisti ir partinę hierarchiją, visus politikų sąrašus. Ir be tikrų politikų, kuriuos galime pavadinti charizmatiškais žmonėmis, niekada neišeisime iš tos aklavietės, nepadės jokie „nauji modeliai“, jie paprasčiausiai neveiks.
Jei pagaliau giliu žiemos miegu užsnūstų nomenklatūra
Ne itin vykusioje padėtyje ieškoma dar labiau nevykusios išeities. Kaip ta nevykusi išeitis - kai bandoma kurti Algirdo Brazausko kultą, net siekta surengti „religinį šou“. Tai priminė ir absurdo spektaklio, ir stabmeldiškų apeigų „sintetinį“ renginį. Taigi socdemų partijos vadovybė „pasirūpino“ įvaizdžiu, aiškiai rodančiu kelius į tolimą praeitį, į laikus, kai valdė viena „neklystanti partija“, „epochos garbė, protas ir sąžinė“, ir šiandien tie lozungai pagaliau iš tikrųjų vėl skamba juokingai.
Kaip A.Brazausko, taip ir stalinisto Antano Sniečkaus įvaizdžiai kurti panašiais metodais. Galime paklausti: kas gi buvo A.Sniečkus – eilinis okupacinio režimo kolaborantas ar stalinistas iš įsitikinimų? Bet ir vienu, ir kitu atveju jis mūsų laikams nepriimtinas, o anais laikais kitokio pasirinkimo ir nebuvo.
Tai kaipgi šiandien būtų galima rinktis Algirdą Paleckį, „prekiaujantį“ senelio Justo Paleckio kaulais? Ne itin kvaršindamas galvą dėl istorinės tiesos, ji jam visiškai neįdomi, stengiasi patraukti dėmesį bulvaro lygio skandalais ir suvaidinti „tikrą komunistą“. Naudodamasis iš piršto iščiulpta „istorine informacija“, jis gali paskleisti juoką keliančių „žinių“ apie Sausio 13-osios įvykius; šaltinis jam apskritai nesvarbu, gal „kokia boba pasakė“, bet to užtenka, kad ropštusį į tribūną ir kažką „demaskuotų“. Stalinizmo epocha praėjo negrįžtamai, ir toks „politikas“ su tokiomis ciniškomis priemonėmis neišvengiamai ritasi prie politinio klouno vaidmens, ir jam pernelyg daug garbės, jei kažkas leidžiasi su juo į diskusijas. Jam tik to ir reikia! Jis tik šitaip sugeba patraukti dėmesį, ir tikriausiai kokius du ar tris balsus į Seimą, jei jį apskritai neignoruos, gal ir sumedžiotų.
Bet senoji nomenklatūra paliko ne vien savo „kloną ir klouną“, veržte besiveržiantį, jei ne į Seimą, tai į Grūto parką, ji paliko sistemą, iškeliančią vienus politikus, o nustumiančią į šalį kitus. Tai sistema, kai pačios partijos viduje susitariama, kas bus „karalius“, o jei žmonėms toks veikėjas netinka, ką gi, pasistengiama, kad neliktų jokio pasirinkimo. Eliminuojami visi galimi „karaliaus“ varžovai, netgi ištisos politinės partijos, priimami absurdiški įstatymai, prieštaraujantys demokratijai, įtvirtinamos biurokratinės privilegijos. Partijos remiasi vien „finansais“ ir labai panašiomis rinkimų programomis, praktiškai be jokio pasirinkimo. „Valdantieji“ ir „opozicija“ vaidina „pasirinkimo“ spektaklį, ir vienoje, ir kitoje „barikadų pusėje“ vis tie patys veidai.
Taip atsiranda nuolatinė kaktomuša tarp valdžios ir tautos, tarp turtingųjų ir vargšų, nes partijų „globėjai“ vadinamojoje „laisvoje rinkoje“ įgyja (nusiperka) monopolines teises. Taip valstybė vis smunka, o Baltijos kelio idėjos atrodo kaip utopija. Betgi utopija siejama tik su neįmanoma ateitimi, su „niekur“, betgi Baltijos kelias juk buvo! Tai nėra utopija, o tikrovė, kuri, deja, tapo praeitimi, iš tikrųjų nustumta į aklavietę, todėl neliko tęstinumo.
Egoizmas kaip epidemija
Politikai – be principų, visuomenėje nuolatinės priešpriešos, „konfrontacija“, arba ožių kaktomuša ant tiltuko. Ir jei tokių kaktomušų pernelyg daug, tai prasideda chaosas. Ir mūsų visuomenė iš tiesų yra labai chaotiška, tuo jau garsėjame ir Europoje. Ne todėl, kad ‚blogesni“ ar „kvailesni“ būtume, tiesiog lietuvis jau įkūnija „chaotiško žmogaus“ įvaizdį. Atskirai lietuvius galima skirstyti į blogus ir gerus, kvailus ir pratingus, bet krūvoje jie „chaotiški“. O chaosas, kaip žinia, susideda iš daugybės kaktomušų ant tiltuko, todėl jis ir yra chaosas.
Lietuvišką „tvarkos“ mitą palaiko vien asmeniniai interesai, už kurių ir kabinasi kiekviena chaoso dalelė. Ir tai yra tiesiog egoizmas, kai vienas ožys bando nustumti nuo tiltuko kitą ožį. Jei vienas ožys pasirodo žymiai stipresnis, jis pereina per upelį, bet jei tik jėgos apylygės – kaktomuša baigiasi tuo, kad abu ožiai krenta nuo siauro tiltuko, kur ir taip nelengva išlaikyti pusiausvyrą.
Iš to atsiranda pyktis ir baimė. Pyktis, kuris tampa automatiškas ir nekontroliuojamas, kaip natūrali reakcija į kitą žmogų. Taigi pyktis „iš principo“, pyktis dėl įvairiausių, tiesiogiai nesusietų priežasčių, pyktis dėl to, kad „nesiseka“, pyktis, kad kažkam sekasi geriau, pyktis, kad jis netgi siejamas su „pagarba“, pyktis kaip „valdžios“ ženklas. Kuo gi remiasi pyktis?
Rytų filosofijos šaltiniuose teigiama, kad egoizmas laikosi ant „trijų banginių“: aš – mano – man. Ir tai bet kokios baimės šaltinis. Baimė prarasti, netekti, paskui tai perauga į pyktį. Jei žmonės visą laiką į valdžią žiūrės su baime, tai visi jų santykiai bus persunkti pykčio. Valdžia reikalauja iš žmonių „pasitikėjimo“, bet paskui elgiasi kaip gyvatė – gelia iš pasalų. Taip tarp žmonių sėjamas nepasitikėjimas. Taigi ir baimė, taip gimsta vis naujas pyktis, jau be priežasties.
Žmonės, kurie visą laiką gyvena pykčiu, vadinami beširdžiais. O kitose kalbose juos vadina „besieliais“, tai yra kaip gyvuliai, neturintys sielos. Bet tai viena ir tas pats, nes galvojama, kad širdis yra sielos buveinė. Taigi beširdiškumas yra tolygus gyvuliškumui. Bet gyvendamas pyktyje žmogus iš tikrųjų nurieda iki gyvuliškos egzistencijos.
Ir nejaugi nėra išeities?
Dorovės milžino priesakas
Tas blogis nėra joks pamatinis lietuvio būdo bruožas. Ir nėra Lietuvoje jokios „blogio tradicijos“, tai cinikų komunistų, „persikrikštijusių“ į „liberalus“, išvedžiojimai. Subrandintas komunistinis cinizmas reikalavo „įteisinimo“, netgi „mokslinio“ įrodymo. Tai prasimanymai. Jei priimsime visa tai už gryną pinigą, tai Lietuva pražus. Lietuviai turi visų pirma patikėti, kad jie dori žmonės. Ir padorumas turi tapti tautiniu pasididžiavimu.
Jeigu Lietuvoje iš tikrųjų būtų buvusi kažkokia „blogio tradicija“, kaip būtų atsiradęs toks dalykas, kaip Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, tapusi valstybiniu himnu? Juk nėra kitos šalies, kuri turėtų tokį kilnų, skelbiantį grynai dorovinius principus himną. Kaipgi šis „neva eilėraštis“ būtų galėjęs tapti tautos giesme, jei tame nebūtų nieko aktualaus, žmogiškai reikšmingo, dvasingo? Argi „giesmės“ gali tapti himnais, jei jose dainuojama „apie nieką“? Turi būti kažkas nepaprastai ir visuotinai svarbaus, kad giesmė taptų tautai tokia reikšminga. Kitaip tai būtų visiškai neįmanoma.
Jeigu V.Kudirka būtų rašęs „vokite, meluokite, bijokite vienas kito ir vienas kito neapkęskite“, tai būtų tais laikais žmonių palaikytas arba baisiu nusikaltėliu, arba tiesiog sunkiu psichiniu ligoniu. Ir tokia rašliava iki mūsų dienų nė nebūtų išlikusi. Jei bandytume užrašyti kur nors „ožių ant tiltuko“ principus, tai jie tiktų vien „tualetinei kūrybai“. Tai ar kada nors Lietuvoje buvo ta „bloga tradicija“?
Kaip gali tauta, pripažinusi aukščiausius dorovinius principus, būtent tokio pobūdžio eiliuotą tekstą pasirinkusi savo himnui, gali staiga nusileisti iki ožių kaktomušos ant tiltuko lygio? Juk vien tai, kad lietuvis negrasina užkariauti „pusės pasaulio“, pagyrūniškai nerėkia visam pasauliui: „Pažiūrėkite, koks aš nuostabus!“, o tautos himnu paskelbia dorovinio ir dvasinio tobulėjimo kelią, kaip tik rodo, kad nesame „blogesni“ už kitus, bet privalome būti geresni! Ir ne dėl kitų, dėl savęs.
Juk „Tautiška giesmė“ yra lietuvybės požymis, tam tikra sąlyga būti lietuviu, kai kam gal ir sunkiai įvykdoma, bet nepaprastai kilni. Juk norėdamas pateisinti savo teisę vadintis lietuviu, turi „eiti vien takais dorybės“, o jo žingsnius turi „lydėti ir šviesa, ir tiesa“. Tai aukščiausia dvasinė misija. Taigi lietuviu būti nepaprastai garbinga. Pačia aukščiausia dvasine prasme.
Juk su „Tautiška giesme“ mes visi ėjome į Baltijos kelią. Ir tuo keliu, su tomis pačiomis idėjomis turime eiti toliau.
Atgal
