Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 02 18. Įprotis imti
Algirdas Pilvelis
Kaip mums reikėtų apibūdinti Lietuvos valdžią, jei ieškotume jai vietos evoliucinėje Čarlzo Darvino rūšių teorijoje? Kokie bruožai jai būdingiausi? Kaip ji tokia išsivystė? Iš kokių žvėrių? Žinoma, čia Č.Darvinas tik dėl juoko, bet tie bruožai, kuriais jau dvidešimtmetį pasižymi Lietuvos valdžia ir kurie vis labiau reiškiasi, juoko tikrai nekelia – tai tampa Lietuvos tragedija. Išsiugdę sąlyginiai refleksai, kaip Pavlovo šuniui, kuriam alkis sukildavo, įjungus elektros lemputę. Bet šitaip ir buvo atrasta tikroji godumo prigimtis: griebiama ne iš alkio, ne iš būtino reikalo pragyventi, bet ėmus veikti atitinkamam dirgikliui. Ir jei vagies psichika yra tokia kaip Pavlovo šuns, tai jis negali elgtis kitaip. Jeigu šunį išmokytume kalbėti kaip kokį politiką, tai ar jam, veikiamam tos Pavlovo lemputės, jai užsidegus, jau nebekiltų alkis? Čia kiekvienas šypteltų: nepriklausomai nuo lingvistinių šuns gebėjimų lemputė jį veiktų taip pat. Panašiai ir Lietuvos politikai. Nuo Pavlovo šuns jie skiriasi tik tuo, kad moka kalbėti, kartais netgi gražiai, bet kai kur nors pamato Lietuvos turtą („lemputę“), jiems iškart pradeda varvėti seilės, sukyla nepaprastas godumas.
Taip imti, nenurimti, nesitenkinti, prisikimšti tampa pastovia „politine“ programa tik dangstantis kitais žodžiais. Tai įprotis, kuris tapo, kaip sako liaudis, antruoju prigimimu. O koks gi pirmasis? Bet jei žiūrėsime pirmojo prigimimo, tai žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o Lietuvos politikuotojo ar valdininko atveju ten, kur turėtų būti siela, atsiradusi kažkokia absoliuti tuštuma, kurią užpildo Pavlovo šuns įpročiai.
Todėl čia net sunku vartoti žodį „vogti“, tai tapę tokiu įpročiu, jog grobstyti svetimus turtus, ypač tai, kas priklauso visai tautai ir visuomenei, tapo tokiu įpročiu lyg paimti nuo stalo stiklinę vandens. Kaip sakoma, iš „bendro labo ir aruodo“ į vienas vieninteles rankas.
Kalčiausias yra ministras?
Šiomis dienomis Lietuvą drebina įprastas skandaliukas. Neva ūkio ministras Dainius Kreivys „supainiojo viešuosius ir privačius interesus“. „Neva“ ne tam, kad jis būtų išteisintas. Tas „neva“ tik dėl to, kad tokios istorijos tapo tokiu masiniu Lietuvos skauduliu, jog net atrodo, kad nebejuntama skausmo, kaip sakoma, šuo ir prie lazdos pripranta. Kaip matome, vienas šuo tampa Pavlovo egzemplioriumi, o čia juo tampa Lietuva, nuolat vanojama lazda...
Lietuvoje seniai pasidarė populiaru perduoti savo įmonių akcijas šeimos nariams ir eiti į valdžią, užimti postą, o po to „rūpintis“ savo pašlijusio verslo reikalais. Dėl ko gi einama į valdžią? – klausia žmonės.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškia „nepasitikėjimą“ juo, net grasina pati imti valdyti Lietuvą. Galbūt ir teisingai elgiasi? Jei kitaip pažiūrėjus... Tarkime, atpirkimo ožio ieškojimas leistų Lietuvos žmonėms pagalvoti, kad mūsų šalyje vis dėlto esama teisingumo. O Prezidentei randasi galimybė vėl parodyti gerokai sumenkusį savo veiklumą. Kita vertus, visų „labui ir sąžinei“, taip pat „žmonijos išgelbėjimui“ paaukotas D.Kreivys leistų ir kur kas laisviau atsikvėpti visiems biurokratams. Juk teisingumas įvykdytas, „auka sudėta“, taigi galima vėl ramiai „imti“ ir negalvoti, kad greitai reikės atsistatydinti. Jei vienas atsistatydino, tai iki kito bus tam tikra „pertrauka“, kuria galima naudotis vis „imant“. Va, būtent esminės koncepcijos Prezidentės D.Grybauskaitės veikloje ir pasigendama, nes kol kas tai ne veikla, o tik kalbos, kartais kalbos apie veiklą, kartais kalbos dėl kalbų, bet viena ir kita iš esmės nesiskiria. Atrodo, kad galint daryti įtaką teismams bei prokuratūros sistemai, šalies vadovei nereikėtų dėl to apskritai dejuoti, dalyti utopinių, neįmanomų pagal Konstituciją pažadų, o tiesiog užtikrinti gerą teisėsaugos darbą, tuomet tokių skandaliukų apskritai nekiltų. Pirma, suįžūlėję valdininkai taip elgtis bijotų, matydami jau ne vieną atpirkimo ožį. Dar ir ne tokių dalykų būdavo, tik nė vienas kol kas nenuteistas - vien atsistatydinama padejuojant. Taigi principingas požiūris priverstų Pavlovo šunį pamiršti gundančią „lemputę“ ir iškart prisiminti skaudžią lazdą. Antra, jei ir būtų tokių veikėjų, tai jie neįkliūtų: pripažinkime, kad Lietuvoje tokių itin rafinuotų sukčių yra nedaug, o juk vos ne kasdieną išgirstame kokią nors naują „istoriją“, ne tai dėl kyšio, ne tai dėl „interesų supainiojimo“. Vadinasi, piktnaudžiauja valdžia visi, kas netingi, nes teisėsaugos bijoti nereikia. O jei Prezidentė pagrūmoja, tai kaip toje pasakėčioje apie moralus katinui skaičiusį virėją, kai tas rijo vogtą dešrą. Katinas iš virtuvės „atsistatydino“, kai jau viską suėdė.
Esminio požiūrio, matome, trūksta.
Ir jei išvardytume tokių „pasiekimų“, arba skandalų, istoriją, tai Lietuvoje susikauptų didžiausi tomai. Daugybė „bylų“, kurios taip ir nepasiekė teismų, daugybė „stebuklingų“ praturtėjimo istorijų.
Kiek gali ištverti Lietuva?
Prisimenant, kaip Rusijai buvo parduotas dujotiekis už 220 tūkst. litų, galima sakyti, pigiau grybo. „Jangilos“ istorija, kaip Viktoras Uspaskichas nemokėjo mokesčių iš 271 mln. litų gauto pelno, ir ta skola buvo „dovanota“. Paaiškėjo, kad „byla neteisminga Lietuvos teismams“. Skandalinga „Draugystės“ viešbučio istorija su įsipainiojusiu buvusiu prezidentu ir premjeru Algirdu Brazausku, kai viešbutis buvo paprasčiausiai pasisavintas...
Arba elementari „Sodros“ rengiamo žlugimo istorija. Iš „Sodros“ į privačių pensijų fondus pervesta 3 mlrd. 605 mln. litų. O rezultatas? „Sodra“ grimzta skolose, o pensijų fondai „žlunga“, nes jų „administratoriai“ pasidarė tokias algas, kad pensininkams jau nieko nebelieka... Kelių vyriausybių - ir socdemų, ir konservatorių - strategija!
O toliau dar gražiau. Siūloma parduoti „Lietuvos paštą“, „Lietuvos geležinkelius“, Vilniaus savivaldybės įmones, išparduoti visą Lietuvos žemę užsieniečiams! Lietuva pavirsta kažkokiu „turgeliu“, kuriame pusę valstybės galima nusipirkti kaip butelį rapsų aliejaus. Ką būtų galima dar pasakyti apie tokią „tvarką“? Panašu, kad šeimininkas išvijo iš namų katiną, o pelėms pavedė šeimininkauti aruode.
Tai kokių gi gelbėjimo priemonių reikėtų imtis? Bejėgė šalies vadovė, kažką neaiškiai lemena premjeras... O „gydymo metodika“ būtų labai paprasta. Užtektų pareikalauti, kad 500 didžiausių Lietuvos turtuolių ir 50 įtakingiausių valdininkų deklaruotų savo turtą. Be jokių išsisukinėjimų, kokiais būdais ir kaip jį įsigijo. Ar to neužtektų padengti visam biudžeto deficitui? Juk daugelio įsigijimo būdai gerai žinomi ir daugiatomėje sukčiavimo istorijoje paslėpti tikri aukso kalnai, o Lietuva paversta skurdo kraštu.
Plėšikavimo tradicijos
„Raudono maro“ tradicijos nesitraukia iš Lietuvos jau dvidešimtį metų. Ir nėra jokių požymių, kad kada nors jos pasitrauks. Tradicija nuo seniausių laikų, atnešta per rusų “revoliuciją”, kai Josifas Stalinas ir Feliksas Dzeržinskis skelbė: „Plėšk, kas prisiplėšta“. Čekistai vaikščiojo po „revoliucijos“ apimtus Petrogradą ir Maskvą pilnomis kišenėmis konfiskuotų brangenybių. Gatvėse žmonės krisdavo iš bado ar šalčio. O čekistai pėdindavo į prabangius restoranus, kur liepdavo jiems atnešti... kokaino! Ir ta tradicija atnešta į Lietuvą per 1940 metų okupaciją. Prasidėjo masiniai „išbuožinimai“, ir iš to lobo stribai. Užduokime klausimą, kodėl pirmuosiuose sovietų įkurtuose kolūkiuose buvo toks baisus skurdas? Žmonės, grįždami iš lauko darbų, į kišenę įsimesdavo keletą bulvių, kad turėtų kuo pamaitinti vaikus. Juk buvo per „išbuožinimus“ konfiskuota tiek turto, kad tie kolūkiai turėjo lyg ir neblogai gyventi... To skurdo negali paneigti ir TSKP istorijos vadovėliai... Kas gi vyko? Išvežus į Sibirą „išbuožintus“ ūkininkus, jie dingdavo kaip liudininkai. Turtas buvo „inventorizuojamas“ ant sąsiuvinio lapelio paprastu pieštuku - jis neva turėjo būti “perduotas” valstybei. Iš tikrųjų tokius „inventorizacinius lapelius“ žmonės po to rasdavo išvietėse. O turtas? Be pėdsako išgaruodavo. Štai kaip atsirado įprotis „lengvai gyventi“, tai yra parazituoti ir „imti“. Vadinasi, griebti, kiek tik paveža „raudonoji gurguolė“. Visos maisto atsargos, kurios buvo imamos iš kaimo žmonių neva maitinti miestiečiams, „atkuriantiems pramonę“, patekdavo į „juodąją rinką“. Ar paprastas kaimo žmogus būtų galėjęs pardavinėti maisto produktus penkiagubomis kainomis? Juk tai Stalino laikai. Niekas nė nebūtų drįsęs! Už tai iškart būtų išvežtas į Sibirą bent dešimčiai metų. Juk daugelis žmonių patekdavo ne mažiau kaip penkeriems metams „pas baltąsias meškas“ vien dėl to, kad pamurmėdavo prieš tokią žiaurią santvarką. Jie būdavo teisiami už „antitarybinę agitaciją“.
Ta siaubo, žiaurumo, godumo tradicija paveldėta iš tų laikų. Tapo sąlyginiu refleksu, įpročiu, o „didieji“ nomenklatūros bolševikai – socdemai, jų „jaunesnieji broliai“, smulkesni partkomų darbuotojai ir marksizmo-leninizmo dėstytojai - konservatoriai. Galbūt galimybės ir skiriasi - vieniems sunkiau, kitiems gal lengviau prieiti prie to „didžiojo valstybės lovio“, bet įpročiai tokie patys. Liaudžiai dalyti talonai dulkių siurbliams, smulkesni „komunizmo ponai“, prisimalę prie profsąjungų, prekiavo „Volgomis“ bei „Žiguliais“, o per didžiąją „prichvatizaciją“ patys didžiausi „ponai“ gavo savo „talonus“, tai yra už investicinius čekius, įdėdami kartais tik kelis tūkstančius rublių, „pasiėmė“ šimtų milijonų vertės fabrikus. Kad ir „Achemos“ istorija... Kaip ir daugybė kitų istorijų. Tai tik įprotis “imti”.
Kai į televizijos studiją sunkiai, vos bealsuodamas lyg nupenėta Kalėdoms žąsis ateina trisdešimtmetis muitininkas, tai iškart paaiškėja, kad jis geba pasišildyti rankas, o paskui valgyti iki nutukimo, meluoti ir daugiau nieko. Tokie žmonės (?) niekada neatsuka savo taukais užplaukusių akučių į tautą. Tai nėra jų įprotis.
Visiški laukiniai?
Kaip iš viso galėjo atsirasti tokie įpročiai? Ar neatrodo, kad mūsų visuomenėje iš tikro plinta barbariškos tendencijos, kažkas visiškai nesuderinama nei su žmogiška dorove, nei su sveiku protu?
Galima tik įsivaizduoti pirmykštį žmogų, gyvenusį urve ir ėmusį viską iš gamtos. Jis prisiskindavo nuo medžių vaisių, prisirankiodavo uogų ir grybų, užmušdavo pagaliu kokią žiurkę ar gyvatę ir pasikepindavo ant laužo. Jis tik imdavo, pats nieko nekūrė, jokio kito darbo neatlikdavo, kuris nebūtų susijęs su jo instinktų tenkinimu. Jis tiesiog tuo tarpu nieko kito nemokėjo. Gyveno kaip gebėjo, išmanė. Vėliau vadintas laukiniu, jei tokias atsilikusias bendruomenes civilizuotos tautos surasdavo kokioje nors gūdžioje girioje. Mokslininkai tuos „žmonijos protėvius“ vėliau pavadino beždžionžmogiais. Jie ne itin kuo skyrėsi kuo gyvulių.
Panašus ir „komunizmo likučių“ gyvenimas. Jie godžiai „ima“, tik ne iš gamtos, o tai, kas žmonių sukurta. Atrodytų, jie visiškai neskiria tų dalykų. Jiems žmonės ir tauta - kažkokia sunkiai, karščiuojančiu laukinio protu suvokiama masė, o žodis Lietuva - tik keistas garsas, kurio prasmės jie nesupranta. Tai visiški mankurtai, žinantys tik „materialų pradą“.
Protingą žmogų, kaip jis suvokiamas žmonijos istorijoje, nuo to beždžionžmogio skiria gebėjimas kurti, bendruomenės solidarumo jausmas, teisingumo ir dorovės principai. Tai ir yra žmogus pagal Dievo atvaizdą, kuris gali tobulėti. Tokio žmogaus buvimo vieta yra ne tiesiog „gamta“, tai tauta ir valstybė. Žmogus yra ne „gamtos šeimininkas“, bet savo aukštesniosios dvasios. Jis ja iš tikrųjų naudojasi, o ne vien gamta. Ir tos dvasios, kaip vienintelės varomosios jėgos, kaip kelio į pažangą, kaip gyvenimo būdo, atsižadėjęs, jis degraduoja iki beždžionžmogio, Pavlovo šuns. Ir iš dieviško atvaizdo kaip ir nieko nelieka - vien susidarytas įprotis imti.
Atgal
