Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 11 26. Parskraidinkime žemes namo
Algirdas Pilvelis
Norėčiau šiandien pakalbėti apie žemę. Ne apie tą žemę, kurią vadiname „grumstais“, ir kuriai, suteikę neva didžiulę rinkos kainą, nustatome „kažkokią realią vertę“. Norėčiau pakalbėti apie tą žemę, kuri yra neįkainojama. Tą žemę, kurios daugybė plotelių sudaro Lietuvą. Tą žemę, pagal kurios ritmą plaka daugybė lietuvių širdžių. Ir tą žemę, kurią jau prarandame. Tik ar prarasdami žemės, neprarandame ir savasties, būsimųjų kartų gyvenimų Lietuvoje?
Jei galvosime, kad žemė – tai tik sklypai, žemės gabalai, grumstų ir molio plotai, kur dar yra šiek tiek akmenų, tai šios žemės būsime neverti. Šiandien Tėvynės sąvoka jau daugeliui žmonių nebesisieja su žeme, todėl tiek daug emigrantų ir Tėvynė jau ne ten, kur gyvena ar gyveno tėvai, o kur galima surasti duonos kąsnį.
Žemės nuvertinimas griauna pačias mūsų pilietiškumo šaknis. Žmonės, užuot gynę savo teises, užuot davę ryžtingą atkirtį valdžiai, kurią jie vadina bloga, tai yra „nuvertę“ ją demokratiniu būdu, per rinkimus, gerai pagalvoję, kas deramai galėtų atstovauti tautai ir valstybei, bėga nuo skurdo genocido nesipriešindami. O juk mūsų protėviai gynė savo žemę. Gynė ją nuo įvairiausių užkariautojų, taip pat nuo savų avantiūristų. Šiandien žemė tiek nuvertinta, kad nebėra jos kam ginti ir gelbėti. Brangiausi sklypai Vilniaus centre, kainuojantys milijonus, tai nėra jokia vertė, o tik spekuliantų sandorių pagrindas ir žemės „kelionės“ iš vieno į kito „šeimininko“ rankas.
Baisėdamiesi stebime, kaip žemė keliauja iš vieno biurokrato į kito rankas, kaip ji vagiama, grobstoma, kaip nustumiami jos teisėti savininkai – apiplėšiami ir „nužeminami“, tai yra pažeminami. Kas gi daroma? Į ką iš tikrųjų kėsinamasi?
Žemė kaip amžinybės simbolis
Mūsų visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad žemiški dalykai yra laikini, todėl neturi jokios dvasinės vertės. Gal tik žmogaus veiklą šioje žemėje galima vadinti laikina, bet ar pati žemė nemaitino jau tūkstančių mūsų planetoje gyvenusių kartų? Milijardų žmonių?
Tik pagalvokime, jei viskas šioje žemėje „sukurtA iš žemės dulkių“, netgi žmogus, ir vėl „į dulkes sugrįžta“, tai ar tos dulkės vėl netampa „statybine medžiaga“ dar kažkam kitam ir toks amžinas ciklas tęsiasi? Juk senovės Indijos išminčiai sako: „karma yra amžina“, tai yra bet koks veikimas niekada nesustoja, jis yra cikliškas. Taip tas, kas sena atsinaujina, kas nauja – auga. Ir žemė tėra nuolat aktyvi, ji į dulkes nepavirsta, ji iš dulkių kuria.
Seniausiais laikais žmonės buvo įsitikinę, kad jų protėviai gyvena žemėje dvasių pavidalu. Jie bendraudavo su protėvių dvasiomis, klausė jų patarimų, aukodavo aukas. Ir jos visada buvo šalia. Ir dvasių buveinės taip pat niekados nebūdavo kažkur toli, protėvių dvasios lengvai ir noriai ateidavo į žmonių pasaulį. Gal todėl ir sakoma, kad senovės žmonių pasaulis buvo sudvasintas? Juk šiandien mes lygiai taip pat stengiamės sudvasinti savo gyvenimą, kitaip jis tampa pernelyg „žemiškas“. Gal kaip tik atvirkščiai? Nepastebime, kad žemė yra sudvasinta, ir ieškome kažko, ieškome kitur, kur nieko nepadėję ir niekada nebuvę?
Ir senovės žmonės nuo priešo gindavo ne sklypus, ne dirbamos žemės plotus, nors būtent iš žemės teikiamų gėrybių gyveno, bet tas vietas, kur gyveno jų protėvių dvasios, kurių ir jie nenorėdavo palikti, pasirinkdavo verčiau mirti kovoje su gausiu ir stipresniu priešu. Taip atsirado sąvoka Tėvynė, tai yra tėvų žemė, kur tėvai ne į žemę pasitraukę, į kapus, o žemėje tebegyveno, dalyvavo visuose vaikų darbuose ir reikaluose.
Ir jei kam atrodo, kad tai „paprasta“, net pernelyg, tai galime pasakyti, kad to „dvasių tikėjimo“ pagrindu senovės Kinijoje išsivystė filosofinė religija daoizmas, kuri to dvasių kulto neatmetė, tik perėmė jį iš seniausių tikėjimų.
Pavyzdžiui, Šventame Rašte aprašoma, kaip pranašas Mozė veda žydus iš Egipto į Pažadėtąją Žemę. Tokia buvo Dievo valia ir žydams žemę duoda pats Dievas. Taigi žemė yra Dievo dovana ir būtinai reikia ją branginti.
Ir kodėl gi taip nuvertėjo žemė Lietuvoje, iki „rinkos kainų“? Ir kodėl gi pasidarė įmanoma ją pavogti, ir ne vien pavogti, bet ir „nuskraidinti“, kaip daro biurokratai ir politikai. Tam veikia ištisos žemėtvarkos, arba grobstytojų, tarnybos.
Kodėl ir kaip sklypai skraido?
Viena Kauno politikė yra pasakiusi: jei visa žemė Lietuvoje būtų sugrąžinta teisėtiems savininkams, tai jos ne tik neužtektų, bet reikėtų dar ir plotų Mėnulyje. Tai kur dingo žemė, jeigu ji kažkada priklausė teisėtiems savininkams, o šiandien jos reikia ieškoti Mėnulyje, Marse ar kitose planetose?
Nes sklypai skrido ir nuskrido! Daugybė biurokratų, politinių veikėjų, prokurorų ir kitų privilegijuotų asmenų, vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvusiuose kolūkiuose atgaudavo kelis hektarėlius krūmokšnių bei pelkių ir, motyvuodami, kad „gyvena kitur“, imdavo žemę iš vadinamojo „valstybės fondo“. Bet ne identišką sklypą, kurio rinkos kaina sutaptų, bet žemės plotus Vilniuje ir jo rajone, Trakų rajone, Pajūryje... Per metus įvykdavo po 200 vien neteisėtų sklypų pagrobimų, o sklypai perkėlinėti 200 tūkst. kartų! Štai kaip „skraidė“ žemė. Vien Karklėje netoli Klaipėdos pagrobta 172 ha „prestižinės“ žemės. Taip dosniai leidusi sklypus „skraidinti“ valstybė patyrė ne mažiau kaip 5 mlrd. litų nuostolio. Suprantama, jei nė tūkstančio litų nekainavęs hektaras žemės apkeitinėtas į kone pusę milijono kainavusį sklypą, kai kada ir milijonus. Sunku surasti „reikšmingesnį“ politinį veikėją ar aukštesnio rango valdininką, kuris nebūtų šitaip iš kokio nors Pasvalio pelkių „skraidinęs“ sklypo į sostinę ar arčiau Trakų, kur nors į Pajūrį. Išsidalyti ir ežerai, kurie iš tikrųjų turėjo būti paskelbti draustiniais.
Štai kodėl teisėti žemės savininkai turi ieškoti tėvų žemės Mėnulyje! Lietuvoje vyko didžiulė žemės grąžinimo neteisybė, žemgrobiai apvertė aukštyn kojomis per amžius nepajudinamus dalykus. „Skraidanti“ žemė parado ir savo šventą vertę, taigi pasidarė tik turgaus sandoriu (geriausiu atveju), vagyste, žemės pagrobimu su „nuskraidymu“ į kitą Lietuvos kraštą. O juk „skraidanti žemė“ – tai lyg koks fantastinis filmas, kai nuo sprogimo lekia didžiulės planetos skeveldros į juodą kosmoso begalybę. Tik tai ir gali priminti tie žemės „skraidymai“.
Vėlgi kitas klausimas: o kada gi neteisėti sandoriai bus anuliuoti? Kada tie „pelkiniai kipšai“, prisiėmę biurokratų pavidalą, bus iškraustyti iš pavogtos žemės, tai yra „parsiskraidins“ sklypus atgal? Tik Lietuvoje tokiais atvejais, kai reikia grąžinti teisingumą, pritrūksta iniciatyvos. Kodėl?
Pažadinti aukščiausią valdžią
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė mėgsta pasipuikuoti savo teisingumo jausmu. Ji visada pasako kokį nors užtariamąjį žodį už skriaudžiamą žmogų. Ir visiškai sutiktų su tuo, kad bolševikiniai feodalai, praradę dvasią ir sąžinę, iš tikro engia padorius lietuvius. Bet tada, kai gražiai kalbama, paprastai nieko nedaroma.
Dabar tokia padėtis „kaip paprastai“ susiklostė ir Prezidentūroje. Valdyti ne kaip Valdas Adamkus, tai reiškia tik būti nepanašiam į jį – elgesiu, kalbos maniera ir pan., bet paties „adamkinio“ principo neatsisakyti. Vėl viskas tampa žodžiais. O žodžiai darbais netampa. Reikėtų kaip tik atvirkščiai. Turėtų atsirasti darbai, apie kuriuos būtų ką pasakyti.
Tik kas kitas, jei ne Prezidento institucija gali grąžinti Lietuvoje teisingumą? Kokia valdžia turėtų tokį piliečių palaikymą, jei nuspręstų, kad dabar jau atėjo laikas grąžinti teisybę? Ir tai būtų pats geriausias reitingas D.Grybauskaitei. Šiandieną jau pirminis entuziazmas atlėgęs, ir gyventi saugiai reikia dabar esą „kur kas blogesnių“ dalykų - tai menka perspektyva politikui. Jau šiandien žmonės nusivilia tuo „mažesniu blogiu“, nes tai nė kiek netrukdo klestėti šalia tam „kur kas didesniam blogiui“. To reikėtų imtis nedelsiant. Ir dėl kelių paprastų priežasčių.
Pirmiausia jau artėja tas žemgrobystės ir sklypų “skrajojimo” dvidešimtmetis, todėl neteisėtai nusavinta žemė pereis tokiems pat neteisėtiems paveldėtojams. Ar pavyks tada ją atimti iš neteisėtų savininkų ir perduoti teisėtiems? Juk vaikai pareikš, kad už tėvų nuodėmes neatsako; žinoma, jie tik pateisins biblinį posakį, kad paprastai vaikai būna verti savo tėvų...
Kitas dalykas, kai vadinamasis „elitas“ visiškai prasiskolins, pradės masiškai išpardavinėti Lietuvos žemę užsieniečiams. Ir kaip klaikiai atrodys Lietuva! Gražiausiame kraštovaizdyje bus įsikūrusios „baltųjų europėnų“ vilos, o lietuviai gyvens baisiausiuose lūšnynuose. Smunkanti ekonomika ir karštas „elito“ troškimas gyventi su kiekviena diena vis plačiau savaime atves prie tokio apsisprendimo: kas lengvai, be parkaito įgyta, tas be rūpesčių išparduota. Prisiminkime, kad „elito“ atstovai jokio Tėvynės jausmo, tai yra patriotizmo, visiškai neturi. Jie apskritai nesupranta, kas tai per dalykas.
Ir pradėkime pagaliau teisingumą Lietuvoje ne nuo oro, o nuo žemės.
Saugokime ir teisybę, ir teisingumą
Kiek Lietuvoje bebuvo reformų, kokioje gyvenimo srityje jos būtų vykę, visos jos būdavo naudingos vien tam tikrai žmonių grupei. Taip ir formavosi Lietuvos „elitas“ vis “reformuojant” Lietuvą. Ir nė vieno apsisprendimo. Jokio pasisprendimo laikytis teisingumo. O viskas, kas be teisingumo daroma, griūva labai greitai. Kolchozai išmokė nesiskaityti su žeme, pavertė ją elementariu daiktu, tai jau netapo sudedamąja Tėvynės dalimi kartu su tauta. Ir šiandien taip jaučiama, kad tauta sau, o Tėvynė. Jei tauta nustoja Lietuvą laikyti Tėvyne, ji nustoja būti tauta. Ir Tėvynė, kurioje niekas negyvena, tampa tiesiog sklypu. Tie du dalykai yra nedalomi. Nomenklatūra atskyrė lietuvius ir Lietuvą, Tėvynę pavertė neaiškių sandoriu turgumi, išplatino vagystę, parodė, kad netgi toks „nejudantis“ dalykas kaip žemė gali skraidyti.
Lietuvoje turi būti iš tikrųjų grąžinta žemės nuosavybė, o sklypai išdalyti pagal ryšius. Pelkė turi tapti pelke ir į ją turi grįžti nomenklatūros kipšai. Tada saugosime žemę, teisybę ir teisingumą.
Ir negalima būtų pardavinėti žemės užsieniečiams. Tai svarbiausias dalykas saugant Lietuvą. Ne tik neturi būti, kad kokia nors didžiulė valstybė vieną kartą imtų ir susipirktų Lietuvą. To nesupranta vadinamieji materialistai liberalai. Žemė yra Dievo dovana tautai ir parduoti šią dievišką dovaną reikštų paniekinti Dievą. Ir tai reikštų sulaukti didelės jo rūstybės, ir visi lietuviai būtų išblaškyti po pasaulį. Kiekviena tauta gauna sau teisės į Pažadėtąją Žemę, o ne į sklypą, kuri galima kam tik nori parduoti, pavogti, „nuskraidinti“, kur patogiau. Ir dar dėl to žmogus negali kam papuola parduoti Dievo dovanos, kad tai - amžina dovana tautai, o žmogus juk laikinas. Taigi, pardavęs žemę svetimam, jis pasikėsintų į tai, kas jam nepriklauso. Juk iš tikrųjų žmogus yra tik šios žemės nuomininkas. Ir jis gali perduoti žemę tik tam, kas jos vertas. Toje žemėje turi būti tie patys protėvių palaikai, turi būti tos pačios jų dvasios, tai yra tautos dvasia, tęsianti istoriją.
Tik tokiais atvejais įmanoma žemę parduoti atvykėliui iš užsienio, jeigu jis ruošiasi tapti lietuviu. Tai yra čia gyventi ir dirbti, o ne „kuruoti“ kokį nors trumpalaikį „projektą“ ar prabangos dėlei pasistatyti vilą pačioje gražiausioje vietoje. Ypatingai gražios vietos turi priklausyti valstybei, tai yra visiems. Juk visame pasaulyje yra kraštovaizdžio draustiniai. Ar Lietuvoje tokių šventų teritorijų nepakanka? Ar nelenda privilegijuoti nomenklatūrininkai ir biurokratai į gražiausias Lietuvos vietas? Taigi grožis lietuviui uždraustas.
Tik šventais įstatymais turime saugoti žemę, taip išsaugosime tautą, taip Lietuva, sutvirtėjusi dvasiškai išeis iš visų bėdų ir krizių. Praeities ir dabartės kartoms turi plakti ta pati širdis. Ir tai bus darnus ateities ritmas.
Kada skraidantys sklypai nusileis atgal į pelkes?
Atgal
