Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 03 04. Ištikimybė apgauta
Algirdas Pilvelis
Ištikimybė visada mums siejasi su pastovumu. Ir tai yra žmogiškas, mums prieinamas pastovumo supratimas. Būtina išlaikyti tą pastovumą. Lietuvos politinis, ekonominis, visuomeninis gyvenimas, linguojantis lyg ant sūpuoklių, vis krentantis į duobes, suprantama, neturintis nė menkiausio pastovumo, rodo ir tai, kad lietuvių tautą apleido ištikimybės jausmas. Ištikimybės jausmas sau, savo idealams, kurie nepastovumui beveik jau nebūdingi. Apima pojūtis, kad Lietuva visą laiką balansuoja prie kažkokios bedugnės. Niūriausios skeptikų abejonės jau du dešimtmečius tampa kur kas tikslesnės negu Nostradamo pranašystė. Šiandien pasakyti, kad „esame tokie, kokie esame, kokie bebūtume“, jau nebegalime, nes liaujamės suprasti, kas iš tiesų esame. Netgi ką mes čia iš tiesų veikiame.
Tai nėra pesimistinė prognozė, žadanti kažkokią baisią katastrofą. Tai vien noras perprasti, kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje. Šiandien kai kam gal ir atrodo tragedija, jog Europos parlamentaro vadovaujama Lenkų rinkimų akcija gebėjo savivaldybių rinkimuose gauti 53 mandatus. Ne, tai ne tragedija, tai skandalas. Ir ne lenkuose glūdi „blogis“, kaip kam atrodo, bet iš tikrųjų tai visos politinės sistemos skandalas. Juk tautinės mažumos partija gebėjo pagal pasiektus rezultatus tapti aštuntąja ir išstumti daugelį „tradicinių partijų“.
Kol socdemai niurna dėl pernelyg mažos pergalės, o konservatoriai užglosto savo pralaimėjimą tuščia paguoda - „galėjo būti kur kas blogiau“, mes tiesiog konstatuojame visišką Lietuvos politinės sistemos krizę. Vienintelė susitelkusi, kone sukarinta partija įstengė be jokių ypatingų, vien populistinius dalykus kalbančio savo lyderio nuopelnų taip „išsišokti“. Vien dėl to, kad ji kantriai laikėsi senos savo taktikos ir strategijos, išnaudojo visas varžovų klaidas, mokėjo manipuliuoti problemomis – vienas pernelyg išpūsti, dėl kurių gali tarti kokį nors svaresnį žodį, o kitas nutylėti, neteikti reikšmės. Pastarieji politiniai ėjimai bet kurioje Europos šalyje, jeigu ji yra tikrai demokratiška ir politiškai išsivysčiusi sistema, vargu ar duotų daugiau kaip porą mandatų. Tai tiek apie savivaldybių politiką.
Politinės neištikimybės priežastys – bešaknio mankurto sindromas
Kaip galima įsivaizduoti politinę ištikimybę? Lietuvoje toks dalykas neįsivaizduojamas! Bet ar patriotizmas nėra ištikimybė Tėvynei? Tai jau negi neturime nė vienos patriotinės partijos? Pažvelkime! Ar galima patriotizmu vadinti ūkvediškus svaičiojimus ir populistinius paistalus? Kuo visą laiką Lietuvą maitino socdemai ir vien elgėsi „pagal situaciją“ nei planuodami jos valdyti, nei galvodami, kaip įmanoma tai padaryti? Ar patriotine partija galima vadinti „pranašus mesijus“ konservatorius? Tokių partijų visada atsiranda pasaulyje bet kuriuo šaliai sunkiu metu. Jos reikalauja, kad kiekvienas klaidingas jų žingsnis, ar dar blogiau - žygis būtų vadinamas „dieviška misija“ tuomet, kai Lietuvoje neva gelbstimas biudžetas (iš tikrųjų biurokratų gerovė), o emigracija pasiekė neregėtą mastą.
Tai kas gi gelbės Lietuvą ir lietuvių tautą? Nuo jos nusigręžta vardan kelių kosmopolitinių idėjų, kurių dirbtinis įgyvendinimas neša vien nuostolius, nelaimes, sukelia „gelbėjimo akcijas“, kurios yra ne kas kita, kaip tų pačių žlungančių kosmopolitinių idėjų gelbėjimas bet kokia kaina, Lietuvos ir lietuvių tautos kaina.
Kodėl gi taip? Nes nėra jokios atramos ir jokių šaknų. Nieko, tuščia. Tik atskirų vienur kitur užsieniuose pasigriebtų idėjų nuotrupos. Ir tai tas pat, kas iš skirtingų indų šukių sulipdyti vazą. Visas politinis „tęstinumas“ - tai naujų tokių šukių rankiojimas, kurios lygiai taip pat netinka prie vazos. Kadangi nežinoma, kokia ji buvo, tai yra kokia turėtų būti. Štai kur pasireiškia „koncepcijos“ nebuvimas ir negebėjimas kurti. Jokios atramos, jokių planų, viskas kaip papuola.
Tik kur turi būti ta atrama? Kur turi būti ta ištikimybė, nes be jos nepavyks nė vienas planas? Jo net nebus, išskyrus atsitiktinę avantiūrą. Jei politikas nėra ištikimas tautiniams idealams, tai jis apskritai neturi nieko, neturi jokios politinės programos. Ir tai, ką jis vadina politine programa, nėra niekuo paremta, išskyrus jo vaizduotę ir populizmą.
Ar taip visur ir visada? Prisiminkime, kaip Vilniuje buvo pastatytas paminklas Vincui Kudirkai. Jis atsirado profesoriaus Juozo Galdiko, žinomo Lietuvos mediko, ir kitų gydytojų iniciatyva. Ketverius metus truko to įkurto fondo veikla... ir nenutrūko! Juk paminklas neišdygo per vieną dieną kaip „projektas“ (daugelio lietuvių lūpose šis žodis virsta jei ne keiksmažodžiu, tai bent tolygiu niekalui ar kokiai avantiūrai). Kas gi buvo veikiama visus tuos ketverius metus? Paminklas buvo kuriamas! Ieškota optimaliausio varianto, diskutuota, rinktos lėšos, nuolat bendrauta su skulptoriais bei architektais. Juk meno kūrinys negali lyg iš dangaus nukristi per dieną! Ir tą kūrimo periodą galima pavadinti ketveriais ištikimybės metais. Ištikimybe tautiniams idealams. Ketverius metus iš tikro buvo labai konstruktyviai dirbama, nes buvo tam pagrindas – tai pats Vincas Kudirka. Tas didysis Lietuvos dvasios galiūnas, kurio „Tautišką giesmę“, tapusią Lietuvos himnu, galima pavadinti didžiausia ištikimybės programa dvasiniams idealams. Ir ne veltui tos iniciatyvos įamžinti lietuvių dvasios žadintoją ėmėsi būtent gydytojai. Kaip reikėtų daugybės lietuvių dvasią pagydyti nuo materializmo, savanaudiškumo, pasimetimo, menkavertiškumo! Žmogaus dvasia, lietuvio dvasia gali būti pagydyta tik ištikimybe.
Lyg audrų nublokšti...
Netgi madinga tarp sociologų prognozuoti, kada Lietuva išnyks. Kai visi emigruos tuo pat metu mirštančiųjų skaičiui lenkiant gimstančiųjų. Teigiama, kad Lietuvai likę gyventi vos penkiasdešimt metų. Tai net žmogui ne tiek jau daug, o ką bekalbėti apie valstybių gyvenimą... Ir taip, be abejo, atsitiks, jei į lietuvių dvasią nesugrįš ištikimybė. Kol žmonės neieškos išeities čia vietoje, kol blaškysis po pasaulį, atsisakę ir dvasinės, ir politinės kovos, tol Lietuva silps ir pagaliau ims merdėti. Jos neišgelbės jokie biurokratai! Jie ją tik pražudys! Patys, neturėdami ištikimybės idealų, vien tik savo „interesus“, jie nieko gelbėti negali, išskyrus savo „lovį“. Jie nesitrauks nuo valstybės, čiulps jos syvus, naikins tautą, kol ši neatsigręš į ištikimybę.
Ir kodėl gi žmonės vis praranda idealus? Ar dėl sunkaus gyvenimo? Ne. Kaip sakė vokiečių filosofas Nyčė: „Idealai verti ne tiek, kiek tu už juos gauni, o lygiai tiek, kiek esi pasirengęs dėl jų paaukoti“. Priežastis yra visai kita. Ne sunkus gyvenimas. Politikuotojai, sulindę prie „lovio“, bijosi tų idealų kaip nuodų, todėl stengiasi juos visaip sukompromituoti. Jie apsimeta „idealistais“, paskui tyčia, sąmoningai juos išduoda, atvirai ir viešai demonstruodami savo cinizmą. Idealų vertė krenta žmonių akyse, ir nelieka idealams jokios ištikimybės. Ją išsaugo tik vienetai.
Ir žmonės dar sunkiai suvokia, kad ne jie reikalingi idealams, ne jie yra idealų „statybinė medžiaga“, bet būtent idealai reikalingi žmogui, kad tas galėtų ir tobulėti, ir gyventi geriau, prasmingiau.
Sakoma, kad idealai yra „naivumas“. Tai netiesa. Tik idealus praradęs žmogus tampa galingų gyvenimo srautų blaškomu šapeliu. Tie, kurie išsaugo idealus, ištveria didžiausias negandas ir nugali. Ištikimybė gali viską: kol ji nesitraukia, niekas dar nebuvo palaužtas. Ir būtent ši jėga palaiko pasaulį. Jeigu jame nebūtų ištikimybės dvasios, tai jis išnyktų. Tiesiog išsisklaidytų kaip dulkės. Tačiau tai vieta, kur mes gimstame. Ir jei nebūtų ištikima sau ir mums, tai mūsų net nebebūtų. Jeigu Visatos kūrimosi procese ji būtų išnykusi, tai ir Visata nebūtų sukurta iki galo. Tai būtų tik statybinė jos medžiaga, arba chaosas. Taigi ištikimybė iš chaoso kuria darną. Ir kaip sako Rytų išmintis, religiniai mokymai: „Kas būtų, jei saulė staiga atsisakytų šviesti?“ Ir tik tų pastovių, ištikimų dalykų dėka gali gyventi šis nepastovus pasaulis. Kas atsitiktų, jei ir tame pasaulyje kuri nors iš jo veikiančių dalelių staiga nuspręstų „elgtis kitaip“? Paprasčiausiai nuspręstų išduoti. Subyrėtų visa darna! Jei visumoje trūksta nors vienos dalelės, tai - jau chaosas, niekas neišsilaiko. Šitaip byloja senovės kinų išmintis. Ir iš tiesų senovės kinų filosofinės teorijos paremtos darnos, o ne prieštaravimų ir kovos principu.
Kas gi yra tikroji ištikimybė?
Evangelijoje kalbama, kaip Kristus užsiminęs Petrui, kad šis dar iki rytinių gaidžių. Jo išsižadės. Ir Petras Jo išsižada net tris kartus. Bet Kristus jam atleidžia. Ar taip nebuvo pažeista pasaulio darna? Judas išdavė Kristų, o ir Petras Jam liko neištikimas.
Betgi pasižiūrėkime, kas sudaro arba kuo paremta ištikimybė. Joks žmogus negali būti ištikimas „sapnui“, arba iliuzijai, kokiam nors nesamam daiktui. Judas tik dėl to išduoda Kristų, kad nevertina Jo mokymo, Jį menkina. Jis nuolat ginčijasi su Juo ir kitais mokiniais. Niekur nepastebime, kad jis Kristaus kažko klaustų, kaip klausinėja kiti mokiniai. Jis tik nuolat ginčijasi dėl materialių dalykų! Kiti mokiniai, jei ir ginčijasi, tai tik tarpusavyje. Jie nesijaučia visažiniai, jie vis kažko klausia savo Mokytojo, nes jie Juo tiki. Ir jeigu jiems dieviškumas nėra aiškus dalykas, tai vis dėlto nežemiška Mokytojo išmintimi neabejoja. Kodėl gi dar klausinėtų?
Taigi ištikimybė turi apimti ir pasitikėjimą kurio nors dalyko tikrumu. Pasitikėjimas idealo tikrumu. Negalima būti ištikimam dalykui, kurio tu išvis nežinai, neišmanai, nes apie neegzistuojantį daiktą nieko negali pasakyti.
Ar žmogus, pasižymintis tokia proto ištikimybe, nėra naivesnis už vadinamąjį ciniką? Jis gali būti už jį tik protingesnis, nes žino ir išmano daugiau dalykų už ciniką. Taigi ištikimybė nereikalauja jokio aklo tikėjimo, ji tvirta suvokimu. Ten, kur viskas akla, negali būti jokios ištikimybės.
Pagaliau ištikimybė negali būti tik „stovinti“ kaip padvisęs vanduo. Ji niekada tokia nebūna. Ji nuolat turi reikštis konkrečiose gyvenimiškose situacijose, tik tada ji būna ko nors verta, todėl ji visada veikli. Taigi ištikimybė reikalauja ir atsidavimo. Jei žmogus laiko save svarbesniu už tą dalyką, kuriam jis sakosi esąs ištikimas, tai išduos bet kokią idėją. „Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ – apie tai ir kalbėjo Vincas Kudirka. Taigi ištikimybė niekada nebūna „slaptas suokalbis“, ji visada reiškiasi veikloje ir visada per atsidavimą, aukojimąsi. Ir joks propagandinis altruizmas neprivers laikytis ištikimybės idealo, nes jame nėra jokio „objekto“, kuriuo galėtume pasitikėti ir tikėti.
Tai kas gi tas „ištikimybės objektas“? Jeigu jis yra, tai jis yra ir realus. Tad reikėtų grįžti prie to Evangelijos pasakojimo, kuriame Petras išsižada Kristaus. Ir kaip Kristus, prisiskėlęs iš numirusių, Petrui atleidžia. Kodėl gi? Petras sako, kad Kristų myli. Ir čia yra ištikimybės esmė. Beprasmiška Dievui, kuris yra amžinas, pykti dėl praeities įvykio. Kai Petras sako, kad Kristų mylį, tai Dievas sako: „Aš žinau“ ir atleidžia prasikaltusiam. Jis žino, kad meilė vėl atves Petrą prie Jo. Ir štai yra ta ištikimybės tiesa ir „objektas“. Tai meilė.
Jeigu nejaučiame meilės Lietuvai, jei Tėvynė yra tik pasipelnymo šaltinis, vieta, kur skleidžiame savo demagogijas, tai nesame ištikimi. Nejaučiame meilės. Taip ištikimybė yra apgaunama. Todėl niekada tokie, be meilės savo Tėvynei negrįšime į Lietuvą, nors joje ir gyvename. Iš tiesų be meilės esame labai toli nuo savo Tėvynės. Lyg būtume nusipirkę bilietą į vieną galą - į pražūtį. Bet Lietuva negali gyventi be mūsų, nes tai esame mes. Apgaudami ištikimybę iš tikrųjų žudome Lietuvą - savo nutolimu, kuris atsiranda dėl nemeilės, savanaudiškais interesais, visišku abejingumu jos interesams.
Ir tie tušti žodžiai per politines rinkimų kampanijas nieko nereiškia, jei nesame ištikimi savo Tėvynei, jos nemylime. Jei kam nors atrodo, kad Tėvynė neverta mūsų meilės, tai jis ją ir praranda. Toks žmogus praranda savo pilietiškumą, nors gali sėdėti Seime ir aiškinti kitiems, kaip reikia gyventi.
Meilei ir ištikimybei nieko nereikia aiškinti. Ir tik ji gali išgelbėti Lietuvą. Juk ištikimybė nėra atidėliotinas dalykas (Lietuvos reikalais rūpinsimės paskui), ji visada yra čia. Kol ji yra mūsų širdyse, tol Lietuva bus gyva! Ne tik gyva šiandien, bet gyvuos ir klestės per amžius.
Šiandien svarbiausias lietuvių tikslas vieniems su kitais susitarti! Bet tautinės mažumos po savivaldybių rinkimų 2011 metais kalba – lietuviai tarpusavyje nesusitars, tad Vilnių valdys ne lietuviai. Argi nėra dėl ko pagalvoti ir atsibusti, kaip apie savo pabudimą jaudindamasis yra rašęs didis lietuvių tautos sūnus Vincas Kudirka, tapęs iki mirties ištikimas savo Tėvynei Lietuvai.
Atgal
