Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 02 11. Vasario 16-oji ar globalizacija?
Algirdas Pilvelis
Vasario 16-oji... Tai ir moderniosios Lietuvos, ir mūsų gyvenimo pradžia. 1918 m. vasario 16 d. Kartais ima atrodyti, kad visa tai buvo vakar. Tik vakar pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, ir tik dabar pradedame atsigauti kaip laisva tauta, tik dabar įkvepiame gurkšnį Laisvės oro. Nors jau po Nepriklausomybės atkūrimo prabėgo dvidešimtmetis... Galbūt tai rodo, kad lietuvių tauta visą laiką turi išlikti veržlaus kūrimo būsenoje, kitaip jai šiame globalizacijos pasaulyje tikros laisvės nematyti?
Vasario 16-oji buvo tikras stebuklas. Imperijų dalybose Rusijos carams atitekusi Lietuva atgavo laisvę per vieną didžiųjų globalistų konfliktų – Pirmąjį pasaulinį karą. Ir šiandien, matyt, daugybė žmonių linkę užmiršti tas aplinkybes ir atgavimą to, kas brangiausia - lietuvybę, teisę būti lietuviu, turėti laisvą savo valstybę ir valdyti ją tautos valia; siekti geresnio gyvenimo, dorovinio, kultūrinio ir intelektualinio tobulumo. Ir jeigu šiandien dalis tautos kartu su valdžia suka visai kita linkme, pasineria į globalizacijos „žaidimus“, arba politines avantiūras, už kurių, cituojant Vincą Kudirką, nėra kito intereso, išskyrus „trupinį aukso ir gardaus valgio šaukštą“, ir nėra kito idealo, - taip tauta ir Lietuvos valstybė stumiama į nebūtį.
Ir kokios gi dvasios tvirtybės reikėjo Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams - dr. Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai ir kitiems, kad vokiečių okupuotame Vilniuje mestų tokį iššūkį pasaulio globalistams. Ir vis dėlto stebuklas įvyko. Nors Lietuva vėl pateko į priklausomybę dėl dviejų imperialistinių globalistinių jėgų – hitlerinės Vokietijos ir stalininės SSRS – savivalės, vis dėlto akivaizdus faktas: po 1990 metų kovo 11-osios vėl esame laisvi, vėl gyvename savo valstybėje, o virš Gedimino pilies bokšto plazda lietuviška trispalvė.
Tik šiandien mūsų laukia ne lengvesnė negu anų laikų dvasinė kova, grumtynės su neteisybėmis, kylančiomis iš sovietinės okupacijos praeities, korupcija, valdžios savanaudiškumu, kurie skurdina ir stumia tautą iš savo gimtosios žemės, varo veikliausias jėgas iš Lietuvos. Ir kyla klausimas: ar būsime verti protėvių žygdarbių, ar prilygsime jiems dvasios tvirtybe? Ar pajėgsime eiti „vien takais dorybės“?
Globalizacija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų
Žodis „globalizacija“ vartojamas ne taip seniai, jis pradėjo labiau plisti po Antrojo pasaulinio karo, ir tai stengiamasi pateikti kaip „kažką nauja“, kad nekiltų asociacijų su senosiomis, tradicinėmis imperijomis. Tačiau nebuvo nė vienos imperijos, kuri nebūtų buvusi globalinio pobūdžio! Ir šiuolaikinė globalizacija, iš tikrųjų globalizmas, nes tai ne vien reiškinys (neva „objektyvus“?!), yra ir ideologija, kuriai ne tik tinka, bet ir ją apibūdina „izmas“. Globalizacija apima ir politinės valdžios, ir ekonomikos, ir kultūros bendrumą. Tai nuolat gąsdina tautiškai nusiteikusius lietuvius, ir, beje, visai pamatuotai. Toks bendrumas neįmanomas be „valdančiojo centro“, antraip ir jokios valdžios nebūtų, neįmanomas be klusnių „periferijų“, kurios tampa to „centro“ ar kelių įtakingų valstybių grupės valios vykdytojomis. Štai šiam argumentui ir negali priešgyniauti globalistai, nes jie pripažįsta, kad yra „lyderiai“ ir „autsaideriai“, tad humaniška globalizacijos prigimtis yra labai abejotina.
Pirmas didysis pasaulio globalistas buvo Aleksandras Makedonietis (356 – 323 pr. Kr.), per ilgiau nei dešimtmetį trukusius karus sukūręs imperiją nuo Dunojaus iki Indo. Jis pirmasis pradėjęs naikinti ištisus sukilėlių kaimus Baktrijoje ir Sogdianoje (dabartiniai Uzbekistanas ir Afganistanas). Nors ir neilgai išsilaikė jo „gyvenimo kūrinys“. Po karaliaus mirties, jo karvedžiai, diadochai, pasidalijo žemes, ir prasidėjo šimtmečius trukęs tarpusavio karų, sąmokslų ir sosto įpėdinių žudynių laikotarpis. O pats Aleksandras Makedonietis skelbėsi dievu, reikalavo, kad jį garbintų puldami ant žemės.
Tipišku imperijos modeliu istorijoje liko Roma, kuri, oficialiai perėjusi nuo respublikos prie imperijos, jau artėjant mūsų erai, išgyvavo keturis šimtus metų. Ir ji taip pat skelbė „vieną tvarką“, nešė užkariaujamoms tautoms „įstatymus ir kultūrą“. Be abejo, imperijos, kaip ir šių laikų globalistai, skelbė „išvadavimo“ ar kitokias kitų tautų “gelbėjimo“ misijas. Bet tikrai iš 65 mln. jos gyventojų tik 2,5 mln. žmonių gyveno pasiturimai bei prabangiai, o 50 mln. buvo visiški skurdžiai. Argi neprimena milžiniškos Romos šiuolaikinis pasaulis su „auksiniu milijardu“, tiek žmonių Žemėje gyvena pasiturimai ar „vidutiniškai“, kai tuo tarpu kiti iš 6,3 mlrd. skursta ir net badauja?
Šiais laikais istorikai nedaug kalba apie Mongolų imperiją, išsidriekusią nuo Adrijos iki Japonų jūros, apėmusią dalį Europos, rusų kunigaikštystes, Sibirą, Kazachstaną, Vidurinę Aziją, Iraną, Bagdado kalifatą (dabartinis Irakas), Tibetą, Kiniją, ir išsilaikiusią iki „galutinės krizės“ (subyrėjimo) beveik tris šimtus metų. Ją įkūrė mongolų karalius Čingischanas (1162–1227). Didysis chanas skelbė bendrą mokesčių sistemą, stabilumą ir tikėjimo laisvę (ar tai neprimena dabartinių globalistų lozungų?). Rusijoje mongolai įvedė bendrą rublį (funkcionavusį visai kaip dabartinis Europos Sąjungos euras!). Štai Čingischanas siunčia laišką Prancūzijos karaliui, siūlydamas jam pasiduoti, tapti jo duoklininku ir už tai žada... kad ateityje, kai baigsis karai, „visos tautos gyvens nepaprastai laimingai“! Čingischano laišką pasirašytų bet kuris dabartinis globalistas! Pagrindinis mongolų chano valdymo principas buvo būtent globalizacija! Daugeliui būtų naudinga pasiskaityti kazachų kilmės rusų istoriko Erenženo Chara-Davano 1929 m. Belgrade išleistą šios imperijos Čingischano laikotarpio istoriją! Neįtikėtinai daug sutapimų su šių laikų globalizacija...
Ir jei paklaustume istorikų, kada buvo vadinamosios Vakarų Europos globalizacijos pradžia, tai jie turėtų atsakyti, kad ji sietina su didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, nuo XV a. pabaigos, su prasidėjusia po to Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos kolonizacija. Ir tokie „modeliai“ gyvavo net po Antrojo pasaulinio karo, kai pradėjo vienas po kito byrėti. O Europos imperijos subyrėjo po Pirmojo pasaulinio karo, taigi tuo metu išmušė ir Lietuvos laisvės valanda.
Ir tikras stebuklas, kad šimtmetį išbuvusi Rusijos imperijos valdžioje Lietuva įstengė atgimti 1918 metų vasario 16 d. Ir „Lietuvos Aido“ archyvuose saugoma ta švenčiausia relikvija - tų metų vasario 19 d. valstybės laikraštyje paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Nuostabu, kad Lietuvą kėlė Vinco Kudirkos „Varpas“, paskelbęs tą Laisvės dvasią šimtmečiams.
Gana trumpai ta laisvė truko: SSRS Lietuvą užgrobė 1940 m. ištisam penkiasdešimtmečiui. Tačiau be Vasario Šešioliktosios nebūtų ir dabartinės Lietuvos. Be šito didžiojo Laisvės stebuklo.
Šiandieninės globalizacijos pinklės
Naujoji globalizacija jau nesiremia ginklu, kaip tai prasidėjo Aleksandro Makedoniečio laikais. Ta ginklo imperijų epocha baigėsi SSRS žlugimu. Bet pasaulis valdomas „iš aukščiau“. Ne Dievo, bet kitokios jėgos. Šiandien to „karaliaus vaidmenį“ atlieka G8, tai yra aštuonios galingiausios pasaulio valstybės: JAV, Kanada, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Rusija, Italija ir Japonija. Prie pasaulio galingųjų neabejotinai priskiriama ir Kinija. Nutarimai leidžiasi į žemesnę grandį – G20 ir tampa privalomi visam pasauliui. Didesnė dalis tų pasaulio galingųjų valstybių vadovų susitikimų vyksta už „uždarų durų“, ir tai, kas pateikiama į viešumą, nerodo tikrosios tų susitikimų esmės. Tos šalys turi tokius galingus įtakos įrankius kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio Bankas ir Tarptautinis Valiutos Fondas.
Globalizacija skelbia visuotinę politinę, ekonominę, kultūrinę unifikaciją ir integraciją. Jau vien tai turi kelti siaubą mažesnėms tautos, nors pateikiama kaip būsimo „pasaulinio liberalaus rojaus“ sukūrimas. Tik koks gi rojus gali būti, kai viskas visiškai unifikuojama?
Dėl politinės integracijos mažėja valstybių suverenitetas. Nutarimai „iš aukščiau“ atspindi tik didžiųjų valstybių interesus. Taigi valdžia - jų rankose, tai yra jos daugiau, ir mažos valstybės tampa „vasalais“. Pagaliau vis labiau mažinama daugelio valstybių įtaka per transnacionalines kompanijas, siekiant įvairių mokestinių privilegijų, taip pat primetant vadinamosios laisvos rinkos “įstatymus”, kurie gal būtų ir visai kitokie, jei netarnautų tų kompanijų interesams. Taip „investicinė kompanija“ iš užsienio tampa galingesnė už nedidelės šalies prezidentą.
Prie viso to prisideda ir „regionalizacija“, kurios geriausias pavyzdys yra Europos Sąjunga, čia sąlygos „satelitams“ jau diktuojamos besąlygiškai. Taip pasaulis lyg ir artėja prie vienybės, bet vien stiprinant centrinę valdžią ir sugalvojant vis naujų valdymo ir įtakos įrankių. Valstybė, turinti 3 mln. gyventojų, kaip Lietuva darosi bereikšmė. Bet tas bereikšmiškumas reiškiasi ne tiek mažėjančia užsienio politikos įtaka, kiek vis didėjančiomis kitų valstybių įtakomis šalies viduje. O lauktos „stabilizacijos“ kaip nėra, taip nėra, ir tai rodo karai Afganistane ir Irake, neramumai ir nuolatiniai mitingai bei riaušės Tunise, Egipte, taip pat jau Jordanijoje ir Jemene. Visai kaip viduramžiškoje Mongolų imperijoje, kur stabilumas būdavo tik žadamas pompastiškais didžiojo chano raštais, bet jis to stabilumo negebėdavo užtikrinti, ir „visų tautų laimė“ turėjo ateiti „tuoj tuoj“, tai yra neaišku kada.
Jokių „stebuklų“ neatneša ir ekonomika. Pirmas dalykas, tokioje situacijoje yra absoliučiai neišvengiamos ekonominės krizės. Investicijos lenkia BVP augimo tempą, ir taip stambių transnacionalinių korporacijų bankrotai nusineša su savimi į kapus šimtus tūkstančius vienaip ar kitaip su tomis superstruktūromis susietų kur kas mažesnių įmonių. O tokios kaip tik ir sudaro mažų, nacionalinių ekonomikų pagrindą. Kitas dalykas, neįmanoma didinti BVP ir dėl siaubingai netolygaus jo paskirstymo. Šiuo atveju tai reiškia, kad esamas BVP neaugina būsimo BVP, ir jis gerokai išauga tik dėl bankų paskolų, į kurias klimpsta milijardai ne pačių turtingiausių pasaulio gyventojų. Pagaliau paskolas daugybei žmonių nėra kaip imti, ir taip stringa visa pasaulinės ekonomikos finansavimo sistema per bankus.
Kitas svarbus dalykas, kad ekonominė lygybė tarp valstybių yra visiškai neįmanoma, todėl šioje srityje lengviau negu bet kur kitur susiformuoja „lyderių“ ir „autsaiderių“ grupė. Ir atotrūkis tarp jų tik didėja, nes nevienodos ne tik konkurencijos galimybės, bet ir sąlygos. O globaliu požiūriu būtent tai ir lemia atskirų šalių didžiulę ekonominę nelygybę. Didžiulis gamtos ir energetinių išteklių naudojimas, vis plėtojant ekonomiką ir siekiant padaryti investicijas atsiperkančias, atveda prie „auksinio milijardo“ sindromo. Tai yra kai Žemėje tik milijardas žmonių galės gyventi pasiturimai. Jeigu bent pusė planetos žmonių naudotųsi tokiu mastu, tai iškart išsektų visi pasauliniai energetikos resursai. Taigi matome, kad tokioje situacijoje neįmanomas joks „šviesus globalinis rytojus“ visiems. Gyventi vis geriau gali tik „auksinis milijardas“, kai tuo tarpu kiti jau ne vien negali bent šiek tiek pasivyti „lyderių“, bet nepasiekia jokios pažangos. Daugybė valstybių tiesiog krenta žemyn.
Artėjama prie visiškos kultūrinės niveliacijos. Apsikeitimą kultūros vertybėmis tarp tautų ir bendrą dvasinį turtėjimą pakeitė vadinamoji „masinė kultūra“, meniškai ir dvasiškai visiškai bevertė, ir jos srautai plūste plūsta iš Amerikos, nes ji teikia milžinišką pelną! Netgi aukšto lygio kultūrai pernelyg mažai naudojami globalizacijos ryšiai, nes ta kultūra mažai apsimoka. Taip žmonės ir dvasiškai artėja prie visiškos unifikacijos, jie paprasčiausiai „zombėja“.
Į ką dairytis?
Į ką gi iš tiesų turime dairytis, kad išsigelbėtume nuo unifikacijos, nuskurdinimo ir išnykimo? Blogiausia, kai pati valdžia, užuot deramai atstovavusi valstybės interesams, arba ją palieka likimo valiai, arba visaip kenkia, nes jau ne dėl „trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto“, bet vien dėl maišo brangenybių ir didžiojo rijimo ji išduoda ir tautos, ir valstybės interesus. Ji atskiria tautą nuo valstybės. Ir taip tauta pavirsta padrika emigrantų mase, o valstybė vis degraduoja, nes pavirsta paprasčiausiu grobiu godiems valdininkams.
Ir šiandien jau nebevalia pamiršti to didžio mūsų Tautos Mokytojo Vinco Kudirkos, nes jo „Tautiškos giesmės“ žodžiai yra mūsų visų privalomas dvasinis kelias savo valstybėje ir savo žemėje. Jo „Varpas“ vėl turi pažadinti mūsų dvasią. Ir jeigu mes tai ignoruosime, - pražūsime. Tai ne klusnus kokio nors „vado“ valios vykdymas, o mūsų išsigelbėjimas.
1918 m. vasario 16 d. pradėjo kelią labai jaunos valstybės. Iš tiesų taip. Nes Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė jau priklausė išnykusiam seno modelio imperijų pasauliui, ir Lietuvos Respublika turėjo gyventi tarp globalistinių srovių ir jėgų. Taip neilgai išsilaikę naciai ir gerokai ilgiau bolševikai jau buvo daugiau globalistai negu tradiciniai imperialistai.
Ir šiandieninei Lietuvai Vasario 16-oji yra tokia pati Laisvės pradžia kaip 1918 metais. Ir vėl turime būti tvirtos dvasios kaip Vincas Kudirka, kaip dr. Jonas Basanavičius, kaip Antanas Smetona, kaip Vytautas Landsbergis. Laisva Lietuva - tai ne mūsų laurai ir praeitis, tai galimybė ją nuolat kurti ir taip būti vertam tos Laisvės. Jokia globalizacija neįveiks tvirtos dvasios, kuri nepasiduoda unifikacijai, o suvokia Laisvę kaip savo esatį.
Atgal
