Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 11 12. Pasaulis per mažas beširdiškumui
Algirdas Pilvelis
Pasaulis yra labai didelis, ir kuo geriau jį norime pažinti, tuo jis didesnis darosi. Jei norėtume jį visą ištirti, tai tam reikėtų skirti visą gyvenimą. Daugybė skirtingų šalių, geografinių regionų, tautų su savo gyvenimo būdu ir papročiais. To užtektų visam gyvenimui. Jei norėtume pažinti ir to pasaulio tautų istoriją, tai kažin, ar viso gyvenimo užtektų, taigi pasaulis dar daugiau padidėtų. Koks didelis jis pasidarytų, jei norėtume pažinti visų pasaulio tautų kultūrą! Jų literatūrą, dailę, pagaliau ir muziką. Tada galėtume pasakyti, kad pažinimui ir patirčiai nėra ribų. Net ir tapęs beribiu, pasaulis mums vis siūlytų savo paslaptis. Kokios žemės gelmių paslaptis? Kaip atsirado Žemė? Juk iki šiol čia daugybė paslapčių. O kiek jų mums atveria kosmosas! Neseniai amerikiečių astronomai nustatė, kad vien ištyrinėtoje įvairiais prietaisais Visatos dalyje yra 46 mln. tokių pasaulių kaip mūsų. Ir kaip pasiskirsčiusios „gyvos“ ir „negyvos“ planetos. Net įsivaizduoti sunku, kiek slėpinių iš to mūsų didžiulio pasaulio, kai už jo atsiveria kosmosas! Tai taip pat pasauliai.
Atrodo, ir vietos pasaulyje kiek yra, ir veiklos, ir pažinimo... O kur pažinimas – ten didžiulė, netgi neaprėpiama erdvė. O kur erdvės – ten ir veiklos per akis, žmogui šimto gyvenimų prireiktų, o tos erdvės vis vien neužpildytų nei meno, nei mokslo laimėjimais.
Bet šiame nuostabiame, kupinamame gamtos grožybių bei paslapčių pasaulyje ir tiek daug nelaimių! Žudomi ir nusižudo žmonės. Nuo senų laikų išminčiai galvojo, kodėl taip yra. Ir kaip šią baisią problemą išspręsti. Prancūzų filosofas Volteras yra pasakęs: „Jei filosofai valdytų, o karaliai – filosofuotų“. Gal jis ir teisus, juk filosofai taip užsiimtų pasaulio tyrinėjimais, kad neturėtų laiko kurti šioje žemėje blogio. Ir gal neleistų kitiems.
Bet kai matome blogį, pasaulis mums atrodo labai mažas. Kaip kamarėlė, kurioje nėra kur pasislėpti. Pasaulis, kuriame žudosi ar žūsta žmonės, yra mažas, nepaprastai mažas. Kai tik atsiranda beširdiškumas, pasaulis iškart sumažėja, išnyksta jo plačiausios erdvės, lieka tik mažytė nelaimės vieta, kur miršta žmogus. Likusio, beribio pasaulio tarytum nebelieka. Kuo daugiau beširdiškumo, tuo mažiau vietos pasaulyje.
Ir pagalvoji: kodėl gi tokia maža mums atrodo Lietuva? Ar ne tas pats dangus virš jos? Ar ne dėl to, kad tiek daug beširdiškumo?
Kažkada lankantis Izraelyje ir bendraujant su žydais, savaime suprantama, buvo proga pasikalbėti apie vadinamas tautų problemas. 2003 m. Lietuvoje įvykdyta 800 padegimų. Žydai tuo negalėjo atsistebėti! Tai neregėtas dalykas! Neįmanoma net skaičiuoti, tai tiek daug tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva. Izraelyje tai nežinomi dalykai. Ten įvyksta daug nelaimių, daug neapykantos, bet ne tarp žydų, tai su arabais nuolatinė karo padėtis. Tai visai kitas dalykas – karas. Kaip tai galima taikos metu, tarp savų žmonių, tautiečių?
Kaip atsitinka, kad pasaulis taip sumažėja - iki nelaimės taško?
Egzodas į Pažadėtąją Žemę ir egzodas į pražūtį
Šventasis Raštas pasakoja, kaip pranašas Mozė vedė žydus iš Egipto. Gal pačiam išėjimui iš Egipto skiriama pernelyg mažai dėmesio, daug kalbama apie tai, kaip tauta turėjo keturiasdešimt metų klaidžioti po dykumą. Lietuvoje toji pasakojimo vieta labai populiari, ir visi, kas netingi, skaičiuoja tuos „keturiasdešimt metų“. Bet kas buvo iki to? Kaip žinia, neapsikęsdami su faraono priespauda, žydai nusprendė palikti Egiptą ir ieškoti kitų žemių. O faraonas vis didino prievoles, mokesčius, ir žydai, atlikdami valstybinius darbus, pradėjo nebespėti su savais ir ėmė skursti. Suprantama, faraonas galvojo: o kur dings tie žydai? Juk niekur nepabėgs! Tai ir galima „spustelėti“ mokesčiais ir prievolėmis. Bet žydai nusprendė bėgti. Kol laikas, nes paskui bus dar blogiau. Išeidami norėjo pasiimti savo užgyventus turtus. Bet faraoną tai įsiutino. Mozė gi ruošdamasis egzodui visą laiką tarėsi su Dievu, o Viešpats jam kalbėjo keistus dalykus. Esą Mozė tegu nieko gero nelaukia iš faraono, nes Dievas taip sukietins faraono širdį, kad tas imsis prieš žydus ne tik „valstybinių priemonių“, bet ir tiesioginių represijų. Bet kiekvieną kartą Egiptą ištikdavo nelaimės. Pagaliau faraonas neva išleido žydus iš Egipto, bet vėl jo „širdis užkietėjo“, ir jis puolė su didele kariuomene juos vytis. Raudonosios jūros pakrantėje turėjo įvykti didžiulės žydų skerdynės. Bet žydai kartu su Moze perėjo jūrą, nes ji prasiskyrė, o kai į tarpą tarp vandenų puolė faraono kariuomenė, vandenys vėl sujudėjo, ir egiptiečius užliejo.
Kas gi pražudė faraoną? Jo paties kieta širdis! Jeigu ne tai, jis nebūtų žuvęs su visa kariuomene. Taip beširdiškumas užtraukia vien nelaimes, ir pasaulio erdvė sumažėja iki nelaimės vietos. Nes blogi veiksmai visada nukreipti tik į kokį nors „čia ir dabar“ objektą, ir visa „drama“ įvyksta čia, sutraukdama visą blogio veiksmų energiją į vieną vietą, o kai įvyksta nelaimė, tai jau atomazga panaši tai, kaip Raudonosios jūros vandenys už visas piktadarystes užliejo Egipto faraoną. Netgi bėda negali tęstis į begalybę, tai būtų paties Dievo paneigimas, o bėdos atomazga – tragedija. Viso to blogio priežastis – beširdiškumas.
Štai kodėl taip siaura gyventi Lietuvoje! Ir tiek daug tokioje vietoje nelaimių. Gaisrų, nužudymų ir, kas baisiausia, savižudybių. Lyg siaurame tarpeklyje lietuviai būtų užliejami jūros vandenų!
Ar ne laikas pasukti atgal iš tos pražūtingos vietos? Ar ne laikas toje pačioje Lietuvoje atsigręžti į visai kitus dalykus, pamiršti beširdiškumą, ir Pažadėta Žemė pati sugrįš? Jis bus ten, kur mes esame, be jokios emigracijos į Angliją ar Norvegiją.
Beširdiškumo ideologija
Neseniai visus laikraščių puslapius ir interneto portalus „papuošė“ nauja eilinė sensacija – septyniasdešimtmečio senuko Vlado Macevičiaus savižudybės aprašymas. Mirgėte mirgėjo šie straipsniai autorių vienas nuo kito nusirašytais „kietais žodeliais“ – keistuolis, pikantiška, egzotiška, koloritiška asmenybė. Nors iš tikrųjų nusižudė vienišas, senas ir labai nelaimingas žmogus, sovietmečiu persekiotas kaip disidentas, vėliau jo tokia „didelė gyvenimo sėkmė“ nelydėjo, veikiau tik nelaimės, taigi sensacijas iš žmogaus vargo darytis nepadoru. Kokį laikraštį beatsiverstum, ten atrastum daugybę tokių „sensacingai“ aprašomų tragedijų. Niekas neanalizuoja, kas pastumia žmogų tokiam žingsniui, straipsniai mirga pikantiškomis smulkmenomis, neretai iškraipomais ar „atitinkamai“ pateikiamais faktais, nemažai ir melo. Sensacija, sensacija... Žmogaus mirtis – sensacija, savižudybė ar kraupus nužudymas – viskas keliauja į pirmuosius laikraščių puslapius, viskas tampa „bulvaro penu“. Lyg užkietėjusia širdimi Egipto faraonas būtų išplaukęs iš Raudonosios jūros vilnių, atsikapstęs į Lietuvą ir pasidaręs... leidėju!
Šitaip skatinamas abejingumas, žiaurumas, nelaimės - kaip natūralios tų dalykų pasekmės. Atrodo, kad Lietuva virto to žiauraus faraono valdoma karalyste. Dorovės normos pasikeitė, tai yra jų neliko, ir žmogaus gyvybė, gyvenimas tapo niekiu. Užmušti ar nusižudyti. Tai ne tragedija, tai tik sensacija. Spektaklis. Lyg cirko artistas iš burnos leistų ugnį, rodytų kokius kortų fokusus. Tiek tapo verta žmogaus gyvybė. Ir jaunoji karta su šita baisia ideologija auga. Taip atsiranda nusikaltėliai, banditai, kurie nevertina gyvybės. Tokia dvasia išauklėti žmonės, jei jie nusikaltėliai, įpuolę į sunkią situaciją, taip pat nevertina gyvybės, tik jau savo. Kita vertus, sunku ir tokiu Egipto faraono keliu nuėjusioje visuomenėje ne tik kokios pagalbos sulaukti, bet ir paguodos žodžio. Kartais gal užtektų su tuo savižudžiu ir paprasčiausios diskusijos? Tiesiog išklausyti jo argumentus ir pateikti savo. Bet kam tai rūpi? Kuo didesnė tragedija, tuo daugiau apie ką turi rašyti laikraščiai!
Kai pasaulį vertiname materialistiškai, ne kaip didžiulę paslaptį, kurią mums skirta nors iš dalies įminti, tai nelaimės labai greitai palaužia žmogų, nes jis išmokytas matyti tik savo nelaimę, ne pasaulį, ir taip jam nelaimė tampa nepakeliama našta tam tikru gyvenimo periodu, jis atsiduria „nelaimės taške“ ir išeiti negali. Nes ten, kur būtų kelias, jam visą gyvenimą diegta, ypač per bulvarinę spaudą, kad ten esą visiškai nieko nėra.
Kas neša mirtį?
Religijos visada neigė mirtį. Ne tai, kad siūlė pomirtinį gyvenimą, bet jos iš principo neigė mirtį. Todėl religijoje tiek nužudymas, tiek savižudybė visados pasmerkiami. Mirties neigimas negali teisinti nei vieno, nei kito. Dėl tokio mirties neigimo daugelis nesupranta, ir taiko tuos pačius „nusikaltimo“ kriterijus tiek žudikui, tiek savižudžiui. Ir taip religija tampa kažkuo žiauriu. Žmogus, padaręs šiurpiausią nusikaltimą, gali atgailauti, o savižudis – ne. Ir jis pasmerkiamas labiau už maniaką, nužudžiusį keliasdešimt žmonių. O juk matoma tik žudiko atgaila prieš žmones! Ir pagal tai sprendžiama apie Dievo valią. Esmė čia visai kita. Religija bet kokią mirtį vertina kaip beprasmybę, todėl stipriai ir neskiria „nužudė-nusižudė“. Ir vienu, ir kitu atveju - tai gyvenimo, kito ar savo, likimo, kito ar savo, naikinimas. Ir čia ne žmogus turi tarti žodį, o Dievas. Jei pagal įstatymus žudikas yra nuteisiamas, o savižudis – ne, tai pašaliniam žmogui to turi pakakti. Jokia religija neneigia teisingų žemiškų įstatymų. Bet visur akcentuojama, ar tai būtų judėjų, krikščionių, musulmonų ar induistų religija, kad „Dievas spręs savaip“. Ir tai esminis dalykas.
Ir jei žmogus nori vertinti tuos dalykus, tai turi suvokti religijos poziciją ir netapatinti jos su žmogiškais įstatymais arba net „visuomenės morale“, nes kai kuriais istoriniais periodais kai kuriose tautose jos lygis gali būti itin žemas, todėl pati „moralė“ netiks būti jokiu doroviniu kriterijumi.
Turbūt esminis dalykas, kad tiek krikščionybėje, tiek budizme neleidžiama žudyti priešo. O krikščionybės skelbiama „priešų meilė“ net atrodo keista. Pavyzdžiui, budistai teigia, kad to, kas įvyko, nepataisysi, todėl užmušęs priešą, nesusigrąžinsi to, kas prarasta. Tik tais atvejais leidžiama „pakelti ranką“, jei tas labai blogas žmogus kėsinasi ir toliau daryti blogį, tai yra žudyti, ir tai jau bus gynyba, be to, tai ir to blogo žmogaus gyvenimą apsaugos nuo tolesnių labai sunkių nuodėmių.
Kai kalbame apie krikščionybės „neva“ priešų meilę, tai nesuvokiame dvasinio mokymo logikos. Juk Kristus sakosi atėjęs ne dėl sveikų, bet pagydyti ligonius. Taigi toks ligonis, kuriam ir reikia padėti, ar jis bus nusikaltėlis, ar šiaip blogas žmogus, tiesiog tamsuolis, jokio nusikaltimo nepadaręs, savaime bus priešu dvasiniam mokymui. Pagaliau ir mes, nieko nenužudę ir nesiruošiantys nusižudyti, ar esame „sveiki“? Iš kur būtų toks pasipūtimas? Ar mums jau nereikia jokių dvasinių vaistų, nors ir nesame patys sunkiausi ligoniai? O ką gydo gydytojas? Jis gali palikti lengvai karščiuojantį, bet bėgs prie to, kuriam negalima uždelsti operacijos. Taigi krikščionybėje griežta dvasinė logika egzistuoja.
Prisiminkime Stalino kuriamą „komunizmą“. Jis žudė „liaudies priešus“, žmonės gyveno ne rojuje, o elementarioje politinėje diktatūroje! Turėjo santykiai tarp žmonių susiklostyti kitokie, paremti ne materializmu, tik bolševikų diktatorius to visiškai nesuprato. Jis žudė tik „priešus“, o gyvenimas visa baisesnis darėsi... draugams! Per priešus jų nebeliko. Kiekvienas tapo kiekvieno priešu.
Panašiai ir savižudybė. Budistai teigia, kad su mirtimi žmogaus likimas nenutrūksta, todėl savižudybė yra beprasmė. Tai tik dar vienas blogas įvykis tarp kitų blogų gyvenimo linijoje. Savižudybė nuo nieko neišvaduoja, tai tik dar „viena nelaimė plius“.
Krikščionybės požiūriu, savižudybė neigia patį Dievą, tai yra jo misiją. Kristus, kaip žinia, savo noru mirė ant kryžiaus. Gal buvo savižudis? Bet jis numirė ne dėl savęs, o dėl žmonijos išlaisvinimo iš nuodėmės. Jis aukojosi, egoistinių sumetimų ir užgautų ambicijų neturėjo. Taigi nusižudyti Jėzui visai nebuvo dėl ko. Savižudybės požiūriu, o savižudybė turi rimtas priežastis, Kristus neturėjo nė menkiausios priežasties. Kitas dalykas, kad jis turėjo pasirinkimą. Jėzui tiesiog nereikėjo eiti į Jeruzalę būtent tuo metu, ir jis būtų išvengęs mirties ant kryžiaus, nes viską žinojo. Reikėjo tik palaukti tinkamo meto: nueiti ir susitaikyti su fariziejais, atsiprašyti už ankstesnį „įžūlumą“, o vėliau toje tuo metu įtakingoje žydų sektoje padaryti labai neblogą karjerą. Tas variantas būtų ypač patikęs fariziejams, ir jie būtų nemažai jam privilegijų davę, jei būtų papildęs jų gretas. Pirma, tai būtų įrodymas, kokie jie „teisingi“: štai eretikas, „viską apmąstęs“, priėjo išvados, kad jie skelbia tiesą; antra, būtų pasirodę labai mielaširdingi, tokius „viešųjų ryšių“ spektaklius jie mėgo; trečia, jų gretose atsirastų „dar vienas nekvailas žmogus“. Joks savižudis su tokia perspektyva neliptų ant kryžiaus. Žudomasi tada, kai būtent tokios perspektyvos visiškai nėra.
Taigi Kristus iš esmės paneigė savižudybę. O aukoje nėra savęs, ten yra tik kiti. Tai tik dar aiškiau parodo, kokia tolima krikščionybės dvasiniam mokymui yra savižudybė.
Jeigu visa tai atmetame, atmetame tuos dvasios dalykus, tai suprantama, kad tokioje visuomenėje dažnai ranka bus pakeliama ir prieš artimą, ir prieš save. Pasaulis per mažas beširdiškumui!
Atgal
