Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 03 09. Pluša ir samdomi žudikai
Algirdas Pilvelis
Lietuvą vos ne kas keli mėnesiai sukrečia šiurpiausias iš šiurpiausių įvykių: užsakoma žmogžudystė. Samdomą žudiką - „kilerį“ galima pasikviesti lyg fotografą vestuvėms, lyg gydytoją ligoniui į namus – taip čia viskas paprasta. Tartum paprasta - mokama paslauga, - ir tiek. Jei suskaičiuotume, kiek buvo šitaip nužudyta žmonių per visą Nepriklausomybės dešimtmetį, tai būtų ne mažiau kaip keli šimtai. Gal ir dar daugiau, nes daugybės tokių žmogžudysčių neatskleidžiama, nenustatoma. Taip „kilerio“ profesija tampa kone legali, prilygsta gydytojo ar kokiai kitai profesijai, tik aišku, jog apmokama yra geriau. Gal greitai taps ir prestižinė? Gal teks Lietuvoje kur nors universitete mokyti tokios „specialybės“, o ten dėl didžiulio konkurso bus labai sunku įstoti. Ir geras užsienio kalbų žinojimas „kileriams“ praverstų, nes mėtydami pėdsakus jie turi migruoti iš vienos šalies į kitą ar konspiracijos sumetimais priiminėti „užsakymus“ tik iš užsienio. Ką gali žinoti, jei „kilerio“ profesija įsišaknys, tai ir joks policininkas neturės teisės jo suimti.
Štai tokias neramias, niūrias mintis sukelia Vidmanto Sadausko nužudymas. Ne pirma tokia auka, ir vis veltui laukiama, kad bus paskutinė. Nelinksmas Lietuvos likimas, jei mirtimi prekiaujama kaip turguje... Ir iš tiesų turguje ja prekiaujama, kaip teigęs vienas policininkas iš rajono. Esą nueikim į Gariūnų turgų, ir ten kaip reikiant apsipirksim. Pasirinkimas gana platus – automatas „kalašnikovas“, pistoletas, rusiškos ir amerikietiškos kovinės granatos. Ten turbūt net ir samdomą žudiką galima užsakyti, nes Gariūnuose viskas parduodama. Panašiai kaip sovietų laikais gastronomuose „iš po prekystalio“ prekiauta deficitinėmis prekėmis: vitrinose tuščia, bet už tam tikrą pinigų sumą gali gauti visko...
Kad ir kiek spauda berašytų apie V. Sadausko „prieštaringą reputaciją“, taip užglostydama tokio nusikaltimo šiurpą, vis dėlto nužudytasis 2009 m. pretendavo kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą. Ar tai suteikia kokią nors neliečiamybę? Oficialiai dar ne, bet moraline prasme turėtų. Ir tai reiškia, kad cinizmas Lietuvoje peržengė visas įmanomas ribas. O jei gali būti dar blogiau... Pagalvokime apie tai, ką yra sakęs poetas Justinas Marcinkevičius: „Ne tokios Lietuvos aš tikėjausi...“ Ir kokios dar galime sulaukti? Ir kokia gi tada tampa demokratijos vertė? Mažiau už kulką?
V.Sadausko nužudymo motyvai galėjo būti ir politiniai. Tokią versiją perša daugybė spaudos pranešimų, skelbiančių, kad esą velionis „palaikęs glaudžius ryšius su policija“, „su gaujomis“. Iki savo „prieštaringos karjeros“ dirbęs dar sovietų laikų milicijoje. Ir jegu jis dirbo agento darbą, tai, matyt, prisikasė iki Kauno gaujų „stogų“, aukšto rango Lietuvos politikų, globojančių nusikaltėlius, ir, suprantama taip prireikė gelbėti degančią kažkokio kontrabandininko ar kyšininko reputaciją. Tai tik versija, bet gana įtikėtina. Įtikėtina politinės žmogžudystės versija. Būtum paskutinis idiotas, jei galvotum, kad čia tėra „nelaimingas atsitikimas“. Ir jei čia siekia „aukštųjų sluoksnių“ rankos, tai nusikaltimas bus arba neištirtas, arba ištirtas labai greitai ir kuo skubiau bus nuteisti žudikai, paprasti banditėliai, kurių „zona“ – „antrieji namai“, o užsakovai išliks „švarūs“. Tik ar prieš savo sąžinę? Ir prieš Dievą? Vargu ar jų sąžinė dar krebžda, į Dievą tai netiki, bet tatai dar nereiškia, kad, užrausę galvą į smėlį kaip stručiai, tampa „švarūs“.
Pagaliau „neaiškios“ Vytauto Pociūno, Juro Abromavičiaus mirtys... Tai tik skandalingiausios. Bet joms atliepia daug kitų „nepaaiškinamų“ mirčių. Kiekviena tokia „mirtis“ kelia asociacijas su daugybe tų, apie kurias spauda užsimindavo keletu eilučių.
Kodėl taip išplito „užsakyta mirtis“?
Tai tampa lyg kokia šėtono religija, savotišku žiaurumo kultu. Taip pat „pasauliu pasaulyje“, mūsų pasaulyje, kuriame tokie „pasauliai“ visiškai nepageidautini. Tai lyg puvimo židiniai ir jie plinta, pateisindami menkesnius nusikaltimus, kurių tiek daug. Vagystes, sukčiavimus, kyšininkavimą. Juk ir vagis, ir aferistas, ir kyšininkas gali galvoti (ir dažniausiai taip galvoja): aš nesu toks blogas kaip žmogžudys ar dar blogiau - „kileris“, ar jau visiškai blogai – „mirties projekto“ užsakovas. Lietuvoje dedasi tokie dalykai! Ir jei mirtį „užsako“ tik „aukštieji“ asmenys arba oligarchai, tai kas žino, jog šitaip ją pateisinant ar neskambins į „kilerių biurą“ kokia „bobutė“, kuriai kaimynės vištos iškapstė daržą? Čia tikrai ne toks dalykas, apie kurį galima pasakyti: kas galima Jupiteriui, tas negalima jaučiui. Užsakyta žmogžudystė gali būti „demokratizuota“. Gal tik mirties kainos tiek nenukrito, kad ją galėtų užsakyti net kiekvienas pensininkas, kai vasarą nereikia tiek daug mokėti komunalinių mokesčių. Visa laimė, kad vos galu su galu besuduriantis pensininkas kur kas sąžiningesnis ir niekuomet nesamdys „kilerio“, net jei turėtų pinigų kreiptis į jį „pagal dabartines kainas“. Ir galėtų pensininkai kai ką iš mūsų valdžios ir „užsakyti“, bet visai kitaip, be kraujo praliejimo. Sumokėti pinigus kokiam nors „magui“, kuris taikiu būdu išgabentų pensininkus plėšiančią valdžią į Grūto parką.
O gal nuo to ir prasideda visi „užsakymai“? Nuo abejingumo senam žmogui, paliekant ji kone bado mirčiai? Nuo girtų policininkų, kuriems jau tapo „tradicija“ girtiems važinėtis Lietuvos keliais ir traiškyti žmones? Ne iš baisios neapykantos, bet taip sau, net nenorint apie tai blaiviam pagalvoti, iš didžiausio abejingumo. Štai tas visiškas abejingumas žmogui yra pats didžiausias blogis.
Pramoga žudyti
Kaip čia neprisiminsi ir barbariško žudymo pramogai – vadinamųjų safarių? Kai buvęs premjeras, prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas važiuodavo į Afriką, mokėdavo didžiulius pinigus, kad tarp jo medžioklės trofėjų atsirastų ir liūtas? Ir kam jam reikėjo nušauti tą liūtą? Kam mokėti didžiulius pinigus? Ar ne geriau būtų „prieš kitus pasirodęs“, jei tuos pinigus, iki 200 tūkst. dolerių, būtų aukojęs vaikų namams? Tai paprasčiausias žiaurumas, noras nebaudžiamai nužudyti. Ir kaip jis didžiuodavosi savo nužudytų briedžių ragais!
Buvę kompartijos veikėjai, pavyzdžiui, Petras Griškevičius ir Antanas Sniečkus taip pat mėgdavo pamedžioti. Jiems į aptvarus suvarydavo gyvūnus, šernus, stirnas ar briedžius, kuriuos jie nušaudavo... iš kelių metrų atstumo! Tokia buvo kompartijos veikėjų, visų tų vadinamųjų „sekretorių“ pramoga. Pramoga žudyti!
Jei senovės laikais medžioklė buvo viena būtinybių, gyvūnai būdavo medžiojami maistui, tai ko trūko komunistų bosams? Gal jie neturėjo ko valgyti? Bet ar ne panašiai Stalino laikais būdavo „medžiojami“ žmonės? Kai kurie istorikai „liaudies priešų“ persekiojimus vadina „raganų medžiokle“. Juokinga būtų kalbėti, kad buvo kažkoks „istorinis poreikis“. NKVD veikėjams „liaudies priešų“ paieška turėjo teikti malonumą. Ar jie buvo tokie kvaili, kad būtų nesupratę, jog šie žmonės yra nekalti? Kam gi tada reikėtų „išmušinėti“ parodymus, kuriuose trūko logikos? Ar teisėjai, priiminėdami nuosprendžius pagal „organų“ pateiktą „medžiagą“, skaitydami nepastebėdavo, kad ten visiškos nesąmonės, tik tiek, kad pasirašytos kaltinamųjų? Taigi esama tokios žmonių kategorijos, kuriuos ir žmonėmis sunku pavadinti, nes jiems žiaurumas ir žudymas yra pramoga. Jokiam pikčiausiam planetos žvėriui tai nėra pramoga, o poreikis. Juk net grėsmingiausias plėšrūnas baltoji meška medžioja ne „džiaugsmui“, o vien dėl maisto. Netgi šie grėsmingi plėšrūnai pasidaro niekam nebepavojingi, kai būna sotūs. Taigi žudymas savo malonumui yra velniškas iškrypimas.
Kada gali būti pateisinamas žudymas?
Tik vienu vieninteliu atveju, kai šalį užpuola priešai. Tada belieka tik gintis, nes nėra jokios kitos išeities. Reikia ginti save, Tėvynę, savo tėvynainius, artimuosius, savo šalies piliečių ateitį. Todėl tik karys turi teisę žudyti, susidarius tokiai išimtinei padėčiai, ir tas jo žudymas yra šventas. Bet tik vienu atveju. Jei gina savo Tėvynę. Kuo griežčiausiai yra smerkiami siaubingi grobikiški karai, todėl kiekvienas okupantas, kad sumažintų tą pasmerkimą, sugalvoja kokią nors gudrią dingstį užpulti, neva „atsiteisia“ už kažkokią „neteisybę“, dar ką nors sugalvoja... Bet tokio pasmerkimo gėdijasi ir okupantai, kitaip jie pultų be jokios „pagalbinės ideologijos“.
Pagaliau netgi kerštas „akis už akį“ žudymo nepateisina, nes vis dėlto gyvybės, kurią sunaikino nusikaltėlis, jau nebesusigrąžinsi. Todėl vis daugiau valstybių atsisako mirties bausmės. O jei nusikaltėlis nenužudo, tik pavagia, apgauna, tai suprantama, „maksimali bausmė“ visai netinka.
Taigi žudymas nieko bendra neturi su teisingumu. Ir būtent žudymas tėra priemonė tam, ką vadiname valdžios sluoksnių korupcija.
Ranka ranką plauna ir nuplauna sąžinę...
Jei valstybė yra korumpuota, valdininkai ima kyšius, slaptais susitarimais dalijasi postus, tai iškart galima pastebėti, kad tokioje šalyje nemažai ir žiaurių žmogžudysčių. Tai lyg neatsiejami dalykai, to paties blogio poliai. Juk ir užsakytos žmogžudystės susijusios su „nešvariais reikalais“, vadinamaisiais „nusikaltėlių stogais“, didžiulėmis finansinėmis aferomis, narkotikų prekyba ir pan. Tarp neturtingų žmonių arba ten, kur sandoriai sąžiningi, tokie „užsakymai“ retenybė arba jų iš viso nebūna. Netgi pastebėta, kad jei neturtingas nusikaltėlis linkęs žudyti, tai jis yra beveik nepakaltinamas, jis yra psichopatas, maniakas, ir tokie laikomi izoliuoti nuo visuomenės. Betgi mirties užsakovai gyvena tarp mūsų ir jie dažniausiai apsimeta „padoriais žmonėmis“. Tik apsirūpina statusu, dėl kurio ir jie taptų „nepakaltinami“, tai yra didžiule valdžia pinigais. Taip nužudymai ir elementariausia korupcija labai glaudžiais ryšiais yra susiję vieni su kitais, ir tam tikrose situacijose viena kitą tiesiogiai sąlygoja. Taigi kur melas, ten mirtis, ten visi kiti nusikaltimai, viskas gimsta iš melo, kuris yra tiesos paniekinimas, savivalė.
Štai prezidentė Dalia Grybauskaitė, didžioji kovotoja su korupcija, - tik kol kas net „juodas diržas“ nepadėjo įveikti nė vieno varžovo... Jos reitingai priklausys nuo to, kiek ji iš tikrųjų rūpinsis valstybe, tauta, šalies piliečiais. Čia nėra pavojaus, kad susikirs visuomeniniai ir asmeniniai interesai! Šalies vadovė turi būti ryžtinga, imtis savo galimybių priemonių. Tačiau korupcija giliai įsišaknijusi ir nėra koks sudūlėjęs kelmas, kad galėtum pora gerų spyrių jį sutrupinti. O ir savo priemonių ji turi nemenkų...
Ko gi reikia bijotis?
Ar neturėčiau kaip politikas bijotis, kad kažkam stosiu skersai kelio ir nebūsiu „užsakytas“? Jeigu jau žmogus nužudomas prie mokyklos ir dukters akivaizdoje? Nuo kada Lietuvoje vienintelis šventas dalykas tapo vien pinigai, o dorovė ir žmoniškumas tirpsta kaip kovo sniegas. Negi jie gali apskritai išnykti?! Ar nebus keršijama už kai kurias „Lietuvos Aido“ publikacijas? Interviu, kuriame papasakoti Šiaulių milijonieriaus Anrido Vinklerio „nuotykiai“, atskleisti jo aukos Jono Tučkaus? Argi ne dingstis? Ar daugybė kitų dalykų, ypač straipsniai apie biurokratų piktnaudžiavimus, nėra pakankamas pagrindas tiems, kurie nori visus nutildyti ir taip atrodyti „šventi“?
Ką šiandien Lietuvoje reiškia šeštas Dievo įsakymas: „Nežudyk“? Jis jau nebeveikia kaip draudimas, nes peržengiami bet kokie draudimai. Viskas galima, viskas pateisinama vienu vieninteliu velnio įsakymu: „Nužudyk!“ Ir vis dėlto reikia bijotis ne „užsakovų“, perkančių mirties „paslaugas“. Reikia bijotis tos sistemos, kuri sukuria prielaidas atsirasti tokiems „veikėjams“ ir laisvai veikti. Ji naikina dorovę kiekviename žingsnyje, naikina ir dvasingumą. Nėra „kilerių“ ir „užsakovų“ poezijos, nėra paveikslų spalvų, nėra muzikos garsų. Tai bedvasių barbarų „pasaulis pasaulyje“, ir argi nematyti korumpuotųjų nuolaidžiavimo, kad nepraeina nė mėnuo, kai spauda paskelbia, kad kažkas žuvo „užsakytas“. Ir turbūt jau apie gilesnę duobę, baisesnę krizę net negalime kalbėti.
Atgal
