Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 11 15. Svarbiausia – nesustoti
Algirdas Pilvelis
Sunku įsivaizduoti sustojusį pasaulį. Sustabdytus laikrodžius, žvaigždynus bei planetas, žmones. Sustojusį vėją, lyg vaškinius medžius. Ir amžiną pavasarį, kai nedvelkia joks kvapas, nors viskas žydi, bet kiekviena gėlė būna vis toje pačioje vietoje. Kaip Johano Volfgango Gėtės personažą, norėjusį sustabdyti „akimirką žavingą“, paskui pardavusį sielą velniui. Apgautas buvo jau anksčiau, sutikęs, kad toks sandoris įmanomas, kad įmanoma sustoti. Taip įsivėlė į beprasmiškas akimirkos paieškas. Bet paskui suprato, kad ta akimirka tėra svajonė, atsirandanti iš nepasitenkinimo esama padėtimi, ir nieko daugiau. Turėjo nueiti ilgą ir sunkų kančių kelią.
Tik daugelis žmonių, jei įmanytų, tai sustotų toje vietoje, kuri jiems labiausiai patinka. Vagis sustotų ten, kur daug turto ir nėra policijos, jis net norėtų sustoti ten, kur policininkai bukagalviai, nes netektų dalytis „darbo vaisiais“. Diktatorius norėtų sustoti ten, kur niekas jo niekada nenuverstų, o žmonės, amžiams sustoję, taip ir liks kvailiai, „runkeliai“. Keistas dalykas, bet taip išeina, kad toks sustojimas yra vien asmeninis reikalas, kažkam toks patinka, bet kiti to nenorėtų, kiekvienas norėtų sustoti „savaip“. Ar neatrodo, kad visuotinis sustojimas apskritai neįmanomas. Jis prieštarauja visiems gamtos dėsniams. „Viskas teka“... - taip sakė senovės graikų išminčius Herakleitas.
Kai ateina sąstingio viešpatija...
Jeigu galėtume tik eiti ir eiti... nežinoma kryptimi, - tai reikštų klaidžiojimą. Arba link tikslo, kuris ir būtų aiškus kelias ir pagaliau „sustojimas“, tik neaišku, ar šiuo atveju buvome padoresni už vagį, kuris nori sustoti, ten kur nėra policininkų... Vis dėlto yra ir sustojimai, ir amžini procesai.
Tik ar nebūtų gerai sustoti „faustiškai“? Gal Faustas iš tiesų buvo apgautas, pavirtęs „amžinu varikliu“, kad neatiduotų sielos velniui, o iš tikrųjų jo naguose ir atsidūrė?
Štai pasaulyje baigėsi visi cunamiai ir žemės drebėjimai, nebelieka blogio - ir visi patenkinti užgriuvusia nuobodybe.
Taigi sukurkime visiems gražius tikslus, išaiškinkime juos nesuprantantiems ir išmokykime visus pagal juos gyventi. Tada sustabdykime visą pasaulį. Ir būkime laimingi mokslui atradus nemirtingumo eliksyrą. Juk tai šviesus komunizmo rytojus! Jo taip nesulaukėme, jis, kaip ir visi dalykai šiame pasaulyje, pateko į vidinę krizę, kuri labai greitai jį suėdė. Bet tos laiko sustabdymo idėjos liko gyvos. Tik dabar bandoma įteigti, - tai ir daro globalistinė propaganda, - kad labai greitai (gal ir ne taip, bet kada nors, tikrai) tokia nemirtingųjų amžinai sustojusiųjų visuomenė bus sukurta. Tai - netgi daugelio utopinių romanų siužetas. Ir netgi amžina diskusija.
Pažiūrėkime į visą tą reikalą iš esmės. Štai pasaulis sustojęs. Įsivaizduokime, kad nereikėjo naikinti „palaužtų liaudies priešų“. Pažangos kūrėjai laukė, kol paskutinis šios žemės idiotas pasieks atitinkamą išsivystymo lygį, kad būtų įmanoma sustoti, nepalikus už stovinčios laimės borto nė vieno individo.
Bet tai iš tiesų yra mirtis. Kai viskas nejuda, sustingę, randasi mirties požymių. Tad kaip miręs pasaulis gali būti laimingas? Ir kas jame gali gyventi? Mėnulis yra toks miręs pasaulis. Kai kurios legendos pasakoja, kad ten gyveną vien vaiduokliai. Nors ir fantastinė versija, bet logiška. Kas gi gali gyventi pasaulyje be gyvybės? Tik tokie padarai, kurių kūnuose nevyksta jokie gyvybiniai procesai. Taigi visi „šviesūs rytojai“ yra tik vaiduoklių pasaulio vizijos. Ir to, kad ten gali būti ne daugiau kaip šešėlių, kartu ir mūsų sapnų, pėdų kraujo atspindžių karalystė, realumas yra abejotinas. Bet realybė abejotina negali būti. Tik tada kažko nesuprantame joje. Taigi ar toks abejotinas variantas yra įmanomas?
Jeigu kažkoks daiktas sutingsta arba sustoja, tai lieka jo vidinis judėjimas, jo procesai. Ir jei išoriškai jokių veiksmų nėra, jei kažkas vyksta tik viduje, vadinasi, prasidėjo puvimas. Labai elementarus modelis, įrodantis, kad neįmanoma sukurti jokio idealaus pasaulio, kuris nebūtų miręs, o paskui jame neprasidėtų puvimas, ir toks neišvengiamai yrantis pasaulis būtų negyvenamas. „Užkonservuoti“ įmanoma tik visiškai sustabdžius vidinį judėjimą, bet tai taip pat yra mirtis. Tai tik apsaugo nuo išorės procesų skverbimosi į vidų ir negyvo kūno naikinimo, bet nesuteikia jokios gyvybės.
Ir štai surandame labai mįslingą dalyką. Kūnas tik tada juda, tik tada kažką jaučia, mąsto, kai jame sukirba koks nors vidinis impulsas. Iš tiesų tas impulsas yra būtent tai, ką mes laikome savuoju „aš“. Tame impulse yra viskas, taip pat pasipriešinimas išorinei aplinkai, kuri ardo negyvą kūną. Tas impulsas yra mūsų konstruktyvūs bei harmoningi santykiai su aplinka. Su gamta, su Visata. Ir mums net gali kilti mintis, kad tas impulsas yra visur. Jis tarytum iš kažkur ateina, bet to mes nežinome ir gal nenorime jo įsileisti į save (pvz., nežinotas žvaigždynas, esantis už 13 mlrd. šviesmečių), paskui kažkur nueina, ko mes vėl nežinome. Betgi žemiškas kūnas apskritai be jo funkcionuoti negali! Galbūt kaip tik tas impulsas yra tai, ką mes vadiname „siela“, dieviška?
Nuo to organizuojančio prado priklauso viskas, ir nors stengiamės dažnai įsivaizduoti, kaip kažką „nejudrų“, jis yra dinamiškas, netgi nepaprastai dinamiškas. Vien daugybė fiziologinių mūsų organizmo funkcijų yra greitesnės už žaibą. Ir be jų nebūna nieko. Lygiai taip pat siela yra apibūdinama senovės indų religiniuose, filosofiniuose raštuose – upanišadose. Atrodytų, prie tokių išvadų prieiti nėra labai sunku, užtenka tik šiek tiek daugiau savistabos. Ten, kur nėra to impulso, ten apskritai nėra nieko. Išnyksta to impulso sukurti ir apleisti kūriniai.
Tik kuo gyvena pats tas impulsas? Juk jaučiame įvairius energijos antplūdžius, kurie paskui paskirstomi tarytum iš akumuliatoriaus. Ir tą energiją dažniausiai vadiname dvasia. Ir kur atsiranda bedvasiškumas, ten ateina mirtis, ten išsenka to impulso jėga, jis tarytum bėga kitur, kur gali įkvėpti tos dvasios ir toliau veikti taip pat dinamiškai. Be judėjimo tai tiesiog neįsivaizduojama ir neįmanoma. Ir taip galime pasakyti, kad gyvenime yra svarbiausia nesustoti, kitaip nėra paties gyvenimo. Nesustoti nei vidumi, nei išorėje.
Taigi sustojimas yra ne tik mirtis, tai puvimas, pats pavojingiausias pažangai procesas (tarkime, šeimos skyrybos). Po lemtingojo stabtelėjimo prasideda puvimas. Ir jei kažkokioje konkrečioje vietoje suleidžia šaknis bedvasiškumas, ji tampa ne tik bedvase, bet ir besiele, joje prasideda puvimas, griūtis, susinaikinimas.
Politinis merdėjimas – gyvųjų puvimas
Jei norėtume kažkur toli ieškoti konkrečios vietos, kur vyrauja sąstingis ir puvimas, tai ji nebūtų konkreti. Nes tai, kas kažkur kitur, nėra tas pavojus, kuris tiesiogiai paliečia ir mus visus. Puvimas visada prasideda čia, ten ir dabar.
Štai Lietuvos svajonės sąstingis – biurokratų, bolševikinės nomenklatūros siautėjimas, masinis žmonių skurdinimas ir šalies riedėjimas į bedugnę. Vos tik atsiranda valdančioji korumpuota grupuotė, kuri „susikuria sau padėtį“, kurią, suprantama, nori visiems laikams įtvirtinti kaip asmeninį „šviesų komunizmo rytojų“, visoje valstybėje prasideda puvimas bei griūtis. Žmonių priespauda, tautos išdavimas trukdo normaliai judėti ir vystytis valstybei. Ir tai vien dėl korumpuotų valdininkų klano svajonės, kad jiems ir net jų vaikaičiams bei provaikaičiams „būtų gerai“. Vogti milijonus metų! Toks buvo numatytas senųjų bolševikų lozungas. Jis įtvirtina jų pasaulio, taigi ir svajonės sampratą.
Bolševikai net geba numirti kitaip negu paprasti žmonės. Chaoso pagimdyti ir užgrūdinti kyšiais, jie traukiasi iš šio pasaulio brangiausiai šarvojami ir laidojami. Laidotuvės pavirsta šou, kur esą smarkiai gedima, tik jokios pagarbos mirusiam nebūna. Miręs niekam pagarbos nejautė. Kai buvo laidojamas buvęs Lietuvos CK pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas, tai ne vien daug politinio šurmulio su šou elementais kėlė bendrapartiečiai, bet ir laidotuvės baisiai daug kainavo. Net 101 tūkst. litų išmestas kaip į balą didžiausiu Lietuvos ekonomikos sunkmečiu. O štai toks pat pensininkas, niekuo ne prastesnis už senąjį nomenklatūrininką, dažnai palaidojamas vos už kelis šimtus litų. Tik ar Dievas danguje paprašys laidotuvių sąskaitos ir pagal ją skirs vietą rojuje? Bolševikai, matyt, galvoja, kad kuo prabangesnės laidotuvės, tuo danguje bus geriau. Jiems atrodo, kad Dievas sėdįs ant debesies ir atsigrožėti negalįs prašmatniu laidotuvių šou. Skaičiuoja, kiek žmonių eisenoje, kažką užsirašo į užrašų knygelę... Tai pavirsta absurdu! Ir rodo visišką sistemos supuvimą.
Puvėsių ir trūnėsių „partija“ užplūdusi visas ūkio sritis, visur, kur tik įmanoma, ten lendama griebti ir lobti, savintis, „perrašinėti“. „Vilniaus vandenų“ direktoriai lenktyniauja tarpusavyje, kuris didesnę algą sau pasiskirs, daugiau „priedų“ nusigriebs. Į komunalinį ūkį žiūrima kaip į feodalinę valdą. Kad taip amžinai būtų! Kad būtų galima amžinai gyventi!
Kaip ir „Lietuvos geležinkeliuose“ vyksta stebuklai. Neįtikėtina, bet biurokratų baliui išleidžiama 532 tūkst. litų. Tuo tarpu dešimtys tūkstančių pensininkų badauja, o šitiek skiriama „chebros“ išgėrimui! Ir LG direktorius jaučiasi lyg viduramžių feodalas. Vien jo kabineto remontas kainavo milijoną litų. Jeigu toks brangus remontas, tai suprantama, kad vadovas čia labai ilgam nusprendė įsikirsti. Ir viskas už valstybės pinigus, nes LG yra valstybinė bendrovė. Kaipgi šitaip leidžiam vidury šviesios dienos ir XXI amžiuje atkūrinėti feodalizmą? Atsakinguose LG postuose jaukiai sutūpę socdemų partijos funkcionieriai! LG glaudžiai susiję su AMB šeimos bizniu – „Panevėžio statybos trestu“ (PST), vieną po kito laiminčiu konkursus, kuriuos skelbia valstybinė bendrovė. Gal nedidelės kainos? Jau Valdovų rūmų „praktika“ parodė, kad PST reikia mokėti kelis kartus daugiau negu bent kuriai kitai statybos kompanijai.
Ir tai yra įsiviešpatavusio bedvasiškumo, išėjusios iš valstybės gyvybės požymiai. Lyg kirminai graužtų lavoną. Biurokratų bedvasiškumas varo iš Lietuvos sielą. O ta korupcija ir yra puvimas tiesiogine šio žodžio reikšme.
Kam suteikta teisė nesustoti?
Niekas neatpalaidavo nė vieno žmogaus nuo galimybės ir poreikio tobulėti. Kiekvienas žmogus turi poreikių, tai jis ir supranta, bent jau intuityviai. Kiti gi sako, kad „neturi galimybės“, bet jie tiesiog bando įsikibti į „materialią stotelę“, iš kurios niekur nenorėtų trauktis.
Ir žmogus tuščiai skaičiuoja laiką. Jo niekada neužteks. Neužteks, nes iš tikrųjų laiko maža. Mokslininkai vis atradinėja naujus „laiko nebuvimo“ įrodymus. Juk jei laikas būtų, kaip sako senovės indų išminčiai, tai būtų ir praeitis, ir ateitis. Betgi mes negalime tiesiogiai, pojūčiais sučiupti ir vieno, ir kito. Taigi kas buvo, to nėra, kas bus, to dar nėra, pagaliau būsimi įvykiai, kuriuos prognozuojame ir kurių laukiame, gali ir vėluoti, ir pasirodyti anksčiau. Tad numatome įvykius, bet ne laiką, jokio būsimo laiko nėra. Jeigu yra tik dabartis, tai kur tas laikas gali tekėti? Niekur! Jei ateitis ir praeitis iš tiesų būtų, tai turėtų tekėti lygiagrečiai, kiekviena savo keliu. Tai neįmanoma.
Juk iš tiesų joks laikas neegzistuoja mūsų dvasioje, tai tik atskaitos taškas, iš kurio pasirenkame savo tobulėjimo kelius. Ir kur mūsų tikslas? Tai Visatos vienovės, monolito suvokimas, supratimas, kad tuose sielos impulsuose nėra didelio ir mažo, tik atskiri keliai į tobulybę, bet jokios atskirybės iš tikrųjų nėra. Viskas viena. Ir tik sustingę laikinume, lyg kokie realybės veidrodžiai, kurie svarbiausio nerodo, tik vaizdą, paties objekto juose nėra, mes prarandame tą didį Visatos vienovės suvokimą.
Tai turi būti mumyse. Svarbiausia - nesustoti!
Atgal
