Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 04 05. Kenčiantys nuo sistemos
Algirdas Pilvelis
Kiekviena antidemokratinė sistema auga kaip parazitinis grybas – kolonija, išsiplečia ir surija sveiką organizmą. Ir nors tai vadinama korupcija, arba tiesiog puvimu, bet pats parazitas nesupūva, jis stiprėja tol, kol visiškai nesuėda savo šeimininko. Kai jis tampa „valstybe valstybėje, visuomene visuomenėje“, tai virsta labai sudėtinga sistema, bet jo paskirtis lieka ta pati – blogis ir naikinimas. Ir tokie parazitiniai visuomenės organizmai gali atsirasti bet kurioje visuomenėje, bet kurioje šalyje, jeigu tik pritrūksta pilietiškumo, jei suklesti, įsišaknija materialistinis nihilizmas. Taigi tokia sistema, siekdama įgyti sau šiltnamio sąlygas, pirmiausia stengiasi paskleisti savo ideologiją, apnuodyti ja visuomenės narius. Tad iš pradžių, kaip ir grybelis, ji pradeda skleisti „blogą kvapą“. Ir tai tik rodo, kad jokia antidemokratinė sistema negali įsitvirtinti sveikame visuomenės organizme, kol neapnuodija jo savo ideologija, melu, nepakerta jo gebėjimo priešintis, arba tiesiog imuniteto melui.
Kas gi tas imunitetas melui? Kokiais būdais žmogus gali priešintis parazituojančiai sistemai, atskirti, kad čia ji, piktžolė, o ne jokia alternatyva, ne naujas augalas darže? Parazituojanti sistema visada save pateikia kaip alternatyvą esamybei, kurią ji turinti „pakeisti“, kaip jau „pasenusią“, bet pati kitokios alternatyvos nepripažįsta. Mat vienintelė „alternatyva“ jai – čiulpti sveiko organizmo syvus. Iš čia randasi ir pats didžiausias skurdas, ir neregėtos privilegijos, brangiausi automobiliai, kainuojantys pasakiškas sumas - pusantro milijono, kokiu važinėja Anridas Vinkleris, ir daugybė žmonių prie šiukšlių konteinerių, ir neregėtu tempu į viršų šuoliuojančios valdininkų biurokratų algos, ir vis didėjantis nedarbas. Ir visa tai - materialistinės ideologijos dūmuose...
Kaip parazitas rengia sau palankią terpę...
Iš pradžių įvairūs ideologai pradeda skelbti dorovės normų reliatyvumą - ir pavogti pasidaro tik „paimti“. Jokios dorovės laipsniškai nebelieka. Ir tada sukeičiama vertybių sistema: apgauti vadinama „šaunumu“ ir „gebėjimu gyventi“, o kuo daugiau „paimi“, tuo „reikšmingesnis“ tampi. Taip sudėliojama vagių klano hierarchija: pavydas, godumas ir neapykanta paskelbiami „teigiamomis emocijomis“. Dvasios dalykai vadinami „niekais“ arba „niekiu“, nes to neįmanoma „pačiupinėti“ ir „pelningai parduoti“. Pereinama prie atviro Mamonos kulto. Ir jis netgi tampa kruvinas, nes peštynės dėl turto pasidaro tokios žiaurios, kad nebevertinama žmogaus gyvybė - žudomi žmonės. Vis labiau klesti prostitucija, narkotikų biznis. Pagal tokią „vertybių“ sistemą jau įmanoma organizuoti net rinkimus. Apkvailinti žmonės balsuoja už klanų lyderius, o politinės partijos ima gyventi tik pagal vieną programą – kuo arčiau valdžios lovio. Nustumk konkurentą, sunaikink jį.
Kaip prasideda persekiojimai
Visų iš eilės žmonių neįmanoma apkvailinti. Demagogija, vis labiau tolstanti nuo tikrovės, skleidžia vien nusivylimą ir nihilizmą. Vis labiau pastebima, kaip žodžiai neatitinka darbų. Melo kojos trumpos! – byloja liaudies išmintis. „Lyderiai“ darosi vis godesni, o paprasti žmonės tūkstančiais per dieną klimpsta į skurdą. Skelbiamos „krizės“ ir šiaip „sunkios bei ypatingos padėtys“. Kaipgi įveikti tą visuotinį nepasitenkinimą?
Šitaip teisėsaugos sistema, ir taip jau paskendusi kyšiuose, pasidaro visiškai parduodama ir tampa antidemokratinės sistemos tarnaite. Temidė tarnauja pinigams! Ir ji pagaliau virsta kitų, sąžiningesnių ir protingesnių žmonių persekiojimo įrankiu. Taip imama vaidinti demokratiją, tik ji - be teisingumo. Tie, kurie privalo ginti teisingumą, už aukštesnius postus ar kyšius pradeda ginti klano interesus bei persekioti ir tokioje sistemoje dar bandančius rasti teisybę.
Teismai ima priminti „Kafkos procesus“, o sprendimai, priiminėjami juose, yra paprasčiausiai absurdiški, sveiku protu nepaaiškinami. Kartais kyla abejonių, ar apskritai tokie procesai reikalingi. Kam dar posėdžiauti, tirti bylą? Užtenka paskelbti viešą „teisingo sprendimo“ konkursą. Kas duos daugiau, tam ir pasitarnaus Temidė. Taip juk ir daroma, nors ir neviešai, nes kyšius teisėjams perduoda advokatai. Jie tampa jau ne teisės žinovais, o lyg biznio tarpininkais.
Bet sistema stengiasi visokiais būdais įsitvirtinti ir vis stiprėti. Todėl „eretikai“ persekiojami vis žiauriau. Jie smukdomi, žlugdomi, skurdinami, taigi pirmiausia jie apiplėšiami. Taip „stribų amžius“ niekur nepasitraukė. Tik kitais vardais ir įgiję senųjų stribų vaikaičių veidus vykdo tą pačią „ekspropriaciją“. Privilegijos eina iš kartos į kartą, ir plėšikavimas pasitelkus savo „sistemą“ tampa tokios visuomenės dėsniu.
Kaip pralobstama iš nieko...
Verslininko iš Šiaulių Jono Tučkaus istorija gali priminti siaubo trilerį. Dar 1991 m. pradėjęs kurti įmonę „Vaivorykštę“, jis net neįtarė, kiek nelaimių, susijusių būtent su „teisėsaugos“ sistema, jo laukia. Ir kaip „įstatymo išmanymas“ jo verslo partneriui, turinčiam teisinį išsilavinimą, padės paleisti įmonės įkūrėją elgetomis, kaip jo dešimt procentų akcijų pagaliau leis viską perimti. Keliasdešimt teismo procesų, dešimties metų teismų maratonas - tai kažkokia neįtikėtina fantastika, ir turtas paprasčiausiai „perimamas“. Nemokami ne tik dividendai, bet ir atlyginimas, konfiskuojamas ne tik automobilis, bet ir kuro kortelės, atimamas telefonas. Štai dėl tokių „istorijų“ Lietuva vadinama „stebuklų šalimi“! Neįtikėtina, kad vien teismais, visai „iš nieko“ pasidarytum tokius didelius turtus, taptum turtingiausiu Šiaulių milijonieriumi, išvaręs buvusį savininką lauk, net neleidęs parduoti dalies jam priklausiusių akcijų kitai įmonei, „užblokuojant“ teisme visą sandorį. Bet neįtikėtina! Multimilijonieriumi A.Vinkleriui padėjo tapti vien teismai!
Ir „gebėjimas verstis“. Jo pavyzdys atskleidžia vieną didžiausių „lietuviško biznio“ paslapčių, kai reikia išvengti bankroto. Kiekviena įmonė, jei verčiasi bent kiek rimtesne ekonomine veikla, turi ne vien mokėti darbuotojams atlyginimus, bet ir palaikyti verslo ryšius, mokėdama už įvairias paslaugas. Ir štai ateina metas, kai tenka atsiskaityti. Sumos tokiais atvejais dažniausiai būna šimtatūkstantinės. Ir visai neretai milijoninės, jeigu įmonė stambi. Sakykime, pinigai iššvaistyti arba jų tiesiog pritrūksta dėl prastai tvarkomo verslo. Ką gi tada daryti? Ogi nieko nemokėti ir pradėti bylinėtis! Jeigu laimi bylą, tai sutaupai didžiules lėšas! Įsmukdai į duobę kitą įmonę, o pats ne tik išvengi bankroto, bet iš šitokiu būdu „sutaupytų“ lėšų gali net klestėti. Argi ne dėl to vis daugiau įmonių vadovų, pagrindinių akcininkų yra teisininkai? A.Vinkleris šiuo atveju netgi joks „monstras“... Nelaimei, tai tampa pačia baisiausia Lietuvos tradicija. Juk ir jam buvo vienas juokas nemokėti už jo turimos UAB „Masada“ naudojamo pastato renovavimą, „permetus“ viską namo gyventojams, „sutaupyti“ 80 tūkst. litų. Ir tai viena juodžiausių Lietuvos verslo tradicijų! Tai - netgi kasdienybė. Nemokėti, o paskui imti bylinėtis. Taip Lietuvoje vis daugėja tokių „teisinio interpretavimo“ aukų kaip Jonas Tučkus.
„Juodojo aukso“ purvo vonios
Lygiai taip pat su teisėsauga kovoja verslininkas iš Šiaulių Vytautas Kabaila, naftos produktų prekybos įmonės „Klevo lapas“ savininkas. Teismų maratonas tęsiasi net nuo 1999 metų! Byla prasidėjo su „Williamso“ tuo metu valdyta „Mažeikių nafta“, nes amerikiečių ir vietinių sukčių šutvės valdoma naftos perdirbimo įmonė kai kuriems pirkėjams ėmė taikyti 60 litų už toną naftos nuolaidą. Taip buvo šalinami monopolinei įmonei neparankūs rinkos žaidėjai, daromi didžiuliai nuostoliai, įmonės stumiamos prie bankroto. Nors Konkurencijos taryba įrodė, kad „Klevo lapo“ savininkas yra visiškai teisus, vis dėlto kiek metų tęsiasi teismų maratonas... Netgi Šiaulių apygardos teismas priteisė, kad „Klevo lapas“ turi sumokėti „Mažeikių naftai“ 5 mln. litų skolų, net nelaukdamas Konkurencijos tarybos išvadų! „Klevo lapas“ bylinėjasi dėl beveik 40 mln. litų nuostolių atlyginimo.
Bet tos amžinosios V. Kabailos bylos tik parodo, kiek aukšto rango politikų buvo įsivėlę į „juodojo aukso“ biznį. Ir šiandien jie ramiausiai sau tūno Seime, užima aukštus politinius ir valstybinius postus. Plėšikavę ir piktnaudžiavę, pavertę „Mažeikių naftą“ tikru savivalės ir korupcijos bastionu. Tai aukščiausia ir nebaudžiama šios sistemos kasta.
Griovimo „reformos“ prieš Reformų partiją
Lietuvos reformų partiją (LRP) įkūriau ir įregistravau dar 1996 m. birželio 24 d, buvo gera ir pažangi programa, partija dalyvaudavo savivaldybių ir Seimo rinkimuose. Ir daugeliui partijų dar ir šiandien toli iki kai kurių jos programinių nuostatų. Bet vos užsiėmus politika, iškart prasidėjo „griaunamosios“ reformos, įvairios bylos teismuose, šmeižtai nuo komunistų laikų „reformuotoje“ spaudoje. Bet kokiais būdais siekta pašalinti partiją - neparankų konkurentą iš politikos, stengtasi sugriauti dorą partiją. Prieš naują LRP, kuri jau 1996 m. buvo dalyvavusi Seimo rinkimuose ir vos nelaimėjo Anykščių vienmandatėje apygardoje Seimo nario mandato, pralaimėjo prieš konservatorių partijos pirmininko pavaduotoją Rasą Rastauskienę (dabar – Juknevičienę), pradėta kurti vos ne įstatymai... Ir jie vis „griežtėja“, tai yra žiaurėja. Pavyzdžiui, kad ir biudžeto lėšų švaistymas parlamentinėms partijoms. Argi čia ne „Mažeikių naftos“ modelis? Kaip nuo keturių šimtų partijos steigėjų pereita prie tūkstančio steigėjų. Ir visa tai apribojama atgaline data, pažeidžiant steigėjų, rinkėjų teises.
Prasimanoma ir naujų reikalavimų, kurių kitaip kaip demokratijos griovimu ir naikinimu nepavadinsi. Finansuojamos iš biudžeto net 20 mln. litų kiekvienais metais valdančiosios partijos, pasivadinusios parlamentinėmis. Toks diktatas sugalvotas Seimo „išminčių“, siekiančių užkirsti kelią demokratinėms partijoms teisėtai dalyvauti rinkimuose.
Lietuvos reformų partija tapo dar viena sistemos auka. Dar vienu sistemos kankiniu. Ir dar didesne kankine tampa mūsų tauta, iš kurios atimama demokratijos ir pasirinkimo galimybė.
Pabaigai – sąmokslo teorija
Dabar sąmokslo teorijos yra populiarios. Ieškoma grupuočių ir organizacijų, kartais ieškoma nežinia ko! Į kai kuriuos dalykus verta žiūrėti rimtai, o kai kurie yra juoko verti. Bet pats pavojingiausias sąmokslas yra tas, kurį kvailumas surengė prieš protą, kurį korupcija suplanavo ir vykdo prieš dorovę. Nieko nėra pavojingesnio už tai ir negali niekad atsirasti. Visos sąmokslo teorijos, prasimanytos ar tikros, prasilenkia su sąžine, galiausiai su teise. Sistema, pagal savo principus atrinkdama „geriausius“, perša kandidatūras tik savo lygiu.
Štai kas yra baisiausia Lietuvoje. Ir būtinai reikia grįžti prie dorovės, išminties, tautinių vertybių, tikro valingo patriotizmo ir dvasingumo. Kitaip ši baisi hidra suės mūsų Tėvynę.
Atgal
