Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 02 08. Neieškok – naujų spalvų nėra!
Algirdas Pilvelis
Naujo troškimas nuveda už tolimiausių vaizduotės ribų. Už bet kokio tikrovės supratimo. Kažkur nusikeliama, kažkur keliaujama, kažko ieškoma. Tik ką gi surandame, atrodo, šitame spalvų kupiname pasaulyje? O jos žavi vilioja ir lyg veda tolyn už horizonto... Tik ar ne apgaulinga regimybė? Argi ne visas spalvas galima atrasti vaivorykštėje?
Ar ne panašiai kuriamos visos globalizmo teorijos? Argi ne kaip didžiausios „naujovės“ pasirodė pasaulyje liberalizmas, fašizmas ir bolševizmas? Ar ne naujais „izmais“ bandoma nustebinti žmoniją? Ar lygiai taip pat daugelis žmonių nepuola ieškoti „naujo“, pamiršdami seną? Pagaliau pasineria į „pilkumą“, visiškai pasimeta, ir tai vienintelis jų „atradimas“.
Pasaulis susideda vien iš spalvų!
Jei pasaulyje nebūtų spalvų, tai mes jo paprasčiausiai nematytume. Gamtoje yra viskas, visos spalvos, ir kiek mes jų bematytume, daugybė tų spalvų gavo pavadinimus iš gamtos - kaip „alyvų“, „rožinė“, „vyšnių“, „bordo“ ir kitokios spalvos. Tų spalvų įvairovė yra didžiausias estetinis turtas, kurį Dievas davė žmogui.
Betgi iš tikrųjų tėra vos trys spalvos... Raudona, žalia ir mėlyna. Jas derinant atsiranda visos dvylika pagrindinių mūsų matomų spalvų: pilka, balta, žydra, violetinė, ruda, rožinė, geltona, oranžinė, juoda. Pati „sunkiausia“ yra juoda, nes ji gali užgožti visas spalvas, o „lengviausia“ yra balta, ji gryniausia iš visų, bet kuri kita spalva ją tik užteršia. Tai tarytum visų spalvų ribos, toliau nėra kur ieškoti, nėra kur eiti. Ir kiekviena spalva dar pasižymi sodrumu ir ryškumu, taigi kiek joje yra „savęs“ ir kiek „saulės šviesos“, be to negalėtų būti jokios spalvos. Ir tai viskas! Visos spalvų „mokslinės charakteristikos“, visos teorijos, viskas sueina į tai, tomis teorijomis mūsų laikais naudojasi ir televizija. Išskyrus tris spalvas, jų derinių ribas link baltumo ir juodumo, daugiau nieko nėra.
Ir mes matome pasaulį kaip didžių didžiausią stebuklą – daugybės atspalvių derinį, ne tas tris spalvas, o kaip Dievo kūrybą, kurią tik iš dalies geba pamėgdžioti genialiausi pasaulio dailininkai.
Tai, kad spalvų sukūrimas yra Dievo darbas, ar ne geriausias įrodymas – vaivorykštė, visose religijose vadinama „dievišku ženklu“. Tai jungtis tarp Dievo pasaulio ir žmonių. Pasaulinis tvanas baigiasi suspindusia vaivorykšte, tai ženklas Nojui, kad Dievo malonė ir santarvė su Juo sugrįžo. Per spalvas. Mokslininkai ir astronomai vaivorykštę vadina „spektru“ ir pagal ją nustato tolimiausių žvaigždynų charakteristikas.
Ir kas gi yra erdvė, jei ne įvairiausių spalvų derinys perregimoje tuštumoje? Ir būtent Dievas čia lieka skaidrus, nematomas nei žmogaus, nei jokios gyvos būtybės akiai, o pats dovanoja visas spalvas. Ir tą fenomeną mes vadiname erdve, ir joks mokslininkas negali nusakyti jo prigimties, paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip. Ir tokia yra kiekvieno pasaulio, kur tik kas begyventų, sandara - nuo Žemės iki pačių tolimiausių planetų bei kitų dangaus kūnų.
Taigi niekur nereikia ieškoti naujų spalvų! Užtenka pastebėti, kiek jų yra gamtoje, mūsų aplinkoje, kiek jų patys galime „sukurti“ panaudodami tai, kas yra, bet tik suprasdami, kad, imdami sena kaip pats pasaulis, tai tik naudojame. Juk ir pasaulio atskyrimas prasidėjo nuo „šviesos ir tamsos atskyrimo“. Kitaip pasaulio negalėjo būti buvę. Be spalvų, be dienos, atskirtos nuo nakties. Ir viso to, kas yra tarp „balto“ ir „juodo“.
Bet žmogus geba matyti vos keturiasdešimt procentų gamtoje esamų spalvų. Tiek „pagauna“ jo akys. Bet tai ir rodo, kad niekur naujų spalvų nereikia ieškoti, visos kitokios atsivers tik tada, kai žmogus taps tobulesnis. Ir suprantama, jei žmonija žengs dar vieną evoliucinį žingsnį į tobulybę, žmogaus akiai atsivers dar daugiau spalvų ir pasaulis turės atsiverti dar gražesnis. Turbūt žmogus turėtų pasidaryti ne toks piktas, kad būtų vertas to naujo grožio, kurį vis dėlto sudarytų tos trys pagrindinės spalvos - su juodo ir balto riba.
Ar mums užtenka spalvų?
Nuo seniausių laikų visoms spalvoms buvo priskiriama simbolinė reikšmė. Dabar ji vadinama „psichologine“, tos asociacijos yra prigimtinės, ir per amžius keitėsi tik terminija. Balta – tai amžinybės ir ramybės simbolis. Tai pagaliau šventųjų ir dvasinio tobulumo spalva. Geltona – džiaugsmo, entuziazmo spalva, ji stiprina mąstymą, suteikia jam polėkio. Oranžinė – nerimo išsklaidymas, kaip panacėja nuo blogio, Indijoje ji vadinama „dievų spalva“. Rausva spalva, arba rožinė, – tai saugumas ir stabilumas. Raudona – tai kraujo, „širdies“, didžiulės energijos spalva. Žalia – gyvybės ir gaivumo spalva, tai gamtos simbolis. Violetinė – dvasios tvirtumas. Žydra – dangaus simbolis, tai fantazija, polėkis, svajonė. Mėlyna – dvasinis susikaupimas, savitvarda, šaltakraujiškumas, pusiausvyros atradimas. Ruda, arba bronzinė, – harmoningumas, intuicija, teisingas sprendimas. Juoda – saikingumas, konkretumas, susikaupimas ir vienatvė. Argi visa tai nesudaro žmogaus dvasinio pasaulio? Argi per akis „čiuopiant“ spalvas nesivysto žmogaus dvasia? Ar šito pasaulio neužteko, kad vystytųsi žmogaus dvasia? Argi kiekvienas atspalvis neatsiliepia žmogaus dvasioje? Ar netampa stimulu tobulėti ir ieškoti? Ir tų atspalvių bei niuansų žmogus mato mažiau negu pusę. Tik „daugiau“ ieško kitur, už savo dvasios, už savo galimybių. Tai yra nusileidžia ten, kur „juoda“, kur daugiau nėra jokių galimybių.
Ko gi ieškojo žmonija?
Ar mums reikia vidinio atradimo, ar norime kažką surasti išorėje? Ir jei šviesa tik ateityje, kaip „šviesus rytojus“, ar neatrodo, kad šitaip niekuomet jo nepavysime, pamiršę šiandieną? Ar senovės žmonės irgi taip vijosi „šviesų rytojų“? Jeigu tai būtų darę, tai jiems ničnieko nebūtų pavykę sukurti.
Kaipgi beveik prieš 4 tūkst. metų būtų pavykę sukurti „Mahabharatą“, epinę poemą, didžiausią ir nepralenktą visų laikų meno šedevrą? Ją sudaro daugiau kaip 100 tūkst. dvieilių (šlokų), ji septynis kartus ilgesnė už „Iliadą“ ir „Odisėją“ kartu paėmus. Kaip ir kokiu būdu ji buvo sukurta, jei tų laikų žmonės neturėjo nei kompiuterių, nei interneto? Nebuvo tais laikais mobilių telefonų, neskraidė lėktuvai. Ir šių dienų žmogus, nesukūręs ir nesukursiantis jokios „Mahabharatos“, galvoja, kad jis visai atžvilgiais pranašesnis už senovės žmogų, protingesnis už jį. Egipte garsios iki šių laikų piramidės, pastatytos daugiau kaip prieš 4,5 tūkst. metų. III a. pr. Kr. pastatyti jau visi septyni pasaulio architektūros stebuklai. Paskutinis iš jų - Aleksandrijos švyturys išstovėjo nuo 283 m. pr. Kr., kol jo vietoje 1480 m. buvo pastatytas fortas.
Pagaliau daugybę meno kūrinių, atspindėjusių vidinius žmonijos ieškojimus, mums paliko istorija, ir tai vieninteliai dalykai, kurie mums vertingi iš praeities.
Tik šių dienų žmogus jau užmiršo žiūrėti į spalvas, užmiršo klausytis Visatos skambesio. Jis gali tai matyti ir girdėti, bet tai prabėga pro jo akis ir ausis, jo protas visiškai užimtas „naujos spalvos“ atradinėjimais ar išradinėjimais. Šiuolaikinis žmogus išrado branduolinę bombą, sugalvojo raketą nešėją ir mano, kad jis tapo galingas, galingesnis ir pranašesnis už Dievą. Nes viena raketa gali sunaikinti visą žemyną. Pramonė iš godumo, daugiau negu reikia patenkinti elementarų komfortą, naikina gamtą kaip lėtinė branduolinė bomba. Užterštas oras, užterštas vanduo, užterštas dirvožemis, užteršta žmogaus dvasia. Žmogus pasimetęs savyje lyg labirinte, iš kurio niekaip negeba išeiti. Jis nemato spalvų, jam tik juoda, ir jo kelias veda tik į tamsą, kažkokį jam pačiam nesuvokiamą tašką, visišką aklavietę. Iš ten kelio atgal jau nebėra. Jis matė tik vieną kelią – tarnauti auksui, siekė turėti jo kuo daugiau, vis labiau pamiršęs, kad šitaip auksas tampa Dievu. Nes kuo didesnė galia, tuo labiau jai paklūstama.
Ar galima vadinamąją mokslo pažangą priversti tarnauti žmonijai ir Dievui?
Jeigu Dievas buvo tarp žmonių, valgė ir gėrė su jais, kentėjo už juos, tai reiškia, kad tarnavimas kitiems ir bus tas pats tarnavimas Dievui. Ir labai dažnai tokia teorija remiasi tie, kurie vien galvoja, kaip „vystyti žmonijos pažangą“, neva žmonėms nuo to būsią gyventi lengviau, todėl čia, be jokių abejonių, Dievo palaimintas darbas. Bet ir turtingose šalyse gyvena daugybė nelaimingų žmonių. Ten taip pat žudosi žmonės, jei nusivilia gyvenimu, nors daugelis gyvena pasiturinčiai. Tačiau tik lyginant su neturtingomis šalimis jie gyvena gerai. Taigi lyginama tik su tuo, kas blogiau. Bet jei yra blogai, tai gali būti ir dar blogiau. Ar tai reiškia, jei yra blogiau, tai ten, kur buvo blogai, nuo to pasidaro gerai?
Argi žmogus, tarnaudamas chaosui, gali tuo pat metu tarnauti ir Dievui. Jeigu jis meldžiasi auksui, ar tuo pačiu metu meldžiasi ir Dievui? Ar gali tas, kuris grasina sunaikinti Dievo kūrinį, visą Žemę, jam tuo pat metu ir tarnauti? Tai melas. Juk negalima vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Ir tai akivaizdu. Kas naikina, tas nekuria.
Tai primena legendą apie Mažosios Azijos karalių Midą, kuris prie ko tik neprisiliesdavo, viskas pavirsdavo auksu. Tai buvo ne palaimintas, o prakeiktas karalius, nes nespėdavo atsikąsti duonos kąsnio, kai ji jo rankose pavirsdavo auksu. Netgi jo duktė pavirto auksine statula. Kad nemirtų iš bado, karalius turėjo įšokti į upę ir nuskandinti savo „stebuklingą sugebėjimą“.
Atrodytų, kad šiuolaikinius žmones tiesiog apsėdusi karaliaus Mido liga. Pastebėkime įdomią šio mito detalę - tą karalių menų dievas Apolonas buvo apdovanojęs asilo ausimis.
Ar kartojasi amžinybė?
Jei lygintume visa tai, kas žmogaus sukurta, tai sunkiai beatrastume visa tame ką nors nauja. Neatrastume naujų idėjų mene, neatrastume to, kas buvo pasakyta prieš tūkstančius metų. Atrodytų, nėra ir negali būti jokios naujos tiesos. Ir jokios naujos, neregėtos spalvos. Ir taip maišosi tos kelios spalvos, sudarydamos tik naujus atspalvius. Paklaustume: kam to reikia?
Bet kiekvienai kartai ir gal net kiekvienam žmogui būtina, kad jis pats surastų tai, kas užfiksuota amžinybėje, pats suteiktų tam savo niuansus, ir taip jo pasaulis darytųsi prasmingesnis, turiningesnis. Neliktų bespalvis, kai žmogui tiek padovanota - net amžinybės pojūtis, kurį jis gali išreikšti per savo dvasią. Ir nieko nereikia ieškoti, nes viskas jam duota, jam tereikia matyti. Taigi neieškok – naujų spalvų nerasi.
Bet tai, ką žmogus vis atranda iš naujo, atranda vis tą patį, ir vienintelis tų atrandamų dalykų matas yra jis pats, vis dėlto tai yra prisilietimas prie amžinybės. Jis gali jausti, kaip tai ateina ir prisiliečia prie jo širdies tarytum iš pačių Visatos gelmių. Jeigu kiekvienas galėtų tai pajusti! Bet daugeliui žmonių taip trūksta sugebėjimo žavėtis šiuo pasauliu. O be šito neįmanoma pajusti amžinybės. Tada santykis su pasauliu pavirsta aukso troškimu. Tačiau tai būna tik pavojingas godumo priepuolis, paverčiantis šią kosminę žmonių buveinę – Žemę dykuma. Štai tada jo nauja ieškoma spalva ir tampa visiška pilkuma, ir pats jis išnyks juodame kosmose, pavirtęs į dulkes.
Bet mes turime sugebėjimus matyti daugybę atspalvių ir, taip jiems vis kintant, matyti, kad šitaip kinta amžinybės formos. Kodėl gi mums lemta matyti ne vien tai, kas „praktiška“, bet kur kas daugiau? Tai tik todėl, kad patys galėtume tapti kuo nors daugiau, negu dabar esame.
Atgal
