Išėjusiems retokai posmą skiria, Pakanka, regis, vardo akmeny, Bet kaip pamiršti šviesų, dorą vyrą, Kai jo nėra, o tu dar gyveni.

Įdėk man į lūpas tą bučinį saldų, Kurio taip seniai neragavo širdis. Kur skuba vežėjas, arklių nenuvaldo, Negreitai dar naktį aušra suardys.

Koks gražus pasaulis! Kokie puikūs žmonės! Šypsosi, kaip saulė Sušildo maloniai...

Prieš didelį dangų parpuoliau aš pievon Į glėbį pasaulio  margiausių  gėlių Ir tarsi klajūnas, vis kaltas prieš Dievą,  Meldžiausi  aš laimei  tarp smilgų žalių.

Beprotiška veika planetą purto, Blogų darbų daugiau negu gerų, Kasdien daugėja zombių ir mankurtų, Viešai besididžiuojančių karu.

Pėdos sniege, Pėdos smėlyje. Pėdos išnyksta... Kur įmint pėdą, Kad neišnyktų? Gal žmonių atmintyj?

Suspindo šviesa žaižarūnė ir pliekiasi amžinos gijos, Pro gruodžio šešėlį jau šviečiasi meilė tyroji. Dainuoja šaukliai patrakėliai ir savuosius himnus gieda. Tuotarp Naujieji metai jau vėlei beldžiasi į duris. 

Vingiuodama teka Vilnelė guvi, Greita jos bangelė vėsi ir gaivi. Nerimsta, putoja ir šoka ratu, Pavasarį neša džiaugsmingu srautu.

Bėga metai, lekia šuoliais... Vieni kažką dovanoja, Kiti išpildo mūsų troškimus, Treti kažką nusineša...

Neapykantos aistra išdegina pasitenkinimo spalvą, Apspangusios akys žvelgia į blyškią tiesos kasdienybę. Susitaikymo galią pajunta nieko nejaučiantys,

Carai išmokė gerti, Beraščiais vertė būti, Išmokė pasikarti  Ir Sibire supūti.

Vai vaikeli, vai sūneli, kur tavo kapelis?

Seneliui atminti Pirmojo pasaulinio karo metu Į Čivylių kaimą, sako, atslinko maras. Nelaimė užgriuvo apylinkių namus, Kaimą, kuriame gyveno Jokūbas, mūsų senelis

Sugrįžo paukščiai į savus lizdus, Tik sesės, broliai vis dar nesugrįžta, Nors duona čia ir toks vanduo gardus, Kodėl pakelt sparnų jie neišdrįsta?

Masiulis krito kaip papjautas dobilas, Kurlianskio plakamu ir pustomu dalgiu. Tas“ sveiko proto dešinysis- tobulas“, Rinkėjams tapo jau tikra rakštim, dagiu.

Šėlsta pievose pienės, bitės dūzgena tenai, kvepia baltosios ievos, šlama galiūnai klevai. 

Skausmo tikrovė atnašauja mirštantį vergą, Nešiotės aimanų nesupranta nei didis, nei mažas. Sukruto paletė, įsikibusi į dailininko pirštus, Iš išsislapstė visi negailestingi buities miražai.

Krikštyti, nekrikštyti, palaiminti ar prakeikti, Demarkacinių linijų dažnai atskirti, Susvetimėję, tvirtai savo kiaute užsidarę, Susiskirstę į klanus, koalicijas, organizacijas

Pavasaris. Bet šiandien aš Kaune, Kur žilas Nemunas, pilies griuvėsiai kilnūs. Čia šventas jausmas apima mane, Nes Kaunas man toks pat brangus kaip Vilnius.

Mamytė iš namų neišėjo – Ji trumpam pasitraukė iš mūsų. Jos gerumo dvasia pasiliko... Kad mokėtume gyvenimą suprasti.