Poezija
06.03. Meilė. Septintoji giesmė
Aleksandras Šidlauskas
Suspindo šviesa žaižarūnė ir pliekiasi amžinos gijos,
Pro gruodžio šešėlį jau šviečiasi meilė tyroji.
Dainuoja šaukliai patrakėliai ir savuosius himnus gieda.
Tuotarp Naujieji metai jau vėlei beldžiasi į duris.
Atgijo gyvastingas žemės siekis be jokio pavojaus ženklo,
Atėjo laisvūniškas žodis, pabandęs laimėn nusinešti.
Dejonėms laiko jau nebėra, nes didžios iškilmės artėja,
Prisiekusieji žmonės, aistroje užgimę, laukia laiko,
Kuris įprasmins būvio žemes ir pakels į debesynus.
Genialus kūrinys turi pradžią, nežinodamas pabaigos.
Kiekvieną dainą galima kartoti septynmyliais žingsniais.
Pabudintas tikėjimas, atgimusi aistra nebijo užtvarų,
O moteris panoro save pažadinti iš ilgo letargo miego.
Ore tvyrojo santaika, rankos ieškojo savosios išminties,
Bet baimės pelenuose blėso visos kibirkštėlės.
Pro išvirkščias duris, pro nuotraukos sapnuotę
Pakvipo ašarų šviesa ir lengvas rūkas išsisklaidė.
Jau dienojo besapnis rytas, jau viltis namo sugrįžo,
Jau kumeliukai glaustėsi prie šilto kumelės kūno,
Jau rožė buvo nupirkta, ir žiemos vanduo atšilo.
Tikėjimas prarado amą, o vaidinimas jau prasidėjo,
Kankinamai saugu dėl prarastos tikrovės ritmo,
Kurio alsavimas buvo sunkus lyg Biliūno atodūsis.
Tėvo prieklėtyje jau seniai surūdijo mano vaikystės dalgis,
Aš nesigėdiju pasiimti jį į senienų muziejų.
Seniai nušarmojo mano ir sūnaus palikimo plaukai,
Jais panoro pažaisti pasiklydęs Euklido vorelis,
Jo kojelės virpčiojo lygu prieš lemtingąją sueitį.
Takas buvo smėliu nubarstytas, nes artėjo šventės, -
Kamufliažinis portretas laukė išsipildymo valandos.
Mintys sukosi apie Paryžiaus katedrą ir Kvazimodą,
Sielai daugiau reikėjo nei mano nenuoramai kūnui.
Glaustėsi mintimis rankos, prakaitavo žemės delnai,
Liejosi svajonių vynai iš perpildytos taurės.
Norėjosi labai skubėti, bet laikas išlaikė santūrą,
Ja kaskart reikėjo pasitikėti lyg senu bičiuliu.
Trispalvė kaip ir kasdien plėvesavo sename pilies bokšte,
O žiemos artėjantys narsai parodė pritvinkusį šaltį.
Pabalo žemė, išraudo skruostai, nutilo miesto kurantai,
Jie skelbė santaikos pradžią ir nesantaikos pabaigą.
Dienos prisipildė geltonomis vilties ir meilės sekundėmis,
Jas gaivalingai guodė gudraujančius moterų žvilgsnius.
Erdvėse negali pasiklysti joks visatos kūnas,
Jeigu jis gerai suvokia save savo neužmarštybėje.
Viskas buvo dabar nauja, nors nauja ničnieko nebuvo.
Pavargo diena ir atsigodė truputuką nusnausti,
Reikalai nemažėjo, o buitis pradėjo eiti į finišo tiesiąją.
Atsibudo visos palaimos, nenorėdamos nieko nuskriausti.
Prisiartino mirties valanda, be jokio išankstinio žodžio,
Juo norėta tikėti, bet pasitikėjimas buvo seniai pasibaigęs.
Skambėjo gitara, skaudėjo muzika, svaigo galva,
Langai buvo patys švariausi visame senamiestyje.
Iš aistros nemarybės sugrįžo prigimties šaukiniai,
Viskas buvo jau paruošta didžiajai meilės akimirkai.
Įsisiautėjo paaugliškasis Polio Moria orkestras,
Niekas nereikalavo dividendų, nes dar nebuvo indėlių,
Kurie galėjo būti alfos ir omegos pakaitalais.
Poezija vėlei sugrįžo į visuomenę iš savo šešėlijos,
Tyliai dejavo rilkiškas žodis, pilnas savo pilnatve.
Be to, reikėjo visiems susipažinti su amžiaus nuotraukomis.
Derėjo palaukti, kolei fiksažas visai priartins teisybę,
O tiesa tiesiog tvyrojo ties tvoros tvarsčiais,
Jais buvo suvystytas neįkainojamas sakinys.
Miražai rodėsi abiems, bet reikėjo skubiai prieiti oazę.
Dykumos žvėrys snūduriavo, jų niekas neišgąsdino.
Ne baimės akys, o akių baimę galėjo staigom nutvilkyti.
Prieraiša buvo beprotiškai didi ir viešai ilgesinga.
Negalėjo be žodžio pilnatvės praeiti nė viena valandėlė.
Laukimo pirštais nuskaidrėjo rytmečio gongas,
Garsiai paskelbęs, kad jau prasideda pirmoji gyvenimo šventė.
Iš dangaus nusileido boružėlė ir tūptelėjo ant rankos,
Vėl džiaugsmingai skaustelėjo vienas prieširdis.
Jo vartų niekas neįstengė atidaryti ir pažvelgti kieman,
Kuriame laigojo kumeliukai ir ilgesingai dejavo svirtis.
Džiugulingai suvirpėjo išspausdintas žodis,
Priešindamasis bet kokiai neapykantos spalvai.
Šantažas, savaime aišku, dar buvo čionai neprasidėjęs,
Nes jo priežastys bebaimiškai glūdojo rytdienoje.
Kovoti su savimi dabar niekam nebereikėjo,
Nes buvo aišku, kad priglusti reikės amžinai.
Santarvės oktavoje nebepritrūko nei tonų, nei pustonių,
Nes jais be natų pradėta savaime muzikuoti.
Grožis pradėjo spinduliuoti aistringąją žiemą,
Pokalėdinę nuotaiką lydėjo naujametinis siausmas.
Tai, atrodo, buvo ilgalaikė komandiruotė į save,
Perpildyta senų prisiminimų ir meilės aiženų.
Laukta labai slaptingai ir viešai, niekam nesipriešinta.
Apsiblausęs žiemos rytas nusiskaistino šviesomis,
O perdegusi elektros lemputė buvo pakeista nauja.
Vakaras skubėjo gepardo šuoliu ir kometos blyksniu.
Supūtojo šampano taurės su šilto ledo kristalėliais,
Jie šildė krūtinę ir degino tiesos viltingumu.
Prieblandoje ramiai degė septynios meilės žvakės,
Kad visiems laikams pasimirštų septynios didžiosios nuodėmės.
Viskas prasidėjo santūriai, rūpestingai ir kilniai,
Netikėtas namučių aplankymas buvo svaiginantis.
Čia tavo vieta, pasigirdo aidas iš tolios šalies pakraščių.
Meilė jau šaukėsi meilės lyg naujas šuolis į aukštį.
Nusiraminimas ir meditacija negreitai atslinko,
Nes sekundės išnyko, o valandos jau rodė priešrytį.
Atgal
