Poezija
04 04. Mamytės takelis
Birutė Silevičienė
Mamytė iš namų neišėjo –
Ji trumpam pasitraukė iš mūsų.
Jos gerumo dvasia pasiliko...
Kad mokėtume gyvenimą suprasti.
Ji išėjo nelauktai ir tyliai,
Kaip troško Jos mylinti širdis.
Kad dukros laimingai gyventų
Ir Ją maldose prisimintų.
Mama dar ne kartą per sapną ateis
Iš kapų amžinosios tylos
Aplankyti savo vaikų ir kaimynų.
Ji paglostys veidą, akis išbučiuos...
Motinos nemiršta niekada –
Jos tik trumpam palieka.
Tikėkim – Ji sugrįš dar ne kartą,
Nes ir paukščiai kas pavasarį grįžta...
Prie motinos kapo
Žemės kauburėlis gėlėmis apklotas
Kapų ramybėje tylioje laukia,
Gal paukštelis pratęs giesmę,
Gal sustos vienišas praeivis.
Čia ramybės amžinasis uostas,
Jame ilsis kūnas Motinos brangios.
Čia dabar manasis kelias –
Ves pas mamytę visados.
Čia kalbėsiu Motinai vienai,
Žvakių liepsnoje sielvartą išliesiu.
Kaip paglostyti, Mamyte, Tavo veidą,
Kaip rankas man išbučiuoti?
Be Tavęs sunku, mieloji mamyte,
Eiti gyvenimo taku.
Trūksta Tavo žodžių ir glamonių..
Sugrįžk, Mamyte, nors nakties sapnu...
Atgal
